Valdyti žmogų visada buvo Mano pareiga. Žmogaus nukariavimas – juo labiau yra tai, ką Aš seniai esu nulėmęs, kai kūriau pasaulį. Žmonės nežino, kad paskutinėmis dienomis aš visiškai nukariausiu žmogų arba kad žmonijos maištingųjų nukariavimas yra Šėtono pralaimėjimo prieš Mane įrodymas. Bet, kai Mano priešas stojo į kovą su Manimi, Aš jam pasakiau, kad nukariausiu tuos, kuriuos Šėtonas buvo paėmęs į nelaisvę ir pavertęs savo vaikais, jo namus prižiūrinčiais ištikimais tarnais. Pirminė nukariavimo reikšmė – nugalėti, pažeminti. Izraelitų kalboje tai reiškia visiškai nugalėti, sunaikinti ir padaryti nepajėgų toliau Man priešintis. Bet šiandien, kai vartojama tarp jūsų, jos reikšmė yra nukariavimas. Turėtumėte žinoti, kad visada ketinau visiškai sunaikinti ir sutriuškinti blogį tarp žmonių, kad jie daugiau negalėtų Manęs išduoti, o juo labiau nedrįstų žlugdyti ar trikdyti Mano darbo. Taigi, kalbant apie žmogų, šis žodis įgijo nukariavimo reikšmę. Kad ir kokios šio termino potekstės būtų, Mano darbas – nugalėti žmones. Nors ir tiesa, kad žmonija yra tik Mano valdymo priedas, tiksliau sakant – žmonės yra ne kas kita kaip Mano priešai. Žmonės yra blogis, kuris Man priešinasi ir maištauja prieš Mane. Žmonės yra ne kas kita kaip Mano prakeiktojo blogio palikuonys. Žmonės yra ne kas kita kaip Mane išdavusio arkangelo įpėdiniai. Žmonės yra ne kas kita kaip blogojo velnio, kurį Aš jau seniai atstūmiau ir kuris tiesiogiai Man priešinasi, palikimas. Juk dangus virš visos žmonijos yra apsiniaukęs ir tamsus, be mažiausios šviesos properšos, o žmonių pasaulis paniręs į tokią akliną tamsą, kad jame gyvenantis žmogus nemato net prieš savo veidą ištiestos rankos ar saulės, kai jis kilstelėja galvą aukštyn. Kelias po jų kojomis, purvinas ir duobėtas, kankinančiai vingiuoja, o visa žemė yra nusėta lavonų. Tamsiose kertėse pilna mirusiųjų palaikų, o vėsiuose ir ūksminguose užkampiuose spiečiasi demonų pulkai. Kiekviename žingsnyje tarp žmonių šmėžuoja būriai demonų. Visokių žvėrių palikuonys, aptekę purvu, yra susirėmę aršioje kovoje, kurios keliamas garsas šiurpina širdį. Tokiais laikais tokiame pasaulyje toks „žemiškasis rojus“ – kur žmogui eiti ieškoti gyvenimo laimės? Kur eiti ieškoti savo gyvenimo tikslo? Žmonija, seniai sutrypta po Šėtono kojomis, yra vykdytoja, perimanti Šėtono įvaizdį. Maža to, žmonija yra paties Šėtono įsikūnijimas ir įrodymas, „garsiai liudijantis“ Šėtoną. Kaip tokia žmonių rasė, tokia išsigimusių atmatų gauja, tokie sugedusios žmonių padermės palikuonys gali liudyti Dievą? Iš kur kyla Mano šlovė? Ar apskritai kas nors liudija Mane? Juk priešas, kuris stovi prieš Mane ir kuris sugadino žmoniją, jau paėmė ją – žmoniją, kurią kažkada sukūriau ir pripildžiau Savo šlovės ir Savo gyvybės – ir ją sutepė. Jis išplėšė Mano šlovę, o viskas, kuo jis pripildė žmogų, – tai nuodai, gausiai