Šiandien įspėju jus dėl jūsų pačių išlikimo, kad Mano darbas vyktų sklandžiai, o Mano pradinis darbas visoje visatoje būtų vykdomas tinkamiau ir tobuliau – atskleidžiant Mano žodžius, valdžią, didybę ir teismą kiekvienos šalies ir tautos žmonėms. Darbas, kurį Aš darau tarp jūsų, yra Mano darbo visoje visatoje pradžia. Nors jau atėjo paskutinių dienų metas, žinokite, kad „paskutinės dienos“ tėra amžiaus pavadinimas, terminas, nurodantis amžių; kaip ir Įstatymo amžius bei Malonės amžius, jis žymi visą amžių, o ne paskutinius kelerius metus ar mėnesius. Tačiau paskutinės dienos skiriasi nuo Malonės amžiaus ir Įstatymo amžiaus. Paskutinių dienų darbas atliekamas ne Izraelyje, bet tarp pagonių; šis darbas užkariauja žmones iš visų ne Izraelio tautų ir genčių prieš Mano sostą, kad Mano šlovė visatoje pripildytų kosmosą ir dangaus skliautą. Tai tam, kad pelnyčiau didesnę šlovę, kad visi kūriniai žemėje galėtų skleisti Mano šlovę tarp nesuskaičiuojamų tautų, vėlesnėms kartoms per amžius ir kad visi kūriniai danguje ir žemėje galėtų išvysti visą šlovę, kurią Aš pelniau žemėje. Paskutinių dienų darbas yra užkariavimo darbas. Tai nėra visų žmonių žemėje vedimas per jų žemiškąjį gyvenimą, bet žmonijos gyvenimo, kaip nuolatinio, tūkstantmečius trunkančio kentėjimo žemėje, užbaigimas. Todėl paskutinių dienų darbas negali būti toks kaip darbas Izraelyje, trukęs kelis tūkstančius metų, nei kaip darbas Judėjoje, trukęs vos kelerius metus, o paskui tęsęsis du tūkstantmečius iki antrojo Dievo įsikūnijimo. Tik paskutinių dienų žmonės patiria Atpirkėjo pakartotinį pasirodymą kūno pavidalu ir į juos asmeniškai nukreiptą Dievo darbą bei žodžius. Paskutinės dienos baigsis ne po dviejų tūkstančių metų; jos trumpos – panašiai kaip laikas, kai Jėzus darė Malonės amžiaus darbą Judėjoje. Taip yra todėl, kad paskutinės dienos skirtos visai erai užbaigti. Jos skirtos Dievo šešių tūkstančių metų valdymo planui įvykdyti ir užbaigti bei žmonijos gyvenimo, kaip kentėjimo kelionės, pabaigai. Jos nėra skirtos visai žmonijai nuvesti į kitą amžių ar leisti žmonijos gyvenimui tęstis – tai neturėtų reikšmės nei Mano valdymo planui, nei žmogaus egzistencijai. Jei žmonija ir toliau gyventų taip, kaip gyvena, anksčiau ar vėliau ją visą prarytų piktasis velnias, o tos sielos, kurios priklauso Man, galų gale būtų jo rankomis sugadintos. Mano darbas trunka tik šešis tūkstančius metų, bet Aš leidau blogiui valdyti visą žmoniją irgi tik šešis tūkstančius metų. Šis laikas baigėsi. Nebenoriu nei tęsti, nei ilgiau delsti – paskutinių dienų metu Aš nugalėsiu Šėtoną, atgausiu visą Savo šlovę ir susigrąžinsiu visas žemėje Man priklausančias kenčiančias sielas, kad jos galėtų ištrūkti iš kančių jūros – taip bus užbaigtas visas Mano darbas žemėje. Nuo tos dienos daugiau niekada neįgysiu kūno pavidalo žemėje ir daugiau niekada Mano Dvasia, viešpataujanti viskam, nebedirbs savo darbo žemėje. Aš atkursiu žmoniją žemėje – žmoniją, kuri yra pašventinta ir kuri yra Man ištikimas miestas žemėje. Tačiau žinokite – Aš