Kiek žmogaus darbe yra Šventosios Dvasios darbo, o kiek – paties žmogaus patirties? Galima sakyti, kad iki šios dienos žmonėms šie klausimai vis dar neaiškūs, nes jie nesupranta Šventosios Dvasios darbo principų. Kai sakau „žmogaus darbas“, žinoma, turiu omenyje darbą tų, kuriuose veikia Šventoji Dvasia arba kuriuos Ji pasitelkia. Kalbu ne apie darbą, kylantį iš žmogaus valios, bet apie apaštalų, darbininkų ar paprastų brolių ir seserų, kurių darbas patenka į Šventosios Dvasios darbo sritį, darbą. Čia „žmogaus darbas“ reiškia ne įsikūnijusio Dievo darbą, bet Šventosios Dvasios darbo žmonėse sritį ir principus. Nors tai yra Šventosios Dvasios darbo principai ir sritis, jie skiriasi nuo įsikūnijusio Dievo darbo principų ir srities. Žmogaus darbas turi žmogaus esmę ir principus, o Dievo darbas turi Dievo esmę ir principus.

Darbas Šventosios Dvasios srovėje, nesvarbu, ar tai būtų Paties Dievo darbas, ar pasitelktų žmonių darbas, yra Šventosios Dvasios darbas. Paties Dievo esmė yra Dvasia, kuri gali būti vadinama Šventąja Dvasia arba septyniskart sustiprinta Dvasia. Trumpai tariant, visa tai yra Dievo Dvasia, nors skirtingose epochose Ji buvo vadinama skirtingais vardais. Jos esmė išlieka ta pati. Todėl Paties Dievo darbas yra Šventosios Dvasios darbas, o įsikūnijusio Dievo darbas yra ne kas kita, kaip savo darbą vykdanti Šventoji Dvasia. Žmonių, kurie yra pasitelkiami, darbas taip pat yra Šventosios Dvasios darbas. Tačiau Dievo darbas yra ne kas kita, kaip visiška Šventosios Dvasios išraiška, tuo tarpu pasitelktų žmonių darbe yra daug žmogiškų priemaišų, todėl jis nėra tiesioginė Šventosios Dvasios išraiška, juo labiau – visiška Jos išraiška. Šventosios Dvasios darbas yra įvairus ir neribojamas jokių sąlygų. Skirtinguose žmonėse Šventoji Dvasia atlieka skirtingą darbą; šis darbas atskleidžia skirtingas esmes ir skiriasi priklausomai nuo epochos bei šalies. Žinoma, nors Šventoji Dvasia veikia daugeliu skirtingų būdų ir pagal daugelį principų, nesvarbu, kaip atliekamas darbas ar kokiuose žmonėse jis atliekamas, jo esmė kiekvienu atveju skiriasi; skirtinguose žmonėse atliekamas darbas turi savo principus ir gali atskleisti žmonių, kuriuose jis atliekamas, esmę. Taip yra todėl, kad Šventosios Dvasios darbas yra gana specifinis savo apimtimi ir gana pamatuotas. Įsikūnijusiame kūne atliekamas darbas skiriasi nuo darbo, atliekamo žmonėse, be to skirtingo kalibro žmonėse atliekamas darbas taip pat skiriasi. Įsikūnijusiame kūne atliekamas darbas nėra atliekamas žmonėse, o žmonėse atliekamas darbas nėra atliekamas įsikūnijusiame kūne. Trumpai tariant, nesvarbu, kaip atliekamas darbas, skirtingų objektų atžvilgiu jis nėra vienodas, o principai, pagal kuriuos Jis veikia, skiriasi atsižvelgiant į skirtingų žmonių, kuriuose Jis atlieka darbą, būsenas ir prigimtį. Šventoji Dvasia atlieka darbą skirtinguose žmonėse pagal jų įgimtą esmę ir nekelia jiems reikalavimų, kurie tą esmę viršytų, taip pat neatlieka juose darbo, viršijančio jų įgimtą kalibrą. Taigi Šventosios Dvasios darbas žmoguje leidžia žmonėms pamatyti objekto, kuriame Šventoji Dvasia atlieka darbą, esmę. Įgimta žmogaus esmė nesikeičia; jo įgimtas kalibras yra ribotas. Šventoji Dvasia pasitelkia žmones arba atlieka juose darbą pagal jų ribotą kalibrą, kad jie galėtų iš to kažką įgyti. Kai Šventoji Dvasia atlieka darbą pasitelktuose žmonėse, jų talentai ir įgimtas kalibras visiškai pasireiškia, nieko nesulaikant. Jų įgimtas kalibras visapusiškai pasitelkiamas darbui. Galima sakyti, kad atlikdamas darbą Jis pasitelkia tai, ką žmoguje galima pasitelkti, kad pasiektų darbo rezultatų. Tuo tarpu įsikūnijusiame kūne atliktas darbas yra tiesioginė Dvasios darbo išraiška, kurioje nėra žmogaus proto ar minčių priemaišų; tokio darbo neįmanoma pasiekti nei žmogaus dovanomis, nei patirtimi, nei įgimtomis sąlygomis. Visi įvairūs Šventosios Dvasios darbai yra skirti tam, kad būtų naudingi žmogui ir jį ugdytų. Taip yra todėl, kad vieni žmonės gali būti ištobulinti, o kiti neturi tobulinimui būtinų sąlygų, kitaip tariant, jie negali būti ištobulinti ir vargu ar gali būti išgelbėti; nors Šventoji Dvasia juose ir bus atlikusi darbą, galiausiai jie vis tiek bus pašalinti. Tai reiškia, kad nors Šventosios Dvasios darbas yra ugdyti žmones, negalima sakyti, kad visi, kuriuose Šventoji Dvasia yra atlikusi darbą, bus visiškai ištobulinti, nes kelias, kurio daugelis žmonių siekia, nėra kelias į ištobulinimą. Juose atliekamas tik vienašališkas Šventosios Dvasios darbas, o iš žmogaus pusės nėra nei sąmoningo bendradarbiavimo, nei teisingo siekio. Taigi Šventosios Dvasios darbas šiuose žmonėse pasitarnauja tiems, kurie yra tobulinami. Žmonės negali tiesiogiai matyti Šventosios Dvasios darbo, taip pat negali patys jo tiesiogiai apčiuopti. Jis gali būti išreikštas tik per tuos, kurie turi darbo dovaną; kitaip tariant, Šventosios Dvasios darbas išreiškiamas per žmones ir taip suteikiamas pasekėjams.

Šventosios Dvasios darbas įgyvendinamas ir užbaigiamas per įvairius žmones ir esant įvairioms sąlygoms. Nors įsikūnijusio Dievo darbas gali išreikšti viso amžiaus darbą ir viso amžiaus žmonių įžengimą, detalesnį darbą, susijusį su žmonių įžengimu, vis tiek turi atlikti Šventosios Dvasios pasitelkti žmonės, o ne įsikūnijęs Dievas. Taigi Dievo darbas, arba Paties Dievo tarnystė, yra įsikūnijusio Dievo atliekamas darbas, kurio žmogus negali atlikti vietoj Jo. Šventosios Dvasios darbas užbaigiamas per daugelį skirtingų žmonių; joks pavienis žmogus negali viso šio darbo atlikti ar iki galo jo išaiškinti. Tie, kurie vadovauja bažnyčioms, taip pat negali visapusiškai išreikšti Šventosios Dvasios darbo; jie gali atlikti tik dalį vadovavimo darbo. Taigi Šventosios Dvasios darbą galima suskirstyti į tris dalis: Paties Dievo darbą, pasitelktų žmonių darbą ir darbą tuose, kurie yra Šventosios Dvasios srovėje. Paties Dievo darbas yra vesti visą amžių; pasitelkti žmonės, Dievui atlikus Savo Paties darbą, yra siunčiami arba gauna pavedimą vesti visus tuos, kurie seka Dievu, ir šie žmonės bendradarbiauja su Dievu Jo darbe; Šventosios Dvasios darbo tuose, kurie yra srovėje, tikslas – palaikyti visą Jo paties darbą, tai yra visą Jo valdymą ir Jo liudijimą, ir tuo pat metu ištobulinti tuos, kurie gali būti ištobulinti. Kartu šios trys dalys sudaro visą Šventosios Dvasios darbą, tačiau be Paties Dievo darbo visas valdymo darbas sustotų. Paties Dievo darbas apima visą žmoniją ir atspindi viso amžiaus darbą, taigi ir visą Šventosios Dvasios darbo raidą bei kryptį. Tuo tarpu apaštalų darbas atliekamas po Paties Dievo darbo ir jį tęsia; jis nepakreipia viso amžiaus tam tikra linkme ir neatspindi Šventosios Dvasios darbo krypties visame amžiuje. Jie atlieka tik tą darbą, kurį turi atlikti žmogus, ir jis visiškai nesusijęs su valdymo darbu. Paties Dievo atliekamas darbas yra valdymo darbo dalis. Žmogaus darbas tėra pasitelktų žmonių vykdoma pareiga ir su valdymo darbu nėra susijęs. Nors tiek Paties Dievo, tiek žmogaus darbas yra Šventosios Dvasios darbas, dėl skirtingų tapatybių ir to, ką išreiškia atliekamas darbas, tarp Paties Dievo darbo ir žmogaus darbo yra aiškių ir esminių skirtumų. Be to, Šventosios Dvasios atliekamo darbo mastas skiriasi skirtingų tapatybių objektuose. Tai yra Šventosios Dvasios darbo principai ir sritis.

