Mano šviesoje žmonės vėl regi šviesą. Mano žodžiuose žmonės gauna tai, kuo gali mėgautis. Aš atėjau iš Rytų, iš Rytų iškeliavau. Kai suspindi Mano šlovingoji šviesa, nesuskaičiuojama daugybė tautų yra apšviečiamos, viskas tampa nušviesta, nelieka nieko, kas skendėtų tamsoje. Karalystėje gyvenimas, kurį Dievo žmonės gyvena kartu su Dievu, yra neapsakomai laimingas. Vandenys šoka iš džiaugsmo dėl palaiminto žmonių gyvenimo, kalnai kartu su žmonėmis džiaugiasi Mano gausa. Visi žmonės stengiasi, uoliai darbuojasi ir rodo savo atsidavimą Mano Karalystėje. Karalystėje nebėra maišto, nebėra pasipriešinimo; dangus ir žemė priklauso vienas nuo kito, žmogus ir Aš tampame artimesni giliu jausmu, gyvenimas yra kupinas saldumo, visi glaudžiasi vienas prie kito... Šiuo metu Aš iškilmingai pradedu Savo gyvenimą danguje. Šėtonas nebetrukdo, o žmonės įžengia į atilsį. Visoje visatoje Mano išrinktieji žmonės gyvena Mano šlovingoje šviesoje, neapsakomai palaiminti – ne kaip žmonės, gyvenantys tarp žmonių, bet kaip žmonės, gyvenantys kartu su Dievu. Visi žmonės patyrė Šėtono sugadinimą ir iki dugno išgėrė gyvenimo kartėlį ir saldumą. Dabar, gyvendami Mano šviesoje, kaip jie galėtų nesidžiaugti? Kaip jie galėtų lengvabūdiškai atsisakyti šios nuostabios akimirkos ir leisti jai prabėgti? O žmonės! Skubiai užtraukite savo širdžių giesmę ir šokite iš džiaugsmo dėl Manęs! Skubiai iškelkite nuoširdžias savo širdis ir paaukokite jas Man! Skubiai muškite būgnus ir džiaugsmingai grokite Man! Aš skleidžiu Savo džiaugsmą iš visatos aukštybių! Žmonėms apreiškiu Savo šlovingą veidą! Aš garsiai šauksiu! Aš pranoksiu visą visatą! Jau dabar viešpatauju tarp žmonių! Aš esu išaukštintas tarp žmonių! Aš sklendžiu aukštai žydrame danguje, o žmonės eina kartu su Manimi. Aš vaikštau tarp Savo žmonių, o jie supa Mane! Žmonių širdys trykšta džiaugsmu, jų skambios giesmės drebina visatą ir veržiasi į dangaus aukštybes! Visata nebėra apgaubta miglos; nebėra joje purvo, nebėra besikaupiančių srutų. Šventieji visatos žmonės! Mano akivaizdoje atsiskleidžia tikrasis jų veidas. Jie nėra žmonės, sutepti nešvarumų, bet šventieji, tyri kaip nefritas; jie visi yra Mano mylimi, jie visi yra Mano džiaugsmas! Visa kūrinija vėl atgyja. Visi šventieji sugrįžo tarnauti Man danguje, įžengdami į šiltą Mano glėbį, neberaudodami, be nerimo, aukodami save Man, sugrįždami į Mano namus, o savo tėvynėje jie mylės Mane nenutrūkstamai! Niekada nesikeisdami per visą amžinybę! Kur yra liūdesys! Kur yra ašaros! Kur yra kūnas! Žemės nebėra, tačiau dangūs išlieka amžinai. Aš apsireiškiu nesuskaičiuojamai daugybei žmonių, ir nesuskaičiuojama daugybė žmonių Mane šlovina. Toks gyvenimas, toks grožis nuo neatmenamų laikų iki laikų pabaigos nepasikeis. Tai yra Karalystės gyvenimas.