nesunaikinsiu nei viso pasaulio, nei visos žmonijos. Aš išsaugosiu tą likusį trečdalį, t. y. trečdalį, kurį visiškai užkariavau ir kuris Mane myli, ir paliksiu šį trečdalį vaisingą ir leisiu jiems daugintis žemėje, kaip tai darė izraeliečiai pagal įstatymą; jie gaus gausiai avių ir galvijų, kuriais juos maitinsiu, taip pat visus žemės turtus. Ši žmonija liks su Manimi amžinai, tačiau tai nebus apgailėtinai sugedusi šiandienos žmonija, bet žmonija, susidedanti iš visų tų, kuriuos Aš įgijau. Tokia žmonija nebus Šėtono gadinama, trikdoma ar apsiausta, ji bus vienintelė žmonija, kuri toliau gyvens žemėje, Man nugalėjus Šėtoną. Tai žmonija, kurią šiandien esu užkariavęs ir kuri gavo Mano pažadą. Paskutinėmis dienomis užkariautoji žmonija irgi yra ta žmonija, kuri išliks ir gaus Mano amžinuosius palaiminimus. Jie bus vienintelis Mano pergalės prieš Šėtoną įrodymas ir vienintelis Mano karo su Šėtonu grobis. Šis karo grobis yra Mano išgelbėtas iš Šėtono įtakos ir vienintelis Mano šešių tūkstančių metų valdymo plano išsipildymas ir vaisius. Jie yra iš visų visatos tautų ir konfesijų, iš visų vietų ir šalių. Jie skirtingų tautybių, kalba skirtingomis kalbomis, turi skirtingus papročius ir skirtingą odos spalvą, jų yra visose pasaulio tautose ir konfesijose, kiekviename pasaulio kampelyje. Galų gale jie susirinks, sudarydami visavertę žmoniją – Šėtono jėgų nepasiekiamą žmonių sambūrį. Tie iš žmonijos, kurių Aš neišgelbėjau ir neužkariavau, tyliai nugrims į jūros gelmes ir degs Mano ryjančiose liepsnose per amžius. Aš sunaikinsiu šią seną, nepaprastai sugedusią žmoniją – kaip sunaikinau Egipto pirmgimius sūnus, galvijus ir avis, palikdamas tik izraelitus, kurie valgė avinėlio mėsą, gėrė avinėlio kraują ir pažymėjo savo durų staktas avinėlio krauju. Argi žmonės, kuriuos Aš užkariavau ir kurie priklauso Mano šeimai, irgi nėra žmonės, valgantys Avinėlio, kuris esu Aš, mėsą ir geriantys Avinėlio, kuris esu Aš, kraują, Mano išpirkti ir Mane garbinantys? Argi tokius žmones ne visada lydi Mano šlovė? Argi tie, kurie neturi Avinėlio, kuris esu Aš, mėsos, jau seniai tyliai nenugrimzdo į jūros gelmes? Šiandien jūs priešinatės Man ir šiandien Mano žodžiai yra kaip tie, kuriuos Jahvė kalbėjo Izraelio sūnums ir vaikaičiams. Tačiau jūs širdžių gilumoje esate užsispyrę ir kaupiate Mano rūstybę, atnešdami savo kūnui daugiau kančių, savo nuodėmėms – daugiau teismo, o savo nedorybei – daugiau rūstybės. Kieno gali būti pasigailėta Mano rūstybės dieną, jei šiandien taip elgiatės su Manimi? Kieno nedorybė galėtų išvengti Mano baudžiančių akių? Kieno neteisybės galėtų praslysti pro Mano, Visagalio, rankas? Kieno pasipriešinimas galėtų išvengti Mano, Visagalio, teismo? Aš, Jahvė, taip kalbu jums, pagonių šeimos palikuonims, ir žodžiai, kuriuos jums sakau, pranoksta visas Įstatymo amžiaus ir Malonės amžiaus ištarmes – tačiau jūs esate užsispyrę labiau nei visi Egipto žmonės. Argi jūs nekaupiate Mano rūstybės, kol Aš ramiai darau Savo darbą? Kaip jūs galite nenukentėję išvengti Mano, Visagalio, dienos?

