Ne viskas Biblijoje yra paties Dievo ištartų žodžių įrašas. Biblijoje tiesiog užfiksuoti du ankstesni Dievo darbo etapai, kurių viena dalis yra pranašų pranašavimų įrašas, o kita dalis – per amžius Dievo naudotų žmonių užrašytos patirtys ir žinios. Žmonių patirtys yra užterštos žmonių nuomonėmis ir žiniomis, ir tai yra neišvengiama. Daugelyje Biblijos knygų esama žmogiškų nuostatų, žmogiško šališkumo ir iškreipto žmonių supratimo. Žinoma, dauguma žodžių yra Šventosios Dvasios apšvietimo ir nušvitimo rezultatas ir yra teisingi supratimai, tačiau vis tiek negalima sakyti, kad jie visiškai tiksliai perteikia tiesą. Jų požiūris į tam tikrus dalykus tėra iš asmeninės patirties kilusios žinios arba Šventosios Dvasios apšvietimas. Pranašų pranašavimus asmeniškai nurodė Dievas: tokių kaip Izaijas, Danielius, Ezra, Jeremijas ir Ezechielis pranašystės kilo iš tiesioginių Šventosios Dvasios nurodymų; šie žmonės buvo regėtojai, jie buvo gavę pranašystės Dvasią ir visi buvo Senojo Testamento pranašai. Įstatymo amžiuje šie žmonės, gavę įkvėpimų iš Jahvės, skelbė daugybę pranašysčių, kurias tiesiogiai nurodė Jahvė. O kodėl Jahvė veikė juose? Todėl, kad Izraelio žmonės buvo Dievo išrinktieji žmonės, o pranašų darbas privalėjo būti atliekamas tarp jų; štai kodėl pranašai galėjo gauti tokius atskleidimus. Iš tiesų jie patys nesuprato gautų atskleidimų. Šventoji Dvasia kalbėjo tuos žodžius jų lūpomis, kad ateities žmonės galėtų suprasti tuos dalykus ir pamatyti, jog jie iš tiesų buvo Dievo Dvasios, Šventosios Dvasios, darbas, o nekilo iš žmogiškų idėjų, ir kad visi žmonės galėtų gauti Šventosios Dvasios darbo patvirtinimą. Malonės amžiuje visą šį darbą vietoj jų atliko pats Jėzus, todėl žmonės daugiau nebepranašavo. Tad ar Jėzus buvo pranašas? Jėzus, žinoma, buvo pranašas, tačiau Jis taip pat galėjo atlikti apaštalų darbą – Jis galėjo ir pranašauti, ir skelbti bei mokyti žmones visame krašte. Tačiau Jo atliktas darbas ir Jo atstovaujama tapatybė nebuvo tas pats. Jis atėjo atpirkti visos žmonijos, atpirkti žmogaus iš nuodėmės; Jis buvo pranašas ir apaštalas, bet dar svarbiau – Jis buvo Kristus. Pranašas gali pranašauti, tačiau negalima sakyti, kad toks pranašas yra Kristus. Tuo metu Jėzus išsakė daug pranašysčių, todėl galima sakyti, kad Jis buvo pranašas, tačiau negalima sakyti, kad Jis buvo pranašas, todėl ne Kristus. Taip yra todėl, kad atlikdamas vieną darbo etapą Jis atstovavo pačiam Dievui, o Jo tapatybė skyrėsi nuo Izaijo tapatybės – Jis atėjo užbaigti atpirkimo darbo, taip pat suteikė žmogui gyvybę, o Dievo Dvasia tiesiogiai nužengė ant Jo; Jo atliekamame darbe nebuvo įkvėpimų iš Dievo Dvasios ar nurodymų iš Jahvės, vietoj to Dvasia veikė tiesiogiai. To pakanka įrodyti, kad Jėzus nebuvo toks pat kaip pranašas. Darbas, kurį Jis atliko, buvo atpirkimo darbas, o pranašysčių skelbimas buvo antraeilis. Jis buvo pranašas, apaštalas, bet dar svarbiau – Jis buvo Atpirkėjas. Tuo tarpu pranašautojai galėjo tik pranašauti ir nesugebėjo atlikti jokio kito darbo vietoj Dievo Dvasios. Kadangi Jėzus atliko daug darbo, kurio žmogus niekada anksčiau nebuvo atlikęs, ir atliko žmonijos atpirkimo darbą, Jis skyrėsi nuo tokių kaip Izaijas. Kai kurie žmonės