Jau kelis tūkstantmečius žmonija trokšta sulaukti Gelbėtojo atėjimo. Žmogus trokšta savo akimis išvysti Gelbėtoją Jėzų, nusileidžiantį ant balto debesies ir žengiantį pas tuos, kurie Jo ilgėjosi ir laukė tūkstančius metų. Žmogus taip pat ilgisi Gelbėtojo sugrįžimo ir trokšta vėl būti su Juo. Jis trokšta, kad Gelbėtojas Jėzus, tūkstančiams metų buvęs atskirtas nuo žmonių, sugrįžtų ir dar kartą atliktų tą atpirkimo darbą, kurį įvykdė tarp žydų: būtų žmogui gailestingas ir kupinas meilės, atleistų žmogaus nuodėmes, prisiimtų jas ir netgi prisiimtų žmogaus kaltes ir išgelbėtų jį iš nuodėmės. Žmogus trokšta, kad Gelbėtojas Jėzus būtų toks pat kaip anksčiau – mylintis, geras ir garbingas Gelbėtojas, kuris niekada nepyksta ant žmogaus ir jam nepriekaištauja, bet atleidžia ir prisiima visas jo nuodėmes, ir kuris netgi, kaip anksčiau, numirtų ant kryžiaus už žmogų. Nuo tada, kai Jėzus paliko žmones, Juo sekę mokiniai ir visi Jo vardu išgelbėti šventieji nenumaldomai Jo ilgėjosi ir laukė Jo sugrįžimo. Visi, kurie Malonės amžiuje buvo išgelbėti Jėzaus Kristaus malone, ilgėjosi tos džiugios akimirkos paskutinėmis dienomis, kai Gelbėtojas Jėzus nusileis ant balto debesies ir pasirodys nesuskaičiuojamai daugybei žmonių. Žinoma, tai bendras visų, kurie šiandien priima Gelbėtojo Jėzaus vardą, troškimas. Visoje visatoje tie, kurie žino apie Gelbėtojo Jėzaus išganymą, karštai laukia, kad Jėzus Kristus netikėtai ateitų ir ištesėtų tai, ką Jėzus buvo pasakęs būdamas žemėje: „Kaip išėjau, taip ir sugrįšiu.“ Žmogus tiki, kad po nukryžiavimo ir prisikėlimo Jėzus ant balto debesies pakilo į dangų ir atsisėdo Aukščiausiojo dešinėje. Lygiai taip pat Jis vėl nusileis ant balto debesies (šis debesis reiškia debesį, ant kurio Jis pakilo į dangų) ir pasirodys tiems, kurie Jo nenumaldomai laukė tūkstančius metų, vilkėdamas žydų drabužiais ir turėdamas žydams būdingą išvaizdą. Pasirodęs jiems, Jis duos jiems valgyti, pagirdys juos gyvuoju vandeniu ir gyvens tarp žmonių, kupinas malonės ir meilės, tikras ir gyvas – būtent taip, kaip žmogus tai įsivaizduoja. Tačiau Gelbėtojas Jėzus taip nepadarė. Jis padarė tai, kas visiškai prieštarauja žmonių įsivaizdavimui. Jis neatėjo pas tuos, kurie karštai laukė Jo sugrįžimo, ir nepasirodė nesuskaičiuojamai daugybei žmonių, stovėdamas ant balto debesies. Jis jau atėjo, tačiau žmogus Jo nepažįsta ir iki šiol to nesupranta. Žmogus Jo laukia bergždžiai, nė nenutuokdamas, kad Jis jau nusileido ant „balto debesies“ (baltas debesis yra Jo Dvasia, Jo žodžiai, visa Jo esybė ir visa, kas Jis yra) ir dabar yra tarp nugalėtojų, kuriuos Jis ugdys paskutinėmis dienomis. Kaip žmogus galėtų žinoti, kad nors šventasis Gelbėtojas Jėzus yra kupinas meilės ir gailestingumo, Jis jokiu būdu negali darbuotis „šventyklose“, kurios pilnos nešvaros ir kuriose knibžda netyrosios dvasios? Nors žmogus ir laukia Jo atėjimo, kaip Jis galėtų pasirodyti tiems, kurie valgo neteisiųjų kūną, geria neteisiųjų kraują, vilki neteisiųjų drabužiais, tiki Juo, tačiau Jo nepažįsta ir nuolat iš Jo reikalauja? Žmogus težino, kad Gelbėtojas Jėzus yra kupinas meilės ir gailestingumo ir kad Jis yra žmoniją atperkanti auka už nuodėmes. Tačiau žmogus nė nenutuokia, kad Jis yra pats Dievas, kupinas teisumo, didybės, rūstybės ir teismo, apdovanotas galia ir kupinas orumo. Todėl, nors žmogus nekantriai ilgisi ir trokšta Atpirkėjo sugrįžimo ir net jei žmogaus maldos sujaudina ir pasiekia „Dangų“, Gelbėtojas Jėzus nepasirodo tiems, kurie tiki Juo, bet Jo nepažįsta.