Žmogaus darbas atspindi jo patirtį ir jo žmogiškumą. Žmogų atskleidžia tai, kuo jis aprūpina kitus, ir jo atliekamas darbas. Žmogaus įžvalga, samprotavimai, logika ir turtinga vaizduotė – visa tai atsispindi jo darbe. Žmogaus darbas ypač aiškiai atskleidžia jo patirtį: visa, ką žmogus patiria, atsispindi jo darbe. Žmogaus darbas gali išreikšti jo patirtį. Kai kurių žmonių patirtis yra neigiama, ir tuomet didžiąją jų bendrystės žodžių dalį sudaro neigiami elementai. Jei tam tikrą laiką jų patirtis yra teigiama ir jie turi ypač aiškų kelią pirmyn, jų bendrystė labai padrąsina ir suteikia kitiems tai, kas juos teigiamai veikia. Jei darbininkas kuriam laikui tampa negatyvus, jo bendrystėje visada bus neigiamų elementų. Tokia bendrystė neigiamai veikia žmones; po bendrystės su tokiais žmonėmis kiti patys to nesuvokdami pradės jaustis prislėgti. Sekėjų būsena kinta priklausomai nuo vadovo būsenos. Kas yra darbininko viduje, tą jis ir išreiškia, o Šventosios Dvasios darbas dažnai keičiasi kartu su žmogaus būsena. Ji atlieka darbą pagal žmonių patirtį ir nieko jiems neprimeta, o reikalavimus kelia pagal normalią jų patirties eigą. Tai reiškia, kad žmogaus bendrystė skiriasi nuo Dievo žodžio. Bendrystėje žmonės dalijasi savo asmeninėmis įžvalgomis ir patirtimi, remdamiesi Dievo darbu. Jų atsakomybė – Dievui atlikus darbą arba prabilus, išsiaiškinti, ką iš to jie turėtų praktikuoti ir į ką įžengti, o tada tuo aprūpinti sekėjus. Todėl žmogaus darbas atspindi jo įžengimą ir praktiką. Žinoma, toks darbas yra sumišęs su žmogaus išmoktomis pamokomis bei patirtimi ar tam tikromis žmogaus mintimis. Kad ir kaip Šventoji Dvasia vykdytų darbą – žmoguje ar įsikūnijusiame Dieve, darbininkai visada išreiškia tai, kas jie yra. Nors darbą atlieka Šventoji Dvasia, jis grindžiamas tuo, kas žmogus iš prigimties yra, nes Šventoji Dvasia neatlieka darbo be pagrindo. Kitaip tariant, Šventoji Dvasia neatlieka darbo be jokio pagrindo – Ji visada atlieka darbą pagal faktines aplinkybes ir realias sąlygas. Tik taip žmogaus būdas gali būti transformuotas, o jo senos sampratos ir senos mintys – pakeistos. Tai, ką žmogus išreiškia, yra tai, ką jis mato, patiria ir gali įsivaizduoti; net jei tai doktrina ar samprata, tai yra tai, ką jo protas pajėgia aprėpti. Kad ir kokio masto būtų žmogaus darbas, jis negali peržengti žmogaus patirties, to, ką žmogus mato, ir to, ką jis gali įsivaizduoti ar suvokti, ribų. Tai, ką išreiškia Dievas, yra tai, kas Jis Pats yra, ir tai žmogui nepasiekiama – tai yra už žmogaus mąstymo ribų. Jis išreiškia Savo visos žmonijos vedimo darbą ir tai nesusiję su atskirais žmogaus patirties aspektais, o su Jo paties valdymu. Tai, ką žmogus išreiškia, yra jo patirtis, o tai, ką išreiškia Dievas, yra Jo būtis – įgimtas Jo būdas, kuris žmogui nepasiekiamas. Žmogaus patirtis yra jo įžvalga ir pažinimas, įgyti remiantis Dievo būties išraiška. Tokia įžvalga ir pažinimas vadinami žmogaus būtimi ir išreiškiami remiantis įgimtu žmogaus būdu bei kalibru – štai kodėl jie vadinami žmogaus būtimi. Žmogus geba dalytis bendryste apie tai, ką patiria ir mato. Niekas negali dalytis bendryste apie tai, ko nepatyrė, nematė arba ko jo protas negali aprėpti, nes tai yra dalykai, kurių jis neturi savo viduje. Jei žmogus išreiškia tai, ko nėra patyręs, tai yra jo vaizduotė arba doktrina. Trumpai tariant, tokiuose žodžiuose nėra jokios tikrovės. Jei niekada nebūtum susidūręs su visuomenės reikalais, negalėtum aiškiai dalytis bendryste apie sudėtingus visuomenės santykius. Jei neturėtum šeimos, o kiti kalbėtų apie šeimos reikalus, nesuprastum didžiosios dalies to, ką jie sako. Taigi tai, apie ką žmogus dalijasi bendryste, ir jo atliekamas darbas atspindi jo vidinę būtį. Jei kas nors dalytųsi bendryste apie tai, kaip jis supranta baudimą ir teismą, bet pats neturėtum tokios patirties, nedrįstum paneigti jų pažinimo, juo labiau nedrįstum šimtu procentų juo pasitikėti. Taip yra todėl, kad to, kuo jie dalijasi bendrystėje, tu niekada nepatyrei, niekada nežinojai ir tavo protas negali to įsivaizduoti. Jų pažinimas gali parodyti tik kelią, kuriuo galėsi eiti, kai ateityje patirsi baudimą ir teismą. Tačiau šis kelias gali būti tik doktrininis pažinimas; jis negali atstoti tavo paties pažinimo, juo labiau – tavo patirties. Galbūt manai, kad jų supratimas yra gana teisingas, tačiau pats tai patirdamas atrandi, kad daugeliu atžvilgių jis praktiškai nepritaikomas. Galbūt jauti, kad dalis jų supratimo yra visiškai nepritaikoma; tuo metu laikaisi tam tikrų sampratų, ir nors tą supratimą priimi, tai darai nenoriai. Tačiau kai pats tai patiri, pažinimas, dėl kurio tau anksčiau susiformavo sampratos, tampa tavo praktikos keliu, ir kuo daugiau praktikuoji, tuo labiau supranti tikrąją girdėtų žodžių vertę ir prasmę. Kai pats įgyji patirties, gali kalbėti apie pažinimą, kurį turėtum įgyti iš to, ką patyrei. Be to, gali atskirti, kieno pažinimas yra tikras ir praktiškas, o kieno – doktrininis ir bevertis. Taigi, tai, ar pažinimas, kuriuo dalijiesi, atitinka tiesą, visų pirma priklauso nuo to, ar turi susijusios praktinės patirties. Jei tavo patirtyje yra tiesos, tavo pažinimas bus praktiškas ir vertingas. Per savo patirtį taip pat gali ugdyti įžvalgumą, įgyti daugiau supratimo, gilinti savo pažinimą ir įgyti daugiau išminties bei sveiko proto sprendžiant, kaip turėtum elgtis. Pažinimas, kuriuo dalijasi tiesos neturintys žmonės, kad ir kokio aukšto lygio jis būtų, tėra doktrina. Toks žmogus gali būti labai išmintingas, kai kalbama apie kūno dalykus, tačiau visai neturėti įžvalgumo dvasiniuose dalykuose. Taip yra todėl, kad tokie žmonės apskritai neturi dvasinių dalykų