Nuo tada, kai žmonės pradėjo žengti teisingu Dievo tikėjimo keliu, jiems vis dar yra daug neaiškių dalykų. Jie vis dar visiškai nesusigaudo Dievo darbe ir daug kur tame darbe, kurį patys turėtų atlikti. Taip yra todėl, kad, viena vertus, jų patirtyje esama nukrypimų, o jų gebėjimas suprasti yra menkas; kita vertus, taip yra todėl, kad Dievo darbas dar neatvedė žmonių iki šio etapo. Taigi dauguma dvasinių dalykų visiems lieka neaiškūs. Jums ne tik neaišku, į ką turėtumėte įžengti, o Dievo darbo išmanote dar mažiau. Taip yra ne tik dėl jumyse esančių trūkumų, bet tai yra ir didelė yda, būdinga visiems religinio pasaulio žmonėms. Čia glūdi raktas į supratimą, kodėl žmonės nepažįsta Dievo, todėl ši yda yra bendras trūkumas, būdingas visiems, kurie Jo siekia. Nė vienas žmogus niekada nepažino Dievo ir nematė Jo tikrojo veido. Būtent dėl to Dievo darbas tampa sunkus lyg kalno perkėlimas ar jūros nusausinimas. Tiek daug žmonių paaukojo savo gyvybes dėl Dievo darbo; tiek daug žmonių buvo išvaryti dėl Jo darbo; tiek daug žmonių dėl Jo darbo buvo nukankinti iki mirties; tiek daug žmonių, kurių akys buvo pilnos ašarų iš meilės Dievui, žuvo patyrę neteisybę; tiek daug žmonių patyrė žiaurų ir nežmonišką persekiojimą… Ar visos šios tragedijos įvyksta ne dėl to, kad žmonės nepažįsta Dievo? Kaip Dievo nepažįstantis žmogus galėtų drįsti su Juo susitikti? Kaip Dievą tikintis, tačiau Jį persekiojantis žmogus galėtų drįsti su Juo susitikti? Tai nėra vien religinio pasaulio žmonių trūkumai, veikiau jie būdingi ir jums, ir jiems. Žmonės tiki Dievą Jo nepažindami; vien dėl šios priežasties jie neturi dievobaimingų širdžių ir savo širdyse nejaučia Jam baimės. Yra net tokių, kurie atvirai ir įžūliai šioje srovėje atlieka darbą, kurį patys sumanė, o Dievo pavestą darbą vykdo pagal savo pačių reikalavimus ir besaikius troškimus. Daugelis žmonių beatodairiškai daro piktadarystes; jų akyse Dievui nėra vietos ir jie daro, ką panorėję. Ar šie pavyzdžiai nėra tobulos žmonių savanaudiškų širdžių apraiškos? Ar šie pavyzdžiai neatskleidžia, kiek daug žmonėse yra apgaulės? Žmonės iš tiesų gali būti nepaprastai protingi, tačiau kaip jų talentai gali atstoti Dievo darbą? Žmonės iš tiesų gali būti dėmesingi Dievo naštai, tačiau jie negali būti pernelyg savanaudiški. Ar žmonių poelgiai iš tiesų yra „dieviški“? Ar kas nors gali būti šimtu procentų tikras? Liudyti Dievą, paveldėti Jo šlovę – tai Dievo daroma išimtis ir žmonių išaukštinimas; kaip žmonės galėtų būti to verti? Dievo darbas dar tik prasidėjo, Jis dar tik pradėjo tarti Savo žodžius. Šiuo metu žmonės yra patenkinti savimi, bet argi taip jie tiesiog neužsitraukia pažeminimo? Jie supranta pernelyg mažai. Net iškiliausias teoretikas, iškalbingiausias oratorius negali apibūdinti visos Dievo gausos, tad ką jau kalbėti apie jus? Neturėtumėte savo vertės kelti aukščiau už dangų, veikiau turėtumėte laikyti save žemesniais už bet kuriuos protaujančius ir siekiančius mylėti Dievą žmones – tai kelias, kuriuo turėtumėte įžengti. Turėtumėte laikyti save žemesniais už visus kitus. Kodėl taip aukštai save iškeliate? Kodėl taip aukštai save vertinate? Ilgoje gyvenimo kelionėje nuėjote vos kelis pirmuosius žingsnius. Matote tik Dievo ranką, o ne visą Dievą. Jums dera pamatyti daugiau Dievo darbo, atrasti daugiau to, į ką turėtumėte įžengti, nes pasikeitėte pernelyg mažai.

