Dievas per Savo pirmąjį įsikūnijimą žemėje gyveno trisdešimt trejus su puse metų, o iš jų tik trejus su puse atliko Savo tarnystę. Tiek vykdydamas Savo darbą, tiek prieš jį pradėdamas, Jis pasižymėjo normaliu žmogiškumu ir taip gyveno visus trisdešimt trejus su puse metų. Paskutinius trejus su puse metų Jis reiškėsi kaip įsikūnijęs Dievas. Prieš pradėdamas Savo tarnystę, Jis reiškėsi paprastu normaliu žmogiškumu, be jokių dieviškumo apraiškų; Jo dieviškumas ėmė reikštis tik Jam oficialiai pradėjus Savo tarnystę. Jo gyvenimas ir darbas per tuos pirmuosius dvidešimt devynerius metus parodė, kad Jis buvo tikras žmogus, žmogaus sūnus kūnišku pavidalu, nes Savo tarnystę Jis oficialiai pradėjo tik sulaukęs dvidešimt devynerių metų. „Įsikūnijimas“ yra Dievo apsireiškimas kūne; Dievas kūnišku pavidalu veikia tarp sukurtų žmonių. Taigi, kalbant apie įsikūnijimą, pirmiausia turi būti kūnas, pasižymintis normaliu žmogiškumu – tai pati pagrindinė sąlyga. Iš tiesų Dievo įsikūnijimas reiškia, kad Dievas gyvena ir veikia kūne, kad pati Dievo esmė tampa kūnu, tampa žmogumi. Įsikūnijusio Dievo gyvenimą ir darbą galima padalyti į du etapus. Pirmasis – Jo gyvenimas prieš pradedant Savo tarnystę. Jis gyvena paprastoje žmonių šeimoje, pasižymėdamas visiškai normaliu žmogiškumu: Jis laikosi normalių žmogaus gyvenimo etikos normų ir gyvenimo tvarkos, turi normalius žmogaus poreikius (maisto, drabužių, miego, pastogės), normalias žmogiškas silpnybes ir emocijas. Kitaip tariant, šiuo pirmuoju etapu Jam būdingas visiškai normalus žmogiškumas, be jokio dieviškumo; Jis užsiima viskuo, kuo užsiima normalus žmogus. Antrasis etapas – Jo gyvenimas pradėjus Savo tarnystę. Jam tebėra būdingas paprastas žmogiškumas ir normalus žmogiškas išorinis apvalkalas, kuriame nėra nieko antgamtiško. Tačiau Jis gyvena vien dėl Savo tarnystės, o tuo metu Jo normalus žmogiškumas reikalingas vien tam, kad galėtų vykti normalus Jo dieviškumo darbas, nes tuo metu Jo normalus žmogiškumas jau yra tiek subrendęs, kad Jis gali atlikti Savo tarnystę. Taigi antruoju gyvenimo etapu, darbą Jis turi normalus žmogiškumas, Jis atlieka Savo tarnystę – tai gyvenimas, kuriame reiškiasi ir normalus žmogiškumas, ir visiškas dieviškumas. Pirmuoju gyvenimo etapu Jam būdingas visiškai paprastas žmogiškumas, nes tuo metu Jo žmogiškumas dar nėra pakankamai subrendęs, kad galėtų vykti visas dieviškumo darbas; tik tada, kai Jo žmogiškumas tampa pakankamai subrendęs Jo tarnystei, Jis gali pradėti tarnystę, kurią privalo atlikti. Kadangi Jis yra kūnas, Jis turi augti ir bręsti. Todėl pirmuoju Jo gyvenimo etapu Jam būdingas tik normalus žmogiškumas, o antruoju Jo žmogiškumas jau yra pakankamai subrendęs Jo darbui ir tarnystei. Taigi įsikūnijusio Dievo gyvenimas Jo tarnystės metu apima ir žmogiškumą, ir visišką dieviškumą. Jei nuo pat gimimo įsikūnijusio Dievo kūnas oficialiai pradėtų Savo tarnystę ir tik rodytų antgamtinius ženklus ir stebuklus, tuomet Jis neturėtų kūniškos esmės. Todėl Jo žmogiškumas egzistuoja dėl Jo kūniškos esmės; be žmogiškumo negali būti jokio kūno, o žmogus be žmogiškumo nėra žmogus. Taigi žmogiškumas yra neatsiejamas nuo įsikūnijusio Dievo kūno. Sakyti, kad „Dievui tapus kūnu, Jis turi tik dieviškumą, bet ne žmogiškumą“, yra šventvagystė, nes toks teiginys yra visiškai nepagrįstas ir pažeidžia įsikūnijimo principą. Net pradėjus tarnystę ir vykdant darbą, Jo dieviškumas vis dar veikia po išoriniu žmogiškumo apvalkalu; tuo metu Jo žmogiškumas reikalingas vien tam, kad Jo dieviškumas galėtų veikti šiame normaliame kūne. Taigi darbą atlieka Jo žmogiškume glūdintis dieviškumas. Veikia Jo dieviškumas, o ne Jo žmogiškumas, tačiau šis dieviškumas yra paslėptas Jo žmogiškume; iš esmės Jo darbą vis tiek atlieka Jo visiškas dieviškumas, o ne Jo žmogiškumas. Tačiau faktiškai darbą atlieka Jo kūnas. Galima sakyti, kad Jis yra žmogus ir kartu Dievas, nes Dievas tapo kūne gyvenančiu Dievu; Jis turi žmogaus