Einant šiandienos keliu, ko tau būtų tinkamiausia siekti? Siekdamas savo tikslo, kokiu žmogumi turėtum save laikyti? Turėtum išsiaiškinti, kaip priimti visa, su kuo šiandien susiduri, – ar tai būtų išbandymai, sunkumai, prakeiksmai ar negailestingas baudimas. Susidūręs su visais šiais dalykais, turėtum kiekvieną iš jų atidžiai apsvarstyti. Kodėl Aš tai sakau? Taip sakau todėl, kad dalykai, su kuriais šiandien susiduri, galų gale tėra trumpalaikiai išbandymai, kurie kartojasi vėl ir vėl; galbūt tau jie nekelia itin didelės įtampos, todėl leidi viskam tekėti sava vaga ir nelaikai jų vertingu turtu, padedančiu siekti pažangos. Koks tu neapdairus! Netgi tiek, kad šį brangų turtą laikai tarsi debesiu, plaukiančiu tau prieš akis, ir nebrangini šių skaudžių smūgių, kurie vėl ir vėl pasipila ant tavęs – trumpų ir, kaip tau atrodo, ne itin sunkių, – o žvelgi į juos šaltai, neimi jų į širdį ir vertini juos tik kaip atsitrenkimą į mūro sieną. Koks tu išpuikęs! Į šiuos nuožmius, tarsi vėl ir vėl užgriūvančius audros išpuolius žvelgi tik lengvabūdiškai, visiškai jų nepaisydamas; kartais net šaltai nusišypsai, parodydamas visišką abejingumą, nes nė karto nesusimąstei, kodėl vis patiri tokias „nelaimes“. Nejaugi Aš elgiuosi su žmogumi itin neteisingai? Argi Aš tyčia ieškau tavo trūkumų? Nors tavo mąstymo problemos gal ir nėra tokios rimtos, kaip Aš apibūdinau, savo išoriniu ramumu jau seniai nupiešei tikslų savo vidinio pasaulio paveikslą. Man nė nereikia tau sakyti, kad tavo širdies gelmėse slypi tik nepagrįsti užgaulūs žodžiai ir menki liūdesio pėdsakai, kuriuos kiti vos gali įžvelgti. Kadangi tau atrodo labai neteisinga, kad teko patirti tokius išbandymus, tu pratrūksti keiksmais; o kadangi šie išbandymai verčia tave pajusti pasaulio nykumą, tave apima melancholija. Šių pasikartojančių smūgių ir drausminimo nelaikai pačia geriausia apsauga; manai, kad Dangus tik beprasmiškai kelia tau bėdų arba kad tai yra tavo pelnytas atpildas. Koks tu neišmanėlis! Tu negailestingai įkalini gerus laikus tamsoje; vieną po kito patiriamus nuostabius išbandymus ir drausminimą laikai savo priešų išpuoliais. Tu nežinai, kaip prisitaikyti prie savo aplinkos, ir net nenori mėginti to daryti, nes nenori nieko pasisemti iš šio pasikartojančio ir, tavo manymu, žiauraus baudimo. Tu nebandai nei ieškoti, nei tyrinėti, o tiesiog susitaikai su savo likimu ir eini ten, kur jis tave veda. Tai, kas tau atrodo žiaurus baudimas, nepakeitė tavo širdies ir jos neužvaldė; priešingai, tai sminga tau į širdį. Šį „žiaurų baudimą“ šiame gyvenime laikai tik savo priešu, todėl nieko iš jo negavai. Koks tu teisuoliškas! Tu retai tiki, kad tokius išbandymus patiri dėl to, jog esi pernelyg niekingas; priešingai, manai esąs labai nelaimingas ir net sakai, kad Aš nuolat ieškau tavo trūkumų. O dabar, kai viskas priėjo iki tokio taško, kiek iš tiesų žinai apie tai, ką Aš sakau ir darau? Nemanyk, kad esi