nepriima šiandienos srovės todėl, kad tai jiems kliudė. Jie sako: „Senajame Testamente daugelis pranašų taip pat kalbėjo daug žodžių – tad kodėl jie nebuvo Dievas, tapęs kūnu? Šiandienos Dievas kalba žodžius – ar to pakanka įrodyti, kad Jis yra įsikūnijęs Dievas? Tu neaukštini Biblijos ir jos netyrinėji, tad kokiu pagrindu teigi, kad Jis yra įsikūnijęs Dievas? Tu sakai, kad Jo žodžius Jam nurodė Šventoji Dvasia, ir tiki, kad šis darbo etapas yra paties Dievo atliktas darbas – bet kuo tai grindi? Tu sutelki dėmesį į šiandienos Dievo žodžius, ir atrodo, tarsi būtum paneigęs Bibliją ir nustūmęs ją į šalį.“ Todėl jie visada sako, kad tiki erezija ir heterodoksija.

Jei nori liudyti apie paskutinių dienų Dievo darbą, privalai suprasti tikrąją Biblijos istoriją, Biblijos sandarą ir Biblijos esmę. Šiandien žmonės visada mano, kad Biblija yra Dievas, o Dievas yra Biblija. Jie taip pat tiki, kad Biblijos žodžiai buvo vieninteliai Dievo ištarti žodžiai ir kad juos visus ištarė Dievas. Visi tikintieji Dievą net mano, kad nors visas šešiasdešimt šešias Senojo ir Naujojo Testamentų knygas parašė žmonės, jas visas nulėmė Dievo įkvėpimas ir jos yra Šventosios Dvasios ištarų įrašas. Tai yra iškreiptas žmogaus supratimas, ir jis nevisiškai atitinka faktus. Iš tiesų, išskyrus pranašysčių knygas, didžioji Senojo Testamento dalis yra istorinis įrašas. Kai kurie Naujojo Testamento laiškai kilo iš žmogaus patirčių, o kai kurie – iš Šventosios Dvasios apšvietimo; pavyzdžiui, Pauliaus laiškai kilo iš žmogaus darbo, jie visi buvo Šventosios Dvasios apšvietimo rezultatas, jie buvo parašyti bažnyčioms ir buvo raginimo bei padrąsinimo žodžiai bažnyčių broliams ir seserims. Tai nebuvo Šventosios Dvasios ištarti žodžiai – Paulius negalėjo kalbėti Šventosios Dvasios vardu, jis taip pat nebuvo pranašas, juo labiau jis nematė regėjimų, kuriuos regėjo Jonas. Jo laiškai buvo parašyti Efezo, Korinto, Galatijos ir kitoms to meto bažnyčioms. Taigi Naujojo Testamento Pauliaus laiškai buvo parašyti bažnyčioms, o ne Šventosios Dvasios įkvėpimai, ir jie nėra tiesioginės Šventosios Dvasios ištaros. Tai tėra raginimo, paguodos ir padrąsinimo žodžiai, kuriuos jis parašė bažnyčioms savo darbo metu. Jie taip pat yra didelės dalies tuometinio Pauliaus darbo įrašas. Jie buvo parašyti visiems broliams ir seserims Viešpatyje, kad to meto bažnyčių broliai ir seserys klausytų jo patarimo ir sektų Viešpaties Jėzaus atgailos keliu. Paulius jokiu būdu nesakė, kad visos tiek to meto, tiek ateities bažnyčios privalo valgyti ir gerti tai, ką jis parašė, taip pat nesakė, kad visi jo žodžiai kilo iš Dievo. Tiesiog atsižvelgdamas į tuometines bažnyčių aplinkybes jis bendravo bendrystėje su broliais ir seserimis, ragino juos ir įkvėpė jiems tikėjimą, jis tiesiog skelbė arba primindavo žmonėms ir juos ragindavo. Jo žodžiai buvo paremti jo paties našta, ir šiais žodžiais jis palaikė žmones. Jis atliko to meto bažnyčių apaštalo darbą, jis buvo Viešpaties Jėzaus naudojamas darbininkas, todėl privalėjo prisiimti atsakomybę už bažnyčias, imtis bažnyčių darbo ir sužinoti apie brolių ir seserų būsenas – dėl to jis parašė laiškus visiems broliams ir seserims Viešpatyje. Visa, ką jis sakė, kas ugdė