patirties. Šie žmonės neišmano dvasinių dalykų ir neturi dvasinio supratimo. Apie kokį pažinimo aspektą bekalbėtum, jei tik tai yra tavo būtis, tai yra tavo asmeninė patirtis, tavo tikrasis pažinimas. Tai, ką aptaria žmonės, kalbantys tik apie doktriną – tie, kurie neturi nei tiesos, nei tikrovės, – taip pat gali būti vadinama jų būtimi, nes savo doktriną jie suformavo tik per gilius apmąstymus ir ji yra jų gilių svarstymų rezultatas. Tačiau tai tik doktrina, ne kas kita, kaip vaizduotės kūrinys! Visų tipų žmonių patirtys atspindi tai, kas yra jų viduje. Niekas, neturintis jokios dvasinės patirties, negali kalbėti apie tiesos pažinimą ar teisingą įvairių dvasinių dalykų pažinimą. Tai, ką žmogus išreiškia, yra tai, kas jis yra viduje – tai neabejotina. Norint pažinti dvasinius dalykus ir tiesą, būtina turėti praktinės patirties. Jei negali aiškiai kalbėti net apie sveiką protą kasdieniame žmogaus gyvenime, ką jau kalbėti apie dvasinius dalykus? Tie, kurie gali vadovauti bažnyčioms, aprūpinti žmones gyvybe ir būti apaštalais žmonėms, privalo turėti praktinės patirties; jie privalo teisingai suprasti dvasinius dalykus, teisingai suvokti tiesą ir būti patyrę tiesą. Tik tokie žmonės tinka būti darbininkais ar apaštalais, kurie vadovauja bažnyčioms. Priešingu atveju jie gali tik sekti kaip mažiausieji ir negali vadovauti, juo labiau negali būti apaštalais, kurie aprūpina žmones gyvybe. Taip yra todėl, kad apaštalų funkcija nėra lakstyti ar kovoti; jų funkcija – atlikti gyvybės patarnavimo darbą ir vesti kitus transformuojant jų būdą. Tai yra funkcija, kurią atlieka tie, kurie priima pavedimą ir prisiima didelę atsakomybę – tokią, kurią ne bet kas gali prisiimti. Tokio pobūdžio darbo gali imtis tik tie, kurie turi gyvenimo būtį, tai yra tie, kurie turi tiesos patirties. Jo negali imtis bet kas, kas gali ko nors atsižadėti, lakstyti ar yra pasirengęs aukotis; žmonės, neturintys tiesos patirties, kurie nebuvo apgenėti ar teisiami, negali atlikti tokio pobūdžio darbo. Žmonės be patirties yra žmonės be tikrovės; patys neturėdami tokios būties, jie negali aiškiai įžvelgti tikrovės. Taigi tokio tipo žmogus ne tik negali atlikti vadovavimo darbo, bet, jei ilgą laiką lieka be tiesos, turi būti pašalintas. Tavo dalijamos įžvalgos gali liudyti apie sunkumus, kuriuos patyrei gyvenime, dalykus, dėl kurių buvai baustas, ir problemas, dėl kurių buvai teistas. Tas pats pasakytina ir apie išmėginimus: kur žmogus yra gryninamas, kur jis yra silpnas – tai yra sritys, kuriose jis turi patirties ir kelią. Pavyzdžiui, jei kas nors patiria nusivylimų santuokoje, jie dažnai dalinsis bendryste: „Ačiū Dievui, šlovė Dievui, aš privalau įgyvendinti Dievo ketinimus ir paaukoti visą savo gyvenimą, taip pat privalau svarbiausią savo gyvenimo reikalą visiškai atiduoti į Dievo rankas. Esu pasirengęs pašvęsti visą savo gyvenimą Dievui.“ Visi dalykai žmogaus viduje gali būti atskleisti per bendrystę. Žmogaus kalbėjimo tempas, tai, ar jis kalba garsiai, ar tyliai, – nėra susiję su jo patirtimi ir negali atspindėti to, ką jis turi ir kas jis yra. Iš šių dalykų galima tik spręsti, ar žmogaus asmenybė yra gera, ar bloga, arba ar jo prigimtis yra gera, ar bloga, tačiau jų negalima tapatinti su patirties turėjimu. Gebėjimas išreikšti save kalbant, kalbėjimo įgūdis ar greitis, įgyjami praktikuojantis ir negali pakeisti žmogaus patirties. Kai dalijiesi bendryste apie savo asmeninę patirtį, dalijiesi tuo, kas tau atrodo svarbu, ir visais dalykais savo viduje. Mano kalba atspindi Mano būtį, tačiau tai, ką Aš sakau, yra žmogui nepasiekiama. Tai, ką Aš sakau, nėra tai, ką žmogus patiria, ir tai nėra kažkas, ką žmogus gali matyti; tai taip pat nėra kažkas, su kuo žmogus gali susidurti, bet tai yra tai, kas Aš esu. Kai kurie žmonės pripažįsta tik tai, kad tai, apie ką Aš dalijuosi bendryste, yra tai, ką Aš patyriau, bet jie nepripažįsta, kad tai yra tiesioginė Dvasios išraiška. Žinoma, tai, ką Aš sakau, yra tai, ką Aš patyriau. Tai Aš atlikau 6 000 metų valdymo darbą. Aš patyriau viską nuo pat žmonijos sukūrimo pradžios iki dabar; kaipgi Aš negalėčiau apie tai kalbėti? Kalbant apie žmogaus prigimtį, Aš ją aiškiai mačiau; Aš ją stebėjau jau seniai. Kaipgi Aš negalėčiau aiškiai apie ją kalbėti? Kadangi aiškiai mačiau žmogaus esmę, Aš turiu teisę bausti žmogų ir jį teisti, nes visas žmogus kilo iš Manęs, bet buvo sugadintas Šėtono. Žinoma, Aš taip pat turiu teisę vertinti darbą, kurį atlikau. Nors šį darbą atlieka ne Mano kūnas, tai yra tiesioginė Dvasios išraiška, ir tai yra tai, ką Aš turiu ir kas Aš esu. Todėl Aš turiu teisę tai išreikšti ir atlikti darbą, kurį privalau atlikti. Tai, ką žmonės sako, yra tai, ką jie patyrė. Tai yra tai, ką jie matė, ką gali aprėpti jų protai ir ką gali aptikti jų pojūčiai. Būtent apie tai jie gali dalytis bendryste. Žodžiai, kuriuos taria įsikūnijusio Dievo kūnas, yra tiesioginė Dvasios išraiška ir išreiškia Dvasios jau atliktą darbą. Nors kūnas to nepatyrė ir nematė, Jis vis tiek išreiškia Savo būtį, nes kūno esmė yra Dvasia, ir Jis išreiškia Dvasios darbą. Tai darbas, kurį Dvasia jau atliko, nors jis pranoksta tai, ką gali aprėpti kūnas. Įsikūnijęs, per kūno išraišką, Jis leidžia žmonėms pažinti Dievo būtį ir pamatyti Dievo būdą bei Jo atliktą darbą. Žmogaus darbas suteikia žmonėms daugiau aiškumo apie tai, į ką jie turėtų įžengti ir ką turėtų suprasti; šis darbas apima žmonių vedimą, kad jie suprastų ir patirtų tiesą. Žmogaus darbas yra palaikyti žmones; Dievo darbas yra atverti žmonijai naujus kelius ir naujas epochas bei atskleisti žmonėms tai, kas nežinoma mirtingiesiems, kad jie pažintų Jo būdą. Dievo darbas yra vesti visą žmoniją.