„Jahvė“ – tai vardas, kurį pasirinkau Savo darbui Izraelyje. Jis reiškia izraelitų (Dievo išrinktosios tautos) Dievą, kuris gali būti žmogui gailestingas, jį bausti ir vadovauti jo gyvenimui; Dievą, kuris turi didžią galią ir yra kupinas išminties. „Jėzus“ iš tikrųjų reiškia „Emanuelis“. Pirminė šio vardo reikšmė – meilės ir gailestingumo kupina atpirkimo auka už nuodėmes, atperkanti žmogų. Jis atliko Malonės amžiaus darbą, atstovauja Malonės amžiui ir gali atstovauti tik vienai valdymo plano darbo daliai. Tai reiškia, kad tik Jahvė yra išrinktosios Izraelio tautos Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas, Mozės Dievas ir visų Izraelio žmonių Dievas. Todėl anuomet visi izraelitai, įskaitant ir žydus, garbino Jahvę, aukojo Jam aukas ant aukurų, šventyklose vilkėdami kunigų drabužius tarnavo Jam – jie tikėjosi Jahvės sugrįžimo. Tik Jėzus yra žmonijos Atpirkėjas, ir Jis yra auka už kaltes, atpirkusi žmoniją iš nuodėmės. Tai reiškia, kad Jėzaus vardas atsirado Malonės amžiuje dėl tuo metu vykdyto Malonės amžiaus atpirkimo darbo. Jėzaus vardas atsirado tam, kad Malonės amžiaus žmonės galėtų atgimti ir būti išgelbėti. Tai ypatingas vardas, neatsiejamai susijęs su visos žmonijos atpirkimu. Taigi, Jėzaus vardas simbolizuoja atpirkimo darbą ir reiškia Malonės amžių, o Jahvės vardas yra ypatingas Izraelio tautos, gyvenusios pagal Įstatymą, Dievo vardas. Kiekviename amžiuje ir kiekviename darbo etape Mano vardas nėra atsitiktinis – jis turi simbolinę reikšmę: kiekvienas vardas žymi vieną amžių. „Jahvė” reiškia Įstatymo laikotarpį ir yra pagarbus kreipinys, kuriuo izraelitai vadino savo garbinamą Dievą. „Jėzus” reiškia Malonės amžių ir yra visų Malonės amžiuje atpirktųjų Dievo vardas. Jei paskutinėmis dienomis žmogus ir toliau ilgėtųsi Gelbėtojo Jėzaus atėjimo bei lauktų Jo ateinant tokiu pavidalu, kokį Jis turėjo Judėjoje, tuomet visas šešių tūkstančių metų valdymo planas būtų sustojęs Atpirkimo amžiuje ir nebegalėtų žengti nė žingsnio pirmyn. Paskutinės dienos niekada neateitų, o amžius niekada nesibaigtų. Taip yra todėl, kad Gelbėtojo Jėzaus vardas skirtas tik žmonijos atpirkimui ir išgelbėjimui. Jėzaus vardą pasirinkau tik dėl visų Malonės amžiaus nusidėjėlių, tačiau tai nėra vardas, kuriuo užbaigsiu visos žmonijos išganymo darbą. Nors Jahvė, Jėzus ir Mesijas visi reiškia Mano Dvasią, šie vardai žymi tik skirtingus Mano valdymo plano amžius ir neatspindi Manęs visoje Mano pilnatvėje. Vardai, kuriais Mane vadina žemės žmonės, negali aprėpti visos Mano esybės ir visko, kas Aš esu. Tai tik skirtingi vardai, kuriais Esu vadinamas skirtingais amžiais. Todėl, atėjus galutiniam – paskutiniajam – amžiui, Mano vardas vėl pasikeis. Manęs nebevadins Jahve, Jėzumi ar juo labiau Mesiju – Mane vadins galingu ir Visagaliu Dievu, ir šiuo vardu Aš užbaigsiu visą amžių. Kadaise Mane vadino Jahve, vėliau – Mesiju, o dar vėliau su meile ir pagarba Mane vadino Gelbėtoju Jėzumi. Šiandien Aš jau nebesu tas Jahvė ar Jėzus, kurį žmonės pažinojo anksčiau. Esu paskutinėmis dienomis sugrįžęs Dievas, užbaigiantis amžių, apsireiškiantis visa Savo esme, kupinas galios, didybės ir šlovės – Visagalis, pasirodęs iš žemės tolybės. Žmonės niekada nebuvo susidūrę su Manimi, niekada Manęs nepažino ir niekada nežinojo Mano būdo. Nuo pasaulio sukūrimo iki šios dienos nė vienas žmogus Manęs nėra regėjęs. Tai Dievas, kuris paskutinėmis dienomis pasirodo žmonėms, tačiau lieka pasislėpęs tarp jų. Jis gyvena tarp žmonių, yra tikras ir realus, kaip kaitri saulė ir liepsnojanti ugnis, kupinas galios ir valdžios. Nėra nė vieno žmogaus ar daikto, kuris nebus teisiamas Mano žodžių, ir nėra nė vieno žmogaus ar daikto, kuris nebus apvalytas ugnies liepsnose. Galiausiai nesuskaičiuojama daugybė tautų bus palaimintos dėl Mano žodžių, tačiau dėl tų pačių žodžių bus ir sudaužytos į šipulius. Taip visi paskutiniųjų dienų žmonės išvys, kad Aš esu sugrįžęs Gelbėtojas, Visagalis Dievas, užkariaujantis visą žmoniją. Visi matys, kad kadaise buvau auka už žmogaus nuodėmę, o paskutinėmis dienomis tapau kaitrios saulės liepsna, visa sudeginančia, ir Teisumo Saule, visa apreiškiančia. Toks yra Mano darbas paskutinėmis dienomis. Pasirinkau šį vardą ir apreiškiu tokį Savo būdą, kad visi pamatytų, jog Aš esu teisusis Dievas, kaitri saulė ir liepsnojanti ugnis, kad visi garbintų Mane – vienintelį tikrąjį Dievą – ir išvystų Mano tikrąjį veidą. Esu ne tik izraelitų Dievas ir ne tik Atpirkėjas – Esu visų kūrinių danguje, žemėje ir jūros gelmėse Dievas.

