Dievui pradėjus Savo darbą visatoje, Jis iš anksto pašaukė daugybę žmonių iš įvairiausių gyvenimo sričių Jam tarnauti, kad Jo ketinimai būtų įgyvendinti ir Jo darbas žemėje būtų sklandžiai atliktas – toks yra Dievo tikslas renkantis žmones tarnauti Jam. Kiekvienas Dievui tarnaujantis žmogus turėtų suprasti šį Jo ketinimą. Per šį Dievo darbą žmonės daug aiškiau regi Jo išmintį ir visagalybę bei Jo darbo žemėje principus. Praktiniu požiūriu Dievas atėjo į žemę vykdyti Savo darbo ir įsitraukti į žmonių gyvenimą, kad jie galėtų aiškiau pažinti Jo darbus. Šiandien jums – šiai grupei žmonių – tenka laimė tarnauti veikiančiam Dievui. Tai neišmatuojama palaima jums – tikras Dievo suteiktas jūsų dvasios pakylėjimas. Dievas visada laikosi Savųjų principų rinkdamasis žmogų, kuris jam tarnautų. Tikrai nėra taip, kaip žmonės įsivaizduoja – kad užtenka vien entuziazmo norint tarnauti Dievui. Šiandien jūs matote, kad visi, kurie tarnauja Dievui, tai daro Dievo vedami, jie turi Šventosios Dvasios darbą ir yra tiesos siekiantys žmonės. Tai yra mažiausios sąlygos visiems, kurie tarnauja Dievui.

Tarnystė Dievui nėra paprasta užduotis. Tie, kurių sugedęs būdas nesikeičia, niekada negali tarnauti Dievui. Jei tavo būdas nebuvo teisiamas ir baudžiamas Dievo žodžiais, tuomet jis vis dar atspindi Šėtoną. Tai įrodo, kad tarnauji Dievui tik iš savo paties gerų ketinimų, kad tavo tarnystė yra pagrįsta tavo šėtoniška prigimtimi. Tu tarnauji Dievui pagal savo prigimtinį charakterį ir taip, kaip tu pageidauji. Negana to, tu nuolat manai, kad tai, ką pats mielai darai, patinka ir Dievui, o tai, ko nenori daryti, ir Dievui pasibjaurėtina. Savo darbuose tu vadovaujiesi vien tik savo paties pomėgiais. Ar tai galima vadinti tarnyste Dievui? Galiausiai tavo gyvenimo būdas nė trupučio nepasikeis; priešingai, tarnaudamas tu tapsi tik dar labiau užsispyręs, o tavo sugedęs būdas dar giliau įsišaknys. Dėl to tavyje susiformuos tarnystės Dievui taisyklės, kurios bus pagrįstos pirmiausia tavo paties charakteriu ir patirtimi, susiformavusia tau tarnaujant Dievui pagal savo paties būdą. Tai yra žmogaus patirtis ir pamokos. Tai yra žmogaus filosofija, skirta pasaulietiniams reikalams tvarkyti. Tokie žmonės yra fariziejai ir religiniai vadovai. Jei jie dabar nepabus ir neatgailaus, tuomet jie tikrai taps netikrais mesijais ir antikristais, kurie paskutinėmis dienomis klaidins žmones. Iš tokių žmonių tarpo atsiras mesijų ir antikristų, apie kuriuos buvo kalbėta. Jei tie, kurie tarnauja Dievui, vadovaujasi savo pačių charakteriu ir veikia pagal savo pačių valią, jie rizikuoja bet kada būti pašalinti. Tie, kurie kliaujasi savo ilgamete tarnystės Dievui patirtimi, kad palenktų kitų širdis, kad jiems pamokslautų ir juos suvaržytų, kad iškeltų save aukščiau kitų (ir kurie niekada neatgailauja, niekada neišpažįsta savo nuodėmių, niekada neišsižada savo statuso privilegijų), – tokie žmonės galiausiai suklups prieš Dievą. Jie tokie patys kaip Paulius – piktnaudžiauja savo viršenybe ir puikuojasi savo pasiekimais prieš kitus. Dievas ne taip tobulina žmones. Tokia tarnystė trikdo Dievo darbą. Žmonės visuomet laikosi įsikibę to, kas sena. Jie įsikibę laikosi praeities sampratų ir visko, kas likę iš seniai praėjusių laikų. Tai stipriai trukdo jų tarnystei. Jei neatsikratysi senų dalykų, jie sugadins visą tavo gyvenimą. Net jei bėgiodamas nusilaužtum kojas, tavo nugara sulinktų nuo sunkaus darbo arba net jei taptum kankiniu dėl „tarnystės“ Dievui, Dievas tau nė kiek nepritartų. Priešingai: Jis sakys, kad esi piktadarys.

