Kai Mano apreiškimai pasieks kulminaciją ir Mano teismas artės prie pabaigos, ateis metas, kai visi Mano žmonės bus atskleisti ir užbaigti. Keliauju į visus visatos pasaulio kampelius, nepaliaujamai ieškodamas tų, kurie atitinka Mano ketinimus ir yra tinkami Man naudoti. Kas gali pakilti ir bendradarbiauti su Manimi? Žmonių meilė Man labai menka, o jų tikėjimas Manimi – apgailėtinai menkas. Jei nenukreipčiau pagrindinio Savo žodžių smūgio į žmonių silpnybes, jie girtųsi ir perdėtų, kalbėtų iš aukšto ir kurtų išpūstas teorijas, tarsi būtų visažiniai ir viską išmanytų apie žemiškus reikalus. Kas iš tų, kurie praeityje buvo Man „atsidavę“, ir iš tų, kurie šiandien „tvirtai laikosi“ Mano akivaizdoje, dar drįsta kalbėti pagyrūniškai? Kas slapta nesidžiaugia savo perspektyvomis? Jie neturėjo kur slėptis ir juos kankino gėda dar tada, kai tiesiogiai neatskleisdavau žmonių. Kiek stipriau tai pasireikštų, jei kalbėčiau kitaip? Žmonės dar labiau jaustųsi skolingi, manytų, kad niekas negali jų išgydyti, ir visi būtų labai suvaržyti savo neigiamo nusiteikimo. Kai žmonės praranda viltį, oficialiai nuaidi karalystės saliutas – tai žmonių vadinamas „metas, kai septyniskart sustiprinta Dvasia pradeda dirbti“. Kitaip tariant, tuomet karalystės gyvenimas oficialiai prasideda žemėje; tuomet Mano dieviškumas ima veikti tiesiogiai (be jokio protinio „apdorojimo“). Visi žmonės užsiėmę skuba šen bei ten, tarsi būtų atgiję ar pažadinti iš sapno, ir pabudę netikėtai atsiduria tokiose aplinkybėse – tai juos išties nustebina. Praeityje daug kalbėjau apie bažnyčios statymą; atskleidžiau daug slėpinių, tačiau kai tas darbas pasiekė viršūnę, jis staiga nutrūko. Tačiau karalystės statymas yra kitoks. Tik kai karas dvasiniame pasaulyje pasiekia paskutinį etapą, iš naujo pradedu Savo darbą žemėje. Tai reiškia, kad tik tada, kai visi žmonės yra ant atsitraukimo slenksčio, oficialiai pradedu ir iškeliu Savo naująjį darbą. Skirtumas tarp karalystės statymo ir bažnyčios statymo yra tas, kad statydamas bažnyčią dirbau per žmogiškumą, valdomą dieviškumo; tiesiogiai apgenėdavau senąją žmonių prigimtį, tiesiogiai apnuogindamas jų bjaurųjį „aš“ ir atskleisdamas jų turinį, kad tuo remdamiesi jie pažintų save ir taip būtų įtikinti širdyse bei tai pripažintų žodžiais. Statydamas karalystę, veikiu tiesiogiai per Savo dieviškumą ir leidžiu visiems žmonėms, remiantis Mano žodžių pažinimu, pažinti, ką Aš turiu ir kas Aš esu, galiausiai leisdamas jiems pažinti Mane kūniškame pavidale. Taip baigiasi visos žmonijos neaiškaus dievo siekimas ir taip žmonės nustoja savo širdyse laikyti vietą „Dievui danguje“; tai yra, padarysiu taip, kad žmonija pažintų darbus, kuriuos darau būdamas įsikūnijęs, ir taip užbaigsiu Savo erą žemėje.

