Iš dviejų ankstesnių amžių darbo etapų vienas buvo vykdytas Izraelyje, o kitas - Judėjoje. Apskritai tariant, nė vienas šio darbo etapas neperžengė Izraelio ribų ir kiekvienas buvo atliktas su pirmąja išrinktąja tauta. Todėl izraelitai tiki, kad Dievas Jehova yra tik izraelitų Dievas. Kadangi Jėzus darbavosi Judėjoje ir ten atliko nukryžiavimo darbą, žydai laiko Jį žydų tautos Atpirkėju. Jie mano, kad Jis yra vien tik žydų Karalius, o ne kitų tautų Karalius; kad Jis nėra Viešpats, kuris atperka britus, nei Viešpats, kuris atperka amerikiečius, bet Viešpats, kuris atperka izraelitus; ir kad būtent žydus Jis atpirko Izraelyje. Iš tiesų Dievas yra visos kūrinijos Valdovas. Jis yra visų sukurtų padarų Dievas. Jis nėra vien izraelitų ar žydų Dievas - Jis yra visų sukurtų padarų Dievas. Kadangi du ankstesni Jo darbo etapai buvo vykdomi Izraelyje, žmonėse susiformavo tam tikros nuostatos. Jie mano, kad Jehova savo darbą atliko Izraelyje, kad Jėzus asmeniškai vykdė savo tarnystę Judėjoje ir kad šį darbą Jis atliko įsikūnijęs. Kad ir kaip bebūtų, jų manymu, šis darbas apsiribojo Izraeliu. Dievas nevykdė savo darbo tarp egiptiečių ar indų; Jis veikė tik tarp izraelitų. Taip žmonės susidaro įvairius įsivaizdavimus ir apriboja Dievo darbą tam tikromis ribomis. Jie teigia, kad Dievas, vykdydamas savo darbą, turi veikti tik tarp išrinktosios tautos ir Izraelyje; be izraelitų, Dievas tarp kitų tautų neveikia, ir Jo darbo mastas neperžengia šių ribų. Jie ypač griežtai stengiasi laikyti įsikūnijusį Dievą nustatytose ribose ir neleidžia Jam peržengti Izraelio ribų. Argi visa tai nėra tik žmogiškos sampratos? visa, kas yra; Jis sukūrė visas sukurtąsias būtybes. Tad kaipgi Jis galėtų apriboti savo darbą vien Izraeliu? Jei taip būtų, kokia tuomet Jam būtų prasmė kurti visą kūriniją? Jis sukūrė visą pasaulį ir savo šešių tūkstančių metų valdymo planą vykdė ne tik Izraelyje, bet ir per kiekvieną žmogų visoje visatoje. Kas bebūtumėte - kinas, amerikietis, britas ar rusas - kiekvienas žmogus yra Adomo palikuonis; visi yra sukurti Dievo. Nė vienas iš jų negali išsivaduoti iš kūrinijos pančių, ir nė vienas negali atsiriboti nuo „Adomo palikuonio” vardo. Visi jie yra sukurti padarai, visi jie - Adomo palikuonys ir visi yra nupuolę Adomo ir Ievos palikuonys. Ne tik izraelitai yra sukurti padarai, bet ir visi žmonės; tik kai kurie buvo prakeikti, o kiti - palaiminti. Izraelitai turi daug teigiamų savybių. Pradžioje Dievas veikė tarp jų todėl, kad jie buvo mažiausiai sugedę. Kinai negali su jais lygintis – jie gerokai jiems nusileidžia. Todėl Dievas savo darbą pirmiausia vykdė Izraelio tautoje, o antrasis Jo darbo etapas buvo vykdomas tik Judėjoje - dėl to tarp žmonių susiformavo daugybė sampratų ir taisyklių. Tiesą sakant, jei Dievas veiktų pagal žmonių sampratas, Jis būtų tik izraelitų Dievas ir todėl negalėtų skleisti Savo darbo pagonių tautoms, nes Jis būtų tik izraelitų Dievas, o ne visų sukurtų būtybių Dievas. Pranašystėse