Kelių religinių praktikų laikaisi? Kiek kartų priešgyniavai Dievo žodžiui ir elgeisi savo nuožiūra? Kiek kartų praktiškai laikeisi Dievo žodžio, nes tau tikrai rūpi Jo naštos ir nori patenkinti Jo ketinimus? Derėtų suprasti Dievo žodį, gyventi pagal jį ir būti principingam visuose savo poelgiuose ir darbuose; tai nereiškia paklusti nuostatoms ar ką nors daryti iš pagiežos – vien tam, kad pasirodytum, verčiau tai reiškia praktikuoti tiesą ir gyventi pagal Dievo žodį. Tik tokia praktika patenkina Dievą. Bet kokie Dievą patenkinantys veiksmai tai ne nuostatos, o tiesos praktikavimas. Vieni žmonės mėgsta pasirodyti. Girdint savo broliams ir seserims jie gali skelbtis esą skolingi Dievui, tačiau jiems nematant jie nepraktikuoja tiesos ir elgiasi visai kitaip. Argi jie ne religiniai fariziejai? Tikrai Dievą mylįs ir tiesą savyje turįs žmogus yra ištikimas Dievui, bet jam nereikia to išoriškai demonstruoti. Toks žmogus yra linkęs praktikuoti tiesą progai pasitaikius ir jis nekalba ir nesielgia prieš savo sąžinę. Tokie žmonės išmintį pademonstruoja iškilus reikalui ir yra principingas savo darbuose, nepaisant jų aplinkybių. Toks žmogus taip pat gali iš tikrųjų pasitarnauti. Yra žmonių, kurie apie savo skolą Dievui skelbia tuščiais žodžiais; jie gyvena atrodydami neva iš nerimo surauktais antakiais, apsimetinėdami, dėdamiesi vertais gailesčio. Kaip šlykštu! Paklausęs jų: „Ar gali papasakoti apie tai, kaip esi skolingas Dievui?“ – neišgirstum iš jų nė žodžio. Jei esi ištikimas Dievui, tuomet garsiai apie tai nekalbėsi; užuot taip daręs, savo meilę Dievui parodysi konkrečiais darbais ir nuoširdžiai jam melsiesi. Visi tie, kurie apie savo ištikimybę Dievui skelbia vien tuščiais žodžiais, yra veidmainiai! Vieni apie savo įsiskolinimą Dievui kalba kiekvieną kartą melsdamiesi, rauda per kiekvieną maldą, kad ir kur jie melstųsi, ir net nepaveikti Šventosios Dvasios. Tokius žmonės yra apsėdę religiniai ritualai ir įsitikinimai; jie gyvena pagal tuos ritualus ir įsitikinimus, visad manydami, kad toks elgesys pamalonina Dievą ir kad Jam labiau patinka paviršutiniškas dievotumas arba sielvartingos ašaros. Ar tokie juokingi žmonės apskritai yra kam nors tikę? Vieni, norėdami pademonstruoti nusižeminimą, greta kitų žmonių dedasi esą maloningi. Kiti yra tyčia nuolankūs greta kitų, elgiasi lyg ėriukai be lašo stiprybės. Ar toks elgesys yra tinkamas Dievo karalystės žmonėms? Karalystės gyventojai turėtų būti linksmi ir laisvi, tyri ir atviri, nuoširdūs ir mylimi bei gyventi laisvėje. Jiems derėtų būti sąžiningiems, padoriems ir sugebėti tvirtai laikytis savo vertybių, kad ir kur jie keliautų; tokie žmonės yra mylimi ir Dievo, ir žmogaus. Neseniai tikėjimą atradę žmonės užsiima per daug išorinių praktikų; jiems pirma reikia kurį laiką pabūti apgenėtiems ir palūžusiems. Vidinis tikėjimas Dievu yra ne kažkas, ką kiti gali pamatyti, bet tą tikėjimą turinčių žmonių poelgiai ir darbai yra verti pagyrimo. Tik tokius žmones galima laikyti gyvenančiais pagal Dievo žodį. Jei kasdien įvairiems žmonėms skelbi evangeliją, siekdamas juos išganyti, o jie tebegyvena pagal nuostatus ir doktrinas, – tuomet nepelnysi Dievui šlovės. Tokie žmonės kartu yra ir religiniai demagogai, ir veidmainiai. Tokiems religiniams demagogams susibūrus, jie gali paklausti: „Sese, kaip laikaisi šiomis dienomis?