Taip Aš dirbau ir kalbėjau tarp jūsų, išeikvojau tiek daug jėgų ir išliejau tiek daug širdies kraujo – tačiau kada gi jūs klausėte, ką Aš jums atvirai sakau? Kuomet puolėte kniūbsti prieš Mane, Visagalį? Kodėl taip elgiatės su Manimi? Kodėl viskas, ką sakote ir darote, sukelia Mano pyktį? Kodėl jūsų širdys tokios kietos? Argi Aš kada nors jus parbloškiau? Kodėl nedarote nieko, tik verčiate Mane liūdėti ir nerimauti? Ar laukiate, kol ateis Mano, Jahvės, rūstybės diena? Ar laukiate, kol Aš liesiu pyktį, kylantį dėl jūsų maištingumo? Argi viskas, ką Aš dėl jūsų darau, nėra jūsų pačių labui? Tačiau jūs visada elgėtės su Manimi, Jahve, šitaip – vogėte Mano aukas, tempėte Mano altoriaus dovanas namo į vilko guolį, kad pamaitintumėte vilkiukus ir jų jauniklius; žmonės kovoja tarpusavyje, žvelgdami vieni į kitus pykčio užtemdytomis akimis, rankose laikydami kalavijus bei ietis, o Mano, Visagalio, žodžius mesdami į išvietę, kad jie taptų tokie šlykštūs kaip išmatos. Kur jūsų sąžiningumas? Jūsų žmogiškumas tapo žvėriškumu! Jūsų širdys jau seniai virto akmeniu. Argi nežinote, kad atėjus Mano rūstybės dienai, tai bus laikas, kai Aš teisiu blogį, kurį šiandien darote Man, Visagaliui? Negi manote, kad apgaudinėdami Mane tokiu būdu, mesdami Mano žodžius į purvą ir jų neklausydami – negi manote, kad taip elgdamiesi Man už nugaros galite išvengti Mano pikto žvilgsnio? Argi nežinote, kad Aš, Jahvė, jau savo paties akimis mačiau, kai jūs vogėte Mano aukas ir geidėte Mano turtų? Argi nežinote, kad vogdami Mano aukas tai darėte prie altoriaus, ant kurio ir aukojama? Kaip galėjote manyti esą tokie protingi ir galintys Mane taip apgaudinėti? Kaip Mano pyktis galėtų nematyti jūsų baisių nuodėmių? Kaip Mano įtūžis galėtų praeiti pro jūsų nedorus darbus? Blogis, kurį šiandien darote, neatveria jums išeities, bet didina baudimą, kurį patirsite rytoj – dėl jo jums teks Mano, Visagalio, bausmė. Kaip jūsų piktadarybės ir nedori žodžiai galėtų išvengti Mano baudimo? Kaip jūsų maldavimai galėtų pasiekti Mano ausis? Kaip galėčiau atverti jums kelią išsisukti nuo bausmės už savo neteisumą? Kaip galėčiau atleisti už jūsų piktadarybes sukilus prieš Mane? Kaip galėčiau neišpjauti jūsų liežuvių, nuodingų kaip gyvatės? Jūs nesišaukiate Manęs, norėdami tapti teisūs, ir savo neteisumu kaupiate Mano pyktį. Kaip galėčiau jums atleisti? Mano, Visagalio, akyse