Visas Šventosios Dvasios darbas atliekamas žmonių naudai. Visa tai daroma siekiant ugdyti žmones; nėra tokio darbo, kuris neduotų žmonėms naudos. Nesvarbu, tiesa gili ar sekli, ir nesvarbu, kokio kalibro yra tie, kurie priima tiesą, – kad ir ką darytų Šventoji Dvasia, tai yra naudinga žmonėms. Tačiau Šventosios Dvasios darbas negali būti atliekamas tiesiogiai; jis turi būti išreikštas per žmones, kurie su Ja bendradarbiauja. Tik taip Šventosios Dvasios darbas gali duoti vaisių. Žinoma, kai Šventoji Dvasia veikia tiesiogiai, nėra jokių priemaišų; tačiau kai Šventoji Dvasia veikia per žmogų, atsiranda daug priemaišų ir tai nebėra pirminis Šventosios Dvasios darbas. Dėl šios priežasties tiesa kinta skirtingu mastu. Sekėjai priima ne pirminį Šventosios Dvasios ketinimą, bet Šventosios Dvasios darbo bei žmogaus patirties ir žinių derinį. Ta sekėjų gaunama dalis, kuri yra Šventosios Dvasios darbas, yra teisinga, o jų priimama žmogaus patirtis ir žinios skiriasi, nes skiriasi ir patys darbininkai. Darbininkai gauna Šventosios Dvasios apšvietimą ir vedimą, o paskui jų pagrindu įgyja patirties. Šiose patirtyse susijungia žmogaus protas ir patirtis, taip pat ir žmogiškumo būtis, o po to jie įgyja žinias ar įžvalgas, kurias turėtų turėti. Tai yra žmogaus praktikos kelias patyrus tiesą. Šis praktikos kelias niekada nebūna visiškai vienodas, nes žmonių patirtys skiriasi; dalykai, kuriuos žmonės patiria, taip pat skiriasi. Taigi, dėl to paties Šventosios Dvasios apšvietimo atsiranda skirtingas pažinimas ir praktika, nes tie, kurie priima apšvietimą, yra skirtingi. Vieni žmonės praktikuodami daro nedidelių klaidų, kiti – didesnių, o dar kiti praktikuoja visiškai klaidingai. Taip yra todėl, kad skiriasi žmonių suvokimo gebėjimai, taip pat ir jų įgimtas kalibras. Vieni žmonės, išklausę pamokslą, jį supranta vienaip, kiti, išklausę tiesą, – ją supranta kitaip. Vieni ją supranta šiek tiek klaidingai, o kiti apskritai nesupranta tikrosios tiesos prasmės. Todėl žmogaus supratimas nulemia tai, kaip jis ves kitus; būtent taip ir yra, nes žmogaus darbas tėra jo būties išraiška. Žmonės, vedami tų, kurie teisingai supranta tiesą, patys ją taip pat supras teisingai. Net jei ir yra žmonių, kurių supratimas absurdiškas, jų yra labai mažai, ir ne visi bus tokie. Jei žmogus tiesą supranta absurdiškai, tie, kurie juo seka, be abejonės, taip pat bus linkę į iškraipymus, ir šie žmonės bus absurdiški visomis šio žodžio prasmėmis. Sekėjų tiesos supratimo lygis didžiąja dalimi priklauso nuo darbininkų. Žinoma, iš Dievo ateinanti tiesa yra teisinga, be klaidų ir visiškai patikima. Tačiau darbininkai nėra visiškai teisūs ir negalima sakyti, kad jie yra visiškai patikimi. Jei darbininkai turi tiesos įgyvendinimo praktikoje kelią, ir jis yra labai praktiškas, tuomet sekėjai taip pat turės tiesos įgyvendinimo praktikoje kelią. Jei darbininkai neturi kelio, kaip įgyvendinti tiesą praktikoje, ir turi tik doktriną, tuomet sekėjai neturės jokios tikrovės. Sekėjų kalibras ir prigimtis yra įgimti ir nėra susiję su darbininkais, bet tai, kiek sekėjai suvokia tiesą ir kiek pažįsta Dievą, priklauso nuo darbininkų (tai pasakytina tik apie kai kuriuos žmones). Koks yra darbininkas, tokie bus ir jo vedami sekėjai. Tai, ką darbininkas išreiškia, yra jo paties būtis, be jokių išlygų. Iš savo sekėjų jis reikalauja to, ką pats nori arba gali pasiekti. Dauguma darbininkų kelia reikalavimus savo sekėjams remdamiesi tuo, ką daro patys, nepaisant to, kad yra daug dalykų, kurių jų sekėjai apskritai negali pasiekti – o tai, ko žmogus negali pasiekti, tampa kliūtimi jo įžengimui.

Tų, kurie patyrė genėjimą, teismą ir baudimą, nukrypimai vykdant darbą yra daug mažesni, o dirbdami jie viską išreiškia kur kas tiksliau. Tiems, kurie dirbdami kliaujasi savo natūralumu, būdingi gana dideli nukrypimai. Neištobulinti žmonės vykdydami darbą išreiškia pernelyg daug savo pačių natūralumo, o tai yra didžiulė kliūtis Šventosios Dvasios darbui. Kad ir koks geras būtų žmogaus kalibras, tik patyręs genėjimą ir teismą jis gali atlikti Dievo patikėtą darbą. Jei žmogus nepatyrė tokio teismo, jo darbas, kad ir kaip gerai būtų atliktas, negali atitikti tiesos principų ir tėra jo paties natūralumo ir žmogiškojo gerumo rezultatas. Tų, kurie patyrė genėjimą ir teismą, darbas yra daug tikslesnis nei tų, kurie nebuvo apgenėti ir teisiami. Tie, kurie nepatyrė teismo, išreiškia ne ką kitą, kaip tik žmogaus kūną ir mintis, stipriai sumišusias su žmogaus intelektu ir įgimtais talentais. Tai nėra tiksli Dievo darbo išraiška per žmogų. Tie, kurie seka tokiais žmonėmis, yra atvedami pas juos dėl jų įgimto kalibro. Kadangi jie išreiškia per daug žmogaus įžvalgų ir patirties, kurios beveik neturi ryšio su pirminiu Dievo ketinimu ir pernelyg nuo jo nukrypsta, tokio žmogaus darbas negali atvesti žmonių pas Dievą, o veikiau atveda juos pas žmogų. Taigi tie, kurie nepatyrė teismo ir baudimo, nėra tinkami atlikti Dievo patikėto darbo. Reikalavimus atitinkančio darbininko darbas gali atvesti žmones į teisingą kelią ir padėti jiems giliau įžengti į tiesą. Jų darbas gali atvesti žmones pas Dievą. Be to, jų atliekamas darbas gali skirtis priklausomai nuo žmogaus ir nėra saistomas nurodymų, todėl žmonės gali pasiekti išsivadavimą ir laisvę, jų gyvenimas gali palaipsniui augti, o jie patys – vis giliau įžengti į tiesą. Reikalavimų neatitinkančio darbininko darbas toli gražu neatitinka reikiamo lygio. Jis atlieka darbą neišmintingai ir tegali priversti žmones laikytis nurodymų. Tai, ko jis reikalauja iš žmonių, nesiskiria priklausomai nuo konkretaus individo ir jis neatlieka darbo pagal realius žmonių poreikius. Tokio tipo darbe yra pernelyg daug nurodymų ir pernelyg daug doktrinų, todėl jis negali atvesti žmonių nei į tikrovę, nei į normalią augimo gyvenime praktiką. Toks darbas tegali paskatinti žmones laikytis keleto beverčių nurodymų. Toks vadovavimas paklaidina žmones. Jų vedamas tampi toks, kaip jie, ir jie įveda tave į visa, ką patys turi ir kas yra. Kad sekėjai galėtų atpažinti, ar vadovas atitinka reikalavimus, svarbiausia žiūrėti, kokiu keliu jis veda kitus, ir kokie yra jo darbo rezultatai, ar sekėjai gauna tiesą atitinkančius principus ir įgyvendinimo praktikoje kelią, tinkantį jų pasikeitimui. Turėtum gebėti atskirti skirtingų tipų žmonių atliekamo darbo pobūdį; neturėtum sekti kitais aklai. Tai susiję su žmonių įžengimu. Jei nesugebi atskirti, kieno vadovavimas rodo kelią, o kieno – ne, tave bus galima lengvai suklaidinti. Visa tai tiesiogiai susiję su tavo paties gyvenimu. Neištobulintų žmonių darbe yra pernelyg daug natūralumo ir žmogaus valios priemaišų. Jų būtis yra natūralumas – tai, su kuo jie gimė. Tai nėra po genėjimo įgytas gyvenimas ar tikrovė po pasikeitimo. Kaip toks žmogus gali palaikyti tuos, kurie siekia gyvenimo? Gyvenimas, kurį žmogus turi iš prigimties, yra jo įgimtas intelektas arba talentas. Toks intelektas ar talentas toli gražu neatitinka tikslių Dievo reikalavimų žmogui. Jei žmogus nebuvo ištobulintas ir jo sugedę polinkiai nebuvo apgenėti, tarp to, ką jis išreiškia, ir tiesos bus didelis