išorinį apvalkalą ir žmogaus esmę, o svarbiausia – Dievo esmę. Kadangi Jis yra žmogus, turintis Dievo esmę, Jis yra aukščiau už visus sukurtus žmones, aukščiau už bet kurį asmenį, galintį atlikti Dievo darbą. Ir todėl iš visų, turinčių tokį pat žmogaus išorinį apvalkalą kaip Jis ir pasižyminčių žmogiškumu, tik Jis vienas yra Pats įsikūnijęs Dievas – visi kiti yra sukurti žmonės. Nors visiems jiems būdingas žmogiškumas, sukurti žmonės pasižymi tik žmogiškumu, o įsikūnijęs Dievas yra kitoks: Jo kūne glūdi ne tik žmogiškumas, bet, svarbiausia, dieviškumas. Jo žmogiškumas matomas iš Jo kūno išvaizdos ir kasdienio gyvenimo, tačiau Jo dieviškumą įžvelgti sunku. Kadangi Jo dieviškumas reiškiasi tik esant žmogiškumui ir nėra toks antgamtinis, kaip žmonės įsivaizduoja, žmonėms jį nepaprastai sunku įžvelgti. Net ir šiandien žmonėms be galo sunku suvokti, kokia iš tiesų yra įsikūnijusio Dievo esmė. Net Man pasakius tiek žodžių, tikriausiai daugumai jūsų tai vis dar yra paslaptis. Iš tiesų šis klausimas labai paprastas: kadangi Dievas tampa kūnu, Jo esmė yra žmogiškumo ir dieviškumo derinys. Šis derinys vadinamas Pačiu Dievu – Pačiu Dievu žemėje.

Jėzaus gyvenimas žemėje buvo normalus kūniškas gyvenimas. Gyvendamas kūne Jis pasižymėjo normaliu žmogiškumu. Jo valdžia atlikti Savo darbą ir kalbėti, taip pat jo valdžia gydyti ligonius ir išvaryti demonus – tokie nepaprasti dalykai iš esmės nepasireiškė tol, kol Jis nepradėjo vykdyti Savo tarnystės. Jo gyvenimas iki dvidešimt devynerių metų, prieš Jam pradedant Savo tarnystę, buvo pakankamas įrodymas, kad Jis buvo tik normalus kūnas. Kadangi Jis buvo normalus kūnas ir dar nebuvo pradėjęs Savo tarnystės, žmonės Jame nematė nieko dieviško – matė tik normalų, paprastą žmogų, kaip ir kai kurie žmonės tuo metu manė Jį esant Juozapo sūnumi. Žmonės manė, kad Jis yra paprasto žmogaus sūnus, ir niekaip negalėjo įžvelgti, kad Jis yra įsikūnijusio Dievo kūnas; net ir tada, kai atlikdamas Savo tarnystę Jis rodė daug ženklų, dauguma žmonių vis tiek sakė, kad Jis yra Juozapo sūnus, nes Jis buvo Kristus su normalaus žmogiškumo išoriniu apvalkalu. Jo normalus žmogiškumas ir Jo atliekamas darbas buvo skirti pirmojo įsikūnijimo prasmei įgyvendinti ir įrodyti, kad Dievas visiškai įsikūnijo ir tapo visiškai paprastu žmogumi. Tai, kad prieš pradėdamas Savo darbą Jis pasižymėjo normaliu žmogiškumu, įrodė, kad Jis buvo paprastas kūnas; tai, kad vėliau Jis atliko Savo darbą, taip pat įrodė, kad Jis buvo paprastas kūnas, nes Jis rodė ženklus ir stebuklus, gydė ligonius ir išvarinėjo demonus būdamas kūne ir pasižymėdamas normaliu žmogiškumu. Jis tuos ženklus galėjo rodyti todėl, kad Jo kūnas turėjo Dievo valdžią ir buvo kūnas, kuriuo apsivilko Dievo Dvasia. Jis turėjo šią valdžią dėl Dievo Dvasios, tačiau tai nereiškė, kad Jis nebuvo kūnas. Ligonių gydymas ir demonų išvarymas buvo Jo tarnystės dalis ir Jo žmogiškume paslėpto dieviškumo išraiška; kad ir kokius ženklus Jis rodė ir kad ir kaip reiškė Savo valdžią, Jam vis tiek buvo būdingas normalus žmogiškumas ir Jis vis tiek buvo normalus kūnas. Iki pat prisikėlimo iš numirusiųjų po nukryžiavimo Jis gyveno normaliame kūne. Malonės teikimas, ligonių gydymas ir demonų išvarymas – visa tai buvo Jo tarnystės dalis ir darbas, kurį Jis atliko būdamas normaliame kūne. Kad ir ką Jis darė, iki nukryžiavimo Jis niekada nebuvo atsiskyręs nuo Savo normalaus žmogiško kūno. Jis buvo Pats Dievas ir atliko Paties Dievo darbą, tačiau kadangi Jis buvo įsikūnijusio Dievo kūnas, Jis valgė, dėvėjo drabužius, turėjo normalių žmogaus poreikių, normalų žmogaus protą ir normalų žmogaus mąstymą. Visa tai įrodė, kad Jis buvo normalus žmogus ir kad įsikūnijusio Dievo kūnas pasižymėjo normaliu žmogiškumu ir nebuvo antgamtinis. Jis turėjo užbaigti pirmojo Dievo įsikūnijimo darbą ir atlikti tarnystę, kurią Dievas privalėjo atlikti pirmojo Savo įsikūnijimo metu. Įsikūnijimo prasmė – tai, kad paprastas, normalus