jūsų žodžiai ir veiksmai nešvarūs. Mano, Visagalio, akyse jūsų neteisumas vertas begalinio baudimo. Kaip galėtumėte išvengti Mano teisaus baudimo ir teismo? Kadangi taip elgiatės su Manimi, versdami Mane liūdėti ir pykti, kaip galėčiau leisti jums ištrūkti iš Mano rankų ir išvengti dienos, kai Aš, Jahvė, jus bausiu ir prakeiksiu? Argi nežinote, kad visi jūsų nedori žodžiai ir ištarmės jau seniai pasiekė Mano ausis? Argi nežinote, kad jūsų neteisumas jau seniai sutepė šventą Mano teisumo rūbą? Argi nežinote, kad jūsų maištingumas jau seniai kelia Mano smarkų pyktį? Argi nežinote, kad jau seniai verčiate Mane virti iš pykčio ir Aš jau seniai jus kenčiu? Argi nežinote, kad jau pakenkėte kūnui, kuriame Aš esu, paversdami jį skarmalu? Iki šiol Aš kenčiau, tačiau dabar išlieju Savo pyktį ir nebebūsiu jums atlaidus. Argi nežinote, kad jūsų piktadarybės jau pasiekė Mano akis, o Mano šauksmai – dangiškojo Tėvo ausis? Kaip Jis galėtų leisti jums taip su Manimi elgtis? Argi koks nors Mano jumyse atliekamas darbas nėra jūsų pačių labui? Tačiau kurio iš jūsų gerumas išaugo dėl to darbo, kurį Aš, Jahvė, darau? Argi galėčiau būti neatsidavęs dangiškojo Tėvo valiai dėl savo silpnumo ir kančių, kurias patyriau? Argi nesuprantate Mano širdies? Kalbu jums kaip Jahvė kalbėjo; argi dėl jūsų nepaaukojau tiek daug? Nors esu pasirengęs kęsti visas šias kančias dangiškojo Tėvo darbo labui, kaip Mano kančios galėtų atleisti jus nuo baudimo, kurį jums skiriu? Argi netvėrėte džiaugsmu dėl Manęs? Šiandien dangiškasis Tėvas atidavė Mane jums; argi nežinote, kad džiaugiatės kur kas daugiau nei vien Mano gausiais žodžiais? Argi nežinote, kad Mano gyvenimas buvo iškeistas į jūsų gyvenimą ir į dalykus, kuriais džiaugiatės? Argi nežinote, kad Mano Tėvas naudojo Mano gyvenimą kovai su Šėtonu, taip pat atidavė Mano gyvenimą jums, leisdamas jums gauti šimteriopai ir apsaugodamas jus nuo daugybės gundymų? Argi nežinote, kad tik per Mano darbą išvengėte daugelio gundymų ir daugelio baudimų ugnimi? Argi nežinote, kad tik dėl Manęs dangiškasis Tėvas leidžia jums tuo džiaugtis iki šiol? Kaip šiandien galite likti tokie užsispyrę, tarsi jūsų širdys būtų visai sudiržusios? Kaip blogis, kurį šiandien darote, galėtų išvengti rūstybės dienos, kuri ateis Man palikus žemę? Kaip galėčiau leisti tokiems užsispyrėliams išvengti Jahvės pykčio?