buvo sakoma, kad Jehovos vardas bus didis ir pasklis tarp pagonių tautų. Kodėl tai buvo išpranašauta? Jei Dievas būtų tik izraelitų Dievas, tuomet Jis veiktų tik Izraelyje. Be to, Jis nebūtų skleidęs šio darbo ar paskelbęs tokios pranašystės. Kadangi Jis vis tik paskelbė šią pranašystę, Jis tikrai išplės Savo darbą tarp pagonių tautų, kiekvienoje šalyje ir visuose kraštuose. Jei jau Jis taip pasakė, Jis privalo tai ir įvykdyti, toks Jo planas, nes Jis yra Viešpats, sukūręs dangų, žemę ir viską, kas yra, ir visų sukurtų būtybių Dievas. Nesvarbu, ar Jis veikia tarp izraelitų, ar visoje Judėjoje – Jo atliekamas darbas yra visos visatos ir visos žmonijos darbas. Darbas, kurį Jis šiandien atlieka didžiojo raudonojo drakono šalyje - pagonių tautoje, - tebelieka darbu visos žmonijos labui. Izraelis galėjo būti Jo darbo žemėje pagrindas; lygiai taip pat Kinija gali tapti Jo darbo tarp pagonių tautų pagrindu. Argi Jis neišpildė pranašystės, kad „Jehovos vardas bus didis tarp pagonių tautų“? Pirmasis Jo darbo tarp pagonių tautų žingsnis yra būtent šis darbas, kurį Jis atlieka didžiojo raudonojo drakono šalyje. Tai, kad įsikūnijęs Dievas vykdo savo darbą tarp šių prakeiktų žmonių, ypač prieštarauja žmonių sampratoms. Tai – patys labiausiai pažeminti iš visų žmonių; jie neturi jokios vertės ir iš pradžių buvo apleisti Jehovos. Žmones gali palikti kiti žmonės, bet jei juos palieka Dievas... - niekas neturės žemesnio už juos statuso ir niekas nebus menkesnės vertės. Sukurtai būtybei būti Šėtono apsėstai arba paliktai žmonių yra labai skausminga, tačiau pačiai būti paliktai Kūrėjo reik jog žemesnio už ją statuso neturi niekas. Moabo palikuonys buvo prakeikti ir gimė šiame atsilikusiame krašte; be jokios abejonės, iš visų žmonių, esančių tamsos įtakoje, Moabo palikuonys užima žemiausią padėtį. Kadangi šie žmonės iki šiol buvo žemiausioje padėtyje, su jais atliekamas darbas labiausiai griauna žmogiškąsias sampratas ir yra naudingiausias visam Dievo šešių tūkstančių metų valdymo planui. Atlikdamas tokį darbą su šiais žmonėmis, Dievas geriausiai griauna žmogiškąsias sampratas. Šitaip Jis pradeda naują amžių; šitaip sugriauna visas žmogiškąsias sampratas; šitaip Jis užbaigia visą Malonės Amžiaus darbą. Savo pradinį darbą Jis vykdė Judėjoje, Izraelio ribose; tarp pagonių tautų Jis neatliko jokio darbo, kuriuo būtų pradėtas naujas amžius. Paskutinis darbo etapas vykdomas ne tik tarp pagonių, o kur kas labiau su tais prakeiktaisiais. Būtent šis faktas yra pats įtikinamiausias įrodymas, kad Dievas gali pažeminti Šėtoną ir šitaip Dievas „tampa“ visų sukurtų visatoje būtybių Dievu, visų dalykų Viešpačiu, visų gyvų būtybių garbinimo objektu.