Nuo šiandienos Dievas oficialiai tobulins tuos, kurie neturi religinių sampratų, kurie pasiruošę padėti į šalį savo senąjį „aš“ ir kurie nuoširdžiai paklūsta Dievui. Jis tobulins tuos, kurie ilgisi Dievo žodžių. Šie žmonės turėtų atsistoti ir tarnauti Dievui. Dieve yra beribė gausa ir neišsemiama išmintis. Jo nuostabus darbas ir brangūs žodžiai laukia, kad jais džiaugtųsi vis daugiau žmonių. Šiuo metu tie, kurie laikosi religinių sampratų, puikuojasi viršenybe ir nepajėgia atsiriboti nuo savojo „aš“, sunkiai priima šiuos naujus dalykus. Šventoji Dvasia neturi galimybės tobulinti tokių žmonių. Jei žmogus neturi ryžto paklusti ir netrokšta Dievo žodžių, jis negali priimti šių naujų dalykų. Jis tiesiog taps vis maištingesnis, vis klastingesnis ir galiausiai pasuks neteisingu keliu. Dabar, dirbdamas Savo darbą, Dievas išaukštins daugiau žmonių, kurie Jį tikrai myli ir sugeba priimti naująją šviesą, ir Jis visiškai išnaikins religinius vadovus, kurie piktnaudžiauja savo viršenybe. Jis nenori nė vieno iš tokių žmonių, kurie užsispyrusiai priešinasi pokyčiui. Ar nori būti vienas jų? Ar atlieki tarnystę pagal savo pomėgius ar pagal Dievo reikalavimus? Tai turi žinoti tu pats. Ar tu esi religinis vadovas ar naujagimis, kurį Dievas tobulina? Kiek tavo tarnystės Šventoji Dvasia pripažįsta? Kiek jos Dievas išvis neprisimins? Kaip stipriai pasikeitė tavo gyvenimas per visus tuos tarnystės metus? Ar tau visa tai aišku? Jei esi iš tikrųjų tikintis, tu nustumsi į šalį savo senas religines sampratas iš anksčiau ir geriau tarnausi Dievui nauju būdu. Dabar dar ne vėlu pakilti. Senos religinės sampratos gali kainuoti žmogui visą gyvenimą. Žmogaus įgyta patirtis gali skatinti žmogų tolti nuo Dievo ir kliautis vien savo jėgomis. Jei neatsiribosi nuo šių dalykų, jie taps kliuviniais tavo gyvenimo augimui. Dievas visada tobulina tuos, kurie Jam tarnauja, ir jų lengvabūdiškai nepašalina. Jei tu nuoširdžiai priimi Dievo žodžių teismą ir baudimą, jei gali atsiriboti nuo savo praeities religinių praktikų ir taisyklių ir liautis naudojus savo ankstesnes religines sampratas kaip šiandieninių Dievo žodžių matą, tik tuomet turėsi ateities perspektyvą. Bet jei laikaisi įsikibęs senų dalykų iš praeities, jei vis dar juos brangini, tuomet tu tikrai negali būti išgelbėtas. Dievas tokių žmonių nepastebi. Jei tikrai nori būti ištobulintas, tuomet privalai pasiryžti visiškai atsisakyti visko iš praeities. Net jei tai, kas buvo padaryta anksčiau, buvo teisinga, net jei tai buvo Dievo darbas, vis tiek privalai sugebėti padėti tai į šalį ir prie to neprisirišti. Net jei tai buvo akivaizdžiai Šventosios Dvasios darbas, kurį tiesiogiai atliko Ji pati, šiandien privalai tai padėti į šalį. Negali prie to prisirišti. Štai ko reikalauja Dievas. Viskas turi būti atnaujinta. Savo darbe ir žodžiuose Dievas nuosekliai nemini to, kas vyko anksčiau, Jis nesiremia senuoju almanachu. Dievas yra visada naujas ir niekada nesenstantis, Jis nesilaiko įsikibęs net Savo paties žodžių iš praeities, o tai reiškia, kad Dievas nesivadovauja jokiomis taisyklėmis. Taigi, jei tu, būdamas žmogumi, visuomet esi prisirišęs prie praeities dalykų ir atsisakai juos paleisti, jei mechaniškai taikai senus metodus, nors Dievas savo ruožtu nebenaudoja ankstesnių metodų, – ar tavo žodžiai ir veiksmai netampa trukdžiu? Ar jie nėra priešiški Dievui? Ar nori, kad dėl šių senų dalykų visas tavo gyvenimas pavirstų niekais ir sugriūtų? Dėl šių senų dalykų tu tapsi tuo, kas trukdo Dievo darbui – ar nori būti toks žmogus? Jei tikrai to nenori, tuomet greitai nutrauk tai, ką darai, apsigręžk ir pradėk viską iš naujo. Dievas neprisimins tavo buvusios tarnystės.