Per keletą tūkstančių nuopuolio metų žmonės visiškai prarado jautrumą ir sveiką nuovoką. Jie visi tapo blogio demonais, kurie Dievui taip priešinasi, kad apie jų maištingumą prieš Jį yra rašyta istoriniuose dokumentuose, o patys žmonės visiškai negali paaiškinti savo maištingo elgesio – mat Šėtonas juos taip stipriai sugadino ir išvedė iš kelio, jog jie nežino, kur toliau pasukti. Net ir šiandien žmonės vis dar Dievą išduoda. Kai jie pamato Dievą, jie Jį išduoda, o kai negali Jo matyti, jie taip pat Jį išduoda. Yra netgi tokių, kurie, būdami Dievo prakeiksmų ir rūstybės liudininkais, vis tiek Jį išduoda. Todėl aš sakau, kad žmogaus protas prarado savo pirminę funkciją; savo pirminę funkciją prarado ir jo sąžinė. Mano akimis, visi žmonės yra žvėrys žmogaus pavidalu ir nuodingos gyvatės. Kad ir kaip jie stengtųsi Mano akyse atrodyti verti gailesčio, Aš niekada nebūsiu jiems gailestingas, nes jie nė kiek nesuvokia skirtumo tarp juoda ir balta ir nė vienas jų neskiria tiesos nuo netiesos. Jų protas yra sustingęs, tačiau jie vis tiek nori gauti palaiminimų; jų žmogiškumas yra labai menkas, tačiau jie vis tiek nori išlaikyti galią tarsi karaliai. Kieno karaliai jie galėtų būti su tokiu mąstymu? Kaip jie su tokiu žmogiškumu galėtų sėdėti sostuose? Žmonės išties neturi jokios gėdos! Jie niekšai, kurie save pervertina! Siūlau, kad jūs, kurie norite įgyti palaiminimų, pirmiausia rastumėte veidrodį ir pažvelgtumėte į savo bjaurų atvaizdą. Ar tu turi savybių, kurių reikia būti karaliumi? Ar tavo veido bruožai yra panašūs į žmogaus, kuris galėtų gauti palaiminimų? Tavo būdas nė trupučio nepasikeitė ir nesugebėjai įgyvendinti nė krislelio tiesos, tačiau vis vien svajoji apie nuostabų rytojų. Tai paprasčiausi kliedesiai! Žmogus, gimęs tokioje purvinoje žemėje, stipriai persismelkė visuomenės užkratu, jį suformavo feodalinės moralės normos, o išauklėjo „aukštojo mokslo įstaigos“. Atsilikęs mąstymas, kritusi moralė, smukusi pasaulėžiūra, niekšinga prisitaikymo pasaulyje filosofija, visiškai bevertis buvimas, primityvūs papročiai ir kasdienis gyvenimas – visa tai giliai įsibrovė į žmogaus širdį, smarkiai pakirto ir sugniuždė jo sąžinę. Dėl to žmogus vis labiau tolsta nuo Dievo ir dar labiau Jam priešinasi. Žmogaus būdas diena iš dienos tampa vis nuožmesnis, ir nėra nė vieno žmogaus, kuris noriai atsisakytų ko nors dėl Dievo, nė vieno, kuris paklustų Dievui savo valia, o juo labiau tokio, kuris savo noru siektų Dievo apsireiškimo. Vietoj to, būdamas Šėtono valdžioje, žmogus iki soties vaikosi malonumų ir beatodairiškai leidžia savo kūnui klimpti į purvą. Net kai tie, kurie gyvena tamsoje, išgirsta tiesą, jie neturi jokio noro jos praktikuoti ir nėra linkę jos siekti, nors ir mato, kad Dievas jau apsireiškė. Kaip tokia morališkai puolusi žmonija gali turėti bent menkiausią išganymo galimybę? Kaip tokia morališkai puolusi žmonija gali gyventi šviesoje?