žmogus atlieka Paties Dievo darbą; kitaip tariant, Dievas atlieka Savo dieviškąjį darbą pasižymėdamas žmogiškumu ir taip nugali Šėtoną. Įsikūnijimas reiškia, kad Dievo Dvasia tampa kūnu, tai yra, Dievas tampa kūnu; darbas, kurį atlieka kūnas, yra Dvasios darbas, įgyvendinamas kūne ir išreiškiamas per kūną. Niekas kitas, tik Dievo kūnas, gali atlikti įsikūnijusio Dievo tarnystę; tai yra, tik įsikūnijusio Dievo kūnas, šis normaliu žmogiškumu pasižymintis asmuo, gali išreikšti dieviškąjį darbą. Joks žmogus negali užimti Jo vietos šiame darbe. Jei per pirmąjį Savo atėjimą Dievas iki dvidešimt devynerių metų nebūtų pasižymėjęs normaliu žmogiškumu – jei tik gimęs Jis būtų galėjęs rodyti ženklus ir stebuklus, jei vos išmokęs kalbėti Jis būtų galėjęs kalbėti dangaus kalba, jei nuo pat gimimo būtų galėjęs suprasti visus pasaulietinius reikalus, matyti kiekvieno žmogaus mintis ir tai, kas slypi jo širdyje, – toks asmuo negalėtų būti vadinamas normaliu žmogumi, o toks kūnas negalėtų būti vadinamas žmogišku kūnu. Jei toks būtų buvęs Kristus, tuomet Dievo įsikūnijimo prasmė ir esmė būtų prarasta. Tai, kad Jis pasižymi normaliu žmogiškumu, įrodo, kad Jis yra kūne įsikūnijęs Dievas; tai, kad Jis normaliai auga kaip žmogus, dar labiau įrodo, kad Jis yra normalus kūnas; visa tai ir Jo darbas yra pakankamas įrodymas, kad Jis yra Dievo Žodis, Dievo Dvasia, tapusi kūnu. Dievas tampa kūnu, nes to reikia Jo darbui atlikti; kitaip tariant, šis darbo etapas turi būti atliktas kūne, pasižyminčiame normaliu žmogiškumu. Tai yra būtina sąlyga, kad „Kelias taptų kūnu“ ir „Žodis apsireikštų kūne“, ir tai yra tikroji dviejų Dievo įsikūnijimų istorija. Žmonės gali tikėti, kad Jėzus visą gyvenimą rodė ženklus ir kad iki pat Savo darbo žemėje pabaigos Jame nebuvo matyti jokių normalaus žmogiškumo ženklų: Jis neturėjo normalių žmogaus poreikių, silpnybių ar emocijų, Jam nereikėjo būtiniausių dalykų kasdieniam gyvenimui ir Jam nekildavo normaliam žmogui būdingos mintys. Jie įsivaizduoja, kad Jis turėjo tik antžmogišką protą ir pasižymėjo antgamtišku žmogiškumu. Jie tiki, kad kadangi Jis yra Dievas, Jis neturėtų mąstyti ir gyventi taip, kaip normalūs žmonės, ir kad tik normaliam, tikram žmogui gali kilti normalios žmogaus mintys ir jis gali gyventi normalų žmogaus gyvenimą. Visa tai yra žmogaus idėjos ir žmogaus sampratos, ir šios sampratos prieštarauja pradiniams Dievo darbo ketinimams. Normalus žmogaus mąstymas leidžia išlaikyti sveiką protą ir normalų žmogiškumą; tik esant normaliam žmogiškumui kūnas gali normaliai funkcionuoti, o tai savo ruožtu užtikrina normalų kūnišką gyvenimą visose srityse. Tik dirbdamas tokiame kūne Dievas gali įgyvendinti Savo įsikūnijimo tikslą. Jei įsikūnijęs Dievas turėtų tik išorinį kūno apvalkalą, bet jam nekiltų normalių žmogiškų minčių, tuomet šis kūnas neturėtų žmogiško proto, juo labiau tikro žmogiškumo. Kaip toks kūnas be žmogiškumo galėtų atlikti tarnystę, kurią įsikūnijęs Dievas privalo atlikti? Normalus protas užtikrina normalų žmogaus gyvenimą visose srityse; be normalaus proto žmogus nebūtų žmogus. Kitaip tariant, žmogus, kuriam nekyla normalių žmogaus minčių, yra psichiškai nesveikas, o Kristus, kuris neturi žmogiškumo, tik dieviškumą, negali būti vadinamas įsikūnijusio Dievo kūnu. Tad kaip įsikūnijusio Dievo kūnas galėtų neturėti normalaus žmogiškumo? Argi ne šventvagystė sakyti, kad Kristus neturi žmogiškumo? Visa normalių žmonių veikla priklauso nuo normalaus žmogaus proto. Be jo žmonės pažeistų natūralią tvarką; jie net nesugebėtų atskirti juodo nuo balto, gėrio nuo blogio, nesilaikytų jokios žmogiškosios etikos ir neturėtų jokių moralės principų. Panašiai, jei įsikūnijęs Dievas nemąstytų kaip normalus žmogus, Jis nebūtų tikras, normalus kūnas. Toks nemąstantis kūnas apskritai negalėtų pakelti dieviškojo darbo. Jis negalėtų užsiimti normalia kūniška veikla, juo labiau gyventi greta žmonių žemėje. Taigi Dievo įsikūnijimo