Išoriškai atrodo, kad Dievo dabartinio darbo žingsniai jau baigėsi, ir žmogus jau patyrė Dievo žodžių teismą, drausminimą, baudimą ir apvalymą, taip pat patyrė tokius žingsnius kaip tarnaujančiųjų išmėginimas atliekant pagalbinį vaidmenį, drausminimo laikotarpio išgryninimas, mirties išmėginimas, išbandymas prieštaravimais ir Dievo mylėjimo laikotarpis. Tačiau, nors kiekviename žingsnyje žmonės patiria daug sunkumų, jie vis dar nesupranta Dievo ketinimų. Pavyzdžiui, pažvelkime į tarnaujančiųjų išmėginimą: jie vis dar nesupranta, ką įgijo, ką pažino ir kokį rezultatą Dievas norėjo pasiekti. Žvelgiant į Dievo darbo tempą, žmogus visiškai nepajėgia suspėti su dabartiniu Dievo darbo tempu. Tai parodo, kad Dievas pirmiausia leidžia žmogui pamatyti šiuos savo darbo žingsnius ir kad Jam nereikia kiekviename etape pasiekti žmogaus įsivaizduojamo lygio, Jis tik nušviečia tam tikrą klausimą. Kad Dievas ištobulintų žmogų ir kad iš tiesų jį įgytų, Jis turi atlikti visus pirmiau minėtus žingsnius. Šio darbo tikslas – parodyti, kokius žingsnius Dievas turi atlikti, kad ištobulintų žmonių grupę. Todėl žvelgiant iš išorės atrodo, kad Dievo darbo žingsniai jau užbaigti, tačiau iš esmės Jis tik dabar oficialiai pradėjo žmonių ištobulinimą. Žmonės turėtų tai aiškiai suprasti: yra užbaigti Jo darbo žingsniai, tačiau pats darbas dar nesibaigė. Vis dėlto savo sampratose žmonės tiki, kad visi Dievo darbo žingsniai jau buvo parodyti žmogui, todėl neabejotinai mano, jog Dievo darbas baigėsi. Toks požiūris yra visiškai klaidingas. Dievo darbas prieštarauja žmogaus sampratoms ir visais atžvilgiais griauna tokias sampratas; ypač Dievo darbo žingsniai prieštarauja žmogaus sampratoms. Visa tai parodo Dievo išmintį. Galima matyti, kad žmogaus sampratos kiekviename žingsnyje kertasi su Dievo darbu, o Dievas paneigia visa, ką žmogus įsivaizduoja. Tai yra supratimas, kylantis iš tikro patyrimo. Visi žmonės mano, kad Dievas dirba pernelyg greitai, kad Jo darbas pasibaigia jiems dar nespėjus suvokti, dar neįgijus jokio supratimo ir jiems vis dar esant sumišusiems; taip esą vyksta kiekviename Jo darbo žingsnyje. Dauguma žmonių mano, kad Dievas žaidžia su žmonėmis, tačiau tai nėra Jo darbo tikslas. Jo darbo metodas yra apgalvotas: iš pradžių tarsi jodamas ant žirgo tik prabėgomis apžiūri gėles, o vėliau įsigilina į detales ir surimtėja – tai žmones nustebina. Žmonės stengiasi elgtis su Dievu atmestinai, manydami, kad jei jie tik atliks veiksmus ir pasieks tam tikrą lygį, Dievas bus patenkintas. Tačiau kaip Dievas galėtų būti patenkintas tuo, kad žmonės daro viską tik ldėl akių? Kad pasiektų geriausią rezultatą, Dievas dirba taip, kad žmonės būtų nustebinti, veikdamas tada, kai jie to nesitiki; taip jie geriau pažįsta Jo išmintį, Jo teisumą, Jo didybę ir Jo būdą, kurio nevalia įžeisti.

Šiandien Dievas oficialiai pradėjo žmogaus tobulinimo darbą. Kad žmonės būtų ištobulinti, jie turi patirti kaip Jo žodžiai juos atskleidžia, teisia ir baudžia, jie turi patirti Jo žodžių išmėginimus ir apvalymą (pavyzdžiui, tarnaujančiųjų išmėginimą), taip pat turi gebėti atlaikyti mirties išmėginimą. Tai reiškia, kad Dievo teismo, baudimo ir išmėginimų metu tie, kurie iš tiesų vykdo Dievo valią, gali iš širdies gelmių šlovinti Dievą, visiškai paklusti Dievui ir išsižadėti savęs, taip mylėdami Dievą nuoširdžia, nedaloma ir tyra širdimi; toks žmogus yra ištobulintas žmogus, ir būtent tokį darbą Dievas ketina atlikti bei tokį darbą Jis įgyvendins. Žmonės neturėtų skubotai daryti išvadų apie Dievo darbo būdą. Jie turėtų tik siekti įžengimo į gyvenimą. Tai yra pagrindas. Nuolat netyrinėk Dievo darbo būdo – tai tik trukdys tavo ateities keliui. Kiek esi pažinęs Dievo darbo būdą? Kiek buvai paklusnus? Kiek įgijai iš kiekvieno Jo darbo būdo? Ar esi pasirengęs, kad Dievas tave ištobulintų? Ar trokšti tapti ištobulintu žmogumi? Tai yra dalykai, kuriuos tu turėtum aiškiai suprasti ir juos įgyvendint.