Tik tada, kai atsikratysi savo sugadintos prigimties ir pradėsi gyventi pagal normalų žmoniškumą, būsi padarytas tobulu. Nors negalėsi nei pranašauti, nei apie atskleisti slėpinius, savo gyvenimu tu atskleisi žmogaus paveikslą. Dievas sukūrė žmogų, tačiau vėliau Šėtonas jį sugadino, todėl žmonės tapo „mirusiaisiais“. Taigi, pasikeitęs, tu nebebūsi toks kaip tie mirusieji. Būtent Dievo žodžiai atgaivina žmonių dvasią ir pažadina juos gyventi, o kai žmonių dvasia atgaivinama, jie prisikelia gyventi. Kai kalbu apie „mirusiuosius“, turiu omenyje lavonus, neturinčius dvasios, žmones, kurių dvasia nugaišo juose. Kai žmonių dvasia įžiebiama, jie atgimsta. Anksčiau minėti Šventieji – tai žmonės, kurie atgimė, tie, kurie buvo Šėtono įtakoje, bet jį nugalėjo. Kinijos išrinktieji žmonės ištvėrė žiaurų ir nežmonišką Didžiojo raudonojo drakono persekiojimą ir apgaulę, dėl ko jų sielos buvo psichologiškai palaužtos ir jie liko be menkiausios drąsos gyventi. Todėl jų dvasios pabudimas turi prasidėti nuo jų esybės: po truputį jų dvasia turi būti pažadinama pačioje jų esybėje. Kai vieną dieną jie bus pažadinti gyventi, nebebus jokių kliūčių, ir viskas vyks sklandžiai. Šiuo metu to dar neįmanoma pasiekti. Dauguma žmonių gyvena taip, kad iš jų kyla daugybė mirtį nešančių apraiškų; juos gaubia mirties atmosfera, ir jiems labai daug ko stinga. Kai kurių žmonių žodžiai neša mirtį, jų veiksmai neša mirtį, ir beveik viskas, ką jie išreiškia savo gyvenimu, yra persmelkta mirties. Jei šiandien žmonės viešai liudytų apie Dievą, jie nesugebėtų atlikti šios užduoties, nes jie dar nėra visiškai prisikėlę, o tarp jūsų yra per daug mirusiųjų. Šiandien kai kurie žmonės klausia, kodėl Dievas nerodo ženklų ir stebuklų, kad galėtų greitai išplėsti savo darbą tarp pagonių. Mirusieji negali liudyti apie Dievą; tai gali daryti tik gyvieji, tačiau šiandien dauguma žmonių yra mirusieji; per daug jų gyvena po mirties šydu, Šėtono įtakoje, ir nesugeba jos įveikti. Kaip jie galėtų tokiomis aplinkybėmis liudyti apie Dievą? Kaip jie galėtų plėsti Evangelijos darbą?