Karalystės statymas nukreiptas tiesiogiai į dvasinį pasaulį. Tai yra, dvasiniame pasaulyje vykstančios kovos padėtis tiesiogiai atskleidžiama tarp visų Mano žmonių, ir to pakanka parodyti, kad ne tik bažnyčioje, bet ir dar labiau Karalystės amžiuje kiekvienas žmogus nuolat kariauja. Nors jie egzistuoja fiziniuose kūnuose, dvasinis pasaulis atskleidžiamas tiesiogiai ir jie susiliečia su dvasinio pasaulio gyvenimu. Taigi, kai tampate Man atsidavę, privalote tinkamai pasiruošti kitai Mano darbo daliai. Turėtumėte atiduoti visą savo širdį; tik tuomet galite patenkinti Mano širdį. Man visiškai nerūpi, kas anksčiau vyko bažnyčioje; šiandien tai vyksta karalystėje. Mano plane Šėtonas visą laiką seka iš paskos žingsnis po žingsnio ir, būdamas Mano išminties priešprieša, visada stengiasi rasti būdų ir priemonių sutrikdyti Mano pradinį planą. Tačiau ar galėčiau pasiduoti jo kėslams? Ar danguje ir žemėje yra kas nors, kas nėra Mano tarnavimo objektas? Ar Šėtono kėslai galėtų būti išimtis? Būtent čia susikerta Mano išmintis; būtent tuo Mano darbai yra nuostabūs, ir tai yra viso Mano valdymo plano veikimo principas. Karalystės statymo metu vis dar nevengiu Šėtono kėslų, bet ir toliau dirbu darbą, kurį privalau atlikti. Tarp visų dalykų visatoje pasirinkau Šėtono veiksmus kaip Savo priešpriešą. Argi tai nėra Mano išminties pasireiškimas? Argi ne būtent tai yra nuostabu Mano darbe? Įžengus į Karalystės amžių, viskas danguje ir po dangumi visiškai pasikeičia, džiaugiasi ir džiūgauja. Argi jūs kitokie? Kieno širdyje nėra medaus saldumo? Kieno širdis neplyšta iš džiaugsmo? Kieno rankos ir kojos nešoka iš džiaugsmo? Kieno lūpos netaria šlovinimo žodžių?

Ar suvokiate viso to, apie ką kalbėjau ir ką aptariau pirmiau, tikslus ir kilmę, ar ne? Jei to nepaklausčiau, dauguma žmonių manytų, kad tiesiog kalbu apie viską po saule, ir negalėtų perprasti Mano žodžių kilmės. Jei juos atidžiai apmąstysite, suprasite jų svarbą. Tau būtų pravartu juos atidžiai perskaityti: kurie Mano žodžiai tau nenaudingi? Kurie nėra skirti tam, kad tavo gyvenimas augtų? Kurie nekalba apie dvasinio pasaulio tikrovę? Dauguma žmonių mano, kad Mano žodžiuose nėra nei prasmės, nei logikos, kad jiems trūksta paaiškinimo ir išaiškinimo. Ar Mano žodžiai iš tiesų tokie abstraktūs ir nesuvokiami? Ar nuoširdžiai paklūstate Mano žodžiams? Ar nuoširdžiai priimate Mano žodžius? Ar nesielgiate su jais kaip su žaislais? Ar nenaudoji jų kaip drabužių savo bjauriai išvaizdai pridengti? Kas šiame plačiame pasaulyje asmeniškai priėmė Mano patikrinimą? Kas asmeniškai girdėjo Mano Dvasios žodžius? Tiek daug žmonių apgraibomis ieško tamsoje; tiek daug maldauja suspaudimo metu; tiek daug, alkani ir sušalę, ieško atramos; ir tiek daug yra Šėtono suvaržyti; tačiau tiek daug nežino, kur kreiptis, tiek daug išduoda Mane būdami laimingi, tiek daug yra nedėkingi ir tiek daug yra atsidavę Šėtono kėslams. Kas iš jūsų yra Jobas? Kas yra Petras? Kodėl ne kartą minėjau Jobą? Kodėl tiek kartų minėjau Petrą? Ar kada nors suvokėte, kokias viltis į jus dedu? Turėtumėte skirti daugiau laiko tokiems dalykams apmąstyti.