Žmogus turėtų keisti būdą pirmiausia pažindamas savo esmę ir keisdamas mąstymą, prigimtį bei vidinę nuostatą – per pamatinius pokyčius. Tik tokiu būdu žmogaus būdas iš tikrųjų pasikeis. Pagrindinė žmogaus sugedusio būdo priežastis yra Šėtono klaidinimas, žlugdymas ir apnuodijimas. Šėtonas žmogų supančiojo, užvaldė ir pažeidė jo mąstymą, moralę, suvokimą ir protą. Būtent dėl to, kad Šėtonas sugadino pačią pamatinę žmogaus prigimtį ir ji tapo visiškai nebepanaši į tą, kokią Dievas sukūrė iš pat pradžių, žmogus priešinasi Dievui ir nepajėgia priimti tiesos. Taigi, kad pasikeistų žmogaus būdas, pirmiausia turėtų pasikeisti jo mąstyme, suvokime ir prote įsišaknijęs Dievo pažinimas ir tiesos samprata. Tie, kurie gimė labiausiai puolusiuose kraštuose, dar mažiau nutuokia, kas yra Dievas ir ką reiškia tikėti Dievą. Kuo labiau morališkai smukę žmonės, tuo mažiau jie žino, kad Dievas yra, ir tuo menkesnis jų protas ir suvokimas. Pagrindinė žmogaus priešinimosi Dievui ir maišto prieš Jį priežastis yra tai, kad jį sugadino Šėtonas. Kadangi Šėtonas jį sugadino, žmogaus sąžinė tapo nejautri, jo moralė smuko, mintys išsigimė, o požiūris tapo atsilikęs. Kol Šėtonas dar nebuvo žmogaus sugadinęs, šis pradžioje paklusdavo Dievui ir, išgirdęs Jo žodžius, jiems paklusdavo. Iš pradžių jis buvo sveiko proto ir švarios sąžinės, ir jam buvo būdingas tikrasis žmogiškumas. Po to, kai Šėtonas žmogų sugadino, viskas – jo pirminis protas, sąžinė ir žmoniškumas – prarado jautrumą ir buvo Šėtono suteršti. Taip žmogus neteko paklusimo ir meilės Dievui. Žmogaus protas tapo ydingas, jo būdas – toks pat kaip žvėries, o maištavimas prieš Dievą nuolat stiprėjo ir darėsi vis sunkesnis. Vis dėlto žmogus to dar nei žino, nei suvokia, tik paprasčiausiai nuolat priešinasi ir maištauja. Žmogaus būdo apraiškos yra jo proto, sąmoningumo ir sąžinės išraiška. Kadangi jo protas ir suvokimas yra ydingi, o sąžinė tapo visiškai nejautri, jo būdas maištauja prieš Dievą. Jeigu žmogaus protas ir sąmoningumas negali pasikeisti, tai apie jo būdo pasikeitimą kaip ir apie tai, kad jis atitiktų Dievo valią, negali būti nė kalbos. Jeigu žmogaus protas yra liguistas, jis negali tarnauti Dievui ir nėra tinkamas būti Dievo įrankiu. „Sveikas protas“ – tai paklusimas ir ištikimybė Dievui, Dievo ilgėjimasis, besąlygiškas atsidavimas ir sąžiningumas Dievo akivaizdoje. Tai reiškia buvimą su Dievu visa širdimi ir mintimis ir sąmoningą nesipriešinimą Jam. Būti ydingo proto yra visai kas kita. Šėtono sugadintas žmogus susikūrė įvairiausių įsivaizdavimų apie Dievą; jis nėra Jam ištikimas ir Jo nesiilgi, o apie buvimą sąžiningam su Dievu nė kalbos negali būti. Žmogus sąmoningai priešinasi Dievui, Jį teisia ir net svaidosi įžeidimais Jam už akių. Žmogus už akių teisia Dievą, nors puikiai žino, kad Jis yra Dievas; jis nė trupučio neketina Dievui paklusti, o tik paprasčiausiai kelia Jam reikalavimus ir reiškia norus. Tokie žmonės – žmonės, kurių protas ydingas, – vis dar nepajėgia suvokti savo niekingo elgesio ir gailėtis dėl savo maištingų veiksmų. Jei žmonėms pavyksta pažinti save, tai reiškia, kad jie atgavo bent dalį sveiko proto; kuo labiau jie maištauja prieš Dievą ir dar nepažįsta patys savęs, tuo mažiau sveiko proto jie turi.