prasmė ir pati Dievo atėjimo kūne esmė būtų prarasta. Įsikūnijusio Dievo žmogiškumas reikalingas normaliam dieviškajam darbui atlikti esant kūne; Jo normalus žmogaus mąstymas padeda išlaikyti Jo normalų žmogiškumą ir leidžia vykdyti visą Jo normalią kūnišką veiklą. Galima sakyti, kad Jo normalus žmogaus mąstymas reikalingas visam darbui, kurį Dievas atlieka būdamas kūne. Jei šis kūnas neturėtų normalaus žmogaus proto, Dievas negalėtų atlikti Savo darbo, kurį turi atlikti būdamas kūne, ir tai, ką Jis turi atlikti būdamas kūne, niekada nebūtų įgyvendinta. Nors įsikūnijęs Dievas turi normalų žmogaus protą, Jo darbas nėra suterštas žmogaus mąstymo; Jis atlieka darbą pasižymėdamas normaliu žmogiškumu ir turėdamas normalų protą – tai būtina sąlyga, tačiau atlikdamas šį darbą Jis nesiremia normalaus žmogaus mąstymu. Kad ir kokios iškilios būtų Jo kūno mintys, Jo darbas nėra suterštas logikos ar mąstymo. Kitaip tariant, Jo darbas nėra Jo kūno proto sumanytas – per Jo žmogiškumą tiesiogiai reiškiasi dieviškasis darbas. Visas Jo darbas yra tarnystė, kurią Jis privalo atlikti, ir nė viena šio darbo dalis nėra sugalvota Jo smegenų. Pavyzdžiui, ligonių gydymas, demonų išvarymas ir nukryžiavimas nebuvo sumanyti Jo žmogaus proto ir jų nebūtų galėjęs atlikti joks žmogus, vadovaudamasis žmogaus protu. Taip pat ir šiandienos užkariavimo darbas yra tarnystė, kurią privalo atlikti įsikūnijęs Dievas, tačiau šis darbas atliekamas ne žmogaus valia – tai darbas, kurį turi atlikti Jo dieviškumas, tokio darbo nepajėgus atlikti joks žmogus iš kūno ir kraujo. Taigi įsikūnijęs Dievas privalo turėti normalų žmogaus protą ir pasižymėti normaliu žmogiškumu, nes Savo darbą Jis turi atlikti pasižymėdamas normaliu žmogiškumu ir turėdamas normalų protą. Tai yra įsikūnijusio Dievo darbo esmė, pati įsikūnijusio Dievo esmė.

Prieš pradėdamas darbą, Jėzus tiesiog gyveno pasižymėdamas normaliu žmogiškumu. Niekas negalėjo įžvelgti, kad Jis yra Dievas, niekas nesuprato, kad Jis yra įsikūnijęs Dievas; žmonės Jį laikė tiesiog visiškai paprastu žmogumi. Tai, kad Jo normalus žmogiškumas buvo visiškai paprastas, įrodė, kad Dievas tapo kūnu ir kad Malonės amžius buvo įsikūnijusio Dievo darbo, o ne Dvasios darbo amžius. Tai taip pat įrodė, kad Dievo Dvasia visiškai realizavosi kūne ir kad Dievo įsikūnijimo amžiuje Jo kūnas atliks visą Dvasios darbą. Kristus, pasižymintis normaliu žmogiškumu, yra kūnas, kuriame realizavosi Dvasia ir kuriam būdingas normalus žmogiškumas, sveikas protas bei žmogaus mąstymas. „Realizacija“ reiškia, kad Dievas tampa žmogumi, o Dvasia – kūnu; paprasčiau tariant, Pats Dievas gyvena kūne, pasižyminčiame normaliu žmogiškumu, ir per šį normaliu žmogiškumu pasižymintį kūną išreiškia Savo dieviškąjį darbą – štai ką reiškia realizuotis arba įsikūnyti. Per pirmąjį Savo įsikūnijimą Dievas turėjo gydyti ligonius ir išvaryti demonus, nes Jo darbas buvo atpirkimas. Kad atpirktų visą žmoniją, Jis turėjo būti gailestingas ir pakantus. Darbas, kurį Jis atliko prieš nukryžiavimą, buvo ligonių gydymas ir demonų išvarymas; tai pranašavo, kad Jis išgelbės žmogų nuo nuodėmės ir susitepimo. Kadangi tai buvo Malonės amžius, Jis turėjo gydyti ligonius ir taip rodyti ženklus ir stebuklus, kurie buvo Malonės amžiaus malonės išraiška, nes šiame amžiuje svarbiausia buvo teikti žmonėms malonę. Ramybė, džiaugsmas ir materialūs palaiminimai buvo Malonės amžiaus ženklai ir to meto žmonių tikėjimo Jėzumi ženklai. Kitaip tariant, Malonės amžiuje gydyti ligonius, išvaryti demonus ir teikti žmonėms malonę buvo prigimtiniai Jėzaus kūno gebėjimai; būtent šiuos darbus Dvasia realizavo kūne. Tačiau atlikdamas šį darbą, Jis gyveno kūne ir neperžengė kūno ribų. Kad ir kaip Jis gydė žmones, Jis vis tiek pasižymėjo normaliu žmogiškumu ir gyveno normalų žmogaus gyvenimą. Sakau, kad Dievo įsikūnijimo amžiuje kūnas atliko visą Dvasios darbą, nes visa, ką Jis darė, buvo daroma kūne. Tačiau dėl Jo darbo žmonėms