Įsikūnijusio Dievo darbas susideda iš dviejų dalių. Kai Jis pirmą kartą tapo kūnu, žmonės Jo netikėjo ir Jo nepažino ir prikalė Jėzų prie kryžiaus. Kai Jis antrą kartą tapo kūnu, žmonės vis tiek Jo netikėjo, juo labiau Jo nepažino, ir dar kartą prikalė Kristų prie kryžiaus. Argi žmogus nėra Dievo priešas? Jeigu žmogus Jo nepažįsta, kaip jis galėtų būti Dievo artimas? Kaip jis galėtų būti vertas liudyti Dievą? Argi žmogaus priesaikos, kad jis myli Dievą, tarnauja Dievui ir šlovina Dievą, nėra vien apgaulingas melas? Jeigu tu paskiri savo gyvenimą vaikydamasis šių nerealių ir nepraktiškų dalykų, argi nesidarbuoji bergždžiai? Kaip tu galėtum būti Dievo artimas, jeigu net nežinai, kas yra Dievas? Ar toks siekis nėra miglotas ir abstraktus? Ar jis nėra apgaulingas? Kaip reikėtų siekti tapti Dievo artimu? Kokia yra praktinė buvimo Dievo artimu reikšmė? Ar tu gali būti Dievo Dvasios artimas? Ar tu gali matyti, kokia didelė ir aukšta yra Dvasia? Būti nematomo ir neapčiuopiamo Dievo artimu – argi tai nėra miglota ir abstraktu? Kokia praktinė tokio siekio reikšmė? Argi visa tai nėra apgaulingas melas? Tu sieki tapti Dievo artimu, tačiau iš tiesų esi Šėtono pakalikas, nes nepažįsti Dievo ir sieki neegzistuojančio „Dievo visuose dalykuose“, kuris yra nematomas, neapčiuopiamas ir egzistuoja tik tavo paties sampratose. Bendrai tariant, toks „Dievas“ yra Šėtonas, o kalbant praktiškai – tai esi tu pats. Tu sieki būti savo paties artimu, tačiau vis tiek sakai, kad sieki tapti Dievo artimu. Argi tai nėra šventvagystė? Kokia tokio siekio vertė? Jeigu Dievo Dvasia netaptų kūnu, tuomet Dievo esmė tėra neregima ir neapčiuopiama gyvybės Dvasia, neturinti nei pavidalo, nei atvaizdo, nepriklausanti materialiam pasauliui, žmogui neprieinama ir nesuvokiama. Kaip žmogus galėtų būti tokios bekūnės, įstabios ir neišmatuojamos Dvasios artimas? Gal tai kažkieno pokštas? Toks samprotavimas yra absurdiškas, nepagrįstas ir visiškai nerealistiškas. Sukurtas žmogus iš prigimties yra kitokios rūšies negu Dievo Dvasia, tad kaip jie galėtų būti artimi? Jeigu Dievo Dvasia nebūtų įkūnyta, tai yra, jeigu Dievas netaptų kūnu, nenusižemintų ir netaptų sukurtąja būtybe, sukurtas žmogus būtų ir nevertas, ir nepajėgus tapti Jo artimu. Išskyrus tuos pamaldžius tikinčiuosius, kurie galbūt turės galimybę tapti Dievo artimais po to, kai jų sielos pateks į dangų, dauguma žmonių negalėtų tapti Dievo Dvasios artimais. O jeigu žmonės, vedami įsikūnijusio Dievo, nori tapti Dievo artimais danguje, argi jie nėra stulbinamai kvaili nežmonės? Žmonės tik siekia „būti pamaldūs“ neregimam Dievui ir nė menkiausio dėmesio neskiria Dievui, kurį galima regėti, nes siekti neregimo Dievo yra taip lengva. Žmonės gali tai daryti taip, kaip jiems patinka, tačiau siekti regimo Dievo nėra taip lengva. Žmogus, kuris siekia migloto Dievo,nė už ką negali įgyti Dievo, nes visa, kas miglota ir abstraktu, yra žmogaus vaizduotės kūrinys, todėl žmogus viso to negali įgyti. Jeigu Dievas, atėjęs tarp jūsų, būtų didis, didingas Dievas, jums neprieinamas, kaip jūs galėtumėte suvokti Jo ketinimus? Kaip galėtumėte Jį pažinti ir suprasti? Jeigu Jis tik darytų savo darbą, bet neturėtų įprasto ryšio su žmogumi, neturėtų žmogiškosios prigimties ir būtų neprieinamas mirtingiesiems, tuomet, net jei Jis atliktų jumyse daug