Žmogaus sugedusio būdo šaknys slypi ne kur kitur, o nejautrioje jo sąžinėje, piktybiškoje prigimtyje ir ydingame prote. Jei žmogaus sąžinė ir protas vėl taptų sveikais, jis vėl taptų tuo Dievui naudoti tinkamu įrankiu. Taip yra paprasčiausiai dėl to, kad žmogaus sąžinė visada buvo nejautri, o jo protas niekada nebuvo sveikas ir vis labiau atbunka. Būtent todėl žmogaus maištingų veiksmų prieš Dievą taip padaugėjo, jog jis net prikalė Jėzų prie kryžiaus, o paskutinėmis dienomis užtrenkia duris prieš įsikūnijusį Dievą, smerkia Jo kūną ir laiko Jį menku. Jeigu žmogus turėtų nors kiek žmogiškumo, jis nebūtų toks žiaurus įsikūnijusio Dievo kūnui; jeigu jis turėtų bent kiek proto, jis taip piktai su juo nesielgtų; o jeigu turėtų nors menkiausią lašelį sąžinės, ne toks būtų jo „atsidėkojimas“ įsikūnijusiam Dievui. Žmogus gyvena laikais, kai Dievas tapo kūnu, bet, užuot dėkojęs Jam už tokią nuostabią galimybę, jis keikia Dievo atėjimą arba visiškai ignoruoja Dievo įsikūnijimo faktą, taip rodydamas savo nepritarimą ir priešiškumą. Kad ir kaip žmogus žiūrėtų į Dievo atėjimą, Dievas visada nenuilsdamas dirba savo darbą – net jei žmogus nė kiek Jo nelaukia ir vis teikia Jam prašymus. Žmogaus būdas tapo nepaprastai piktavališkas, jo protas – visiškai nejautrus, o sąžinę piktasis sutrypė galutinai, ir ji jau seniai nebėra ta pirminė žmogaus sąžinė. Žmogus įsikūnijusiam Dievui ne tik nedėkoja už tai, kad Jis dovanojo žmonijai tiek daug gyvybės ir malonių, bet netgi jaučia gilų pasibjaurėjimą Dievu dėl Jo skleidžiamos tiesos; kadangi žmogus yra abejingas tiesai, jis bjaurisi ir Dievu. Žmogus ne tik nepajėgia paaukoti savo gyvybės įsikūnijusiam Dievui, bet dar stengiasi išgauti iš Jo palankumo ir reikalauja dešimteriopai didesnio atlygio už tai, ką pats yra davęs Dievui. Štai tokia yra žmogaus sąžinė ir protas, tačiau jis vis tiek mano, kad tai nereikšminga, ir toliau tiki, jog Dievui paaukojo per daug, o Dievas jam per mažai atlygino. Yra žmonių, kurie, padavę Man puodelį vandens, ištiesia rankas ir reikalauja užmokesčio už du puodelius pieno, arba, suteikę Man nakvynę vienai nakčiai, prašo už tai daug kartų didesnio mokesčio. Kaip su tokiu žmogiškumu ir tokia sąžine jūs dar galite norėti įgyti gyvybę? Kokie jūs niekingi! Būtent toks žmogiškumas ir tokia žmogaus sąžinė priverčia įsikūnijusį Dievą klajoti po žemę, nerandant kur prisiglausti. O ką jau kalbėti, kad įsikūnijęs Dievas nuveikė tiek daug, kad net jei Jis visiškai nieko nedarytų, tie, kurie iš tiesų turi sąžinę ir žmogiškumo, turėtų Jį garbinti ir tarnauti Jam iš visos širdies. Būtent taip turėtų elgtis visi sveiko proto žmonės, ir tai yra žmogaus pareiga. Dauguma žmonių, net tarnaudami Dievui, kelia Jam sąlygas. Jiems visai nesvarbu, ar Jis – Dievas, ar žmogus; jie kalba tik apie savo sąlygas ir siekia patenkinti vien savo pačių troškimus. Kai gaminate Man valgį, reikalaujate mokesčio už aptarnavimą, kai tvarkote Mano reikalus, prašote mokesčio už sugaištą laiką, kai dirbate