atotrūkis; tai, ką jis išreiškia, bus sumišę su tokiais neaiškiais dalykais, kaip jo įsivaizdavimai ir vienašališka patirtis. Be to, kad ir ką jie darytų, žmonės jaučia, kad nėra bendro tikslo ir jokios tiesos, į kurią galėtų įžengti visi žmonės. Dauguma dalykų, kurių reikalaujama iš žmonių, viršija jų galimybes, tarsi žuvys būtų verčiamos gyventi sausumoje. Tai yra žmogaus valios darbas. Žmogaus sugedę polinkiai, mintys ir sampratos persmelkia visas jo kūno dalis. Žmogus neturi įgimto instinkto įgyvendinti tiesą praktikoje ar tiesiogiai ją suprasti. Prie to dar prisideda žmogaus sugedę polinkiai – kai toks natūralus žmogus atlieka darbą, argi tai nesukelia trukdžių? Tuo tarpu ištobulintas žmogus yra patyręs tiesą, kurią žmonės turėtų suprasti, ir pažįsta žmonių sugedusius polinkius. Jo darbe palaipsniui mažėja neaiškių ir nepraktiškų dalykų, vis mažiau lieka žmogiškųjų priemaišų, o jų darbas bei tarnystė vis labiau artėja prie Dievo reikalaujamų standartų. Taigi, jų darbas įžengė į tiesos tikrovę ir tapo realus. Žmogaus mintys ypač trukdo Šventosios Dvasios darbui. Žmogus pasižymi lakia vaizduote ir pagrįsta logika, jis turi ilgametės reikalų tvarkymo patirties. Jei visa tai nėra apgenima ir pataisoma, tai tampa kliūtimis atliekant darbą. Todėl žmogaus darbas negali pasiekti aukščiausio tikslumo, ypač jei tai neištobulintų žmonių darbas.

Žmogaus darbas lieka tam tikrose ribose ir yra ribotas. Vienas žmogus gali atlikti tik tam tikro etapo darbą ir negali atlikti viso amžiaus darbo, antraip jis priverstų žmones laikytis nurodymų. Žmogaus darbas gali tikti tik tam tikram laikui ar etapui, nes žmogaus patirtis turi ribas. Žmogaus darbo negalima lyginti su Dievo darbu. Žmogaus naudojami įgyvendinimo praktikoje būdai ir tiesos pažinimas taip pat turi ribas. Negalima sakyti, kad kelias, kuriuo žmogus eina, visiškai atitinka Šventosios Dvasios ketinimą, nes žmogus gali būti tik apšviestas Šventosios Dvasios, tačiau negali būti Jos visiškai pripildytas. Dalykai, kuriuos žmogus gali patirti, yra normalaus žmogiškumo ribose ir negali peržengti normalaus žmogaus mąstymo ribų. Visi, kurie gali išgyventi tiesos tikrovę, ją patiria šiose ribose. Patirdami tiesą, jie visada patiria normalų žmogišką gyvenimą būdami apšviesti Šventosios Dvasios, o ne peržengdami normalaus žmogiško gyvenimo ribas. Jie patiria Šventosios Dvasios apšviestą tiesą gyvendami savo žmogišką gyvenimą. Be to, ši tiesa skiriasi priklausomai nuo asmens, o jos gylis priklauso nuo jo būsenos. Galima sakyti tik tiek, kad kelias, kuriuo jie eina, yra normalus tiesos siekiančio žmogaus gyvenimas ir kad jį galima vadinti keliu, kuriuo eina normalus, Šventosios Dvasios apšviestas žmogus. Negalima sakyti, kad kelias, kuriuo jie eina, yra kelias, kuriuo eina Šventoji Dvasia. Normalioje žmogaus patirtyje, kadangi kiekvienas siekiantis žmogus yra skirtingas, Šventosios Dvasios darbas taip pat skiriasi. Be to, skiriasi žmonių patiriamos aplinkybės ir jų patirties apimtis, o jų protas ir mintys įneša priemaišų, todėl jų patirtyje taip pat atsiranda įvairaus masto priemaišų. Kiekvienas žmogus supranta tiesą pagal savo individualias sąlygas. Tikrosios tiesos prasmės jis nesupranta iki galo – suvokia tik vieną ar kelis jos aspektus. Žmogaus patiriamos tiesos apimtis priklauso nuo jo individualių sąlygų. Todėl skiriasi ir skirtingų žmonių išreiškiamas tos pačios tiesos pažinimas. Tai reiškia, kad žmogaus patirtis visada yra ribota – ji negali visiškai atspindėti Šventosios Dvasios ketinimų. Žmogaus darbo negalima laikyti Dievo darbu, net jei tai, ką žmogus išreiškia, glaudžiai atitinka Dievo ketinimus, ir net jei žmogaus patirtis yra labai artima Šventosios Dvasios atliekamam tobulinimo darbui. Žmogus gali būti tik Dievo tarnas ir atlikti Dievo jam patikėtą darbą. Žmogus tegali išreikšti pažinimą, įgytą per Šventosios Dvasios apšvietimą, ir iš savo asmeninės patirties įgytas tiesas. Žmogus neatitinka keliamų reikalavimų ir sąlygų būti Šventosios Dvasios išraiškos kanalu. Jis neturi teisės sakyti, kad jo darbas yra Dievo darbas. Žmonės turi savo darbo principus, o kiekvieno jų patirtis ir sąlygos skiriasi. Žmogaus darbas apima visą jo patirtį, įgytą per Šventosios Dvasios apšvietimą. Ši patirtis gali perteikti tik žmogaus būtį, bet ne Dievo būtį ar Šventosios Dvasios ketinimus. Todėl negalima sakyti, kad kelias, kuriuo eina žmogus, yra kelias, kuriuo eina Šventoji Dvasia, nes žmogaus darbas negali atspindėti Dievo darbo, o žmogaus darbas ir patirtis nevisiškai atitinka Šventosios Dvasios ketinimus. Žmogaus darbas lengvai gali tapti suvaržytas nurodymų, o jo darbo būdas gali būti lengvai apribojamas tam tikra apimtimi ir negali paskatinti žmonių veikti laisvai. Dauguma sekėjų gyvena tam tikrose ribose, ir jų patyrimo būdai taip pat yra riboti. Žmogaus patirtis visada yra ribota, jo darbo būdų taip pat tėra vos keli ir jų negalima lyginti su Šventosios Dvasios darbu ar Paties Dievo darbu. Taip yra todėl, kad žmogaus patirtis, galų gale, yra ribota. Kad ir kaip Dievas atliktų Savo darbą, Jo nesaisto jokie nurodymai; kad ir kaip Jis atliktų darbą, Jis neapsiriboja vienu metodu. Dievo darbe apskritai nėra jokių nurodymų – visas Jo darbas yra nevaržomas ir laisvas. Kad ir kiek laiko žmogus Juo sektų, jis negali apibendrinti jokių dėsnių, pagal kuriuos Dievas atlieka Savo darbą. Nors Jo darbas grindžiamas aiškiais principais, jis visada atliekamas naujais būdais, jame visada vyksta naujų pokyčių, ir tai pranoksta žmogaus galimybes. Vienu laikotarpiu Dievas gali veikti keliais skirtingais būdais ir įvairiais būdais vesti žmones, kad jų įžengimas nuolat būtų naujas ir jie nuolat keistųsi. Tu negali perprasti Jo darbo dėsnių, nes Jis visada dirba naujais būdais, ir tik taip Dievo sekėjai netampa suvaržyti nurodymų. Paties Dievo darbas visada apeina žmonių sampratas ir jas griauna. Tik tų, kurie nuoširdžiai Jį seka ir Jo siekia, būdas gali pasikeisti, ir tik jie gali gyventi laisvai, nevaržomi nei nurodymų, nei religinių sampratų. Vykdydamas darbą žmogus kelia reikalavimus kitiems remdamasis savo paties patirtimi ir tuo, ką pats gali pasiekti. Todėl jo keliami reikalavimai turi tam tikras ribas, o įgyvendinimo praktikoje būdai taip pat yra labai riboti. Taigi sekėjai nesąmoningai gyvena šiose ribose; laikui bėgant šie dalykai tampa nurodymais ir ritualais. Jei vieno laikotarpio darbui vadovauja žmogus, kuris nebuvo asmeniškai Dievo ištobulintas ir kuris nepatyrė teismo, visi jo sekėjai taps religininkais ir pasipriešinimo Dievui ekspertais. Todėl tinkamas vadovas turi būti patyręs teismą ir priėmęs ištobulinimą. Tie, kurie nepatyrė teismo, net jei juose ir vykdomas Šventosios Dvasios darbas, išreiškia tik neaiškius ir nepraktiškus dalykus. Jei jie ilgai vadovaus žmonėms, nukreips juos prie neaiškių ir antgamtinių nurodymų. Dievo atliekamas darbas neatitinka žmogaus kūno ir žmogaus mąstymo, bet griauna žmogaus sampratas; jis nėra atmieštas neaiškiais religiniais atspalviais. Dievo darbo rezultatų neturi tie, kurių Jis neištobulino, be to šie rezultatai pranoksta žmogaus mąstymo galimybes.