darbo, tačiau jūs neturėtumėte su Juo jokio ryšio ir negalėtumėte Jo matyti, kaip galėtumėte Jį pažinti? Jeigu ne šis kūnas, turintis įprastą žmogiškumą, žmogus neturėtų jokio būdo pažinti Dievą; tik dėl Dievo įsikūnijimo žmogus yra vertas tapti kūne esančio Dievo artimu. Žmonės tampa Dievo artimais todėl, kad su Juo susiliečia, gyvena kartu su Juo, bendrauja su Juo ir taip palaipsniui Jį pažįsta. Jeigu būtų ne taip, argi žmogaus siekis nebūtų bergždžias? Kitaip tariant, žmogus gali tapti Dievo artimu ne vien dėl Dievo darbo, bet ir dėl įsikūnijusio Dievo praktiškumo bei normalumo. Tik todėl, kad Dievas tampa kūnu, žmonės turi galimybę atlikti savo pareigą ir garbinti tikrąjį Dievą. Argi tai nėra pati tikroviškiausia ir praktiškiausia tiesa? Na, ar tu vis dar nori būti Dievo artimas danguje? Tik tada, kai Dievas nusižemina iki tam tikro lygmens, tai yra, tik tada, kai Dievas tampa kūnu, žmogus gali būti Jo artimas ir patikėtinis. Dievas yra Dvasia, Jis toks didis, didingas, ir toks neištiriamas – kaip žmonės galėtų būti verti tapti Jo artimais? Tik tada, kai Dievo Dvasia nužengia į kūną ir tampa sukurtąja būtybe, turinčia tokį pat išorinį apvalkalą kaip žmogus, žmonės gali suprasti Jo ketinimus ir būti Jo praktiškai laimėti. Jis kalba ir veikia kūne, dalijasi žmonijos džiaugsmais, sielvartais ir vargais, gyvena tame pačiame pasaulyje kaip žmonija, saugo žmoniją, ją veda ir suteikia jai galimybę būti apvalytai, gauti Jo išganymą ir palaiminimą. Tik tada, kai žmonės įgyja šiuos dalykus ir iš tiesų supranta Dievo ketinimus, jie gali tapti Dievo artimais. Tik tai yra praktiška. Jeigu Dievas žmonėms būtų neregimas ir neapčiuopiamas, kaip jie galėtų būti Jo artimi? Argi tai nėra tuščia doktrina?

Kad ir tikėję lig šiolei Dievą, daugelis žmonių vis dar siekia to, kas miglota ir abstraktu. Jie nesuvokia šiandienio Dievo darbo praktiškumo ir vis dar gyvena tarp žodžių bei doktrinų. Be to, dauguma dar nėra patyrę tokių naujų posakių kaip „naujoji Dievą mylinčiųjų karta“, „Dievo artimas“, „meilės Dievui pavyzdys ir etalonas“ bei „Petro stilius“ tikrovę. Jų siekis vis dar yra miglotas ir abstraktus, jie vis dar klaidžioja doktrinose ir nesuvokia šių žodžių tikrovės. Kai Dievo Dvasia tampa kūnu ir veikia kūne, tu gali Jį matyti ir paliesti. Tačiau jei vis dar nesugebi tapti Jo artimu, jei vis dar negali būti Jo patikėtinis, kaip galėtum būti Dievo Dvasios patikėtinis? Jeigu nepažįsti šių dienų Dievo, kaip gali priklausyti naujajai Dievą mylinčiųjų kartai? Argi tai nėra tušti žodžiai ir doktrina? Ar gali matyti Dvasią ir suvokti Jos ketinimus? Argi tai nėra tušti žodžiai? Neužtenka tau vien tarti šias frazes ir terminus, taip pat negali patenkinti Dievo vien savo ryžtu. Tu pasitenkini vien šių žodžių kartojimu - vien tam, kad patenkintum savo troškimus, savo nerealius siekius, sampratas ir mintis. Jeigu nepažįsti šiandienio Dievo, tuomet, kad ir ką darytum, negalėsi patenkinti Dievo ketinimų. Ką reiškia būti Dievo patikėtiniu? Ar tu vis dar to nesupranti? Kadangi Dievo artimas yra žmogus, Dievas taip pat yra žmogus. Tai reiškia, kad Dievas tapo kūnu ir tapo žmogumi. Tik tie, kurie yra tos pačios prigimties, gali vadinti vienas kitą patikėtiniu ir tik tada jie gali būti laikomi artimais. Jeigu Dievas būtų Dvasia, kaip sukurtas žmogus galėtų tapti Jo artimu?