Jei Gelbėtojas paskutinėmis dienomis ateitų ir vis dar būtų vadinamas Jėzumi, jei Jis vėl gimtų Judėjoje ir ten atliktų Savo darbą, tai reikštų, kad Aš sukūriau tik Izraelio tautą ir atpirkau tik ją, o su pagoniais neturiu nieko bendra. Argi tai neprieštarautų Mano žodžiams: „Aš esu Viešpats, sukūręs dangų, žemę ir visa, kas juose?” Palikau Judėją ir vykdau Savo darbą tarp pagonių, nes esu ne vien izraelitų Dievas, bet ir visų sukurtųjų būtybių Dievas. Paskutinėmis dienomis pasirodau tarp pagonių todėl, kad esu ne tik Jahvė, Izraelio tautos Dievas, bet ir visų Savo išrinktųjų iš pagonių tautų Kūrėjas. Sukūriau ne tik Izraelį, Egiptą ir Libaną, bet ir visas pagonių tautas už Izraelio ribų. Todėl esu visų sukurtųjų būtybių Viešpats. Izraelis buvo Mano darbo pradžios vieta, Judėja ir Galilėja – Mano atpirkimo darbo vieta, o pagonių tautos dabar yra vieta, iš kurios užbaigsiu visą amžių. Izraelyje atlikau du darbo etapus – Įstatymo amžiaus ir Malonės amžiaus, o visoje žemėje už Izraelio ribų atliksiu dar du etapus – Malonės amžiaus ir Karalystės amžiaus. Tarp pagonių tautų atliksiu užkariavimo darbą ir taip užbaigsiu šį amžių. Jei žmonės ir toliau vadina Mane Jėzumi Kristumi, bet nežino, kad paskutinėmis dienomis pradėjau naują amžių ir ėmiausi naujo darbo, o tik atkakliai laukia Gelbėtojo Jėzaus atėjimo, tokius žmones vadinu netikinčiais Manimi, Manęs nepažįstančiais ir tik apsimetančiais, kad Mane tiki. Argi tokie žmonės galėtų išvysti Gelbėtoją Jėzų, nužengiantį iš dangaus? Jie laukia ne Mano atėjimo, bet žydų Karaliaus atėjimo. Jie netrokšta, kad Aš sunaikinčiau šį suterštą senąjį pasaulį, bet ilgisi antrojo Jėzaus atėjimo, laukia, kad Jėzus vėl ateitų ir juos atpirktų, dar kartą išvaduotų visą žmoniją iš šio suteršto ir neteisaus pasaulio. Kaip tokie žmonės galėtų tapti tais, per kuriuos užbaigsiu Savo darbą paskutinėmis dienomis? Žmogaus troškimai nepajėgūs įgyvendinti Mano valios ar padėti Mano darbui pasiekti savo tikslą, nes žmogus žavisi ir brangina tik tai, ką Aš padariau anksčiau, nė nenutuokdamas, kad Aš esu pats Dievas, kuris visada yra naujas ir niekada nesensta. Žmogus težino, kad Aš esu Jahvė ir Jėzus, nė neįtardamas, jog Aš esu Tas, kuris paskutinėmis dienomis užbaigs žmonijos istoriją. Visa, ko žmogus ilgisi ir ką pažįsta, tėra jo paties vaizduotės vaisius ir apsiriboja tuo, ką jis gali regėti savo akimis. Tai visiškai nesutampa su Mano darbu – veikiau jam prieštarauja. Jeigu Mano darbas būtų vykdomas pagal žmogaus sumanymus, kada jis būtų užbaigtas? Kada žmonija įžengtų į atilsį? Ir kaip Aš galėčiau įžengti į septintąją dieną – šabą? Aš dirbu pagal Savo planą ir pagal Savo tikslą, o ne pagal žmogaus užmačias.