neatrodė, kad Jo kūno esmė yra tik kūniška, nes šis kūnas galėjo rodyti ženklus, o tam tikromis ypatingomis akimirkomis galėjo daryti tai, kas peržengė kūno ribas. Žinoma, visa tai vyko tik po to, kai Jis pradėjo Savo tarnystę, pavyzdžiui, Jis keturiasdešimt dienų buvo gundomas ir atsimainė ant kalno. Taigi per Jėzų Dievo įsikūnijimo prasmė buvo įgyvendinta tik iš dalies. Prieš pradėdamas darbą, Jis kūne gyveno visais atžvilgiais visiškai normalų gyvenimą. Pradėjęs darbą, Jis išlaikė tik išorinį Savo kūno apvalkalą. Kadangi Jo darbas buvo dieviškumo išraiška, jis peržengė normalių kūno funkcijų ribas. Juk įsikūnijusio Dievo kūnas skyrėsi nuo žmonių iš kūno ir kraujo. Žinoma, kasdieniame gyvenime Jam reikėjo maisto, drabužių, miego ir pastogės. Jo kasdieniai poreikiai visais atžvilgiais buvo normalūs, Jis turėjo normalaus žmogaus protą ir mąstė kaip normalus žmogus. Žmonės vis tiek laikė Jį normaliu asmeniu, tik Jo atliekamas darbas buvo nepaprastai antgamtinis. Iš tikrųjų, kad ir ką Jis darė, Jam buvo būdingas paprastas ir normalus žmogiškumas, o Jam atliekant darbą Jo sveikas protas buvo dar normalesnis, o mintys dar aiškesnės; Jo sveikas protas ir mintys pranoko bet kurio normalaus žmogaus sveiką protą ir mintis. Įsikūnijęs Dievas privalėjo turėti būtent tokias mintis ir sveiką protą, nes dieviškasis darbas turėjo būti išreikštas per kūną, kurio sveikas protas buvo kuo normalesnis, o mintys – kuo aiškesnės; tik taip Jo kūnas galėjo išreikšti dieviškąjį darbą. Jėzus gyveno žemėje trisdešimt trejus su puse metų ir visą tą laiką išlaikė Savo normalų žmogiškumą, tačiau dėl darbo, kurį Jis atliko per trejus su puse Savo tarnystės metų, žmonės manė, kad Jis pranoksta paprastą žmogų ir yra daug antgamtiškesnis nei anksčiau. Iš tikrųjų, Jėzaus normalus žmogiškumas buvo toks pat tiek prieš Jam pradedant vykdyti Savo tarnystę, tiek ją pradėjus; Jo žmogiškumas visą laiką buvo toks pat, tačiau dėl skirtingų aplinkybių prieš Jam pradedant vykdyti Savo tarnystę ir ją pradėjus susiformavo du skirtingi požiūriai į Jo kūną. Nesvarbu, ką manė žmonės, įsikūnijęs Dievas visą laiką išlaikė Savo pradinį normalų žmogiškumą, nes įsikūnijęs Dievas gyveno kūne – kūne, kuriam buvo būdingas normalus žmogiškumas. Nesvarbu, ar Jis vykdė Savo tarnystę, ar ne, normalus Jo kūno žmogiškumas negalėjo būti panaikintas, nes žmogiškumas yra pagrindinė kūno esmė. Prieš Jėzui pradedant Savo tarnystę, Jo kūnas buvo visiškai normalus, Jis darė visa, ką daro paprasti žmonės; Jis neatrodė nė kiek antgamtiškas ir nerodė jokių ženklų. Tuo metu Jis buvo tiesiog visai paprastas Dievą garbinantis žmogus, tik Jo siekis buvo nuoširdesnis ir tikresnis nei bet kurio kito žmogaus. Taip pasireiškė Jo visiškai normalus žmogiškumas. Kadangi prieš pradėdamas vykdyti Savo tarnystę Jis neatliko jokio darbo, niekas nežinojo Jo tapatybės ir niekas negalėjo įžvelgti, kad Jo kūnas kuo nors skiriasi nuo kitų žmonių, nes Jis neparodė nė vieno ženklo ir neatliko nė trupučio Paties Dievo darbo. Tačiau pradėjęs Savo tarnystę, Jis vis dar turėjo išorinį normalaus žmogiškumo apvalkalą ir gyveno turėdamas normalų žmogaus protą. Vis dėlto, kadangi Jis pradėjo atlikti Paties Dievo darbą, ėmėsi vykdyti Kristaus tarnystę ir atliko tokį darbą, kurio mirtingieji, tai yra žmonės iš kūno ir kraujo, buvo nepajėgūs atlikti, žmonės manė, kad Jam nėra būdingas normalus žmogiškumas ir kad Jo kūnas nėra visiškai normalus, kad Jam kažko trūksta. Dėl Jo atliekamo darbo žmonės sakė, kad Jis buvo Dievas kūne, neturintis normalaus žmogiškumo. Toks supratimas buvo klaidingas, nes žmonės nesuvokė Dievo įsikūnijimo prasmės. Šis klaidingas supratimas atsirado dėl to, kad būdamas kūne Dievas išreiškė dieviškąjį darbą per kūną, kuriam būdingas normalus žmogiškumas. Dievas apsivilko kūnu ir gyveno kūne, o Jo darbas Jo žmogiškume užgožė Jo žmogiškumo normalumą. Todėl žmonės manė, kad Dievas neturėjo žmogiškumo, o tik dieviškumą.