Tavo Dievo tikėjimas, tiesos siekimas ir net tai, kaip elgiesi, turi būti pagrįsta tikrove. Viskas turi būti tikra ir tvirtai pagrįsta, o tu neturėtum siekti iliuzinių ir išgalvotų dalykų. Taip elgtis neverta, be to, toks gyvenimas neturi jokios prasmės. Kadangi tavo siekis ir gyvenimas iššvaistomas vien apgaulėje ir mele, o tu nesieki vertingų ir reikšmingų dalykų, vieninteliai tavo įgyti dalykai yra absurdiški samprotavimai ir doktrinos, nepriklausančios tiesai. Tokie dalykai neturi nieko bendra su tavo egzistavimo prasme ir verte ir gali nuvesti tave tik į visišką tuštumą. Taip visas tavo gyvenimas neturės jokios vertės ar prasmės, o jeigu nesieki prasmingo gyvenimo, net jei gyventum šimtą metų, gyventum perniek. Negi tai būtų galima vadinti žmogaus gyvenimu? Argi iš tiesų tai ne gyvulio gyvenimas? Taip pat, jeigu jūs siekiate eiti Dievo tikėjimo keliu, tačiau visiškai nesistengiate siekti Dievo, kurį galima matyti, o garbinate neregimą ir neapčiuopiamą Dievą, argi toks siekis nėra dar bergždesnis? Galiausiai tavo siekis pavirs griuvėsių krūva. Kokia nauda tau iš tokio siekio? Didžiausia žmogaus problema yra ta, kad jis myli tik tai, ko negali matyti ar paliesti, tai, kas nepaprastai paslaptinga ir stebuklinga, ko žmogus negali įsivaizduoti ir mirtingieji negali pasiekti. Kuo dalykai nerealesni, tuo labiau žmonės juos nagrinėja ir netgi jų siekia, nieko nepaisydami ir tuščiai tikėdamiesi juos įgyti. Kuo jie nerealesni, tuo atidžiau žmonės juos tyrinėja ir analizuoja, netgi kuria išsamias savo pačių idėjas apie juos. O kuo dalykai tikroviškesni, tuo labiau žmonės juos laiko nesvarbiais. Jie tiesiog žvelgia į juos iš aukšto ir netgi juos niekina. Argi ne toks yra jūsų požiūris į realų darbą, kurį šiandien atlieku? Kuo tokie dalykai tikroviškesni, tuo labiau esate prieš juos iš anksto nusistatę. Jūs nepaliekate net menkiausios galimybės juos apsvarstyti o tiesiog ignoruojate. Jūs žvelgiate iš aukšto į šiuos tikroviškus, kuklius reikalavimus, puoselėjate daugybę sampratų apie šį praktiškiausią Dievą ir tiesiog nesugebate priimti Jo praktiškumo bei normalumo. Argi taip jūs nesilaikote migloto tikėjimo? Jūs nepajudinamai tikite miglotą praėjusių laikų Dievą, tačiau visiškai nesidomite praktišku šiandienos Dievu. Argi taip nėra todėl, kad vakarykštis Dievas ir šiandienos Dievas yra iš dviejų skirtingų epochų? Argi taip pat nėra todėl, kad vakarykštis Dievas yra didis ir išaukštintas dangaus Dievas, o