Žmogui pernelyg lengva atlikti darbą, kuris neperžengia žmogaus proto ribų. Pavyzdžiui, religinio pasaulio ganytojai ir vadovai savo darbą atlieka kliaudamiesi savo dovanomis ir padėtimi. Ilgą laiką jais sekantys žmonės taip pat užsikrečia jų dovanomis ir patiria tam tikrą jų būties įtaką. Jiems svarbios žmonių dovanos, gebėjimai bei žinios, taip pat antgamtiniai dalykai ir daugybė gilių, nepraktiškų doktrinų (žinoma, šios gilios doktrinos žmogui nepasiekiamos). Jie nesusitelkia į žmonių būdo pokyčius, o verčiau lavina jų pamokslavimo ir darbo gebėjimus, gilina jų Biblijos žinias ir dvasines teorijas. Jiems nerūpi, kiek žmonės supranta tiesą ar kiek pasikeičia jų gyvenimo būdas; jiems visiškai nerūpi ir žmonių sugedusi esmė, juo labiau jie nesistengia perprasti normalių ir nenormalių žmonių būsenų. Jie neduoda atkirčio žmonių sampratoms ir jų neatskleidžia, juo labiau neapgeni žmonių trūkumų ir sugedimo. Dauguma jų sekėjų tarnauja remdamiesi savo dovanomis, o tai, ką jie išreiškia, tėra religinės sampratos ir teologinės teorijos, atitrūkusios nuo tikrovės ir visiškai negalinčios padėti žmonėms įgyti gyvenimo. Iš tiesų jų darbo esmė yra talentingų žmonių ugdymas – žmogų, kuris nieko neturi, jie išugdo išskirtiniu seminarijos absolventu, o šis vėliau imasi darbo ir vadovavimo. Ar gali perprasti Dievo šešių tūkstančių metų darbo dėsnius? Žmogaus darbe gausu nurodymų ir apribojimų, o jo mąstymas pernelyg dogmatiškas. Todėl žmogus išreiškia tik savo patirties ribose įgytą pažinimą ir suvokimus. Nieko, kas peržengtų šias ribas, jis išreikšti negali. Žmogaus patirtis ar pažinimas kyla ne iš jo įgimtų dovanų ar instinkto, bet iš Dievo vedimo ir tiesioginio ganymo. Žmogus turi tik gebėjimą priimti šį ganymą, bet neturi gebėjimo tiesiogiai išreikšti dieviškosios būties. Žmogus negali būti šaltinis; jis gali būti tik indas, priimantis vandenį iš šaltinio. Tai yra žmogaus instinktas, jam kaip žmogui būdingas gebėjimas. Jei žmogus praranda gebėjimą priimti Dievo žodį ir žmogišką instinktą, jis kartu praranda tai, kas brangiausia, ir sukurto žmogaus pareigą. Jei žmogus nėra pažinęs ir patyręs Dievo žodžio ar Jo darbo, jis netenka savo pareigos – pareigos, kurią turi atlikti kaip sukurtoji būtybė, ir sukurtosios būtybės orumo. Išreikšti tai, kas yra dieviška, – ar kūne, ar tiesiogiai per Dvasią – yra Dievo instinktas; tai yra Dievo tarnystė. Žmogus Dievo darbo metu ar po jo išreiškia savo patirtį ar pažinimą (tai yra, išreiškia tai, kas jis yra); tai yra žmogaus instinktas ir pareiga, taip pat tai, ką žmogus turi pasiekti. Nors tai, ką išreiškia žmogus, toli gražu neprilygsta tam, ką išreiškia Dievas, ir apima daugybę nurodymų, žmogus turi atlikti savo pareigą ir padaryti tai, ką privalo padaryti. Atlikdamas savo pareigą, žmogus turi padaryti viską, kas žmogiškai įmanoma, ir nė kiek savęs netausoti.

Po daugelio metų darbo žmogus apibendrins per tuos metus sukauptą darbo patirtį, išmintį ir dėsningumus. Ilgai dirbęs žmogus žino, kaip pajusti Šventosios Dvasios darbo dinamiką; jis žino, kada Šventoji Dvasia atlieka darbą, o kada – ne; kai pajunta naštą, žino, kaip dalytis bendryste; ir jis žino, kaip įprastai veikia Šventoji Dvasia ir kaip įprastai žmonės auga gyvenime. Taip Šventosios Dvasios darbą pažįsta žmogus, vykdęs darbą daugelį metų. Ilgai dirbę žmonės kalba įgudusiai ir neskubėdami; net neturėdami ką pasakyti, jie išlieka ramūs. Viduje jie gali toliau melstis ir siekti Šventosios Dvasios darbo. Tokie žmonės yra įgudę dirbti. Ilgai dirbęs žmogus, turintis daug patirties ir išmokęs daug pamokų, savyje turi daug dalykų, trukdančių Šventosios Dvasios darbui; tai yra jo ilgalaikio darbo trūkumas. Ką tik pradėjusio dirbti asmens darbas dar nėra atmieštas žmogiškomis pamokomis ar patirtimi, o kaip veikia Šventoji Dvasia, jis visiškai nesusigaudo. Tačiau ilgainiui dirbdami tokie žmonės išmoksta pajusti, kaip dirba Šventoji Dvasia, ir ima suprasti, ką daryti norint įgyti Šventosios Dvasios darbą, ką daryti norint pataikyti tiesiai į kitų žmonių širdies gelmes, bei įgyja kitų panašių bendrųjų žinių, kurias turi turėti dirbantieji. Ilgainiui jie taip gerai perpranta šią darbo išmintį ir bendrąsias žinias, kad išmano jas kaip savo penkis pirštus, ir, regis, dirbdami viską atlieka lengvai. Tačiau kai Šventoji Dvasia pakeičia Savo darbo būdą, jie vis tiek laikosi senų bendrųjų darbo žinių bei senų darbo dėsningumų ir labai mažai težino apie naują darbo dinamiką. Daugelį metų dirbant ir gausiai patiriant Šventosios Dvasios buvimą bei vedimą, jų darbo patirties ir išmoktų pamokų vis daugėja. Dėl to jų viduje atsiranda pasitikėjimas savimi, kuriame nėra pasipūtimo. Kitaip tariant, jie yra gana patenkinti savo darbu ir labai patenkinti įgytomis bendrosiomis žiniomis apie Šventosios Dvasios darbą. Ypač tai, kad jie yra įgiję ar suvokę dalykų, kurių kiti nėra nei įgiję, nei suvokę, dar labiau sustiprina jų pasitikėjimą savimi. Jiems atrodo, kad Šventosios Dvasios darbas juose niekada neužges, o kiti nėra verti tokio ypatingo palankumo ir kad tik tokie kaip jie – daugelį metų dirbę ir labai naudingi žmonės – gali juo mėgautis. Šie dalykai tampa didžiule kliūtimi jiems priimti naują Šventosios Dvasios darbą. Net jei jie ir gali priimti naują darbą, to nepadarys per naktį. Prieš jį priimdami, jie neišvengiamai turės įveikti ne vieną kliūtį. Šią padėtį galima palaipsniui pakeisti tik apgenėjus jų senas sampratas ir nuteisus jų seną būdą. Neįveikę šių žingsnių, jie taip lengvai nenustos priešintis ir nepriims naujų teiginių ar darbo, kurie neatitinka jų senų sampratų. Būtent su tuo žmoguje sunkiausia susitvarkyti, ir tai nėra lengva pakeisti. Jei darbininkas geba pažinti Šventosios Dvasios darbą ir apibendrinti šio darbo dinamiką, nėra varžomas savo darbo patirties ir geba priimti naują darbą, lygindamas jį su ankstesniu, tuomet jis yra išmintingas žmogus ir reikalavimus atitinkantis darbininkas. Žmonės dažnai būna tokie: jie dirba kelerius metus, nesugebėdami