Jūs visi savo akimis regėjote darbą, kurį atlikau tarp jūsų; jūs patys klausėtės Mano tariamų žodžių ir visi žinojote Mano požiūrį į jus, todėl turėtumėte žinoti, kodėl Aš atlieku šį darbą su jumis. Pasakysiu jums atvirai, jūs esate tik įrankiai Mano užkariavimo darbui paskutinėmis dienomis vykdyti, priemonės Mano darbui tarp pagonių tautų skleisti. Aš kalbu per jūsų neteisumą, bjaurumą, pasipriešinimą ir maištingumą, kad geriau paskleisčiau Savo darbą ir kad Mano vardas būtų paskleistas tarp pagonių tautų, tai yra, būtų paskleistas tarp visų tautų už Izraelio ribų. Tai tam, kad Mano vardas, Mano darbai ir Mano balsas būtų paskleisti tarp pagonių tautų ir kad visas ne Izraelio tautas Aš galėčiau užkariauti ir jos galėtų Mane garbinti, tapdamos Mano šventosiomis žemėmis už Izraelio ir Egipto žemių ribų. Mano darbo skleidimas iš tikrųjų yra Mano užkariavimo darbo skleidimas ir Mano šventosios žemės plėtra; tai Mano įsitvirtinimo žemėje išplėtimas. Turėtumėte aiškiai suvokti, kad esate tik sukurtos būtybės, kurias užkariauju tarp pagonių tautų. Iš pradžių neturėjote nei statuso, nei jokios panaudojimo vertės, buvote visiški nenaudingi. Tik todėl, kad Aš iškėliau lervas iš mėšlo krūvos, kad jos būtų Mano visos žemės užkariavimo objektais, „atskaitos medžiaga“ Mano visos žemės užkariavimui, tik todėl jums nusišypsojo laimė sukurti ryšį su Manimi ir dabar burtis aplink Mane. Būtent dėl jūsų žemo statuso Aš pasirinkau jus tapti Mano užkariavimo darbo objektais ir modeliais. Tik dėl šios priežasties Aš dirbu ir kalbu, gyvenu ir apsistoju tarp jūsų. Turėtumėte žinoti, kad tik dėl Mano valdymo plano ir dėl Mano didžiulio bjaurėjimosi mėšlo krūvos lervomis Aš kalbu tarp jūsų – Mano rūstybės taurė jau perpildyta. Mano darbas tarp jūsų yra visiškai kitoks nei Jahvės darbas Izraelyje ir juo labiau kitoks nei Jėzaus darbas Judėjoje. Aš kalbu ir dirbu su didžiu pakantumu, o degeneratus užkariauju pykčiu ir teismu. Tai visiškai nepanašu į tai, kaip Jahvė vedė Savo žmones Izraelyje. Jo darbas Izraelyje buvo dalinti maistą ir gyvąjį vandenį ir aprūpindamas Savo žmones Jis buvo kupinas gailestingumo ir meilės jiems. Šiandien darbas atliekamas tarp prakeiktos tautos žmonių, kurie nėra išrinkti. Čia nėra nei maisto gausos, nei troškulį malšinančio gyvojo vandens, o juo labiau – gausių materialinių gėrybių; čia apstu tik teismo, prakeiksmo ir bausmės. Šios lervos, gyvenančios mėšlyne, yra visiškai nevertos gauti kalnų, pilnų galvijų ir avių, didžiulių turtų ir gražiausių visoje žemėje vaikų, kokius Aš dovanojau Izraelyje. Šiuolaikinis Izraelis ant altoriaus aukoja galvijus, avis, aukso ir sidabro dirbinius, kuriais Aš maitinu jo tautą, viršydamas dešimtadalį, kurio pagal įstatymą reikalavo Jahvė. Todėl Aš jiems suteikiau dar daugiau – daugiau nei šimtą kartų tiek, kiek Izraelis būtų gavęs pagal įstatymą. Tai, kuo Aš maitinu Izraelį, pranoksta visa, ką įgijo Abraomas, ir visa, ką įgijo Izaokas. Aš padarysiu Izraelio šeimą vaisingą ir ją padauginsiu, ir paskleisiu Savo izraeliečių tautą po visą žemę. Tie, kuriuos aš