Šiandien yra vis dar nesuprantančių, kokį naują darbą Dievas pradėjo. Dievas pradėjo naują etapą tarp pagoniškų tautų. Jis pradėjo naują amžių ir naują darbą - ir šį darbą Jis atlieka tarp Moabo palikuonių. Argi tai nėra naujausias Jo darbas? Niekas per amžius nebuvo patyręs šio darbo. Niekas apie jį net nebuvo girdėjęs, juo labiau jo įvertinęs. Dievo išmintis, Dievo stebuklas, Dievo nesuvokiamumas, Dievo didybė ir Dievo šventumas atsiskleidžia būtent šiame paskutiniųjų dienų darbo etape. Argi tai nėra naujas darbas – darbas, griaunantis žmogiškąsias sampratas? Yra manančių taip: „Kadangi Dievas prakeikė Moabą ir pasakė, jog apleis Moabo palikuonis, kaip Jis dabar galėtų juos išgelbėti?“ Tai pagonys, kuriuos Dievas prakeikė ir išvarė iš Izraelio; izraelitai juos vadino „pagonių šunimis“. Visų akyse jie yra ne tik pagonių šunys, bet dar blogiau – pražūties sūnūs; kitaip tariant, jie nėra Dievo išrinktoji tauta. Nors iš pradžių jie gimė Izraelio viduje, jie nepriklauso Izraelio tautai ir buvo išvaryti į pagonių kraštus. Jie yra patys menkiausi iš visų žmonių. Būtent todėl, kad jie yra patys menkiausi iš visos žmonijos, Dievas per juos atlieka Savo darbą, kuriuo pradedamas naujas amžius, nes jie atspindi sugedusią žmoniją. Dievo darbas nėra beatodairiškas ar betikslis; darbas, kurį Jis šiandien atlieka su šiais žmonėmis, taip pat yra darbas, atliekamas su kūrinija. Nojus buvo sukurtoji būtybė, kaip ir jo palikuonys. Kiekvienas pasaulyje, kuris yra iš kūno ir kraujo, yra sukurta būtybė. Dievo darbas yra nukreiptas į visas sukurtąsias būtybes; jis nepriklauso nuo to, ar sukurtas žmogus vėliau buvo prakeiktas. Jo valdymo darbas nukreiptas į visas sukurtas būtybes, o ne į tuos išrinktus žmones, kurie nebuvo prakeikti. Kadangi Dievas ketina vykdyti Savo darbą Savo sukurtųjų būtybių atžvilgiu, Jis neabejotinai jį sėkmingai užbaigs ir dirbs su tais žmonėmis, kurie yra naudingi Jo darbui. Todėl, dirbdamas su žmonėmis, Jis laužo visas taisykles; žodžiai „prakeiktas“, „nubaustas“ ir „palaimintas“ Jam neegzistuoja! Žydų tauta yra gera, kaip ir išrinktoji Izraelio tauta; tai aukšto išprusimo ir geri žmonės. Pradžioje Jehova pradėjo Savo darbą ,Jis atliko Savo ankstyviausią darbą būtent tarp jų, tačiau šiandien paversti juos užkariavimo darbo objektais būtų beprasmiška. Jie taip pat gali būti tarp sukurtųjų būtybių, ir juose gali būti daug teigiamų savybių, tačiau vykdyti šį darbo etapą jų atžvilgiu būtų beprasmiška; tai nepadėtų užkariauti žmonių, taip pat nepadėtų įtikinti visų sukurtųjų būtybių. Būtent to Jis perkėlė Savo darbą pas šiuos didžiojo raudonojo drakono šalies žmones. Svarbiausia čia yra tai, kad Jis pradeda naują amžių, sugriauna visas taisykles ir visas žmonių sampratas bei užbaigia visą Malonės amžiaus darbą. Jei dabartinis Jo darbas ir toliau būtų atliekamas tarp izraelitų, tai, pasibaigus Jo šešių tūkstančių metų valdymo planui, visi manytų, kad Dievas yra tik izraelitų Dievas, kad tik izraelitai yra Dievo išrinktoji tauta ir kad tik jie verti paveldėti Dievo palaiminimą ir pažadą. Dievo įsikūnijimas paskutinėmis dienomis pagoniškoje didžiojo raudonojo drakono žemėje užbaigia Jo, kaip visų sukurtųjų būtybių Dievo, darbą, užbaigia visą Jo valdymo darbą