persmelkti Šėtono bjaurasties, ir vaisiaus nuo gėrio bei blogio pažinimo medžio syvai. Pradžioje Aš sukūriau žmoniją, t. y. Aš sukūriau žmonių protėvį Adomą. Jis buvo apdovanotas forma ir išvaizda, tryško gyvybingumu, buvo kupinas jėgų, o dar labiau – Jį lydėjo Mano šlovė. Ta diena, kai sukūriau žmogų, buvo šlovinga. Po to iš Adomo kūno buvo sukurta Ieva. Ji buvo žmogaus pramotė. Tad žmonės, kuriuos aš sukūriau, buvo pripildyti Mano alsavimo ir sklidini Mano šlovės. Adomas iš pradžių „gimė“ iš Mano rankos ir buvo kūrinys, sukurtas pagal Mano paveikslą. Tad pirminė „Adomo“ reikšmė buvo Mano sukurta būtybė, kuri buvo pripildyta Mano gyvybinės energijos, Mano šlovės, turėjo formą ir išvaizdą, dvasią ir alsavimą. Jis buvo vienintelė sukurta būtybė, kuri turėjo dvasią, galėjo Man atstovauti, buvo panaši į Mane ir gavo Mano alsavimą. Pradžioje Ieva buvo antras žmogus, kuriam buvo suteiktas alsavimas ir kurio sukūrimą Aš buvau suplanavęs, todėl pirminė „Ievos“ reikšmė – sukurta būtybė, kuri tęs Mano šlovę, pripildyta Mano gyvybingumo ir netgi apdovanota Mano šlove. Ieva atsirado iš Adomo, todėl ji taip pat turėjo Mano atvaizdą, nes ji buvo antrasis žmogus, kuris turėjo būti sukurtas pagal Mano paveikslą. Pirminė „Ievos“ reikšmė – gyvas žmogus, turintis dvasią, kūną ir kaulus. Ji buvo Mano antrasis liudijimas ir Mano antrasis paveikslas žmonijoje. Jie buvo žmonijos protėviai, taurūs ir tyri tarp žmonių, ir iš pradžių buvo gyvos būtybės, apdovanotos dvasia. Vis dėlto piktasis sutrypė ir pagrobė žmonijos protėvių palikuonis, nublokšdamas žmonių pasaulį į visišką tamsą ir padarydamas taip, kad šie palikuonys daugiau netikėtų Mano buvimu. Dar bjauriau yra tai, kad piktasis, gadindamas ir visaip trypdamas žmones, negailestingai atėmė Mano šlovę, Mano liudijimą, gyvybingumą, kuriuo juos apdovanojau, Mano įkvėptą alsavimą ir gyvybę, visą Mano šlovę žmonių pasaulyje ir visą širdyje tekantį kraują, kurį išliejau dėl žmonijos. Žmonija jau nebėra šviesoje – žmonės prarado viską, ką jiems daviau, ir numetė į šalį šlovę, kurią jiems padovanojau. Kaip jie gali pripažinti, kad Aš esu visos kūrinijos Viešpats? Kaip jie gali tikėti Mano buvimu danguje? Kaip jie gali išvysti Mano šlovės apraiškas žemėje? Kaip šie vaikaičiai ir vaikaitės gali laikyti Dievą, kurio jų protėviai bijojo, juos sukūrusiu Viešpačiu? Šie apgailėtini vaikaičiai ir vaikaitės iš tikrųjų dosniai „padovanojo“ piktajam šlovę, atvaizdą ir liudijimą, kuriuos Aš suteikiau Adomui ir Ievai, taip pat gyvybę, kurią padovanojau žmonijai ir nuo kurios priklauso jos būtis. Ji neprieštarauja piktojo buvimui ir visą Mano šlovę atiduoda jam. Ar tai nėra tikriausia sąvokos „išsigimusi atmata“ kilmė? Kaip tokia žmonija, tokie blogio demonai, tokie vaikščiojantys lavonai, tokie šėtonai, tokie Mano priešai gali būti Mano šlovėje? Aš atgausiu