“ Ji gali atsakyti: „Jaučiu, kad esu skolinga Dievui ir kad negaliu patenkinti Jo norų.“ Kita galėtų pasakyti: „Aš taip pat jaučiuosi skolinga Dievui ir negaliu Jo patenkinti.“ Vien šie keli sakiniai ir žodžiai perteikia giliai juose slypinčią bjaurastį; Tokie žodžiai – kuo bjauriausi ir be galo atstumiantys. Tokių žmonių prigimtis prieštarauja Dievui. Žmonės, kurie akcentuoja tikrą bendrystę, nesvarbu apie ką begalvotų, tai daro iš visos širdies. Jie neužsiima viena apsimestine praktika, jie nedemonstruoja nei apsimestinio mandagumo, nei laido tuščius malonius žodelius. Jie visada tiesūs ir nesilaiko jokių pasaulietinių taisyklių. Kai kurie žmonės yra linkę į išorinį vaizdavimąsi, net kada tam visai nėra jokios priežasties. Kam nors uždainavus, jie ima šokti, nė nesusiprasdami, kad jau jų puodai prisvilę. Tokie žmonės nėra nei dievoti, nei taurūs, be to, jie gerokai pernelyg lengvabūdiški. Visais šiais dalykais pasireiškia tikrovės trūkumas. Kuomet kai kurie žmonės užmezga bendrystę dėl dvasinio gyvenimo reikalų, nors ir neskelbia esantys ką nors skolingi Dievui, jie giliai viduje Jį tikrai myli. Tavo jausmas, jog esi skolingas Dievui, neturi nieko bendra su kitais žmonėmis; esi skolingas Dievui, ne žmonėms. Kokia prasmė apie tai nuolat kalbėti kitiems? Tau turi būti svarbu įžengti į tikrovę, – ne kokiu išoriniu pamaldumu ar pasirodymu. Ką gi išreiškia regimas doras žmonių elgesys? Jis išreiškia kūną; netgi visų geriausios regimos praktikos neišreiškia gyvenimo ir jos gali atskleisti tik tavo paties individualų temperamentą. Regimos žmonijos praktikos negali patenkinti Dievo norų. Nuolat kalbi apie įsiskolinimą Dievui, tačiau negali aprūpinti kitų gyvenimo ar sužadinti jų Dievą mylinčių širdžių. Ar tiki, kad tavo poelgiai patenkins Dievą? Tiki, kad Dievas nori, jog taip elgtumeisi ir kad tavo poelgiai dvasingi, bet iš tikrųjų visi jie yra absurdiški! Tiki, kad tai, kas tau patinka, ir tai, ką ketini daryti, yra būtent tai, kas pamalonina Dievą. Ar tavo pomėgiai gali išreikšti Dievą? Ar žmogaus asmenybė gali išreikšti Dievą? Tai, kas tau patinka, yra būtent tai, ko Dievas nekenčia, o tavo įpročiai atstumia Dievą. Ar gali patenkinti Dievo norus, jei, užuot meldęsis Dievui, nuolat pasirodai prieš kitus? Jeigu visada trokšti viską daryti, kad kiti matytų, tuomet tai reiškia, jog esi visiškas tuščiagarbis. Kas gi tokie yra žmonės, kurie vien vaizduoja savo dorą elgesį ir yra nutolę nuo tikrovės? Jie yra veidmainiai fariziejai ir religiniai demagogai! Jeigu negalite numaldyti savo išorinių praktikų ir negebate pasikeisti, tuomet veidmainystės sėklos jumyse tik augs. O juo didesnės jūsų veidmainystės sėklos, tuo labiau priešinsitės Dievui. Galiausiai tokie žmonės neabejotinai bus pašalinti.