ir didžiojo raudonojo drakono šalyje pabaigia pagrindinį Jo valdymo darbo etapą. Šių trijų darbo etapų esmė yra žmogaus išganymas, būtent, priversti visas sukurtas būtybes garbinti Kūrėją. Todėl kiekvienas šio darbo etapas turi gilią prasmę; Dievas nedaro nieko, kas neturėtų prasmės ar vertės. Viena vertus, šis darbo etapas atveria naują erą ir užbaigia du ankstesnius; kita vertus, jis sunaikina visas žmonių sampratas ir visus senus tikėjimo bei supratimo būdus. Dviejų ankstesniųjų amžių darbas buvo atliekamas pagal skirtingas žmonių sampratas, tačiau šis etapas visiškai panaikina žmonių sampratas, tuo visiškai užkariaudamas žmoniją. Užkariaudamas Moabo palikuonis, atlikdamas darbą su Moabo palikuoniais, Dievas užkariaus visos visatos žmones. Tai yra giliausia šio Jo darbo etapo prasmė ir didžiausia šio Jo darbo etapo vertė. Net jei dabar žinai, kad tavo padėtis yra menka ir kad esi menkos vertės, vis tiek jausi, kad paveldėjai tokį didžiulį palaiminimą ir gavai tokį didį pažadą, ir kad gali padėti įvykdyti šį didį Dievo darbą, išvysti tikrąjį Dievo veidą, pažinti Dievo prigimtinį charakterį ir sekti Dievo valia – argi tai nėra pats didžiausias džiaugsmas? Ankstesni du Dievo darbo etapai buvo atlikti Izraelyje. Jei šis Jo darbo etapas paskutinėmis dienomis taip pat būtų vykdomas tarp izraelitų, tuomet ne tik visos sukurtosios būtybės manytų, kad tik izraelitai yra Dievo išrinktoji tauta, bet ir visas Dievo valdymo planas nepasiektų numatyto tikslo. Tuo laikotarpiu, kai Izraelyje buvo vykdomi du Jo darbo etapai, tarp pagonių tautų nebuvo atliekamas joks naujas darbas, ir joks darbas, skirtas pradėti naują erą. Šiandienos darbo etapas – naujos eros pradžios darbas – pirmiausia atliekamas tarp pagonių tautų , be to jis iš pradžių atliekamas su Moabo palikuonimis, taip pradedant ištisą erą. Dievas sugriovė visas žinias, slypinčias žmonių sampratose, nepalikdamas nė vienos iš jų. Savo užkariavimo darbe Jis sunaikino žmogiškąsias sampratas ir seną, ankstesnį žmonių dieviškosios tvarkos pažinimą. Jis leidžia žmonėms pamatyti, kad Dievui nėra jokių taisyklių, kad Dieve nėra nieko pasenusio, kad Jo atliekamas darbas yra visiškai laisvas, visiškai nevaržomas ir kad visa, ką Jis daro, yra teisinga. Tu turi visiškai paklusti bet kokiam darbui, kurį Jis atlieka su kūrinija. Visi Jo darbai turi prasmę ir vykdomi pagal Jo paties ketinimus bei išmintį, o ne pagal žmonių pasirinkimus ir sampratas. Jei kas nors yra naudinga Jo darbui, Jis tai daro, o jei kas nors nėra naudinga Jo darbui, Jis to nedaro, kad ir kaip gera tai atrodytų! Jis dirba ir pasirenka savo tikinčiuosius bei vietą pagal savo darbo prasmę ir tikslą. Atlikdamas savo darbą, Jis nesilaiko senų taisyklių ir neseka senomis nusistovėjusiomis schemomis. Priešingai, Jis planuoja savo darbus atsižvelgdamas į jų svarbą. Galiausiai Jis pasieks tikrą rezultatą ir numatytą tikslą. Jei šiandien tu to nesupranti, šis darbas tau neturės jokio poveikio.