laiminu ir globoju, vis dar yra Izraelio išrinktoji tauta – tai žmonės, kurie Man skiria viską, ką iš Manęs gavo. Būtent todėl, kad jie nuolat Mane prisimena, jie aukoja pirmagimius veršiukus ir ėriukus ant Mano šventojo altoriaus ir atnašauja Man viską, ką turi, netgi aukoja savo ką tik gimusius pirmagimius sūnus, laukdami Mano sugrįžimo. O ką jūs darote? Jūs kurstote Mano pyktį, keliate Man reikalavimus ir vagiate Man suneštas aukas, ir nežinote, kad Mane įžeidžiate; todėl viskas, ką jūs gaunate, yra verksmas ir bausmė tamsoje. Jūs daug kartų sukėlėte Mano pyktį ir Aš liejau ant jūsų Savo degančias liepsnas, todėl nemažai žmonių sulaukė tragiškos pabaigos, o laimingi namai tapo apleistais kapais. Šioms lervoms esu paruošęs tik begalinį pyktį ir nė neketinu jų laiminti. Tik Savo darbo vardan Aš padariau išimtį ir pakėliau jus, ištvėriau didelį pažeminimą ir dirbau tarp jūsų. Jei ne Mano Tėvo valia, kaip galėčiau gyventi viename name su mėšlo krūvoje besirangančiomis lervomis? Aš jaučiu milžinišką pasibjaurėjimą visais jūsų veiksmais ir žodžiais, bet kadangi turiu tam tikrą „sumanymą“ jūsų bjaurumo ir maištingumo atžvilgiu, tai tapo gausiu Mano žodžių rinkiniu. Kitaip aš tikrai nebūčiau likęs tarp jūsų taip ilgai. Todėl turėtumėte žinoti, kad mano požiūris į jus yra tik užuojauta ir gailestis be lašo meilės, o tai, ką jums jaučiu, yra tik pakantumas, nes darau tai tik dėl Savo darbo. Jūs matėte Mano darbus tik todėl, kad Aš pasirinkau bjaurumą ir maištingumą kaip savo „žaliavą“; priešingu atveju tikrai nebūčiau atskleidęs Savo darbų šioms lervoms. Aš dirbu su jumis nenoriai, be pasiryžimo ir noro, kokį jaučiau dirbdamas Izraelyje. Aš tramdau Savo pyktį ir verčiu Save kalbėti tarp jūsų. Jei ne Mano didis darbas, kaip Mano akys galėtų pakęsti nuolatinį tokių lervų egzistavimą? Jei ne dėl Mano vardo, jau seniai būčiau pakilęs į aukščiausias aukštumas ir visiškai sudeginęs šias lervas kartu su jų mėšlynu! Jei ne dėl Mano šlovės, kaip galėčiau leisti šiems piktiesiems demonams atvirai man priešintis, kraipant galvas Mano akivaizdoje? Jei ne siekis, kad Mano darbas vyktų sklandžiai ir be menkiausių trikdžių, kaip galėčiau leisti šiems į lervas panašiems žmonėms begėdiškai Mane įžeidinėti? Jei šimtas žmonių Izraelio kaime taip sukiltų prieš Mane, net jei būtų aukoję Man aukas, Aš vis tiek būčiau visiškai juos sunaikinęs ir nutėškęs į plyšius žemėje, kad žmonėms kituose miestuose niekada nekiltų noras Man priešintis. Aš esu naikinanti ugnis ir netoleruoju įžeidimo. Kadangi Aš sukūriau visus žmones, nesvarbu, ką Aš sakyčiau ir daryčiau, jie privalo paklusti ir negali prieštarauti. Žmonės neturi teisės kištis į Mano darbą ir juo labiau analizuoti, kas Mano darbe ir Mano žodžiuose yra teisinga, ar neteisinga. Aš esu Kūrėjas, ir sukurtos būtybės turėtų daryti viską, ko Aš reikalauju, savo širdyse jausdamos Man pagarbią baimę. Jos neturėtų su Manimi ginčytis ir tikrai neturėtų Man priešintis. Savo valdžia Aš valdau savo žmones, ir visos Mano sukurtos būtybės turėtų paklusti Mano valdžiai. Nors šiandien