Kiekvienas, kuris seka Dievu, turėtų suprasti Dievo darbo tikslą, kokių rezultatų Jis savo darbu siekia ir kokie iš tiesų yra Jo ketinimai. Šiandien visiems žmonėms kaip tik ir stinga Dievo darbo pažinimo. Žmonės nei suvokia, nei supranta, ką Dievas nuo pasaulio sukūrimo iki šių dienų yra padaręs žmogui, koks yra visas Jo darbas ir kokie iš tiesų yra Jo ketinimai. Šio pažinimo stokoja ne tik religinis pasaulis – dar labiau jo stokoja visi, kurie tiki Dievą. Atėjus dienai, kai iš tiesų išvysi Dievą, suvoksi Jo išmintį, regėsi visus Jo darbus ir pažinsi, kas Jis yra ir ką turi, kai išvysi Jo gausą, išmintį, nuostabumą ir visą darbą, kurį Jis atliko žmonėse, – tik tada iš tiesų tikėsi Dievą. Kai sakoma, kad Dievas yra visa apimantis ir kupinas gausos, ką iš tikrųjų reiškia, kad Jis yra visa apimantis? Ir ką reiškia, kad Jis yra kupinas gausos? Jei to nesupranti, negalima laikyti, kad tiki Dievą. Kodėl sakau, kad religinio pasaulio žmonės netiki Dievu, bet daro bloga ir yra tos pačios padermės kaip velniai? Sakau, kad jie daro bloga dėl to, kad jie nesupranta Dievo ketinimų ir neįžvelgia Jo išminties. Dievas jiems niekada neapreiškia savo darbo. Jie visi yra akli ir nemato Dievo darbų. Dievas juos yra apleidęs – jie nepatiria Jo rūpesčio ir nėra Jo saugomi, o apie Šventosios Dvasios darbą nė kalbos negali būti. Tie, kurių nepaliečia Dievo darbas, daro bloga ir priešinasi Dievui. Kalbėdamas apie tuos, kurie priešinasi Dievui, turiu omenyje tuos, kurie nepažįsta Dievo; tuos, kurie lūpomis Jį išpažįsta, tačiau Jo nepažįsta; tuos, kurie seka Dievu, bet Jam nepaklūsta; ir tuos, kurie naudojasi Jo malone, tačiau nepajėgia tvirtai Jį liudyti. Jei žmogus nesupranta Dievo darbo tikslo ir nesupranta, kokį darbą Dievas atlieka žmonijai, jis negali būti darnoje su Dievo ketinimais ir negali tvirtai Jį liudyti. Žmogus priešinasi Dievui, viena vertus, dėl savo ydingos prigimties, kita vertus, todėl, kad nepažįsta Dievo, nesupranta Jo darbo principų ir nežino, kokie yra Jo ketinimai žmonijos atžvilgiu. Šie du aspektai drauge sudaro žmonijos priešinimosi Dievui istoriją. Tie, kurie tik pradėjo tikėti Dievu, priešinasi Jam todėl, kad žmogaus prigimtis priešinasi Dievui. O tie, kurie Dievu tiki jau daugelį metų, priešinasi Jam todėl, kad Jo nepažįsta, be to, yra ydingos prigimties. Kol Dievas dar nebuvo įsikūnijęs, žmogaus priešinimasis Dievui buvo vertinamas pagal tai, ar jis laikėsi danguje Dievo nustatytų įstatymų. Pavyzdžiui, Įstatymo amžiuje kiekvienas, kuris nesilaikė Jahvės įstatymų, priešinosi Dievui; kiekvienas, kuris pasisavindavo Jahvei skirtas aukas arba priešindavosi tiems, kuriuos Jahvė buvo išsirinkęs, priešinosi Dievui ir turėjo būti užmėtytas akmenimis; kiekvienas, kuris negerbė savo tėvų arba mušė ir keikė kitus žmones, nesilaikė Dievo įstatymų. Visi, kurie nesilaikė Jahvės įstatymų, priešinosi Jam. Malonės amžiuje buvo kitaip. Kiekvienas, kuris priešinosi Jėzui, priešinosi Dievui, ir kiekvienas, kuris nepakluso Jėzaus žodžiams, priešinosi Dievui. Tuo metu sąvoka „priešintis Dievui“ įgijo tikslesnį ir konkretesnį apibrėžimą. Kol Dievas dar nebuvo įsikūnijęs, žmogaus priešinimasis Dievui buvo vertinamas pagal tai, ar jis garbino ir aukštino danguje esantį neregimą Dievą. Tuo metu sąvoka „priešintis Dievui“ nebuvo tokia konkreti, nes žmonės nebuvo matę Dievo ir nežinojo, kaip iš tiesų atrodo Dievas, kaip Jis veikia ir kaip kalba. Žmonės neturėjo jokių įsivaizdavimų apie Dievą, todėl jų tikėjimas Juo buvo miglotas, nes Dievas žmogui dar nebuvo pasirodęs. Todėl, kad ir kokie buvo žmonių įsivaizdavimai apie Dievą, Dievas jų nesmerkė ir nekėlė jiems per didelių reikalavimų, nes jie nebuvo Jo matę. Kai Dievas įsikūnija ir ateina darbuotis tarp žmonių, visi Jį pamato, išgirsta Jo žodžius ir išvysta įsikūnijusio Dievo darbus. Tuomet visi žmonių turėti įsivaizdavimai apie Dievą subliūkšta. Tie, kurie mato įsikūnijusį Dievą ir sąmoningai Jam paklūsta, nebus pasmerkti, o tie, kurie tikslingai Jam priešinasi, bus laikomi besipriešinančiais Dievui. Tokie žmonės yra antikristai – priešai, sąmoningai besipriešinantys Dievui. Tie, kurie turi savų įsivaizdavimų apie Dievą, tačiau vis tiek noriai Jam paklūsta, nebus pasmerkti. Dievas smerkia žmones už jų ketinimus ir darbus, o ne už jų mintis ir idėjas. Jei Dievas smerktų žmones už jų mintis ir idėjas, nė vienas neišvengtų Jo rūstybės. Tie, kurie sąmoningai priešinasi įsikūnijusiam Dievui, bus nubausti už savo nepaklusnumą. Jie priešinasi todėl, kad turi savų įsivaizdavimų apie Dievą, todėl ir imasi veiksmų, kurie trukdo Dievo darbui. Visi tokie žmonės sąmoningai priešinasi Dievui ir mėgina griauti Jo darbą. Jie ne tik turi savų įsivaizdavimų apie Dievą, bet ir savo veiksmais trikdo Jo darbą, todėl yra pasmerkti. Tie, kurie tikslingai netrikdo Dievo darbo, nebus pasmerkti kaip nusidėjėliai, nes jie geba nuoširdžiai paklusti ir nedaro nieko, kas trukdytų Dievo darbui ar jį trikdytų. Tokie žmonės nebus pasmerkti. Tačiau jei žmogus daugelį metų patiria Dievo darbą, bet vis tiek laikosi savo įsivaizdavimų apie Dievą, nesupranta įsikūnijusio Dievo darbo ir, kad ir kiek metų patirtų Jo darbą, negeba pažinti paties Dievo, net jei nedaro nieko, kas trikdytų Dievo darbą, o jo širdyje tebėra daug įsivaizdavimų apie Dievą, net jei tie įsivaizdavimai nepasireiškia išoriškai, toks žmogus Dievo darbui yra visiškai nenaudingas, negali skelbti Evangelijos ir tvirtai liudyti Dievo. Toks žmogus – niekam tikęs ir kvailys. Kadangi tokie žmonės nepažįsta Dievo ir neatsisako savo įsivaizdavimų apie Jį, jie yra pasmerkti. Galima sakyti taip: žmogui, kuris ką tik pradėjo tikėti Dievu, normalu turėti įsivaizdavimų apie Dievą ir Jo nepažinti. Nenormalu, jei žmogus daugelį metų tiki į Dievą, yra patyręs daugybę Jo darbų ir vis tiek neatsisako savo įsivaizdavimų apie Dievą. Dar labiau nenormalu, jei toks žmogus nepažįsta Dievo. Tai nėra normali būsena, todėl tokie žmonės yra pasmerkti. Jie yra visiškai nenaudingi, jie labiausiai priešinasi Dievui ir veltui naudojasi Jo malone. Galiausiai visi tokie žmonės bus pašalinti.