genijus iš prigimties, kone prilygstantis dangui ir be galo pranokstantis žemę. Tu nesi protingesnis už kitus – netgi galima sakyti, kad tiesiog žavu, kiek esi kvailesnis už bet kurį sveiką protą turintį žmogų žemėje, nes pernelyg gerai apie save manai ir niekada nesijautei menkesnis, tarsi galėtum iki menkiausių smulkmenų aiškiai įžvelgti Mano veiksmus. Iš tiesų tu tiesiog nesi žmogus, turintis sveiką protą, nes nė nenutuoki, ką Aš ketinu daryti, o dar mažiau suvoki, ką Aš dabar darau. Todėl sakau, kad tu neprilygsti net senam ūkininkui, kuris neturi nė menkiausio supratimo apie žmogaus gyvenimą, tačiau dirbdamas žemę visiškai pasikliauja Dangaus palaiminimais. Tau visiškai nerūpi tavo paties gyvenimas, tu net nežinai, ką reiškia būti žinomam, apie o juo labiau nesuvoki pats savęs. Tu tikrai toks „nuostabus“! Iš tiesų nerimauju dėl jūsų, išsipustę dabitos ir lepios jaunos panelės: kaip jūs atsilaikysite prieš dar smarkesnes audras? Šie dabitos yra visiškai abejingi padėčiai, kurioje atsidūrė. Jiems tai atrodo menkniekis, todėl jie į tai nekreipia dėmesio – nei nusimena, nei laiko save menkais; priešingai, kaip ir anksčiau, jie puikuodamiesi vaikštinėja gatvėmis ir mosuoja vėduoklėmis. Šie „žymūs žmonės“, kurie nesimoko ir lieka neišmanėliai, nė nenutuokia, kodėl gi Aš jiems sakau tokius dalykus; jie tik paviršutiniškai mėgina pažinti save, o jų veiduose aiškiai matyti susierzinimas, paskui ir toliau nekeičia savo nedoro elgesio; vos tik pasitraukia nuo Manęs, jie vėl ima siautėti pasaulyje, puikuotis ir sukčiauti. Kaip greitai keičiasi tavo veido išraiška! Taigi tu vėl mėgini šitaip Mane apgauti – koks tu įžūlus! Tos lepios panelytės dar juokingesnės. Išgirdusios Mano skubių ištarų srautą ir pamačiusios, kokioje padėtyje atsidūrė, jos nevalingai apsipila ašaromis, rangosi ir, regis, kelia sceną – kaip šlykštu! Suvokusios savo dvasinį ūgį, jos krinta į lovas ir guli ten be paliovos verkdamos, kone taip, tarsi jau leistų paskutinį kvapą. O kai šie žodžiai parodo joms jų pačių nebrandumą ir menkumą, jas taip prislegia neigiama būsena, kad jų akyse užgęsta šviesa; jos nei skundžiasi Manimi, nei Manęs nekenčia, bet visiškai sustingsta savo negatyvume, taip ir nesimoko bei lieka neišmanėlės. Pasitraukusios nuo Manęs, jos dūksta ir žaidžia, o jų skardus juokas primena „Princesės sidabrinio varpelio“ juoką. Kokios jos trapios ir kaip menkai save myli! Jūs visi, ydingi žmonijos atmestieji, – kaip jums trūksta žmogiškumo! Jūs nemokate nei mylėti, nei saugoti savęs, neturite supratimo apie dalykus, nesiekiate tikrojo kelio, nemylite tikrosios šviesos ir, negana to, nemokate savęs branginti. O mokymus, kuriuos jums daviau vėl ir vėl, jūs jau seniai nustūmėte į sąmonės užkaborius ir netgi laikote juos žaislais, kuriais prasiblaškote laisvomis akimirkomis. Visa tai jūs visada vertinate pagal savo asmeninį „talismaną“. Kai Šėtonas jus kaltina, meldžiatės; kai