Per visą savo patyrimų laikotarpį Petras patyrė šimtus išbandymų. Nors šių dienų žmonės žino terminą „išbandymas“, jie nesupranta tikrosios jo prasmės ir aplinkybių, kuriomis jis pasireiškia. Dievas grūdina žmonių pasiryžimą, grynina jų tikėjimą ir ištobulina kiekvieną jų esybės dalį. Tai dažniausiai pasiekiama per išbandymus, kurie taip pat yra paslėptas Šventosios Dvasios darbas. Atrodo, tarsi Dievas būtų apleidęs žmones, todėl, jei jie nebus budrūs, šiuos išbandymus palaikys Šėtono gundymais. Iš tiesų daugelį išbandymų galima laikyti pagundomis – toks yra principas ir taisyklė, pagal kuriuos Dievas dirba. Jei žmonės iš tiesų gyvena Dievo akivaizdoje, jie tokius dalykus laikys Dievo siunčiamais išbandymais ir jų nepraleis. Jei kas nors sako, kad, jei Dievas yra su juo, tai Šėtonas tikrai prie jo nesiartins, tai nėra visiškai teisinga. Jei taip būtų, kaip tuomet paaiškinti, kad po keturiasdešimties dienų pasninko dykumoje Jėzus susidūrė su gundymais? Todėl, jei žmonės iš tiesų susiformuos teisingą požiūrį į tikėjimą Dievu, jie daugelį dalykų matys daug aiškiau ir jų supratimas nebus iškreiptas. Jei kas nors iš tiesų yra pasiryžęs būti Dievo ištobulintas, jis turi į visus jam kylančius klausimus žvelgti iš įvairių pusių, nenukrypdamas nei į kairę, nei į dešinę. Jei nepažįsti Dievo darbo, nežinosi, kaip bendradarbiauti su Dievu. Jei nežinosi Dievo darbo principų ir nesuprasi, kaip Šėtonas veikia žmogų, nežinosi, kaip tai praktikuoti. Vien uolaus siekio nepakaks, kad pasiektum Dievo reikalaujamų rezultatų. Toks patyrimo būdas panašus į Lauryno: žmogus visiškai neturi įžvalgumo ir susitelkia vien į patyrimą, visiškai nesuvokdamas, kas yra Šėtono darbas, kas yra Šventosios Dvasios darbas, kokios būsenos yra žmogus be Dievo artumo ir kokius žmones Dievas nori ištobulinti. Kokiais principais reikėtų vadovautis bendraujant su įvairių tipų žmonėmis, kaip suvokti dabartinius Dievo ketinimus, kaip pažinti Dievo būdą ir kam, kokiomis aplinkybėmis bei kuriame amžiuje pasireiškia Dievo gailestingumas, didingumas ir teisumas – jis nieko apie tai neišmano. Jei žmonių patyrimai nėra pagrįsti įvairiomis vizijomis, tuomet negali būti nė kalbos apie gyvenimą, o juo labiau apie patyrimą; jie tik kvailai ir toliau viskam paklūsta bei viską ištveria. Tokius žmones labai sunku ištobulinti. Galima sakyti, kad jei neturi nė vienos iš pirmiau minėtų vizijų, tai aiškiai parodo, jog esi neišmanėlis, tarsi druskos stulpas, amžinai stovintis Izraelyje. Iš tokių žmonių jokios naudos, jie niekam tikę! Kai kurie žmonės tik aklai paklūsta, visada pasikliauja savimi, o susidūrę su naujais dalykais vadovaujasi savo pasaulietiškais elgesio būdais arba pasitelkia savo „išmintį“ spręsdami menkus, nė minėti nevertus dalykus. Tokie žmonės stokoja įžvalgumo; atrodo, tarsi jų prigimtis būtų susitaikyti su užgauliojimu, ir jie visada lieka tokie patys – niekada nesikeičia. Tokie žmonės yra neišmanėliai, stokojantys net menkiausio nuovokumo. Jie nežino, kaip elgtis pagal aplinkybes ir skirtingus žmones. Tokie žmonės neturi patyrimo. Esu matęs žmonių, kurie taip gerai pažįsta save, kad net pamatę tuos, kuriuose veikia piktosios dvasios, vis tiek nuleidžia galvas, prisiima kaltę ir nedrįsta stoti prieš juos bei juos pasmerkti. O susidūrę su akivaizdžiu Šventosios Dvasios darbu, jie nedrįsta jam paklusti. Jie tiki, kad piktosios dvasios taip pat yra Dievo rankose, todėl neturi nė menkiausios drąsos joms pasipriešinti. Tokie žmonės užtraukia Dievui gėdą ir visiškai nepajėgia dėl Jo prisiimti sunkios naštos. Tokie neišmanėliai neturi nė krislelio nuovokos. Todėl tokio patyrimo būdo reikia atsikratyti, nes Dievo akyse jis yra nepriimtinas.