Man, reikalaujate algos, kai skalbiate Mano drabužius, reikalaujate užmokesčio už skalbimą, kai aprūpinate bažnyčią, reikalaujate atlyginti išlaidas, kai kalbate, reikalaujate pranešėjo honoraro, kai dalijate knygas, reikalaujate platinimo mokesčio, o kai rašote, reikalaujate mokesčio už rašymą. Net tie, kuriuos „apgenėjau“, reikalauja iš Manęs atlygio, o tie, kurie buvo išsiųsti namo, reikalauja kompensacijos už sugadintą vardą; nesusituokusieji reikalauja kraičio arba kompensacijos už prarastą jaunystę; tie, kurie papjauna vištą, reikalauja mėsininko atlygio, kurie kepa maistą – už kepimą, o tie, kurie verda sriubą, reikalauja užmokesčio net ir už tai… Tai štai koks kilnus ir galingas yra jūsų žmogiškumas ir kokius poelgius diktuoja šilta jūsų sąžinė. Kur jūsų protas? Kur jūsų žmogiškumas? Sakau jums! Jeigu ir toliau taip darysite, Aš liausiuosi veikęs tarp jūsų. Aš neveiksiu žvėrių, apsirėdžiusių žmogaus drabužiais, gaujoje, Aš nesikankinsiu dėl būrio žmonių, po kurių dailiais veidais slepiasi laukinės širdys, ir nekentėsiu dėl tokios gyvulių bandos, kuri neturi nė mažiausios išganymo vilties. Tą dieną, kai nuo jūsų nusigręšiu, jūs mirsite; tą dieną jus apgaubs tamsa ir paliks šviesa. Sakau jums! Aš niekada nebūsiu geranoriškas tokiam žmonių būriui kaip jūsų – būriui, kuris yra menkavertiškesnis net už gyvulius! Mano žodžiai ir veiksmai turi ribas, o su tokiu jūsų žmogiškumu ir sąžine Aš daugiau nebedirbsiu, nes esate visiškai praradę sąžinę, sukėlėte Man pernelyg daug skausmo, o jūsų bjaurus elgesys Man kelia gilų pasibjaurėjimą. Tokie žmogiškumą ir sąžinę praradę žmonės niekada neturės galimybės būti išganyti; Aš niekada negelbėsiu tokių beširdžių ir nedėkingų žmonių. Kai išauš Mano diena, Aš per amžius liesiu savo deginančias liepsnas ant maišto sūnų, kurie kadaise išprovokavo Mano didžiulę rūstybę, Aš užtrauksiu amžiną bausmę tiems gyvuliams, kurie kadaise svaidė Man užgauliojimus ir Manęs išsižadėjo, Aš amžinai savo įniršio ugnimi deginsiu maišto sūnus, kurie kadaise kartu su Manimi valgė ir gyveno, bet Manimi netikėjo, Mane įžeidinėjo ir išdavė. Aš nubausiu visus, kurie sukėlė Mano pyktį, Aš išliesiu visą savo įniršį ant tų žvėrių, kurie kadaise norėjo stovėti greta Manęs kaip lygūs, bet niekada Manęs negarbino ir Man nepakluso; rykštė, kuria plaku žmogų, kris ant tų gyvulių, kurie kadaise džiaugėsi Mano globa, mėgavosi Mano skleidžiamais slėpiniais ir stengėsi gauti iš Manęs žemiškų malonumų. Aš neatleisiu nė vienam, kuris kėsinasi užimti Mano vietą, ir nepagailėsiu nė vieno, kuris bando išplėšti iš Manęs maistą ir drabužius. Kol kas jūs liekate sveiki ir gyvi ir toliau be saiko keliate savo reikalavimus Man. Kai ateis rūstybės diena, jūs daugiau iš Manęs nieko nebereikalausite; tuomet Aš leisiu jums „mėgautis“, kiek geis jūsų širdys, Aš įspausiu jūsų veidus į žemę ir jūs daugiau niekada nepakilsite! Anksčiau ar vėliau Aš „grąžinsiu“ jums šią skolą – ir viliuosi, kad kantriai laukiate šios dienos ateinant.