žmogų ir buvo teigiama, buvo teisinga, tačiau tai neatstovavo Šventosios Dvasios ištaroms ir negalėjo atstovauti Dievui. Jei žmogus laiko asmens patirčių įrašus ir asmens laiškus Šventosios Dvasios žodžiais, ištar bažnyčioms, tai yra itin klaidingas supratimas ir didžiulė šventvagystė! Tai ypač pasakytina apie laiškus, kuriuos Paulius parašė bažnyčioms, nes jo laiškai buvo parašyti broliams ir seserims atsižvelgiant į kiekvienos to meto bažnyčios aplinkybes ir padėtį ir buvo skirti paraginti brolius ir seseris Viešpatyje, kad jie galėtų gauti Viešpaties Jėzaus malonę. Jo laiškai buvo skirti pažadinti to meto brolius ir seseris. Galima sakyti, kad tai buvo jo paties ir Šventosios Dvasios jam duota našta; juk jis buvo apaštalas, vadovavęs to meto bažnyčioms, ir rašyti laiškus bažnyčioms bei jas raginti buvo jo atsakomybė. Jo tapatybė buvo tik dirbančio apaštalo, jis buvo tik Dievo siųstas apaštalas, o ne pranašas ar pranašautojas, ir jam jo paties darbas bei brolių ir seserų gyvenimas buvo patys svarbiausi. Taigi jis negalėjo kalbėti Šventosios Dvasios vardu, ir jo žodžiai nebuvo Šventosios Dvasios žodžiai, juo labiau negalima sakyti, kad jie buvo Dievo žodžiai, nes jis buvo ne kas kita, kaip sukurta būtybė, ir tikrai ne įsikūnijęs Dievas. Jo tapatybė nebuvo tokia pati kaip Jėzaus. Jėzaus žodžiai buvo Šventosios Dvasios žodžiai, jie buvo Dievo žodžiai, nes Jo tapatybė buvo Kristaus – Dievo Sūnaus. Kaip būtų galima Paulių prilyginti Jam? Jei žmogus tokius laiškus ar žodžius kaip Pauliaus laiko Šventosios Dvasios ištaromis ir garbina juos kaip Dievą, galima sakyti tik vieną – jam visiškai trūksta įžvalgumo. Kalbant rimčiau, argi tai nėra tiesiog šventvagystė? Kaip žmogus galėtų kalbėti Dievo vardu? Ir kaip žmogus galėtų nusilenkti prieš asmens laiškų ir jo ištartų žodžių įrašus tarsi jie būtų šventoji knyga ar dangiškoji knyga? Ar žmogus galėtų lengvabūdiškai ištarti Dievo žodžius? Kaip žmogus galėtų kalbėti Dievo vardu? Tad ką pasakysi – argi laiškai, kuriuos jis parašė bažnyčioms, negalėjo būti suteršti jo paties idėjomis? Kaip jie galėjo nebūti sutepti dalykais, kilusiais iš jo paties idėjų? Jis rašė laiškus bažnyčioms, remdamasis savo asmenine patirtimi ir žiniomis. Pavyzdžiui, Paulius parašė laišką Galatijos bažnyčioms, kuriame jis išreiškė tam tikrą nuomonę, o Petras parašė kitą, kuriame buvo kitoks požiūris. Kuris iš jų atėjo iš Šventosios Dvasios? Niekas negali užtikrintai pasakyti. Taigi galima tik sakyti, kad jie abu nešė naštą dėl bažnyčių, tačiau jų laiškai atspindi jų dvasinį ūgį, jų aprūpinimą ir palaikymą broliams ir seserims, jų naštą bažnyčioms ir atspindi tik žmogaus darbą – jie atėjo ne vien iš Šventosios Dvasios. Jei sakai, kad jo laiškai yra Šventosios Dvasios žodžiai, esi absurdiškas ir vykdai šventvagystę! Pauliaus ir kiti Naujojo Testamento laiškai prilygsta naujesnių laikų dvasinių veikėjų atsiminimams: jie prilygsta Watchman Nee knygoms arba Lorenso patirtims ir panašiai. Tiesiog naujesnių laikų dvasinių veikėjų knygos nebuvo įtrauktos į Naująjį Testamentą, tačiau šių žmonių esmė buvo tokia pati: jie buvo tam tikru laikotarpiu Šventosios Dvasios naudojami žmonės ir negalėjo tiesiogiai atstovauti Dievui.