drąsiai ir įžūliai stojate Prieš Mane, nors maištaujate prieš žodžius, kuriais Aš jus mokau, ir nemokate bijoti, aš su pakantumu priimu jūsų maištingumą; Aš nepasiduosiu įniršiui dėl to, kad mažos, niekingos lervos sujaukė mėšlą, ir neleisiu, kad tai paveiktų Mano darbą. Aš pakenčiu egzistavimą visko, kuo bjauriuosi ir ką niekinu, dėl Savo Tėvo valios, ir elgsiuosi taip tol, kol Mano žodžiai bus išsakyti, iki pat paskutinės Mano akimirkos. Nesijaudinkite! Aš nenusirisiu iki bevardės lervos lygio ir nelyginsiu Savo gebėjimų su tavo gebėjimais. Aš tavęs nekenčiu, bet galiu tai ištverti. Tu maištauji prieš Mane, bet neišvengsi dienos, kuomet Aš tave nubausiu – tos dienos, kurią Man pažadėjo Mano Tėvas. Ar sukurta lerva gali nugalėti Kūrėją? Rudenį krentantys lapai grįžta prie savo šaknų; tu grįši į savo „tėvo“ namus, o Aš grįšiu pas Savo Tėvą. Mane lydės Jo švelni meilė, o tave persekios tavo tėvo užgauliojimai. Aš jausiu Savo Tėvo šlovę, o tu jausi savojo tėvo gėdą. Aš panaudosiu bausmę, nuo kurios ilgai susilaikiau, kad ji tave lydėtų, o tu priimsi Mano bausmę savo supuvusiu kūnu, kuris buvo sugedęs dešimtis tūkstančių metų. Aš būsiu užbaigęs su tavimi Savo žodžių darbą, lydimą pakantumo, o tu pradėsi atlikti kentėjimo vaidmenį, apie kurį buvo kalbama Mano žodžiuose. Aš didžiai džiaugsiuosi ir dirbsiu Izraelyje, o tu verksi ir grieši dantimis, egzistuodamas ir mirdamas purve. Aš atgausiu Savo pradinį pavidalą ir daugiau nebebūsiu purve su tavimi, o tu atgausi savo pradinį bjaurumą ir toliau rausiesi mėšlyne. Kai Mano darbas ir žodžiai bus baigti, Man išauš džiaugsmo diena. Kai baigsis tavo priešgyniavimas ir maištavimas, tau ateis verksmo diena. Aš neužjausiu tavęs ir tu Manęs daugiau niekada nepamatysi. Daugiau niekada nesikalbėsiu su tavimi ir tu daugiau niekada Manęs nesutiksi. Aš nekęsiu tavo maištingumo, o tu ilgėsiesi Mano gerumo. Aš tau smogsiu, o tu Manęs ilgėsiesi. Aš mielai tave paliksiu, o tu jausiesi Man skolingas. Aš daugiau niekada tavęs nepamatysiu, bet tu visada tikėsiesi Mane išvysti. Aš tavęs nekęsiu, nes dabar tu priešiniesi Man, o tu Manęs pasiilgsi, nes dabar Aš baudžiu tave. Aš nenorėsiu gyventi šalia tavęs, o tu karštai to trokši ir verksi per amžius, nes gailėsiesi visko, ką Man padarei. Tu gailėsiesi dėl savo maištingumo ir priešiškumo, tu netgi krisi veidu į žemę kupinas graužaties ir parpulsi prieš Mane, prisiekinėdamas daugiau niekada prieš Mane nebemaištauti. Tačiau savo širdyje tu tik mylėsi Mane, bet niekada negalėsi išgirsti Mano balso. Aš priversiu tave gėdytis savęs.

Dabar žiūriu į tavo geismams pataikaujantį kūną, kuris bando klastingai Man prisimeilinti, ir tau turiu tik mažą įspėjimą, nors tavęs bausme „neatseikėsiu“. Turėtum žinoti, kokį vaidmenį atlieki Mano darbe, ir tuomet Aš būsiu patenkintas. Kituose reikaluose, jei tu Man priešinsiesi arba švaistysi Mano pinigus, ar valgysi Man, Jahvei, suneštas aukas, ar jei jūs, lervos, kandžiosite viena kitą, ar jei jūs, į šunis panašūs padarai, pyksitės ar smurtausite vienas prieš kitą – Man tai visiškai nerūpės. Jums