Visi, kurie gyvena tamsos įtakoje, gyvena mirties apsuptyje, juos yra užvaldęs Šėtonas. Jei žmonės nebus išgelbėti Dievo, jei Dievas jų neteis ir nebaus, jie negalės ištrūkti iš mirties įtakos; jie negalės tapti gyvaisiais. Tokie mirusieji negali nei liudyti apie Dievą, nei būti Dievo panaudoti, jau nekalbant apie patekimą į Karalystę. Dievas nori gyvųjų, o ne mirusiųjų liudijimo, ir Jis prašo, kad Jam tarnautų gyvieji, o ne mirusieji. „Mirusieji“ – tai tie, kurie priešinasi Dievui ir maištauja prieš Jį; tai tie, kurių dvasia yra atbukusi ir kurie nesupranta Dievo žodžių; tai tie, kurie nepraktikuoja tiesos ir stokoja net menkiausios ištikimybės Dievui, ir tai tie, kurie gyvena Šėtono valdžioje ir kuriuos Šėtonas išnaudoja. Mirusiųjų pasireiškimai yra tokie: jie priešinasi tiesai, maištauja prieš Dievą ir yra niekingi, niekintini, beširdžiai, arogantiški, klastingi pasalūnai. Net jei tokie žmonės valgo ir geria Dievo žodžius, jie nesugeba gyventi pagal Dievo žodžius; nors jie ir gyvena, jie yra tik vaikščiojantys lavonai, kvėpuojantys mirusieji. Mirusieji yra visiškai nepajėgūs įtikti Dievui, jau nekalbant apie visišką paklusimą Jam. Jie gali tik Jį apgauti, piktžodžiauti prieš Jį ir Jį išduoti, o tai, ką jie atskleidžia savo gyvenimu, yra vien tik Šėtono esybės apraiškos. Jei žmonės nori tapti gyvomis būtybėmis, liudyti Dievą ir būti Dievo pripažinti verti, jie privalo priimti Dievo išgelbėjimą; jie privalo noriai paklusti Jo teismui ir Jo drausminimui bei savanoriškai priimti Dievo apvalymą. Tik tada jie galės įgyvendinti visas Dievo reikalaujamas tiesas, ir tik tada jie pasieks Dievo išgelbėjimą ir tikrai taps gyvomis būtybėmis. Gyvieji yra tie, kuriuos išgelbėjo Dievas; juos Dievas teisė ir drausmino, jie pasirengę visiškai atsiduoti ir džiaugiasi galėdami paaukoti savo gyvenimą Dievui, ir jie mielai paaukotų visą savo gyvenimą Dievui. Tik tada, kai gyvieji liudija Dievą, Šėtonas gali būti sugėdintas; tik gyvieji gali plėsti Dievo evangelijos darbą, tik gyvieji atitinka Dievo ketinimus, ir tik gyvieji yra tikri žmonės. Iš pradžių Dievo sukurtas žmogus buvo gyvas, tačiau dėl Šėtono sugadinimo žmogus gyvena mirties apsuptyje ir yra veikiamas Šėtono; taigi žmonės tapo mirusiaisiais, neturinčiais dvasios, tapo Dievui besipriešinančiais priešais, tapo Šėtono įrankiais ir Šėtono belaisviais. Dievo sutverti gyvi žmonės tapo mirusiais, todėl Dievas prarado savo liudijimą ir prarado žmoniją, kurią Jis sutvėrė ir kuriai vienintelei suteikė Savo alsavimą, . Jei Dievas nori susigrąžinti Savo liudijimą ir susigrąžinti tuos, kuriuos Jis pats sutvėrė, bet kuriuos Šėtonas paėmė į nelaisvę, Jis privalo juos prikelti, kad jie taptų gyvomis būtybėmis, ir Jis privalo juos visus susigrąžinti, kad jie gyventų Jo šviesoje. Mirusieji yra tie, kurie neturi dvasios, kurie yra visiškai nejautrūs, kurie priešinasi Dievui, o dar labiau – kurie nepažįsta Dievo. Šie žmonės neturi nė menkiausio ketinimo paklusti Dievui; jie tik maištauja prieš Jį ir priešinasi Jam, neturėdami nė menkiausios ištikimybės. Gyvieji yra tie, kurių dvasios buvo atgaivintos, kurie žino, kaip paklusti Dievui, kurie yra ištikimi Dievui ir kurie turi tiesą bei liudijimą – tik šie žmonės įtinka Dievui Jo namuose. Dievas išgelbėja tuos, kurie gali būti atgaivinti, kurie gali