Žmonės visiškai nesugeba gyventi savarankiškai, išskyrus tuos, kuriems Šventoji Dvasia teikia ypatingą nurodymą ir vadovavimą. Jiems visiems reikalinga tų, kuriuos Dievas naudoja, tarnystė ir ganytojiška priežiūra, todėl kiekviename amžiuje Dievas iškelia skirtingus žmones, kurie uoliai triūsia dėl Jo darbo, ganydami bažnyčias. Tai reiškia, kad Dievo darbas turi būti atliekamas per tuos, į kuriuos Jis žvelgia palankiai ir laiko vertais; Šventoji Dvasia turi veikti per tą jų dalį, kuri yra verta naudoti, o tinkamais naudoti Dievui jie tampa Šventosios Dvasios tobulinami. Kadangi žmogaus supratimo gebėjimas yra pernelyg menkas, jį turi ganyti tie, kuriuos naudoja Dievas; tai itin panašu į būdą, kuriuo Dievas naudojo Mozę, rasdamas jame daug tuo metu tinkamo naudoti ir panaudodamas Dievo darbui atlikti tame etape. Šiame etape Dievas naudoja žmogų, kartu pasinaudodamas ta jo dalimi, kurią Šventoji Dvasia gali pritaikyti darbui, o Šventoji Dvasia jam ir vadovauja, ir kartu tobulina likusią, netinkamą naudoti dalį.

Darbas, kurį atlieka Dievo naudojamas žmogus, yra skirtas tam, kad bendradarbiautų su Kristaus arba Šventosios Dvasios darbu. Šį asmenį Dievas iškelia tarp žmonių, kad jis vadovautų visiems Dievo išrinktiesiems, o taip pat ir tam tam, kad jis atliktų žmogiškojo bendradarbiavimo darbą. Su tokiu žmogumi, kuris geba atlikti žmogiškojo bendradarbiavimo darbą, per jį gali būti įgyvendinta daugiau Dievo reikalavimų žmogui bei daugiau darbo, kurį Šventoji Dvasia turi atlikti tarp žmonių.. Kitaip tariant: Dievo tikslas naudojant šį žmogų yra tas, kad visi, kurie seka Dievu, galėtų geriau suprasti Dievo ketinimus ir galėtų didesniu mastu atitikti Dievo reikalavimus. Kadangi žmonės nesugeba tiesiogiai suprasti Dievo žodžių ar Dievo ketinimų, Dievas iškėlė asmenį, kuris yra naudojamas tokiam darbui atlikti. Šį Dievo naudojamą asmenį taip pat galima apibūdinti kaip tarpininką, per kurį Dievas vadovauja žmonėms, kaip „vertėją“, bendraujantį tarp Dievo ir žmogaus. Todėl toks žmogus yra nepanašus į jokį kitą darbininką ar apaštalą Dievo namuose. Juos visus galima laikyti Dievui tarnaujančiais žmonėmis, tačiau savo darbo esme ir tuo, kaip Dievas jį naudoja, šis žmogus labai skiriasi nuo kitų darbininkų ir apaštalų.. Žvelgiant iš jo darbo esmės ir jo naudojimo aplinkybių perspektyvos, Dievo naudojamą žmogų iškelia Jis Pats, jį Dievas paruošia Savam darbui ir jis bendradarbiauja su Paties Dievo darbu. Niekas niekada negalėtų dirbti šio darbo vietoj jo – tai žmogiškasis bendradarbiavimas, kuris yra būtinas greta dieviškojo darbo. Tuo tarpu kitų darbininkų ar apaštalų atliekamas darbas tėra daugelio bažnyčių tvarkos aspektų perdavimas ir įgyvendinimas kiekvienu laikotarpiu arba tiesiog tam tikras paprastas gyvybės teikimas, siekiant palaikyti bažnytinį gyvenimą. Šie darbininkai ir apaštalai nėra paskirti Dievo, tuo labiau jie negali būti vadinami Šventosios Dvasios naudojamais asmenimis. Jie yra atrenkami iš bažnyčių, ir po tam tikro mokymo bei ugdymo laikotarpio tie, kurie yra tinkami tarnystei, paliekami eiti pareigas, o netinkamieji siunčiami atgal ten, iš kur buvo atėję.. Kadangi šie žmonės yra atrenkami iš bažnyčių, kai kurie iš jų, tapę vadovais, parodo savo tikrąjį veidą, o kai kurie net pridaro daug blogų darbų ir galiausiai yra pašalinami. Kita vertus, Dievo naudojamas žmogus yra tas, kurį paruošė Dievas, kuris pasižymi tam tikru gabumu ir žmogiškumu. Jį iš anksto paruošė ir ištobulino Šventoji Dvasia, jis yra visiškai Šventosios Dvasios vedamas ir, ypač kai kalbama apie jo darbą, jis yra Šventosios Dvasios nukreipiamas bei valdomas – dėl to kelyje, kuriuo jis veda Dievo išrinktuosius, nėra jokių nukrypimų, nes Dievas neabejotinai prisiima atsakomybę už Savo darbą, o Dievas atlieka Savo darbą visada.