šiandienos Dievas yra mažas žmogus žemėje? Be to, argi taip nėra todėl, kad žmogaus garbinamas dievas yra sukurtas jo sampratų, o šiandienos Dievas yra apčiuopiamas kūnas, gimęs žemėje? Galų gale, argi žmogus nesiekia šiandienos Dievo ne todėl, kad Jis yra pernelyg tikroviškas? Tai, ko šiandienos Dievas prašo žmonių, yra būtent tai, ko žmonės labiausiai nenori daryti ir dėl ko jaučia gėdą. Argi tai neapsunkina žmonių? Argi tai neatidengia jų randų? Todėl daugelis žmonių nesiekia tikroviško Dievo, praktiško Dievo, ir tampa įsikūnijusio Dievo priešais, tai yra antikristais. Argi tai nėra akivaizdus faktas? Praeityje, kai Dievas dar nebuvo tapęs kūnu, tu galėjai būti religinis veikėjas arba pamaldus tikintysis. Dievui tapus kūnu, daugelis tokių pamaldžių tikinčiųjų patys to nesuvokdami tapo antikristais. Ar žinai, kas čia vyksta? Tikėdamas Dievą, tu nesusitelki į tikrovę ir nesieki tiesos, bet sutelki dėmesį į nerealius dalykus. Argi tai nėra aiškiausias tavo priešiškumo įsikūnijusiam Dievui šaltinis? Įsikūnijęs Dievas vadinamas Kristumi, tad argi visi, kurie netiki įsikūnijusio Dievo, nėra antikristai? Taigi, ar Tas, kurį tu tiki ir kurį myli, iš tiesų yra šis Dievas kūne? Ar tai tikrai šis gyvas, kvėpuojantis Dievas, kuris yra pats tikroviškiausias ir nepaprastai žmogiškas? Koks tiksliai tu sieki? Ar jis yra danguje, ar žemėje? Ar tai samprata, ar tiesa? Ar tai Dievas, ar kokia nors antgamtinė būtybė? Iš tiesų tiesa yra praktiškiausias gyvenimo principas ir aukščiausias žmonijos gyvenimo principas. Kadangi tai yra Dievo žmogui keliamas reikalavimas ir paties Dievo asmeniškai atliekamas darbas, tai vadinama „gyvenimo principu“. Tai nėra iš ko nors apibendrintas principas ar garsaus didžio žmogaus posakis. Tai yra dangaus, žemės ir visų dalykų Valdovo žodžiai žmonijai. Tai ne žmogaus apibendrinti žodžiai, bet prigimtinis Dievo gyvenimas. Todėl tai vadinama „aukščiausiu gyvenimo principu“. Žmonių siekis įgyvendinti tiesą yra jų pareigos atlikimas, tai yra siekis patenkinti Dievo reikalavimą. Šio reikalavimo esmė yra pati tikroviškiausia tiesa, o ne tuščia doktrina, kurios negali įgyvendinti joks žmogus. Jeigu tavo siekis tėra vien doktrina ir jame nėra jokios tikrovės, argi tu nesi tas, kuris maištauja prieš tiesą? Argi nesi tas, kuris puola tiesą? Kaip toks žmogus galėtų būti tas, kuris siekia mylėti Dievą? Žmonės, neturintys tikrovės, yra tie, kurie išduoda tiesą, ir visi jie iš prigimties yra maištingi!