Petras daugelį metų buvo Man atsidavęs, tačiau niekada nemurmėjo ir jo širdyje nebuvo skundų; net Jobas jam neprilygo, o per amžius visi šventieji gerokai atsiliko nuo Petro. Jis ne tik siekė Mane pažinti, bet ir pažino Mane, kai Šėtonas vykdė savo kėslus. Taigi daugelį metų trukęs Petro tarnavimas Man atitiko Mano ketinimus, ir dėl šios priežasties Šėtonas niekada juo nepasinaudojo. Petras mokėsi iš Jobo tikėjimo, tačiau taip pat aiškiai įžvelgė Jobo trūkumus. Nors Jobas turėjo didelį tikėjimą, jam trūko žinių apie dvasinio pasaulio dalykus, todėl jis pasakė daug žodžių, kurie neatitiko tikrovės; tai rodo, kad Jobo pažinimas liko paviršutiniškas ir negalėjo pasiekti tobulumo. Todėl Petras visada daug dėmesio skyrė tam, kad suvoktų jausmus savo dvasioje, ir visada atidžiai „stebėjo“ dvasinio pasaulio dinamiką. Dėl to jis ne tik gebėjo šiek tiek suvokti Mano ketinimus, bet ir šiek tiek pažino Šėtono kėslus. Dėl šios priežasties jis Mane pažino geriau nei bet kas kitas per amžius.

Iš Petro patirties nesunku suprasti, kad jei žmonės nori Mane pažinti, jie turi sutelkti dėmesį į tai, kad kruopščiai stengtųsi suvokti, kas glūdi dvasioje, o ne į tai, kiek išoriškai Man „skiri“; tai yra antraeilis dalykas. Jei Manęs nepažįsti, tuomet visas tikėjimas, meilė ir ištikimybė, apie kuriuos kalbi, tėra iliuzijos ir putos, ir tu tikrai tapsi žmogumi, kuris Mano akivaizdoje kalba pagyrūniškai, bet nepažįsta savęs. Būdamas toks, vėl pakliūsi į Šėtono spąstus ir negalėsi iš jų ištrūkti; tapsi pražūties sūnumi ir pražūsi. Tačiau jei abejingai elgiesi su Mano žodžiais, tu neabejotinai Man priešiniesi. Tai faktas. Tau būtų pravartu pro dvasinio pasaulio vartus pažvelgti į daugybę įvairių dvasių, kurias esu baudęs; kuriai iš jų šis baudimas nebuvo neigiamo ir abejingo elgesio su Mano žodžiais bei jų nepriėmimo pasekmė? Kuri iš jų nebuvo ciniškai nusiteikusi Mano žodžių atžvilgiu? Kuri iš jų nebandė ieškoti Mano žodžiuose trūkumų? Kuri iš jų nenaudojo Mano žodžių kaip „gynybinių ginklų“, kuriais galėtų save „saugoti“? Jos nesiekė Manęs pažinti per Mano žodžius, o tik naudojosi jais ir žaidė su jais tarsi su žaislais. Ar taip jos tiesiogiai Man nesipriešino? Kas yra Mano žodžiai? Kas yra Mano Dvasia? Tiek kartų uždaviau jums tokius klausimus, tačiau ar kada nors įgijote aukštesnių ir aiškesnių įžvalgų apie juos? Ar kada nors iš tiesų juos patyrėte? Dar kartą jums primenu: jei nepažįstate Mano žodžių, jų nepriimate ir neįgyvendinate praktikoje, neišvengiamai tapsite Mano baudimo objektais! Jūs tikrai tapsite Šėtono aukomis!

1992 m. vasario 29 d.