Kas nesupranta Dievo darbo tikslo, tas priešinasi Dievui. Dar labiau Jam priešinasi tie, kurie supranta Dievo darbo tikslą, tačiau nesiekia Jam įtikti. Yra tokių, kurie didžiosiose bažnyčiose skaito Bibliją ir nuo ryto iki vakaro atmintinai cituoja Biblijos ištraukas, tačiau nė vienas iš jų nesupranta Dievo darbo tikslo, nė vienas iš jų nepažįsta Dievo ir negyvena pagal Dievo valią. Jie visi yra beverčiai, niekingi žmonės, kurie dedasi galį pamokslauti pačiam „Dievui“. Tai žmonės, kurie prisidengia Dievo vardu, tačiau sąmoningai Jam priešinasi, dedasi tikintys Dievą, bet minta žmogaus kūnu ir geria jo kraują. Visi jie – žmonių sielas ryjantys pikti demonai, vyriausieji demonai, tyčia trukdantys žmonėms žengti teisingu keliu, ir suklupimo akmenys, trukdantys žmonėms ieškoti Dievo. Jie gali pasirodyti „fiziškai tvirti“, tačiau kaip jų sekėjams žinoti, kad tai antikristai, kurstantys žmones priešintis Dievui? Kaip jų sekėjai gali suprasti, kad jie yra gyvieji velniai, pasiryžę praryti žmonių sielas? Tie, kurie Dievo akivaizdoje laiko save kilniais, iš tiesų yra patys menkiausi, o tie, kurie laiko save menkais, yra patys kilniausi. Tie, kurie tariasi pažįstantys Dievo darbą ir, nė kiek nesivaržydami, skelbia apie jį kitiems, nors Dievas yra priešais jų akis, yra didžiausi neišmanėliai. Tokie žmonės neliudija Dievo – jie kupini arogancijos ir pasipūtimo. O tie, kurie mano pernelyg menkai pažįstantys Dievą, tačiau iš tikrųjų yra sukaupę praktinės patirties ir tikro Dievo pažinimo, yra Jam patys mylimiausi. Tik tokie žmonės iš tiesų liudija Dievą ir tik tokie gali būti Dievo tobulinami. Tie, kurie nesupranta Dievo ketinimų, priešinasi Dievui. Tie, kurie tikrai supranta Dievo ketinimus, tačiau negyvena pagal tiesą, priešinasi Dievui. Tie, kurie valgo ir geria Dievo žodžius, bet elgiasi priešingai Dievo žodžių esmei, priešinasi Dievui. Tie, kurie puoselėja savo įsivaizdavimus apie įsikūnijusį Dievą ir, be to, sąmoningai maištauja, priešinasi Dievui. Tie, kurie teisia Dievą, priešinasi Dievui. Ir kiekvienas, kuris nepažįsta Dievo ir negali Jo liudyti, priešinasi Dievui. Todėl raginu jus: jei iš tiesų turite tikėjimo eiti šiuo keliu, eikite juo toliau. Tačiau jei negalite liautis priešinęsi Dievui, geriau pasitraukite, kol dar nevėlu. Priešingu atveju jūsų laukia labai liūdna baigtis, nes jūsų prigimtis pernelyg sugedusi. Jums stinga ištikimybės, paklusnumo, jūsų širdys netrokšta teisumo ir tiesos, jums stinga meilės Dievui. Galima sakyti, kad jūsų būsena Dievo akivaizdoje iš esmės yra visiškas chaosas. Jūs nepajėgūs laikytis to, ko turėtumėte laikytis, nepajėgūs sakyti to, ką turėtumėte sakyti, nepajėgūs įgyvendinti to, ką turėtumėte įgyvendinti, ir nepajėgūs atlikti pareigos, kurią turėtumėte atlikti. Jums stinga ištikimybės, sąžinės, paklusnumo ir ryžto, kurių iš jūsų tikimasi. Jūs neištvėrėte kančios, kurią turėjote ištverti, ir net tikėjimo, kurį turėtumėte turėti, jums stinga. Jūs tiesiog esate visiškai niekam tikę. Argi jums ne gėda taip toliau gyventi? Patariu jums verčiau anksčiau nei vėliau amžiams užmerkti akis, kad Dievui nebereikėtų dėl jūsų rūpintis ir dėl jūsų kentėti. Jūs tikite Dievu, bet nesuprantate Jo ketinimų; valgote ir geriate Dievo žodžius, tačiau nesugebate laikytis Dievo žmogui keliamų reikalavimų. Tikite Dievą, tačiau Jo nepažįstate, gyvenate neturėdami tikslo, dėl kurio verta stengtis, be jokių vertybių ir be jokios gyvenimo prasmės. Esate žmonės, tačiau neturite nei sąžinės, nei orumo, nei menkiausio patikimumo. Ar vis dar galite vadintis žmonėmis? Tikite Dievą, tačiau Jį apgaudinėjate, netgi geidžiate Dievo pinigų ir valgote aukas, kurios Dievui atnašaujamos. Ir vis dėlto galiausiai nė kiek nesiskaitote su Dievu ir neturite nė lašo sąžinės Jo atžvilgiu. Nesugebate įvykdyti nė menkiausio Dievo reikalavimo. Ar dar galite vadintis žmonėmis? Valgote Dievo jums duotą maistą, kvėpuojate Dievo suteiktu deguonimi ir mėgaujatės Jo malone, tačiau galiausiai Jo nė kiek nepažįstate. Priešingai, tapote beverčiais, Dievui besipriešinančiais nevykėliais. Argi dėl to nesate prastesni net už šunis? Ar tarp gyvūnų rastųsi už jus piktavališkesnių sutvėrimų?