tik reikia žinoti, kokie padarai esate, ir Aš būsiu patenkintas. Be to, jei norite išsitraukti ginklus vienas priešais kitą arba tarpusavyje kariauti žodžiais, viskas gerai; Aš neturiu jokio noro kištis, ir žmonių reikalai yra visiškai su Manimi nesusiję. Taip yra ne todėl, kad man nerūpi jūsų tarpusavio konfliktai, bet todėl, kad Aš nesu vienas iš jūsų ir nedalyvauju jūsų tarpusavio reikaluose. Aš Pats nesu sukurta būtybė ir nesu iš šio pasaulio, todėl bjauriuosi šurmuliuojančiu žmonių gyvenimu ir sujauktais, netinkamais santykiais tarp jų. Aš ypač nekenčiu triukšmingų minių. Tačiau Aš puikiai žinau apie kiekvienos sukurtos būtybės širdies ydas, ir dar prieš sutverdamas jus Aš jau žinojau apie žmogaus širdies gilumoje esantį neteisumą ir Aš gerai žinojau, kokia apgaulė ir klastė slypi žmogaus širdyje. Todėl, nors ir nėra jokių pėdsakų, kai žmonės daro neteisius darbus, Aš vis tiek žinau, kad jūsų širdyse glūdintis neteisumas pranoksta visų mano sukurtų dalykų gausą. Kiekvienas iš jūsų pakilo virš masių; tapote masių protėviais. Esate visiški savavaliai ir siautėjate tarp visų tų lervų, ieškodami sau patogios vietelės ir klaidingai įsivaizduodami, kad prarysite už save mažesnes lervas. Savo širdyse esate pikti ir klastingi, pranokstantys net į jūros gelmes nugrimzdusias šmėklas. Jūs gyvenate mėšlyno dugne, nuo viršaus iki apačios drumsdami lervas, kol jos praranda ramybę, pakovoja tarpusavyje ir vėl nurimsta. Jūs nežinote savo vietos, bet vis tiek kovojate vienas prieš kitą mėšlyne. Ką jūs galite laimėti iš tokios kovos? Jei jūsų širdys iš tiesų būtų kupinos pagarbios Man baimės, kaip galėtumėte peštis Man už nugaros? Kad ir koks aukštas būtų tavo statusas, argi tu vis dar nesi dvokiantis mažas kirminas mėšlyne? Ar sugebėsi užsiauginti sparnus ir tapti balandžiu danguje? Jūs, dvokiantys maži kirminai, vagiate aukas nuo Mano, Jahvės, altoriaus; ar taip darydami galite išgelbėti savo sužlugdytą, sugadintą reputaciją ir tapti išrinktąja Izraelio tauta? Jūs esate begėdžiai nenaudėliai! Tas aukas ant aukuro Man paaukojo žmonės, kaip meilės ženklą, kylantį iš pagarbios Man baimės. Jos skirtos Man ir Mano naudojimui, tad kaip gali vogti iš Manęs tuos mažus balandžius, kuriuos žmonės Man paaukojo? Nebijai tapti Judu? Nebijai, kad tavo žemė gali virsti kraujo lauku? Begėdis padaras! Manai, kad žmonių paaukoti balandžiai yra skirti maitinti tavo, lervos, pilvą? Aš tau duodu tai, ką sutinku ir noriu tau duoti; tai, ko tau nedaviau, turi likti Mano žinioje. Negali tiesiog vogti Mano aukų. Tas, kuris dirba, esu Aš, Jahvė – Kūrėjas – ir žmonės aukoja aukas dėl Manęs. Manai, kad tai atlygis už visą tavo lakstymą? Tu tikrai neturi gėdos! Dėl ko tu lakstai? Argi ne dėl savęs? Kodėl vagi Mano aukas? Kodėl vagi pinigus iš Mano pinigų krepšio? Ar nesi Judo Iskarijoto sūnus? Man, Jahvei, suneštomis aukomis turi naudotis kunigai. Ar tu esi kunigas? Tu drįsti įžūliai ryti Mano aukas ir netgi išsidėlioti jas ant stalo; tu esi nieko vertas! Tu bevertis nenaudėlis! Mano ugnis, Jahvės ugnis, visiškai tave sudegins!