Savo šlovę, atgausiu Savo liudijimą tarp žmonių ir visa, kas Man iš pradžių priklausė ir ką Aš seniai dovanojau žmonijai. Aš visiškai nukariausiu žmoniją. Tačiau turėtum žinoti, kad žmonės, kuriuos Aš sukūriau, buvo tyri žmonės, turėję Mano atvaizdą ir Mano šlovę. Jie nepriklausė Šėtonui, jis jų netrypė, bet buvo gryna Mano apraiška, kurioje nebuvo nė menkiausio šlakelio Šėtono nuodų. Todėl Aš žmonijai pareiškiu: Aš noriu tik tyrųjų, kuriuos kažkada sukūrė Mano ranka, kurie yra Mano mylimi ir kurie nepriklauso jokiai kitai esybei. Jie Man teiks džiaugsmą ir Aš laikysiu juos Savo šlove, tačiau tai, ko Aš noriu, nėra žmonija, kurią sugadino Šėtonas, kuri šiandien jam priklauso ir kuri nebėra Mano pirminis kūrinys. Kadangi ketinu susigrąžinti Savo šlovę žmonių pasaulyje, Aš visiškai nugalėsiu išgyvenusiuosius tarp žmonių kaip Savo šlovės, kuria įveikiau Šėtoną, įrodymą. Tik Savo liudijimą Aš laikau Savo kristalizacija, Savo džiaugsmo šaltiniu. Toks Mano ketinimas.

Žmonijos raidos istorija šiandien skaičiuoja jau dešimtis tūkstančių metų. Ir visgi žmonija, kurią Aš sukūriau pačioje pradžioje, jau seniai nugrimzdo į išsigimimą ir nebėra ta, kurios Aš trokštu, tad, Mano akimis, žmonės seniai prarado teisę vadintis žmonėmis. Jie veikiau yra išsigimusios žmonijos atmatos, kurias Šėtonas pavergė, supuvę vaikštantys lavonai, kuriuose gyvena Šėtonas ir kuriais jis apsirengia. Žmonės nė kiek netiki Mano buvimu ir nesidžiaugia Mano atėjimu. Žmonija tik nenoromis ir paviršutiniškai vykdo Mano reikalavimus, laikinai jiems pritardama, ir nuoširdžiai nesidalija nei Mano džiaugsmais, nei vargais. Kadangi žmonės laiko Mane nesuvokiamu, jie nenoriai Man šypsosi, demonstruodami norą įtikti galingesniam, nes visiškai nepažįsta Mano darbų, o juo labiau – dabartinių Mano ketinimų. Būsiu sąžiningas su jumis: kai išauš diena, visų, kurie Mane garbina, kančios bus daug lengvesnės nei jūsų. Jūsų tikėjimo Manimi stiprumas iš tikrųjų nėra didesnis nei Jobo. Netgi žydų fariziejų tikėjimas pralenkia jūsiškį. Tad, jei ateis ugnies diena, jūsų dienos bus daug blogesnės nei priekaištai, kurių fariziejai susilaukė iš Jėzaus, nei kančios, kurias patyrė 250 Mozei pasipriešinusių vadų, nei Sodomą prarijusios liepsnos, kai ji buvo naikinama. Kai Mozė sudavė į uolą ir iš jos ištryško Jahvės dovanotas vanduo, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Kai Dovydas džiaugsmo sklidina širdimi grojo arfa ir lyra Mano, Jahvės, garbei, tai buvo dėl jo tikėjimo. Kai Jobas prarado kalnus užplūdusias gyvulių kaimenes ir neišsakomą gausybę turtų ir kai jo kūną nusėjo skausmingos votys, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Kai jis išgirdo Mano, Jahvės, balsą ir pamatė Mano, Jahvės, šlovę, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Tai, kad Petras galėjo sekti Jėzų Kristų, įvyko dėl jo