Jei šie niekšingi žmonės iš tikrųjų sugebėtų atsisakyti savo nežabotų troškimų ir atsisukti į Dievą, jie vis dar turėtų galimybę būti išganyti; jei žmogaus širdis iš tiesų ilgisi Dievo, Dievas jo nepaliks. Žmogus neįgyja Dievo ne todėl, kad Dievas vadovautųsi kūniškais jausmais ar nenorėtų, kad žmogus Jį įgytų, bet todėl, kad pats žmogus nenori įgyti Dievo ir neturi širdies, kuri visa esybe Jo ieškotų. Kaip Dievas galėtų prakeikti tą, kuris nuoširdžiai Jo ieško? Kaip Dievas galėtų prakeikti tą, kuris yra sveiko proto ir jautrios sąžinės? Kaip Jo rūstybės ugnis galėtų pasiglemžti tą, kuris nuoširdžiai garbina Dievą ir Jam tarnauja? Kaip iš Dievo namų galėtų būti išvarytas tas, kuris pasiruošęs Jam paklusti? Kaip galėtų Dievo bausmėje gyventi tas, kuris jaučia, kad niekada nepajėgs pakankamai stipriai mylėti Dievo? Kaip tas, kuris dėl Dievo pasiryžęs visko išsižadėti, galėtų likti be nieko? Žmogus nenori ieškoti Dievo, nenori aukoti Jam savo turto ir nenori paskirti Jam viso savo gyvenimo pastangų; vietoj to jis sako, kad Dievas nuėjo per toli, kad pernelyg daug, kas susiję su Dievu, prieštarauja žmogaus sampratoms. Su tokiu savo žmogiškumu, net jei jūs nešykštėtumėte pastangų, vis tiek nepajėgtumėte pelnyti Dievo palankumo, o ką jau kalbėti apie tai, kad Dievo jūs net neieškote. Argi nežinote, kad esate puolusi žmonijos dalis? Argi nežinote, kad nėra žemesnio žmogiškumo nei jūsų? Argi nežinote, kaip kiti jus vadina, kad jus „pagerbtų“? Tie, kurie nuoširdžiai myli Dievą, vadina jus vilko tėvu, vilko motina, vilko sūnumi ir vilko anūku; jūs esate vilko palikuonys, vilko tauta, tad turėtumėte žinoti savo tapatybę ir niekada jos nepamiršti. Nemanykite esą kažkokios iškilios asmenybės: jūs esate pati žiauriausia nežmonių grupė visoje žmonijoje. Argi viso to nežinote? Ar suprantate, kaip rizikavau, kai dirbau tarp jūsų? Jei vėl neatgausite sveiko proto, o jūsų sąžinė neims normaliai veikti, jūs niekada neatsikratysite „vilko“ vardo, niekada neišvengsite nei prakeiksmo dienos, nei bausmės dienos. Jūs gimėte menki, beverčiai padarai. Savo prigimtimi esate alkanų vilkų gauja, griuvėsių ir šiukšlių krūva, o Aš – kitaip nei jūs – dirbu savo darbą jumyse ne dėl asmeninės naudos, o dėl paties darbo būtinybės. Jei ir toliau būsite tokie maištingi, Aš sustabdysiu Savo darbą ir daugiau niekada nedirbsiu su jumis; priešingai – skirsiu Savo darbą Man patinkančiai grupei ir taip paliksiu jus visiems laikams, nes nenoriu matyti tų, kurie Man priešiški. Taigi, ar norite gyventi santarvėje su Manimi, ar būti Mano priešai?