Dovydo namai buvo giminė, nuo pat pradžių gavusi Jahvės pažadus ir paveldėjimą. Nuo pat pradžių ji buvo viena iš Izraelio genčių ir priklausė išrinktiesiems žmonėms. Tuo metu Jahvė paskelbė izraelitams įstatymą, kuriuo buvo nustatyta, kad visi žydai, priklausantys Dovydo giminei, – visi gimusieji toje giminėje, – gaus Jo paveldėjimą. Jie bus tie, kurie paveldės šimteriopai, kurie įgis pirmagimių sūnų padėtį; jie bus tuo metu labiausiai išaukštinti žmonės tarp visų izraelitų, elitas, turintis aukščiausią padėtį tarp visų Izraelio giminių ir, vilkėdami kunigų apdarus ir karūnas, jie tiesiogiai tarnaus Jahvei šventykloje. Jahvė juos pavadino ištikimais ir šventais tarnais, ir jie pelnė visų kitų Izraelio genčių pagarbą. Tad tuo metu visi jie buvo pagarbiai vadinami viešpačiais – visa tai buvo Jahvės darbas Įstatymo amžiuje. Šiandien jie vis dar atlieka tokią tarnystę Jahvei šventykloje, todėl visiems laikams jie yra karaliai, kuriuos Jahvė pasodino į sostą. Niekas negali atimti iš jų karūnos ir niekas negali pakeisti jų tarnystės, nes pagal kilmę jie priklauso Dovydo namams; būtent tai jiems suteikė Jahvė. Priežastis, dėl kurios Aš sakau jums, kad pagal kilmę nepriklausote Dovydo namams, yra ta, kad jūs nesate Izraelio žmonės, bet priklausote pagonių giminėms už Izraelio ribų. Dar daugiau, jūsų prigimtis yra ne garbinti Jahvę, bet Jam priešintis, todėl jūsų tapatybė iš prigimties skiriasi nuo Dovydo giminės žmonių tapatybės, ir jūs nesate iš tų, kurie gaus Mano paveldėjimą, ir juo labiau ne iš tų, kurie gaus jį šimteriopai.

Tuo metu Izraelis buvo padalytas į daugybę skirtingų giminių ir daugybę skirtingų genčių, tačiau jie visi buvo išrinktieji žmonės. Vis dėlto Izraelis skiriasi nuo kitų tautų tuo, kad jo žmonės yra skirstomi pagal gentis, kaip ir Jahvės akivaizdoje skiriasi jų padėtis ir žemė, kuriai priklauso kiekvienas žmogus. Ne Izraelio tautose žmogus negali be pagrindo pretenduoti būti Dovydo, Jokūbo ar Mozės namų nariu. Tai prieštarautų faktui, kad Izraelio gentys negali būti tiesiog be pagrindo klaidingai priskiriamos kitoms tautoms. Dažnai žmonės klaidingai vartoja Dovydo, Abraomo, Esavo ir kitų vardus arba sako: „Dabar mes priėmėme Dievą, todėl esame iš Jokūbo namų.“ Tokie pareiškimai yra ne kas kita kaip nepagrįsti žmogiški samprotavimai – jie nekyla tiesiogiai nei iš Jahvės, nei iš Mano paties minčių. Tai gryniausia žmogiška nesąmonė! Lygiai kaip oratorius, kuriantis išgalvotus pasakojimus, taip ir žmonės nepagrįstai save laiko Dovydo palikuoniais ar Jokūbo giminės dalimi ir tiki, kad jie yra verti jais būti. Tačiau jie nenutuokia, kad tie, kurie yra iš Dovydo namų, seniai buvo Jahvės iš anksto nulemti ir kad Dovydas savęs karaliumi nekarūnavo. Tačiau daug yra tokių, kurie nesigėdydami teigia esantys Dovydo namų palikuoniai. Žmonės yra tokie neišmanėliai! Tiesa ta, kad Izraelio reikalai neturi nieko bendra su pagoniais. Tai du skirtingi ir visiškai nesusiję dalykai. Apie Izraelio reikalus galima kalbėti tik su Izraelio žmonėmis, nes jie nėra susiję su pagoniais, o šiuo metu atliekamas darbas tarp pagonių irgi neturi nieko bendra su Izraelio žmonėmis. Tai, ką dabar sakau, nulemia tai, kas sakoma apie pagonis, o Izraelyje atliktas darbas negali būti darbo, atliekamo tarp pagonių, „išankstinis vaizdinys“. Argi tai nereikštų, kad Dievas yra pernelyg tradicinis? Tik tada, kai darbas ima plisti tarp pagonių, atskleidžiama tai, kas apie juos sakoma, ar kokia jų baigtis. Tad žmonėms sakyti, kaip jie tai darydavo praeityje, kad „Mes esame Dovydo palikuoniai“ arba „Jėzus yra Dovydo sūnus“, yra dar labiau absurdiška. Mano darbas yra suskirstytas į atskiras dalis. Aš „nevadinčiau elnio arkliu“ – veikiau darbas yra suskirstytas nuoseklia jo tvarka.