pamatyti Dievo išgelbėjimą, kurie gali būti ištikimi Dievui, kurie nori ieškoti Dievo, kurie tiki Dievo įsikūnijimu ir kurie tiki Jo pasirodymu. Kai kurie žmonės gali atgimti, o kai kurie – ne; tai priklauso nuo to, ar jų prigimtis gali būti išgelbėta, ar ne. Daugelis žmonių yra girdėję daug Dievo žodžių, tačiau nesupranta Dievo ketinimų ir vis dar nesugeba jų praktikuoti. Tokie žmonės nesugeba išgyventi jokios tiesos ir dar sąmoningai trukdo Dievo darbui. Jie nesugeba atlikti jokio darbo Dievui ir negali aukotis dėl Jo – priešingai, jie slapta leidžia bažnyčios pinigus ir veltėdžiauja Dievo namuose. Tai mirę žmonės, kurių išgelbėti neįmanoma. Dievas išgelbėja visus, kurie dalyvauja Jo darbe, tačiau yra dalis žmonių, kurie negali priimti Jo išgelbėjimo; tik nedidelė dalis gali jį gauti. Taip yra todėl, kad dauguma žmonių yra pernelyg giliai sugadinti ir tapo mirusiaisiais, todėl jų jau nebegalima išgelbėti; juos visiškai pavergė Šėtonas, o jų prigimtis yra pernelyg piktavališka. Ta mažuma žmonių taip pat negali visiškai paklusti Dievui. Jie nėra tie, kurie nuo pat pradžių buvo visiškai ištikimi Dievui arba kurie nuo pat pradžių jautė didžiausią meilę Dievui; veikiau jie tapo paklusnūs Dievui dėl Jo užkariavimo darbo, jie mato Dievą dėl Jo aukščiausios meilės, jie patiria savo prigimties pasikeitimą dėl Dievo teisios prigimties, ir jie pažįsta Dievą dėl Jo darbo – darbo, kuris yra tiek praktiškas, tiek įprastas. Be šio Dievo darbo, kad ir kokie geri būtų šie žmonės, jie vis tiek priklausytų Šėtonui, vis tiek priklausytų mirčiai ir vis tiek būtų mirę. Tai, kad šie žmonės šiandien gali priimti Dievo išgelbėjimą, yra vien dėl to, kad jie nori bendradarbiauti su Dievu.

Dėl savo ištikimybės Dievui gyvieji bus Dievo įgyti ir gyvens Jo pažadų apsuptyje, o dėl savo priešiškumo Dievui mirusieji bus Dievo atmesti ir gyvens Jo bausmių bei prakeikimų apsuptyje. Tokia yra teisioji Dievo prigimtis, kurios niekas negali pakeisti. Dėl savo pačių siekių žmonės sulaukia Dievo pritarimo ir gyvena šviesoje; dėl savo machinacijų žmonės yra Dievo prakeikti ir patiria bausmę; dėl savo piktų darbų žmonės yra Dievo baudžiami, o dėl savo troškimo ir ištikimybės žmonės sulaukia Dievo palaiminimų. Dievas yra teisus: Jis laimina gyvuosius ir prakeikia mirusiuosius, kad jie visada būtų mirties apsuptyje ir niekada negyventų Dievo šviesoje. Dievas įves gyvuosius į Savo karalystę ir į Savo palaiminimus, kad jie amžinai gyvuotų kartu su Juo. O mirusiuosius Jis pasmerks amžinai mirčiai; jie yra Jo sunaikinimo objektas ir visada priklausys Šėtonui. Dievas jokiu būdu nesielgia neteisingai su niekuo. Visi, kurie nuoširdžiai ieško Dievo, neabejotinai liks Dievo namuose, o visi, kurie maištauja prieš Dievą ir yra su Juo nesuderinami, neabejotinai gyvens Jo bausmėje. Galbūt jūs vis dar abejojate įsikūnijusio Dievo atliekamu darbu, tačiau vieną dieną Dievo Kūnas tiesiogiai nenustatys žmogaus likimo; vietoj to, Jo Dvasia nustatys žmogaus likimą, ir tuo metu žmonės supras, kad Dievo Kūnas ir Jo Dvasia yra viena, kad Jo Kūnas neklysta, o Jo Dvasia – tuo labiau. Galiausiai Jis neabejotinai priims į Savo karalystę tuos, kurie prisikėlė gyvenimui; nei vienu daugiau, nei vienu mažiau. O mirusieji, kurie neprisikėlė gyvenimui, neabejotinai bus įmesti į Šėtono irštvą.