Prisiminkite praeitį – kada gi Mano žvilgsnis buvo piktas, o balsas griežtas jūsų atžvilgiu? Kada Aš pykau ant jūsų dėl smulkmenų? Kada nepagrįstai priekaištavau? Kada jus į akis bariau? Argi ne dėl Savo darbo šaukiuosi dangiškojo Tėvo, kad Jis apsaugotų jus nuo kiekvieno gundymo? Kodėl taip elgiatės su Manimi? Ar Aš kada nors naudojau Savo valdžią jūsų kūnui pražudyti? Kodėl jūs taip Man atsilyginate? Elgdamiesi tai karštai, tai šaltai Mano atžvilgiu, jūs nesate nei karšti, nei šalti, ir tuomet bandote Man klastingai įsiteikti ir slepiate nuo Manęs dalykus, o jūsų burnos pilnos neteisumo seilių. Argi manote, kad jūsų liežuviai gali apgauti Mano Dvasią? Argi manote, kad jūsų liežuviai gali išvengti Mano pykčio? Argi manote, kad jūsų liežuviai gali teisti Mano, Jahvės, darbus kaip tinkami? Argi Aš esu Dievas, kurį žmogus gali teisti? Argi galėčiau leisti mažam kirminui taip prieš Mane piktžodžiauti? Kaip galėčiau tokiems maištingiems sūnums teikti Savo amžinuosius palaiminimus? Jūsų žodžiai ir veiksmai jau seniai atskleidė, kas esate, ir taip tapote pasmerkti. Kai Aš tiesiau dangų ir kūriau visą kūriniją, Aš neleidau jokiam kūriniui, išskyrus Save Patį, dalyvauti joje kaip nori; juolab neleidžiu niekam trikdyti Mano darbo ir Mano valdymo kaip kam patinka. Aš nepakenčiu jokio žmogaus ar daikto; kaip galėčiau pasigailėti tų, kurie su Manimi elgiasi žiauriai ir nežmoniškai? Kaip galėčiau atleisti tiems, kurie išduoda Mano žodžius? Kaip galėčiau pasigailėti tų, kurie sukyla prieš Mane? Argi žmogaus likimas nėra Mano, Visagalio, rankose? Kaip galėčiau laikyti tavo neteisumą ir maištingumą šventais? Kaip tavo nuodėmės galėtų teršti Mano šventumą? Aš nesu suteptas neteisiųjų purvu ir nesidžiaugiu neteisiųjų aukomis. Jei būtum Man, Jahvei, ištikimas, argi galėtum pasiimti sau aukas nuo Mano altoriaus? Argi galėtum savo nuodingu liežuviu piktžodžiauti prieš Mano šventą vardą? Argi galėtum taip išduoti Mano žodžius? Argi galėtum naudoti Mano šlovę ir šventą vardą kaip įrankį tarnauti Šėtonui, piktajam? Mano gyvenimas teikiamas šventųjų džiaugsmui. Kaip galėčiau tau leisti elgtis su Mano gyvenimu kaip su žaisliuku ir naudoti jį kaip įrankį jūsų tarpusavio konfliktuose? Kaip elgdamiesi su Manimi galite būti tokie beširdžiai ir praradę gėrio kelią? Argi nežinote, kad jūsų piktadarybes Aš jau įrašiau šiuose gyvenimo žodžiuose? Kaip galėtumėte pabėgti nuo rūstybės dienos, kai Aš baudžiu Egiptą? Kaip galėčiau leisti jums taip priešintis ir sukilti prieš Mane vėl ir vėl? Sakau jums atvirai – kai ta diena ateis, jūsų baudimas bus sunkesnis nei Egipto! Kaip galite pabėgti nuo Mano rūstybės dienos? Iš tiesų sakau jums – Mano kantrybė buvo pasirengusi jūsų piktadarybėms ir yra tam, kad jus tą dieną baustų. Argi ne jūs kentėsite rūstų teismą, kai Aš pasieksiu Savo kantrybės ribą? Argi ne viskas yra Mano, Visagalio, rankose? Kaip galėčiau leisti jums taip sukilti prieš Mane šioje žemėje? Jūsų gyvenimai bus labai sunkūs, nes sutikote Mesiją, apie kurį buvo sakyta, kad Jis ateis, bet kuris taip ir neatėjo. Argi nesate Jo priešai? Jėzus buvo jums draugiškas, tačiau jūs esate Mesijo priešai. Argi nežinote, kad nors Jėzus jums draugiškas, jūsų piktadarybės pripildė bjauriųjų indus? Nors esate labai arti Jahvės, argi nežinote, kad jūsų nedori žodžiai pasiekė Jahvės ausis ir sukėlė Jo pyktį? Kaip Jis galėtų būti arti tavęs ir kaip galėtų nesudeginti tavųjų indų, pripildytų piktadarybėmis? Kaip Jis galėtų nebūti tavo priešas?