Dievas Savo pirmojo įsikūnijimo metu neužbaigė įsikūnijimo darbo; Jis užbaigė tik pirmąjį darbo žingsnį, kurį Dievas kūne turėjo atlikti. Taigi, kad užbaigtų įsikūnijimo darbą, Dievas dar kartą sugrįžo į kūną, Savo gyvenimu išreikšdamas visą kūno normalumą ir praktiškumą, tai yra, leisdamas Dievo Keliui apsireikšti kūne, kuris yra kuo normaliausias ir paprasčiausias, taip užbaigdamas darbą, kurio Jis dar nebuvo užbaigęs kūne. Antrasis įsikūnijęs kūnas turi tą pačią esmę kaip ir pirmasis, tačiau Jis yra dar praktiškesnis, dar normalesnis už pirmąjį. Dėl to antrasis įsikūnijęs kūnas patiria didesnes kančias nei pirmasis, tačiau šios kančios kyla dėl Jo tarnystės kūne ir skiriasi nuo sugedusio žmogaus kančių. Šios kančios taip pat kyla iš Jo kūno normalumo ir praktiškumo. Kadangi Jis atlieka Savo tarnystę kūne, kuris yra visiškai normalus ir praktiškas, kūnas privalo ištverti didžiules kančias. Kuo normalesnis ir praktiškesnis šis kūnas, tuo labiau Jis kentės atlikdamas Savo tarnystę. Dievo darbas išreiškiamas labai paprastame kūne, kuriame apskritai nėra nieko antgamtinio. Kadangi Jo kūnas yra normalus ir Jis taip pat turi prisiimti žmogaus išganymo darbą, Jis patiria daug didesnes kančias, nei patirtų antgamtinis kūnas – ir visos šios kančios kyla iš Jo kūno praktiškumo ir normalumo. Iš kančių, kurias abu įsikūniję kūnai patyrė atlikdami Savo tarnystes, galima suvokti įsikūnijusio kūno esmę. Kuo normalesnis kūnas, tuo didesnes kančias Jis privalo ištverti atlikdamas darbą; kuo praktiškesnis kūnas, kuris imasi šio darbo, tuo labiau stiprėja žmonių sampratos ir tuo didesnę riziką Jis prisiima. Tačiau kuo praktiškesnis yra kūnas ir kuo labiau jam būdingi normalaus žmogaus poreikiai bei visiškai sveikas protas, tuo labiau Jis pajėgus prisiimti Dievo darbą kūne. Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus būdamas kūne ir kūnu tapo auka už nuodėmę, tai yra, būtent normaliu žmogiškumu pasižyminčiu kūnu Jis nugalėjo Šėtoną ir visiškai išgelbėjo žmogų nuo kryžiaus. Antrasis įsikūnijęs Dievas atlieka užkariavimo darbą ir nugali Šėtoną būtent visaverčiu kūnu. Tik visiškai normalus ir praktiškas kūnas gali iki galo atlikti užkariavimo darbą ir pateikti galingą liudijimą. Tai yra, žmogaus užkariavimo rezultatas pasiekiamas dėl įsikūnijusio Dievo praktiškumo ir normalumo, o ne antgamtiniais stebuklais ir apreiškimais. Šio įsikūnijusio Dievo tarnystė – kalbėti; kalbėdamas Jis užkariauja bei tobulina žmogų. Kitaip tariant, Dvasios darbas, realizuojamas kūne, – kalbėti, ir pagrindinis kūno darbas –kalbėti; taip pasiekiamas tikslas visiškai užkariauti, atskleisti, ištobulinti ir pašalinti žmones. Taigi būtent atliekant užkariavimo darbą Dievo darbas kūne bus visiškai užbaigtas. Pirmą kartą atliktas žmogaus nuodėmių atpirkimo darbas buvo tik įsikūnijimo darbo pradžia; tik užkariavimo darbą atliekantis kūnas užbaigia visą įsikūnijimo darbą. Kalbant apie lytį, vienas yra vyras, o kitas – moteris; taip visiškai įgyvendinama Dievo įsikūnijimo prasmė ir išsklaidomos žmonių sampratos apie Dievą: Dievas gali tapti tiek vyru, tiek moterimi, o įsikūnijęs Dievas iš esmės neturi lyties. Jis sukūrė ir vyrą, ir moterį, ir Jo akyse nėra skirties tarp lyčių. Šiame darbo etape Dievas nerodo ženklų ir stebuklų, kad darbo rezultatai būtų pasiekti žodžiais. Be to, taip yra todėl, kad įsikūnijusio Dievo darbas šį kartą yra ne gydyti ligonius ir išvaryti demonus, o kalbant užkariauti žmogų; kitaip tariant, šio įsikūnijusio Dievo kūno prigimtiniai gebėjimai yra kalbėti ir užkariauti žmogų, o ne gydyti ligonius ir išvaryti demonus. Darbas, kurį Jis atlieka pasižymėdamas normaliu žmogiškumu, yra ne rodyti ženklus, gydyti ligonius ar išvaryti demonus, o kalbėti, todėl žmonėms antrasis įsikūnijęs kūnas atrodo daug normalesnis už pirmąjį. Žmonės mato, kad Dievas iš tiesų tapo kūnu. Tačiau šis įsikūnijęs Dievas skiriasi nuo įsikūnijusio Jėzaus, ir nors abiem atvejais Dievas tapo kūnu, šie įsikūnijimai nėra visiškai vienodi. Jėzui buvo būdingas normalus, paprastas žmogiškumas, tačiau Jį lydėjo daugybė ženklų ir stebuklų. Šį kartą įsikūnijusiame Dieve žmonės neišvys jokių ženklų ar