pasisemti patirties iš savo darbo, arba, pasisėmę patirties ir išminties iš savo darbo, jie susiduria su kliūtimis priimdami naują darbą ir nesugeba tinkamai suprasti ar teisingai vertinti seno ir naujo darbo. Su žmonėmis iš tiesų sunku susitvarkyti! Dauguma jūsų esate tokie. Tiems, kurie daugelį metų patyrė Šventosios Dvasios darbą, sunku priimti naują darbą, jie visada turi daugybę sampratų ir sunkiai jų atsisako, o ką tik pradėjusiems dirbti žmonėms trūksta bendrųjų žinių apie darbą ir jie net nežino, kaip tvarkytis su kai kuriais pačiais paprasčiausiais dalykais. Jūs, žmonės, iš tiesų esate sudėtingi! Tie, kurie turi šiek tiek stažo, yra tokie išdidūs ir pasipūtę, kad pamiršo, kas esą. Jie visada iš aukšto žiūri į jaunesnius, tačiau nesugeba priimti naujo darbo ir atsisakyti per daugelį metų sukauptų sampratų. Nors tie jauni, mažai ką teišmanantys žmonės sugeba priimti šiek tiek naujo Šventosios Dvasios darbo ir turi entuziazmo, iškilus problemoms jie visada sutrinka ir nežino, ką daryti. Jie entuziastingi, bet jiems labai trūksta supratimo. Jų žinios apie Šventosios Dvasios darbą menkos ir jie nesugeba jų pritaikyti savo gyvenime; tai tėra visiškai nenaudinga doktrina. Tokių žmonių kaip jūs yra per daug; kiek iš jūsų iš tiesų yra tinkami pasitelkti? Kiek yra tokių, kurie gali paklusti Šventosios Dvasios apšvietimui bei nušvitimui ir sugebėti elgtis pagal Dievo ketinimus? Atrodo, kad tie iš jūsų, kurie sekėte iki šiol, buvote labai paklusnūs, tačiau iš tiesų jūs neatsisakėte savo sampratų; jūs vis dar ieškote atsakymų Biblijoje, tikite tuo, kas miglota, arba klaidžiojate savo sampratose. Nėra nė vieno, kuris atidžiai tyrinėtų šiandienos praktinį darbą ar į jį gilintųsi. Jūs priimate šiandienos kelią vadovaudamiesi savo senomis sampratomis. Ką galite įgyti taip tikėdami? Galima sakyti, kad jumyse slypi daugybė dar neatskleistų sampratų, ir jūs tiesiog iš visų jėgų stengiatės jas slėpti, lengvai jų neatskleisdami. Jūs nepriimate naujo darbo nuoširdžiai ir neketinate atsisakyti savo senų sampratų; jūs pernelyg stipriai laikotės daugybės pasaulietiškų filosofijų. Jūs neatsisakote savo senų sampratų, o naujo darbo imatės nenoriai. Jūsų širdys pernelyg klastingos, ir jūs tiesiog neimate į širdį kiekvieno naujo darbo žingsnio. Ar tokie niekam tikę žmonės kaip jūs dar gali atlikti plataus Evangelijos skelbimo darbą? Ar esate pajėgūs imtis darbo skleisti ją visoje visatoje? Būtent toks jūsų elgesys trukdo keistis jūsų būdui ir pažinti Dievą. Jei ir toliau taip elgsitės, neišvengiamai būsite pašalinti.

Turite žinoti, kaip atskirti Dievo darbą nuo žmogaus darbo. Ką gali pamatyti žmogaus darbe? Žmogaus darbe daug žmogaus patirties elementų; tai, ką žmogus išreiškia, yra tai, kas jis yra. Atlikdamas Savo darbą, Dievas taip pat išreiškia, kas Jis yra, tačiau Jo būtis skiriasi nuo žmogaus būties. Žmogaus būtis atspindi jo patirtį ir gyvenimą (tai, ką žmogus gyvenime patiria ar su kuo susiduria, arba filosofijas, kuriomis jis vadovaujasi tvarkydamas gyvenimo reikalus), o skirtingose aplinkose gyvenančių žmonių išreiškiama būtis taip pat skiriasi. Iš to, ką išreiški, galima pamatyti, ar turi gyvenimo visuomenėje patirties, kaip iš tikrųjų gyveni savo šeimoje ir ką joje patiri, o iš įsikūnijusio Dievo darbo negali pamatyti, ar Jis turi socialinio gyvenimo patirties. Jis kiaurai pažįsta žmogaus esmę ir gali atskleisti įvairius skirtingų žmonių elgesio būdus. Juo labiau Jis gali atskleisti sugedusius žmogaus polinkius ir maištingą elgesį. Jis negyvena tarp pasaulio žmonių, bet žino mirtingųjų prigimtį ir visus pasaulio žmonių sugedimus. Tai yra Jo būtis. Nors Jis pats negyvena pagal pasaulio žmonių elgesio principus, Jis žino visas tokio elgesio taisykles, nes yra visiškai perpratęs žmogaus prigimtį. Jis išmano Dvasios darbą, kurio žmogaus akys negali pamatyti ir ausys negali išgirsti – tiek dabartinį, tiek ankstesnį. Tai apima išmintį, kuri nėra gyvenimo pasaulyje filosofija, ir žmogui sunkiai perprantamus stebuklingus dalykus. Tai yra Jo būtis, atvira žmogui ir kartu nuo jo paslėpta. Tai, ką Jis išreiškia, nėra nepaprasto žmogaus būtis, bet Dvasiai iš prigimties būdingos savybės ir būtis. Jis nekeliauja po pasaulį, bet viską apie jį žino. Jis bendrauja su žinių stokojančiomis ir siauro akiračio „žmogbeždžionėmis“, tačiau išreiškia žodžius, kurie pranoksta žinias ir didžių žmonių išsakytas mintis. Jis gyvena tarp bukų ir nejautrių žmonių, neturinčių žmogiškumo ir nesuprantančių žmogiško gyvenimo ar žmogiškumo normų, tačiau Jis gali reikalauti, kad žmonija savo gyvenimu išreikštų normalų žmogiškumą, kartu atskleisdamas niekšingą ir žemą žmonijos žmogiškumą. Visa tai yra Jo būtis, pranokstanti bet kurio kūno ir kraujo žmogaus būtį. Jam nėra reikalo dar papildomai patirti sudėtingo, painaus ir bjauraus socialinio gyvenimo, kad galėtų atlikti darbą, kurį turi atlikti, ir iki galo atskleisti sugedusios žmonijos turinį. Bjaurus socialinis gyvenimas negalėtų „išugdyti“ Jo kūno. Jo darbas ir žodžiai tik atskleidžia žmogaus maištingumą, o ne suteikia žmogui patirties ir pamokų, kaip gyventi pasaulyje. Kad suteiktų žmogui gyvenimą, Jam nereikia tirti nei visuomenės, nei žmogaus šeimos. Žmogaus atskleidimas ir teisimas nėra Jo kūno patirties išraiška; žmogaus neteisumą Jis atskleidžia jau seniai pažinęs žmogaus maištingumą ir neapkęsdamas žmonijos sugedimo. Visu Savo darbu Jis parodo žmogui Savo būdą ir išreiškia Savo būtį. Tik Jis gali atlikti šį darbą; joks žmogus iš kūno ir kraujo to nesugebėtų. Iš Jo darbo žmogus negali pasakyti, koks Jis asmuo. Pagal Jo darbą žmogus taip pat negali Jo priskirti prie sukurtų žmonių. Pagal Jo būtį Jo taip pat negalima priskirti prie sukurtų žmonių. Todėl žmogui belieka Jį priskirti ne žmonių kategorijai, tačiau jis nežino, kokiai kategorijai Jis priklauso, todėl galiausiai priskiria Jį „Dievo“ kategorijai. Žmogus taip elgiasi ne be pagrindo, nes tarp žmonių Jis atliko daug darbo, kurio žmogus negali atlikti.