Kad ir kaip siektum, visų pirma turi suprasti darbą, kurį Dievas atlieka šiandien, ir žinoti šio darbo reikšmę. Turi suprasti ir žinoti, kokį darbą ateidamas paskutinėmis dienomis Dievas atneša, kokį būdą Jis apreiškia ir ką konkrečiai Jis įvykdys žmoguje. Jei nežinai ar nesupranti darbo, kurio Jis atėjo atlikti tapęs kūnu, kaip tuomet gali suvokti Jo ketinimus ir kaip gali tapti Jo artimu? Iš tiesų būti Dievo artimu nėra sudėtinga, tačiau tai nėra ir paprasta. Jei žmonės gali tai nuodugniai suprasti ir įgyvendinti praktikoje, tai tampa nesudėtinga; jei žmonės negali to nuodugniai suprasti, tada tampa kur kas sunkiau, be to, jie linksta siekti miglotų ir abstrakčių dalykų. Jei, siekdami Dievo, žmonės neturi savo pozicijos, kurios laikytųsi, ir nežino, kokia tiesa turėtų vadovautis, tai reiškia, kad jie neturi pagrindo, todėl jiems tampa sunku išlikti tvirtiems. Šiandien yra tiek daug žmonių, kurie nesupranta tiesos, negali atskirti gėrio nuo blogio ar suprasti, ką mylėti, o ko nekęsti. Tokie žmonės vargu ar gali išlikti tvirti. Dievo tikėjimo esmė yra gebėjimas įgyvendinti tiesą praktikoje, atsižvelgti į Dievo ketinimus, pažinti Dievo darbą su žmogumi, kai Jis ateina, ir principus, pagal kuriuos Jis kalba. Nesek paskui minią. Turi vadovautis principais dėl to, į ką turėtum gilintis, ir jų laikytis. Tvirtai laikykis to, kas kyla iš Dievo apšvietimo – tai tau padės. Jei to nedarysi, šiandien nukrypsi į vieną pusę, rytoj – į kitą, ir niekada nepasieksi nieko apčiuopiamo. Toks buvimas tavo paties gyvenimui neduoda jokios naudos. Tie, kurie nesupranta tiesos, visada seka kitais: jei žmonės sako, kad tai yra Šventosios Dvasios darbas, tu taip pat sakai, kad tai yra Šventosios Dvasios darbas; jei žmonės sako, kad tai yra piktosios dvasios darbas, tu taip pat suabejoji arba irgi sakai, kad tai yra piktosios dvasios darbas. Tu visada kaip papūga kartoji kitų žodžius, pats nesugebi nieko atskirti ir savarankiškai mąstyti. Tai žmogus, neturintis savo pozicijos ir įžvalgumo – toks žmogus yra niekam tikęs! Tu nuolat kartoji kitų žodžius: šiandien sakoma, kad tai yra Šventosios Dvasios darbas, tačiau galbūt vieną dieną kas nors pasakys, kad tai nėra Šventosios Dvasios darbas ir kad iš tikrųjų tai tėra žmogaus poelgiai, tačiau tu negali to atskirti, o kai matai, kad kiti taip sako, tu tai pakartoji. Iš tikrųjų tai yra Šventosios Dvasios darbas, bet tu sakai, kad tai yra žmogaus darbas. Argi netapai vienu iš tų, kurie piktžodžiauja prieš Šventosios Dvasios darbą? Argi taip elgdamasis nepasipriešinai Dievui dėl savo neįžvalgumo? Galbūt vieną dieną pasirodys koks nors kvailys, kuris pasakys: „Tai yra piktosios dvasios darbas“, o išgirdęs šiuos žodžius pasimesi ir kitų žodžiai vėl tave suvaržys. Kaskart, kai kas nors tave trikdo, nesugebi laikytis savo pozicijos, ir visa tai todėl, kad tavyje nėra tiesos. Tikėti Dievą ir siekti pažinti Dievą nėra paprastas dalykas. Šių dalykų negalima pasiekti vien susiburiant ir klausantis pamokslų, o vien užsidegimu tobulas netapsi. Turi turėti patyrimo, pasiekti pažinimą, savo veiksmuose būti principingas ir patirti Šventosios Dvasios darbą. Kai įgysi patyrimo, galėsi atskirti daugelį dalykų – galėsi atskirti gėrį nuo blogio, teisingumą nuo nedorybės, tai, kas kyla iš kūno ir kraujo, nuo to, kas kyla iš tiesos. Turėtum gebėti atskirti visus šiuos dalykus, ir tuomet, kad ir kokios būtų aplinkybės, niekada nepasiklysi. Tik tai yra tikroji tavo vidinė nuostata.

