Daugybė Mano žmonių džiūgauja dėl Manęs, daugybė Mano žmonių šlovina Mane; nesuskaičiuojama daugybė lūpų taria vienintelio tikrojo Dievo vardą, nesuskaičiuojamos minios pakelia akis ir žvelgia į tolį, stebėdamos Mano darbus. Karalystė nužengė į žmonių pasaulį, Mano esybė yra turtinga ir kupina gausos. Kas gi dėl to nesidžiaugtų? Kas gi dėl to nešoktų iš džiaugsmo? O, Sione! Iškelk savo pergalės vėliavą ir šlovink Mane! Giedok savo pergalės giesmę, skelbdamas Mano šventąjį vardą! Visa kūrinija iki pat žemės pakraščių! Skubėkite apsivalyti, kad galėtumėte tapti atnašomis Man! Nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių aukštybėse! Skubėkite sugrįžti į savo vietas ir parodyti Mano didžiąją galią dangaus skliaute! Aš įdėmiai klausausi žemėje esančių Mano žmonių balsų – jų giesmėse liejasi beribė meilė ir pagarba Man! Šią dieną, kai visa kūrinija atgyja, Aš nusileidžiu į žmonių pasaulį. Tą akimirką visos gėlės pražysta nepaprasta gausa, visi paukščiai sučiulba tarsi vienu balsu, visa kūrinija džiūgauja! Skambant Karalystės patrankų salvėms, Šėtono Karalystė griūva, sunaikinta griausmingo Karalystės himno galybės ir daugiau niekada neatsities!

Kas iš žemėje gyvenančių drįstų pakilti prieš Mane ir priešintis? Kai nusileidžiu į žemę, Aš atsinešu deginančią ugnį, atsinešu rūstybę, atsinešu visas nelaimes. Visos žemiškosios karalystės dabar yra Mano Karalystė! Aukštai danguje debesys ritasi ir veržiasi pirmyn; po dangumi ežerų ir upių vandenys audringai banguoja, džiaugsmingai sūkuriuodami jaudinančią pakilią melodiją. Ilsėjęsi gyvūnai išeina iš savo urvų, o nesuskaičiuojama daugybė Mano žmonių pakyla Mano pažadinti iš miego. Diena, kurios laukė nesuskaičiuojama daugybė Mano žmonių, pagaliau atėjo! Jie aukoja Man pačias gražiausias giesmes!

Šią nuostabią akimirką, šiuo džiuginančiu metu,

ir dangaus aukštybėse, ir žemėje skamba šlovinimas – kas gi tuo nesidžiaugtų?

Kieno širdis dėl to nejaustų džiaugsmo? Kas gi nesusigraudintų, išvydęs šį reginį?

Dangus nebėra tas senasis dangus – dabar tai Karalystės dangus.

Žemė jau nebėra buvusioji žemė – dabar tai šventa žemė.

Po smarkios liūties senasis suteptas pasaulis visiškai atsinaujino.

Kalnai keičiasi… vandenys keičiasi…

ir žmonės keičiasi… visa kūrinija keičiasi…

Ak, jūs tylūs kalnai! Pakilkite ir šokite Man!

Ak, jūs ramūs vandenys! Vėl tekėkite!

Jūs, kurie sapnuojate! Pabuskite ir veržkitės pirmyn!

Aš atėjau… Aš – Karalius…

Visi savo akimis išvys Mano veidą, savo ausimis išgirs Mano balsą,

patys patirs gyvenimą Karalystėje…

Koks jis saldus… koks jis nuostabus…

Nepamirštamas… neįmanoma jo pamiršti…

Mano įnirtingos rūstybės ugnyje blaškosi didysis raudonasis slibinas;

Mano didingo teismo akivaizdoje demonai atskleidžia savo tikruosius pavidalus;

Mano griežtų žodžių akivaizdoje visi žmonės jaučia gilią gėdą ir neturi kur pasislėpti.

Jie prisimena praeitį – kaip tyčiojosi iš Manęs ir išjuokė Mane,

kaip be paliovos save aukštino ir be perstojo maištavo prieš Mane.

Tačiau šiandien kas neverkia? Kas nekaltina savęs?

Visas visatos pasaulis kupinas raudų…

kupinas džiaugsmo šūksnių… prisipildė linksmų balsų…

Neapsakomas džiaugsmas… neprilygstamas džiaugsmas…

Lietutis tyliai teškena... plevena sunkios snaigės…

Žmonių širdyse susipina liūdesys ir džiaugsmas… vieni juokiasi…

kiti kūkčioja… o dar kiti džiūgauja…

Tarsi kiekvienas būtų pamiršęs… ar tai lietingas ir niūrus pavasaris,

ar vasara, kai gėlės pražysta visu grožiu, ar ruduo, gausus derliaus,

ar žiema, šalta kaip šerkšnas ir ledas, niekas nežino….

Danguje plaukia debesys, žemėje šėlsta vandenynai.

Daugybė Mano sūnų mojuoja rankomis… daugybė Mano žmonių šoka iš džiaugsmo….

Angelai darbuojasi… angelai gano…

Žmonės žemėje visi triūsia, ir visa, kas žemėje, gausėja.