Dievo atliekamas darbas neatspindi Jo kūno patirties, o žmogaus atliekamas darbas atspindi jo asmeninę patirtį. Kiekvienas žmogus kalba apie savo asmeninę patirtį. Dievas gali tiesiogiai išreikšti tiesą, o žmogus gali išreikšti atitinkamą patirtį tik patyręs tam tikras tiesas. Dievo darbas nevaržomas jokių nurodymų, laiko ar geografinių apribojimų. Jis gali išreikšti Savo būtį bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Jis dirba taip, kaip Jam patinka. O žmogaus darbui būtinos tam tikros sąlygos ir aplinkybės; be jų jis negalėtų dirbti ir išreikšti savo Dievo pažinimo ar tiesos patirties. Palyginęs suprasi, ar tai Paties Dievo, ar žmogaus darbas. Jei nebūtų Paties Dievo darbo, o tik žmogaus darbas, tu tik matytum, kad kiti neprilygsta šių žmonių mokymui, jų kalbėjimo manierai, reikalų tvarkymo principams ir nesugeba dirbti taip įgudusiai bei užtikrintai kaip jie. Jūs visi žavitės šiais gero kalibro ir labai išprususiais žmonėmis, tačiau iš Dievo darbo ir žodžių nematai, kokio aukšto lygio yra Jo žmogiškumas. Priešingai, Jis yra paprastas, o darbą atlieka normaliai ir praktiškai, tačiau mirtingieji negali Jo perprasti, todėl žmonių širdyse kyla pagarbi baimė. Žmogaus darbe gali atsiskleisti itin gili jo patirtis, išlavinta vaizduotė ir gebėjimas samprotauti, taip pat itin geras žmogiškumas, tačiau visa tai gali sukelti tik žmonių susižavėjimą, bet ne pagarbią baimę ir išgąstį. Žmonės žavisi tais, kurie geba dirbti, turi ypač gilios patirties ir gali praktikuoti tiesą, tačiau tokie žmonės niekada negali sukelti pagarbios baimės, tik susižavėjimą ir troškimą į juos lygiuotis. Tuo tarpu žmonės, patyrę Dievo darbą, Dievu ne žavisi, o jaučia, kad Jo darbas pranoksta žmogaus galimybes ir yra žmogui neperprantamas, naujas ir nuostabus. Patirdami Dievo darbą žmonės pirmiausia suvokia, kad Jis yra neperprantamas, išmintingas ir nuostabus, ir pajunta Jam pagarbią baimę; jie jaučia, kad Jo atliekamas darbas yra paslaptingas ir pranoksta žmogaus proto galimybes. Žmonės tenori gebėti atitikti Jo reikalavimus, įgyvendinti Jo ketinimus; jie nenori Jo pranokti, nes Jo atliekamas darbas pranoksta žmogaus mąstymo bei vaizduotės ribas ir žmogus negalėtų jo atlikti vietoj Jo. Net pats žmogus nežino savo trūkumų, tačiau Dievas atvėrė naują kelią ir atėjo tarp žmonių, kad atvestų juos į naujesnį ir gražesnį pasaulį, todėl žmonija galėjo žengti pirmyn ir pradėti iš naujo. Žmonės Dievui jaučia ne susižavėjimą, tiksliau, ne vien susižavėjimą. Giliausiai jie patiria pagarbią baimę ir meilę; jie jaučia, kad Dievas iš tiesų yra nuostabus. Jis atlieka darbą, kurio žmogus negali atlikti, ir sako tai, ko žmogus negali pasakyti. Žmonės, patyrę Dievo darbą, visada jaučia kažką nenusakomo. Tie, kurių patirtis pakankamai gili, gali pažinti Dievo meilę; jie gali pajusti Jo mielumą, tai, koks išmintingas ir nuostabus yra Jo darbas, ir dėl to tarp jų atsiranda begalinė jėga. Tai ne išgąstis ar retkarčiais jaučiama meilė ir pagarba, o gilus Dievo gailestingumo žmogui ir pakantumo jam pajautimas. Tačiau patyrę Jo baudimą ir teismą žmonės jaučia Jo didybę ir tai, kad Jis netoleruoja jokio įžeidimo. Net ir daug Jo darbo patyrę žmonės nesugeba Jo perprasti; visi, kurie iš tiesų jaučia Jam pagarbią baimę, žino, kad Jo darbas neatitinka žmonių sampratų, o visada jas griauna. Jam nereikia, kad žmonės Juo visiškai žavėtųsi ar tik išoriškai rodytų Jam paklusnumą; jie turi iš tiesų jausti pagarbią baimę ir iš tiesų Jam paklusti. Patyrę tiek daug Jo darbo, visi, kurie turi tikros patirties, širdyje ima jausti Jam pagarbią baimę, kuri pranoksta susižavėjimą. Per Jo baudimo ir teismo darbą žmonės pamatė Jo būdą, todėl jų širdyse kilo pagarbi baimė Jam. Dievo reikia bijoti ir Jam paklusti, nes Jo būtis ir Jo būdas skiriasi nuo sukurtosios būtybės būties ir būdo ir yra už juos aukštesni. Dievas egzistuoja savaime ir yra amžinas, Jis nėra sukurtoji būtybė; tik Dievas yra vertas pagarbios baimės ir paklusnumo, o žmogus – ne. Taigi visi, kurie patyrė Jo darbą ir iš tiesų Jį pažino, širdyje ima jausti Jam pagarbią baimę. Tačiau tų, kurie neatsisako savo sampratų apie Jį – tų, kurie apskritai nelaiko Jo Dievu, – širdys nėra nė kiek dievobaimingos. Nors jie Juo seka, jie nėra užkariauti – tokie žmonės iš prigimties yra maištingi. Taip dirbdamas Jis siekia, kad visos sukurtosios būtybės širdyje jaustų pagarbią baimę Kūrėjui, Jį garbintų ir besąlygiškai paklustų Jo viešpatavimui. Būtent tokio galutinio rezultato siekiama visu Jo darbu. Jei žmonių, patyrusių tokį darbą, širdys nėra nė kiek dievobaimingos ir jų ankstesnis maištingumas nė kiek nepasikeičia, jie neabejotinai bus pašalinti. Jei žmogus Dievu tik žavisi ar tik pagarbiai laikosi nuo Jo atokiau ir nė kiek Jo nemyli, vadinasi, būtent tiek gali pasiekti žmogus, kurio širdyje nėra meilės Dievui, ir tokiam žmogui trūksta to, kas būtina, kad jis būtų ištobulintas. Jei tiek atlikto darbo negali pelnyti tikros žmogaus meilės, vadinasi, tas žmogus nėra įgijęs Dievo ir iš tiesų nesiekia tiesos. Žmogus, kuris nemyli Dievo, nemyli ir tiesos, todėl negali įgyti Dievo, juo labiau gauti Dievo pritarimo. Kad ir kaip tokie žmonės patirtų Šventosios Dvasios darbą ir kad ir kaip patirtų teismą, jie negali turėti dievobaimingos širdies. Tai žmonės, kurių prigimties neįmanoma pakeisti ir kurių būdas itin bjaurus. Visi, kurie neturi dievobaimingos širdies, bus pašalinti ir nubausti taip pat kaip ir piktadariai; jie kentės net labiau už tuos, kurie elgėsi neteisiai.