stebuklų – nei ligonių gydymo ar demonų išvarymo, nei vaikščiojimo jūra, nei keturiasdešimties dienų pasninkavimo... Jis neatlieka to paties darbo, kurį atliko Jėzus, ne todėl, kad Jo kūnas iš esmės kuo nors skirtųsi nuo Jėzaus kūno, bet todėl, kad gydyti ligonius ir išvaryti demonus nėra Jo tarnystė. Jis negriauna Savo paties darbo ir jam netrukdo. Kadangi Jis užkariauja žmogų Savo praktiškais žodžiais, nėra jokio poreikio palenkti žmogų ženklais, todėl šis etapas skirtas įsikūnijimo darbui užbaigti. Įsikūnijęs Dievas, kurį tu matai šiandien, yra visiškai tikras kūnas, ir Jame nėra nieko antgamtiško. Jis serga taip, kaip kiti, Jam reikia maisto ir drabužių, kaip ir kitiems; Jis yra visiškai tikras kūnas. Jei šį kartą įsikūnijęs Dievas rodytų antgamtinius ženklus ir stebuklus, jei Jis gydytų ligonius, išvarytų demonus ar galėtų nužudyti vienu žodžiu, kaip tuomet būtų galima atlikti užkariavimo darbą? Kaip tuomet būtų galima skleisti darbą tarp pagonių tautų? Ligonių gydymas ir demonų išvarymas buvo Malonės amžiaus darbas ir pirmasis atpirkimo darbo žingsnis. Dabar, kai Dievas išgelbėjo žmogų nuo kryžiaus, Jis šio darbo nebeatlieka. Jei paskutiniosiomis dienomis pasirodytų „Dievas“, toks pats kaip Jėzus, kuris gydytų ligonius, išvarytų demonus ir būtų nukryžiuotas už žmogų, toks „Dievas“, nors ir visiškai atitiktų Biblijoje pateiktą Dievo aprašymą ir žmogui būtų lengva jį priimti, iš esmės būtų kūnas, kuriuo apsivilko ne Dievo Dvasia, o piktoji dvasia. Nes Dievo darbo principas – niekada nekartoti to, ką Jis jau užbaigė. Taigi antrojo Dievo įsikūnijimo darbas skiriasi nuo pirmojo. Paskutiniosiomis dienomis Dievas realizuoja užkariavimo darbą paprastame, normaliame kūne; Jis negydo ligonių, nebus nukryžiuotas už žmogų, o tiesiog kalba būdamas kūne ir taip užkariauja žmogų. Tik toks kūnas yra įsikūnijusio Dievo kūnas; tik toks kūnas gali užbaigti Dievo darbą kūne.

Nesvarbu, ar šiame etape įsikūnijęs Dievas kenčia, ar atlieka Savo tarnystę, Jis tai daro tam, kad iki galo įgyvendintų įsikūnijimo prasmę, nes tai yra paskutinis Dievo įsikūnijimas. Dievas gali įsikūnyti tik du kartus. Trečio karto būti negali. Pirmasis įsikūnijęs Dievas buvo vyras, antrasis – moteris, ir taip žmogaus mintyse susiformavo pilnas Dievo kūno vaizdinys; be to, du įsikūnijimai jau užbaigė Dievo darbą kūne. Pirmąjį kartą įsikūnijusiam Dievui buvo būdingas normalus žmogiškumas, kad būtų iki galo įgyvendinta įsikūnijimo prasmė. Šį kartą Jam taip pat būdingas normalus žmogiškumas, tačiau šio įsikūnijimo prasmė kitokia – ji gilesnė nei pirmojo, o Jo atliekamo darbo prasmė taip pat gilesnė. Dievas dar kartą tapo kūnu būtent tam, kad iki galo įgyvendintų įsikūnijimo prasmę. Kai Dievas visiškai užbaigs šį Savo darbo etapą, bus iki galo įgyvendinta visa įsikūnijimo prasmė, tai yra, bus visiškai užbaigtas Dievo darbas kūne, ir nebeliks jokio darbo, kurį reikėtų atlikti kūne. Tai reiškia, kad nuo šiol Dievas niekada daugiau neateis kūne atlikti Savo darbo. Dievas atlieka įsikūnijimo darbą tik tam, kad išgelbėtų ir ištobulintų žmoniją. Kitaip tariant, jei ne dėl darbo, Dievas tikrai taip lengvai neateitų kūne. Ateidamas kūne atlikti darbo, Jis parodo Šėtonui, kad Dievas yra kūnas, normalus žmogus, paprastas asmuo – ir vis dėlto Jis gali nugalėti pasaulį, nugalėti Šėtoną, atpirkti žmoniją ir užkariauti žmoniją! Šėtono darbo tikslas yra sugadinti žmoniją, o Dievo tikslas – išgelbėti žmoniją. Šėtonas įkalina žmogų bedugnėje, o Dievas jį iš jos išgelbsti. Šėtonas priverčia visus žmones jį garbinti, o Dievas padaro taip, kad jie paklustų Jo viešpatavimui, nes Jis yra Kūrėjas. Būtent per du Dievo įsikūnijimus pasiekiami visi šio darbo rezultatai. Iš esmės Jo kūnas yra žmogiškumo ir dieviškumo sąjunga – kūnas, kuriam būdingas normalus žmogiškumas. Taigi be įsikūnijusio Dievo kūno Dievo darbas gelbstint žmoniją negalėtų pasiekti rezultatų, o jei Jo kūnui nebūtų būdingas normalus žmogiškumas, Jo darbas kūne vis tiek negalėtų pasiekti šių rezultatų. Įsikūnijusio Dievo esmė yra ta, kad Jam privalo būti būdingas normalus žmogiškumas; jeigu būtų kitaip, tai prieštarautų pirminiam Dievo ketinimui įsikūnyti.