esate negatyvūs, giliai užmiegate; kai esate laimingi, pašėlusiai lakstote; kai Aš jus baru, lankstotės ir pataikaujate; o vos tik pasišalinate iš Mano akivaizdos, piktdžiugiškai juokiatės. Tu laikai save aukštesniu už visus kitus, tačiau niekada nemanai esąs kupinas didžiausios puikybės, o visada esi išpuikęs, patenkintas savimi ir neapsakomai arogantiškas. Kaipgi tokie „jaunieji ponai“, „jaunosios panelės“, „maloningieji ponai“ ir „maloningosios ponios“, kurie nesimoko ir lieka neišmanėliai, galėtų laikyti Mano žodžius brangiu lobiu? Tad klausiu tavęs: ko gi tu išmokai iš Mano žodžių ir Mano darbo per tokį ilgą laiką? Nejaugi tik dar labiau įgudai apgaudinėti? O gal tavo kūniškumas tapo dar rafinuotesnis? O gal tavo požiūris į Mane tapo dar nepagarbesnis? Sakau tau tiesiai: būtent visas šis Mano atliktas darbas suteikė drąsos tau, anksčiau buvusiam nedrąsiam kaip pelė. Su kiekviena diena vis mažiau Manęs bijai, nes Aš esu pernelyg gailestingas ir niekada smurtu nebaudžiau tavo kūno. Galbūt tau atrodo, kad Aš tik kalbu griežtus žodžius, tačiau daug dažniau žvelgiu į tave su šypsena ir beveik niekada nebaru tavęs tiesiai į akis. Be to, Aš visada pakantus tavo silpnumui, ir būtent todėl šiandien elgiesi su Manimi taip, kaip gyvatė pasielgė su geraširdžiu ūkininku. Kaip Aš žaviuosi nepaprastu žmonijos pastabumu ir įžvalgumu! Leisk Man pasakyti tau vieną tiesą: šiandien visai nesvarbu, ar turi Dievo bijančią širdį, ar ne; dėl to Aš nei nerimauju, nei jaudinuosi. Tačiau turiu tau pasakyti ir štai ką: tu, „talentingasis“, kuris nesimokai ir lieki neišmanėlis, galiausiai pražūsi dėl savo menko gudrumo, kuriuo pats taip žaviesi, – būtent tu kentėsi ir būsi baudžiamas. Aš nebūsiu toks kvailas, kad lydėčiau tave, kol tu toliau kentėsi pragare, nes Aš nesu toks kaip tu. Nepamiršk, kad esi sukurta būtybė, kurią Aš prakeikiau, bet kurią taip pat mokau ir gelbėju, ir tavyje nėra nieko, ko Man būtų gaila atsisakyti. Kad ir kada atlikčiau Savo darbą, Man niekada nedaro įtakos joks žmogus, įvykis ar dalykas. Mano požiūris ir nuostata žmonijos atžvilgiu visada išliko tokie patys. Aš nesu tau palankus, nes tu tesi Mano valdymo priedas ir esi nė kiek neypatingesnis už bet kurią kitą būtybę. Štai Mano patarimas tau: privalai visada atminti, kad esi ne kas kita, kaip sukurta būtybė. Nors ir dalijiesi būtimi su Manimi, turėtum žinoti, kas esi; per daug savęs neaukštink. Net jei Aš tavęs nebaru ir neapgeniu, o pasitinku su šypsena, to nepakanka įrodyti, kad esi tos pačios rūšies kaip Aš. Tu turi suvokti, kad esi tas, kuris siekia tiesos, o ne pati tiesa! Tu privalai visada būti pasirengęs keistis pagal Mano žodį. Nuo to nepabėgsi. Raginu tave šiuo brangiu laiku, kai turi tokią retą galimybę, pasistengti ko nors išmokti. Neapgaudinėk Manęs; Man nereikia, kad mėgintum Mane apgauti pataikaudamas. Kai Manęs ieškai, tai darai ne vien dėl Manęs, o veikiau dėl savęs!