tikėjimo. Tai, kad jis galėjo būti prikaltas prie kryžiaus dėl Manęs ir davė šlovingą liudijimą, taip pat įvyko dėl jo tikėjimo. Kai Jonas pamatė šlovingą žmogaus Sūnaus atvaizdą, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Kai jis išvydo paskutinių dienų viziją, tai juo labiau įvyko dėl jo tikėjimo. Priežastis, kodėl dauguma taip vadinamų pagonių tautų gavo Mano apreiškimą ir sužinojo, kad Aš grįžau kūne atlikti Savo darbo tarp žmonių, taip pat yra jų tikėjimas. Argi visi, kuriems trenkė Mano griežti žodžiai, bet jie vis tiek semiasi iš jų paguodos ir yra išgelbėti, nedarė to dėl savo tikėjimo? Argi tie, kurie tiki Mane, bet dar patiria sunkumų, taip pat nebuvo pasaulio atstumti? Argi visi tie, kurie gyvena be Mano žodžio ir bėga nuo išbandymo kančios, neplaukia pasaulyje pasroviui? Jie tarsi rudens lapai, plazdantys tai šen, tai ten, be vietos atgaivai, o juo labiau be Mano paguodos žodžių. Nors Mano baudimas ir ištaurinimas jų nelydi, argi jie nėra elgetos, klajojantys iš vienos vietos į kitą ir klaidžiojantys po gatves už dangaus karalystės ribų? Argi pasaulis tikrai yra tavo atgaivos vieta? Ar tikrai, išvengdamas Mano bausmės, gali sulaukti bent menkiausios pasaulio pasitenkinimo šypsenos? Ar iš tikrųjų gali laikinu malonumu užglaistyti savo širdies tuštumą – tuštumą, kurios negali paslėpti? Galbūt tu gali apgauti visus savo šeimoje, tačiau niekada neapgausi Manęs. Kadangi tavo tikėjimas yra pernelyg menkas, tu iki šiol nerandi gyvenimo džiaugsmo. Tai yra Mano pamokymas tau: užuot gyvenęs visą savo gyvenimą kaip vidutinybė dėl kūno poreikių, kęsdamas visas kančias, kurias žmogui vargu ar įmanoma pakelti, verčiau pusę gyvenimo nuoširdžiai paskirtum Man. Kam taip save saugoti ir bėgti nuo Mano bausmės? Kam slėptis nuo Mano trumpalaikės bausmės, jei galiausiai sulauksi amžinos gėdos ir amžinos bausmės? Aš neprimetu Savo reikalavimų žmogui. Jei kažkas tikrai yra pasiryžęs paklusti visiems Mano sumanymams, Aš nesielgsiu su juo blogai. Tačiau aš reikalauju, kad visi žmonės tikėtų Mane, kaip kad Mane, Jahve, tikėjo Jobas. Jeigu jūsų tikėjimas yra stipresnis nei Tomo, tai jūsų tikėjimas įgys Mano pritarimą, jūsų ištikimybė bus Man miela ir jūs tikrai rasite Mano šlovę savo dienomis. Vis dėlto žmonės, kurie tiki pasauliu ir piktuoju velniu, yra surambėjusios širdies – visai kaip Sodomos miesto minios, kurių akyse buvo vėjo nešiojamos smėlio smiltelės, o lūpose – piktojo velnio atnašos; jų aptemę protai seniai buvo užvaldyti velnio, užgrobusio šį pasaulį. Jų mintys buvo beveik visiškai pavergtos nuo senų laikų gyvuojančio piktojo velnio. Ir taip žmonijos tikėjimas nuėjo vėjais ir jie negali net pastebėti Mano darbo. Visa, ką jie gali padaryti, tai menkas mėginimas paviršutiniškai vertinti Mano darbą arba abstrakčiai jį analizuoti, nes juos jau seniai yra užnuodiję Šėtono nuodai.