Kodėl Aš sakau, kad Jėzaus darbu nebuvo iki galo įgyvendinta įsikūnijimo prasmė? Todėl, kad Kelias nevisiškai tapo kūnu. Jėzaus atliktas darbas buvo tik viena Dievo darbo kūne dalis; Jis atliko tik atpirkimo darbą, bet neatliko darbo, kuriuo žmogus būtų visiškai įgytas. Dėl šios priežasties paskutiniosiomis dienomis Dievas dar kartą tapo kūnu. Šis darbo etapas taip pat atliekamas paprastame kūne; jį atlieka visiškai normalus žmogus, kurio žmogiškumas nėra nė kiek antgamtiškas. Kitaip tariant, Dievas tapo žmogumi visa šio žodžio prasme; darbą atlieka žmogus, kurio tapatybė yra Dievas – žmogus, turintis visiškai normalų žmogiškumą ir visiškai normalų kūną. Žmogaus akys mato kūną, kuriame nėra nieko antgamtiško, – labai paprastą žmogų, galintį kalbėti dangaus kalba, nerodantį jokių ženklų, nedarantį jokių stebuklų, juo labiau didelėse susirinkimų salėse neatskleidžiantį religijos užkulisių. Žmonėms atrodo, kad antrojo įsikūnijimo metu atliekamas darbas visiškai skiriasi nuo pirmojo įsikūnijimo metu atlikto darbo ir net kad tarp jų nėra nieko bendro – šį kartą visiškai nematyti nieko iš pirmojo įsikūnijimo metu atlikto darbo. Nors antrojo įsikūnijimo metu atliekamas darbas skiriasi nuo pirmojo įsikūnijimo metu atlikto darbo, tai neįrodo, kad Jų šaltinis nėra tas pats. Apie tai, ar Jų šaltinis tas pats, galima spręsti iš kūnų atliekamo darbo pobūdžio, o ne iš Jų išorinio apvalkalo. Per tris Savo darbo etapus Dievas įsikūnijo du kartus, ir abu kartus įsikūnijimais pradedamas naujas amžius ir atliekamas naujas darbas, o abu įsikūnijimai papildo vienas kitą. Žmogus plika akimi niekaip negali įžvelgti, kad abu kūnai iš tikrųjų yra kilę iš to paties šaltinio. Žinoma, žmogus negali to nei įžvelgti akimis, nei suvokti protu. Tačiau Jų esmė yra ta pati, nes Jų darbas kyla iš tos pačios Dvasios. Ar abiejų įsikūnijimų šaltinis yra tas pats, negalima spręsti pagal tai, kada ir kur šie kūnai gimė, ar pagal kitas jų aplinkybes, bet pagal jų išreiškiamą dieviškąjį darbą. Antrojo įsikūnijimo metu nekartojama nieko iš to, ką darė Jėzus, nes Dievas darbą kaskart atlieka ne pagal nusistovėjusią tvarką, bet atveria naują kelią. Antrojo įsikūnijimo tikslas nėra pagilinti ar įtvirtinti žmonių širdyse susidariusį pirmojo kūno įspūdį, bet papildyti ir išbaigti jų turimą pirmojo kūno vaizdinį, pagilinti žmogaus pažinimą apie Dievą, sulaužyti visas jų širdyse įsitvirtinusias taisykles ir pašalinti iš jų širdžių klaidingus Dievo vaizdinius. Galima sakyti, kad nė vienas paties Dievo darbo etapas neleidžia žmogui iki galo Jo pažinti; kiekvienas atskleidžia tik dalį, o ne visumą. Nors Dievas išreiškė visą Savo būdą, dėl riboto žmogaus gebėjimo suprasti žmogus vis tiek nevisiškai Jį pažįsta. Žmogaus žodžiais neįmanoma iki galo nusakyti viso Dievo būdo. Tad kaip vienas Jo darbo etapas galėtų iki galo atskleisti Dievą? Jo darbą kūne gaubia normalus žmogiškumas, todėl žmogus gali Jį pažinti tik iš Jo dieviškumo apraiškų, o ne iš Jo kūno apvalkalo. Dievas ateina kūne ir skirtingais darbais leidžia žmogui Jį pažinti; kiekvienas Jo darbo etapas yra kitoks. Tik taip žmogus gali visapusiškai pažinti Dievo darbą kūne ir neįsprausti jo į tam tikras ribas. Nors dviejų įsikūnijimų metu atliekamas darbas skiriasi, kūnų esmė ir Jų darbo šaltinis yra tie patys; tiesiog abu įsikūnijimai skirti dviem skirtingiems darbo etapams atlikti ir įvyko dviem skirtingais amžiais. Tačiau kad ir kaip būtų, kūnų, į kuriuos įsikūnijo Dievas, esmė ir kilmė yra ta pati – to niekas negali paneigti.