Pažinti Dievo darbą nėra paprastas dalykas. Savo ieškojimuose turi turėti orientyrus ir tikslą, turi žinoti, kaip ieškoti tikrojo kelio, kaip įvertinti, ar tai tikrasis kelias ir ar tai Dievo darbas. Koks yra pagrindinis principas ieškant tikrojo kelio? Reikia žiūrėti, ar šiame kelyje yra Šventosios Dvasios darbas, ar šie žodžiai yra tiesos išraiška, kas yra liudijamas ir ką tai gali tau duoti. Norint atskirti tikrąjį kelią nuo klaidingų kelių, reikia kelių pagrindinių žinių aspektų, iš kurių svarbiausias – nustatyti, ar jame yra Šventosios Dvasios darbas. Nes žmonių Dievo tikėjimo esmė yra tikėjimas Dievo Dvasios, ir net jų tikėjimas įsikūnijusio Dievo kyla iš to, kad šis kūnas yra Dievo Dvasios įkūnijimas, o tai reiškia, kad toks tikėjimas vis tiek yra Dvasios tikėjimas. Dvasia ir kūnas skiriasi, tačiau kadangi šis kūnas kyla iš Dvasios ir yra Žodis, tapęs kūnu, tai visa, ką žmogus tiki, vis tiek yra įgimta Dievo esmė. Taigi, norint atskirti, ar tai tikrasis kelias, visų pirma reikia žiūrėti, ar jame yra Šventosios Dvasios darbas, o po to – ar šiame kelyje yra tiesa. Vadinamoji tiesa yra normalaus žmogiškumo gyvenimo būdas. Kitaip tariant, tai yra tai, ko iš žmogaus buvo reikalaujama, kai Dievas pradžioje jį sukūrė, būtent visas normalus žmogiškumas (įskaitant žmogaus protą, įžvalgumą, išmintį ir pagrindines žinias, kaip elgtis). Tai yra, reikia žiūrėti, ar šis kelias gali nuvesti žmones į normalų žmogaus gyvenimą, ar tiesa, apie kurią kalbama, kelia reikalavimus remdamasi normalaus žmogiškumo tikrove, ar ši tiesa yra realistiška ir praktiška ir ar ji labiausiai atitinka laiką. Jei yra tiesa, ji gali nuvesti žmones į normalius ir praktinius patyrimus. Be to, žmonės tampa vis normalesni, jų žmogiškasis protas tampa vis labiau išbaigtas, jų gyvenimas kūne ir dvasinis gyvenimas tampa vis tvarkingesni, o jų jausmai – vis normalesni. Tai yra antrasis principas. Yra dar vienas principas: ar žmonės vis labiau pažįsta Dievą ir ar tokio darbo bei tiesos patyrimas gali pažadinti juose Dievą mylinčią širdį ir vis labiau priartinti juos prie Dievo. Pagal tai galima įvertinti, ar šis kelias yra tikrasis kelias. Svarbiausia yra tai, ar šis kelias yra realistiškas, o ne antgamtinis, ir ar jis gali teikti žmogui gyvybę. Jei jis atitinka šiuos principus, galima padaryti išvadą, kad šis kelias yra tikrasis kelias. Šiuos žodžius sakau ne tam, kad jūs savo būsimuose patyrimuose priimtumėte kitus kelius, ir ne kaip pranašystę, kad ateityje bus dar vienas naujo amžiaus darbas. Sakau juos tam, kad būtumėte tikri, jog šiandienos kelias yra tikrasis kelias, kad netikėtumėte tik pusiau ir nebūtumėte tie, kurie niekada negali aiškiai matyti šiandienos darbo. Yra daug žmonių, kurie, nors ir yra tikri, vis tiek seka susipainioję; toks tikrumas neturi jokio principo, ir tokie žmonės anksčiau ar vėliau bus pašalinti. Net ir tie, kurie seka ypač karštai, turi daugiau abejonių nei tikrumo, o tai rodo, kad jie neturi pagrindo. Kadangi jūsų branda per menka, o pagrindas per seklus, jūs