Dievo darbas tobulinant žmogų ir keičiant jo būdą niekada nesiliauja, nes žmogus turi per daug trūkumų ir jis nė iš tolo neatitinka Jo nustatytų standartų. Taigi galima sakyti, kad Dievo akyse jūs amžinai būsite naujagimiai, turintys labai mažai Jam patinkančių elementų, nes esate ne kas kita, kaip sukurtos būtybės Dievo rankose. Jei žmogus pasiduotų pasitenkinimui savimi, argi Dievas juo nesibjaurėtų? Kai sakoma, kad šiandien galite įtikti Dievui, tai pasakytina tik apie jūsų kūną; tačiau jei būtumėte lyginami su Dievu, arenoje amžinai būtumėte nugalėti. Žmogaus kūnas nė karto nepažino pergalės. Tik per Šventosios Dvasios darbą žmogus gali turėti naudingų savybių. Tiesą sakant, iš visų Dievo sukurtų dalykų žmogus yra žemiausias. Nors jis yra visų dalykų šeimininkas, žmogus yra vienintelis iš jų, kurį Šėtonas mulkina, vienintelis, kuris įvairiausiais būdais tampa jo sugedimo auka. Žmogus niekada neturėjo jokios autonomijos. Dauguma žmonių gyvena nešvarioje Šėtono buveinėje ir kenčia jo patyčias; jis visaip juos kamuoja, kol jie lieka pusgyviai, ištverdami visas negandas ir sunkumus žmonių pasaulyje. Pažaidęs su jais, Šėtonas užbaigia jų lemtį. Taigi žmonės visą gyvenimą praleidžia sumaišties apimti, nė karto nesimėgaudami gerais dalykais, kuriuos Dievas jiems paruošė, o vietoj to Šėtonas juos žaloja ir visiškai nualina. O dabar jie tapo dar labiau nusilpę ir apatiški ir tiesiog nėra linkę kreipti dėmesio į Dievo darbą. Jei žmonės nėra linkę kreipti dėmesio į Dievo darbą, jų patirtis pasmerkta amžinai likti fragmentiška ir neišsami, o jų įžengimas amžinai liks tuščias. Per kelis tūkstančius metų nuo tada, kai Dievas atėjo į pasaulį, Dievas pasitelkė daugybę aukštų idealų turinčių žmonių, kad jie daugybę metų Jam dirbtų; tačiau Jo darbą išmanančių žmonių yra tiek mažai, kad jų beveik nėra. Dėl šios priežasties nesuskaičiuojama daugybė žmonių tuo pat metu, kai dirba Dievui, tampa besipriešinančiais Jam, nes, užuot atlikę Jo darbą, jie iš tiesų atlieka žmogaus darbą Dievo suteiktoje padėtyje. Ar tai galima vadinti darbu? Kaip jie gali įžengti? Žmonija paėmė Dievo malonę ir ją palaidojo. Dėl to per ankstesnes kartas atliekantieji Jo darbą mažai įžengė. Jie tiesiog nekalba apie Dievo darbo pažinimą, nes per mažai supranta Dievo išmintį. Galima sakyti, kad nors yra daug Dievui tarnaujančių žmonių, jie nesugebėjo suvokti, koks didis Jis yra, todėl visi iškėlė save kaip „Dievą“, kad kiti juos garbintų.

Tiek daug metų Dievas buvo pasislėpęs tarp visų dalykų; tiek daug pavasarių ir rudenių Jis stebėjo iš už Jį gaubiančios miglos; tiek daug dienų ir naktų Jis žvelgė žemyn iš trečiojo dangaus; tiek daug mėnesių ir metų Jis vaikščiojo tarp žmonių. Jis tyliai sėdėjo virš nesuskaičiuojamos daugybės žmonių, laukdamas tiek daug šaltų žiemų. Jis nė karto niekam atvirai nepasirodė ir neištarė nė garso, Jis pasitraukia be jokio ženklo ir taip pat tyliai grįžta. Kas gali pažinti Jo tikrąjį veidą? Jis nė karto nekalbėjo su žmogumi, nė karto žmogui nepasirodė. Kaip žmonėms galėtų būti lengva atlikti Dievo pavestą darbą? Jie nė nenutuokia, kad pažinti Jį yra užvis sunkiausia. Šiandien Dievas kalbėjo žmogui, tačiau žmogus niekada Jo nepažino, nes jo įžengimas į gyvenimą yra pernelyg ribotas ir paviršutiniškas. Žvelgiant iš Jo perspektyvos, žmonės yra visiškai netinkami susitikti su Dievu. Jie pernelyg menkai supranta Dievą ir yra pernelyg nuo Jo susvetimėję. Be to, širdys, kuriomis jie tiki Dievą, yra pernelyg sudėtingos, ir jų širdžių gelmėse tiesiog nėra Dievo atvaizdo. Todėl Dievo širdies kraujas ir Jo darbas, tarsi po smėliu palaidoti aukso gabalėliai, negali skleisti nė menkiausio šviesos blyksnio. Dievui šių žmonių kalibras, motyvai ir požiūriai kelia didžiausią pasibjaurėjimą. Jų gebėjimai suprasti menki, jie nepaprastai nejautrūs, išsigimę ir vulgarūs, pernelyg vergiški, silpni ir be valios; jie yra tarsi galvijai ir arkliai, kuriuos visur reikia vedžioti. Savo įžengimui dvasioje arba įžengimui į Dievo darbą jie neskiria nė menkiausio dėmesio ir visiškai neturi ryžto kentėti dėl tiesos. Kaip Dievui galėtų būti lengva ištobulinti tokį žmogų? Todėl gyvybiškai svarbu, kad pradėtumėte įžengti būtent šiuo aspektu – kad per savo darbą ir įžengimą pradėtumėte pažinti Dievo darbą.