Tie pastoriai ir vyresnieji, kurie užimdami aukštą padėtį, moko kitus, priešinasi Dievui – jie visi yra Šėtono sąjungininkai. O jūs, kurie neužimate tokios padėties, bet vis tiek mokote kitus, argi nesipriešinate Dievui dar labiau? Argi nesate dar labiau susidėję su Šėtonu? Tie, kurie nesupranta Dievo darbo tikslo, nežino, kaip būti darnoje su Dievo ketinimais. Ar gali būti, kad tie, kurie supranta Dievo darbo tikslą, nežino, kaip būti darnoje su Jo ketinimais? Dievo darbe nėra klaidų – problema slypi žmonių siekiuose. Argi tie padugnės, kurie sąmoningai priešinasi Dievui, nėra dar klastingesni ir piktavališkesni už tuos pastorius ir vyresniuosius? Dievui besipriešinančių žmonių yra daug, tačiau jų priešinimasis pasireiškia įvairiai. Kaip įvairūs yra tikintieji, taip įvairūs yra ir Dievui besipriešinantys žmonės – kiekvienas priešinasi savaip. Joks žmogus, aiškiai nesuprantantis Dievo darbo tikslo, nebus išgelbėtas. Kad ir kaip žmogus anksčiau būtų priešinęsis Dievui, jei jis galiausiai supranta Dievo darbo tikslą ir stengiasi įtikti Dievui, Dievas nubraukia visas jo ankstesnes nuodėmes. Jei tik žmogus siekia tiesos ir ja vadovaujasi, Dievas neprisimins visko, ką jis yra padaręs. Negana to, Dievas tokius žmones laikys teisiais, nes jie geba gyventi pagal tiesą. Toks Dievo teisumas. Kol žmogus nėra regėjęs Dievo ir nepatyręs Jo darbo, kad ir kaip jis būtų elgęsis su Dievu, Dievas to neprisimena. Tačiau kai žmogus pamato Dievą ir patiria Jo darbą, Dievas visus jo darbus ir poelgius įrašo į „metraštį“, nes žmogus jau yra regėjęs Dievą ir gyvenęs Jam vykdant savo darbą.

Kai žmogus iš tikrųjų pamato visa, kas Dievui priklauso ir kas Jis yra, pamato Jo neprilygstamą didybę, iš tikrųjų pažįsta Dievo darbą ir pasikeičia jo senoji prigimtis, tuomet jis visiškai nusikrato Dievui besipriešinančios maištingos prigimties. Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus kadaise priešinosi Dievui ir maištavo prieš Jį. Tačiau jei nuoširdžiai gali paklusti įsikūnijusiam Dievui, nuo šiol savo ištikimybe sieksi įtikti Dievui, vadovausiesi tiesa, kuria privalai vadovautis, atliksi savo pareigą, kurią privalai atlikti, ir laikysiesi taisyklių, kurių privalai laikytis, būsi žmogus, pasiryžęs atsikratyti savo maištingumo ir įtikti Dievui – žmogus, kurį Dievas gali tobulinti. Jei ir toliau atkakliai eisi klaidingu keliu, nesigailėsi savo poelgių, toliau maištausi ir neturėsi nė menkiausio noro bendradarbiauti su Dievu bei Jam įtikti, tuomet toks užkietėjęs ir nepataisomas žmogus bus baudžiamas ir nebus tarp tų, kuriuos Dievas tobulina. Tokiu atveju būsi Dievo priešas šiandien, būsi Dievo priešas rytoj, poryt taip pat būsi Dievo priešas – amžiams liksi žmogumi, kuris priešinasi Dievui, Jo priešu. Kaipgi tada Dievas galėtų tave palikti nenubaustą? Žmogaus prigimtis priešinasi Dievui, tačiau jis neturi dėl to sąmoningai ieškoti „paslapties“, kaip priešintis Dievui, teisindamasis, kad prigimtį labai sunku pakeisti. Jei taip elgsiesi, verčiau jau pasitrauk, kol dar nevėlu, kad ateityje netektų patirti dar sunkesnės bausmės, kad neištrūktų ir netaptų nevaldoma tavo gyvuliška prigimtis ir galiausiai Dievas neatimtų tau kūniškos gyvybės. Tu tiki Dievą, kad gautum palaiminimų, tačiau jei galiausiai vietoj jų patirsi nelaimę, tavo tikėjimas bus buvęs bergždžias. Patariu jums verčiau susigalvoti kitą planą. Argi bet kas jums nebūtų geriau už tikėjimą į Dievą? Argi tikrai manote, kad tai vienintelis kelias jums? Argi neišgyvensite ir nesiekdami tiesos? Kam taip eiti prieš Dievą?