nesuprantate šių atskyrimo klausimų. Dievas nekartoja Savo darbo, Jis nevykdo netikroviško darbo, nekelia žmogui pernelyg didelių reikalavimų ir neatlieka darbo, kuris viršija žmogaus proto išgales. Visas Jo atliekamas darbas yra žmogaus sveiko proto ribose ir neperžengia normalaus žmogiškojo suvokimo, o Jo darbas atliekamas atsižvelgiant į normalius žmogaus poreikius. Jei tai yra Šventosios Dvasios darbas, tiek žmonės, tiek jų žmogiškumas tampa vis normalesni. Žmonės vis labiau pažįsta savo šėtonišką sugedusį būdą ir žmogaus esmę ir vis labiau trokšta tiesos. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas nepaliauja judėti pirmyn, o sugedęs žmogaus būdas patiria vis daugiau pokyčių – visa tai ir yra Dievo tapimo žmogaus gyvenimu reikšmė. Jei kelias nepajėgus atskleisti tų dalykų, kurie yra žmogaus esmė, nepajėgus pakeisti žmogaus būdo ir, juo labiau, nepajėgus atvesti žmonių pas Dievą ar suteikti jiems tikro Dievo supratimo, ir netgi dėl jo žmonių žmogiškumas tampa vis menkesnis, o protas – vis nenormalesnis, tuomet šis kelias negali būti tikrasis kelias ir gali būti piktosios dvasios darbas arba senasis kelias. Trumpai tariant, tai negali būti dabartinis Šventosios Dvasios darbas. Jūs visus šiuos metus tikėjote Dievą, tačiau neturite nė menkiausio supratimo apie principus, pagal kuriuos reikia atskirti tikrąjį kelią nuo klaidingų kelių ar ieškoti tikrojo kelio. Daugelis žmonių net nekreipia dėmesio į šiuos klausimus; jie tiesiog eina ten, kur eina dauguma, ir kartoja tai, ką sako dauguma. Kaip tokie žmonės gali būti tikrojo kelio ieškotojai? Ir kaip tokie žmonės gali rasti tikrąjį kelią? Jei suvoksi šiuos kelis pagrindinius principus, kad ir kas nutiktų, nebūsi suklaidintas. Šiandien labai svarbu, kad žmonės išsiugdytų tam tikrą įžvalgumą; tai turi būti būdinga normaliam žmogiškumui ir tai žmonės turi įgyti savo patirtyje. Jei žmonės sekė iki pat šiandienos, tačiau vis dar neturi jokio įžvalgumo, o jų žmogiškasis protas dar nesubrendo, tuomet jie yra pernelyg susipainioję, o jų siekis yra klaidingas ir jame yra nukrypimų. Siekei iki šiandien, tačiau neturi nė menkiausio įžvalgumo, ir nors, kaip sakai, tiesa, kad radai tikrąjį kelią, ar jį įgijai? Ar išsiugdei bent kiek įžvalgumo? Kokia yra tikrojo kelio esmė? Tikrajame kelyje tu neįgijai tikrojo kelio; neįgijai nieko iš tiesos. Tai reiškia, kad nepasiekei to, ko Dievas iš tavęs reikalauja, todėl tavo sugedimas nepasikeitė. Jei ir toliau taip sieksi, galiausiai būsi pašalintas. Kadangi sekei iki šios dienos, turėtum neabejoti, kad kelias, kuriuo ėjai, yra teisingas, ir daugiau neturėtum abejoti. Daugelis žmonių visada abejoja ir dėl kai kurių smulkmenų nustoja siekti tiesos. Tokie žmonės yra tie, kurie nepažįsta Dievo darbo; jie seka Dievu susipainioję. Žmonės, kurie nepažįsta Dievo darbo, negali būti Jo artimi ar liudyti Jį. Tiems, kurie siekia tik palaiminimų ir to, kas miglota bei abstraktu, patariu kuo greičiau siekti tiesos, kad jų gyvenimas įgytų prasmę. Daugiau savęs neapgaudinėk!