Aš nukariauju žmoniją, nes žmonės buvo Mano sukurti ir, maža to, mėgavosi visomis gausiomis Mano kūrinijos gėrybėmis, tačiau jie taip pat atstūmė Mane, neturi savo širdyse Man vietos, laiko Mane našta savo būčiai ir netgi, aiškiai Mane išvydę, vis tiek Mane atmeta ir laužo galvas, ieškodami bet kokio būdo Mane „įveikti“. Žmonės neleidžia Man su jais elgtis rimtai ar kelti jiems griežtų reikalavimų, taip pat neleidžia Man teisti ar bausti už jų neteisybę. Jie ne tik nelaiko to naujove, bet jiems tai netgi kelia pasibjaurėjimą. Tad Mano darbas yra paimti žmoniją, kuri valgo, geria ir mėgaujasi Manimi, tačiau Manęs nepažįsta, ir ją nugalėti – priversti sudėti ginklus ir gėdingai pabėgti. Tada, pasitelkęs Savo angelus ir Savo šlovę, Aš grįšiu į Savo buveinę. Žmonių poelgiai jau seniai sudaužė Mano širdį ir pavertė Mano darbą šukėmis, todėl Aš ketinu susigrąžinti šlovę, kurią piktasis atėmė, o tada džiugiai pasitraukti, leisdamas žmonijai toliau gyventi savo gyvenimą, toliau „gyventi ir dirbti taikoje ir pasitenkinime“, toliau „dirbti savo laukus“, ir Aš daugiau nebesikišiu į jų gyvenimą. Tačiau dabar Aš ketinu visiškai atgauti Savo šlovę iš piktojo gniaužtų, atsiimti visą šlovę, kurią įskiepijau į žmogų kurdamas pasaulį. Niekada daugiau jos nebedovanosiu žmonių giminei žemėje. Juk žmonės ne tik nesugebėjo išsaugoti Mano šlovės, bet ir iškeitė ją į Šėtono atvaizdą. Žmonės nebrangina Mano atėjimo ir nevertina Mano šlovės dienos. Jie nenori priimti Mano bausmės, o juo labiau nenori grąžinti Man Mano šlovės ir atsisakyti piktojo nuodų. Žmonija ir toliau Mane apgaudinėja tuo pačiu senu būdu – žmonių veiduose ir toliau šviečia šypsenos, jie ir toliau atrodo laimingi. Jie nesuvokia, kokia gili tamsa apgaubs žmoniją po to, kai Mano šlovė juos paliks. Ypač jie nesuvokia, kad kai visai žmonijai išauš Mano diena, jiems bus dar sunkiau nei Nojaus laikų žmonėms, nes jie nežino, kokia tamsi tapo Izraelio žemė, kai Mano šlovė nuo jos pasitraukė, nes prašvitus žmogus pamiršta, kaip sunku buvo ištverti aklinoje nakties tamsoje. Kai saulė vėl pasislėps ir žmogų apgaubs tamsa, jis ir vėl raudos ir grieš dantimis tamsoje. Ar pamiršote, kaip izraelitams buvo sunku ištverti tas kančios dienas, kai Mano šlovė pasitraukė iš Izraelio? Dabar yra metas, kai matote Mano šlovę, ir tai taip pat yra metas, kai dalijatės Mano šlovės diena. Žmogus raudos tamsoje, kai Mano šlovė paliks šią purviną žemę. Dabar, kai atlieku Savo darbą, yra šlovės diena – diena, kai atleidžiu žmoniją nuo kančių, nes Aš nesidalysiu su jais kankynės ir kančios laikais. Aš tik visiškai nukariausiu žmoniją ir galutinai įveiksiu žmonijoje įsigalėjusį blogį.