Dievas iš tiesų daug darbuojasi žmonėse: kartais juos išmėgina, kartais sukuria aplinką jų pasiryžimui grūdinti, o kartais kalba žodžius, kad juos vestų ir ištaisytų jų trūkumus. Kartais Šventoji Dvasia nuveda žmones į Dievo jiems paruoštą aplinką, ir jie patys to nesuvokdami atranda daugybę dalykų, kurių jiems trūksta. Per tai, ką žmonės kalba ir daro, per jų elgesį ir tai, kaip jie tvarko įvairius reikalus, Šventoji Dvasia, jiems patiems to nesuvokiant, apšviečia juos apie daugybę dalykų, kurių jie anksčiau nesuprato. Ji leidžia jiems aiškiau pamatyti daugelį dalykų ir žmonių, ir jie patys to nesuvokdami įžvelgia daug to, ko anksčiau nebuvo suvokę. Gyvendamas pasaulyje pamažu pradedi perprasti pasaulio dalykus, ir savo gyvenimo pabaigoje gali prieiti prie išvados: „Iš tiesų sunku būti žmogumi.“ Jei kurį laiką semsiesi patyrimo Dievo akivaizdoje ir pažinsi Dievo darbą bei Jo būdą, pats to nesuvokdamas įgysi daug įžvalgų, o tavo dvasinis ūgis pamažu augs. Daugelį dvasinių dalykų matysi daug aiškiau ir ypač gerai suprasi Dievo darbą. Dievo žodžius, Dievo darbą, kiekvieną Dievo veiksmą, Dievo būdą ir tai, kas Dievas yra ir ką Jis turi, priimsi kaip savo gyvenimą. Jei tik klaidžiosi po pasaulį, tavo sparnai vis tvirtės, o tavo priešinimasis Dievui vis didės. Kaip tuomet Dievas galės tavimi pasinaudoti? Kadangi tavyje pernelyg daug „aš manau“, Dievas tavimi nesinaudoja. Kuo daugiau laiko praleisi Dievo akivaizdoje, tuo daugiau patyrimų įgysi. Jei ir toliau gyvensi pasaulyje kaip žvėris – lūpomis išpažindamas tikėjimą Dievu, bet širdimi būdamas kitur – ir toliau studijuosi pasaulietiško gyvenimo filosofijas, argi visos tavo ankstesnės pastangos nenueis veltui? Todėl kuo daugiau žmonės būna Dievo akivaizdoje, tuo lengviau Dievas gali juos ištobulinti. Toks yra kelias, kuriuo veikia Šventoji Dvasia. Jei to nesuprasi, negalėsi eiti teisingu keliu, o apie tai, kad Dievas tave ištobulintų, negalės būti nė kalbos. Negalėsi gyventi normalaus dvasinio gyvenimo – bus taip, tarsi būtum luošys. Liks tik tavo paties sunkus triūsas, o Dievo darbo tavyje nebus. Argi tai nėra tavo patyrimo klaida? Nebūtinai vien melsdamasis gali būti Dievo akivaizdoje. Kartais tai vyksta apmąstant Dievą ar svarstant Jo darbą, kartais sprendžiant kokį nors reikalą, o kartais per įvykį, kuris tave atskleidžia – taip ateini į Dievo akivaizdą. Dauguma žmonių sako: „Argi aš nesu Dievo akivaizdoje, jei dažnai meldžiuosi?“ Daugelis be paliovos meldžiasi „Dievo akivaizdoje“. Nors jų lūpose nuolat skamba maldos, jie iš tikrųjų negyvena Dievo akivaizdoje. Tik taip tokie žmonės gali palaikyti savo būseną Dievo akivaizdoje. Jie visiškai nepajėgūs visada bendrauti su Dievu savo širdimi, taip pat nepajėgia ateiti į Dievo akivaizdą per patyrimą – apmąstydami, tyliai svarstydami ar širdimi bendraudami su savo širdyje esančiu Dievu ir atsižvelgdami į Dievo naštą. Jie tik lūpomis meldžiasi danguje esančiam Dievui. Daugumos žmonių širdyse nėra Dievo. Jie prisimena Jį tik tada, kai prie Jo artinasi, o didžiąją laiko dalį Dievo ten išvis nėra. Argi tai nėra požymis, kad žmogaus širdyje nėra Dievo? Jei jų širdyse iš tikrųjų būtų Dievas, argi jie galėtų elgtis kaip plėšikai ir žvėrys? Jei žmogus iš tikrųjų bijo Dievo, jis visa širdimi bendraus su Dievu, o jo mintys nuolat bus užimtos Dievo žodžiais. Jis neklys nei žodžiais, nei darbais ir nedarys nieko, kas akivaizdžiai prieštarauja Dievui. Toks yra reikalavimas norint būti tikinčiuoju.