Naujojo Testamento Evangelijoje pagal Matą užfiksuota Jėzaus genealogija. Pradžioje sakoma, kad Jėzus buvo Abraomo ir Dovydo palikuonis bei Juozapo sūnus; paskui sakoma, kad Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios ir gimė iš mergelės – tai reikštų, kad Jis nebuvo Juozapo sūnus ar Abraomo ir Dovydo palikuonis. Tačiau genealogijoje primygtinai siekiama susieti Jėzų su Juozapu. Toliau genealogijoje pradedamas aprašyti Jėzaus gimimo procesas. Joje sakoma, kad Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, kad Jis gimė iš mergelės ir nebuvo Juozapo sūnus. Tačiau genealogijoje aiškiai parašyta, kad Jėzus buvo Juozapo sūnus, o kadangi genealogija parašyta Jėzui, joje užfiksuotos keturiasdešimt dvi kartos. Kalbant apie Juozapo kartą, skubotai pasakoma, kad Juozapas buvo Marijos vyras, ir šie žodžiai pateikiami siekiant įrodyti, kad Jėzus buvo Abraomo palikuonis. Argi tai ne prieštaravimas? Genealogijoje aiškiai užfiksuota Juozapo kilmė, akivaizdu, kad tai Juozapo genealogija, tačiau Matas primygtinai tvirtina, kad tai yra Jėzaus genealogija. Argi taip nepaneigia fakto, kad Jėzus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios? Taigi argi Mato genealogija nėra žmogaus sumanymas? Tai dar didesnis absurdas! Taip gali sužinoti, kad ši knyga tikrai kilo ne vien iš Šventosios Dvasios. Galbūt yra žmonių, manančių, kad Dievas žemėje privalo turėti genealogiją, todėl jie priskiria Jėzų keturiasdešimt antrajai Abraomo kartai. Tai išties juokinga! Kaip atėjęs į žemę Dievas galėtų turėti genealogiją? Jei sakai, kad Dievas turi genealogiją, argi nepriskiri Jo prie sukurtų būtybių? Dievas nėra iš žemės, Jis yra Kūrėjas, ir nors Jis yra kūnas, Jo turinys nėra toks pats kaip žmogaus, tad kaip galėtum priskirti Dievą tai pačiai rūšiai kaip sukurta būtybė? Abraomas negali atstovauti Dievui; tuo metu jis buvo Jahvės darbo objektas, jis buvo tik ištikimas tarnas, kurį Jahvė pripažino vertu, ir buvo vienas iš Izraelio žmonių. Kaip jis galėtų būti Jėzaus protėvis?

Kas parašė Jėzaus genealogiją? Ar Pats Jėzus ją parašė? Ar Jėzus asmeniškai jiems pasakė: „Parašykite Mano genealogiją“? Ją užrašė Matas po to, kai Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus. Tuo metu Jėzus buvo atlikęs daug darbo, kuris Jo mokiniams buvo nesuprantamas, ir nepateikė jokio paaiškinimo. Jam išėjus, mokiniai pradėjo visur skelbti ir dirbti, o dėl to darbo etapo jie pradėjo rašyti laiškus ir evangelijų knygas. Naujojo Testamento evangelijų knygos buvo užrašytos praėjus dvidešimčiai–trisdešimčiai metų po Jėzaus nukryžiavimo. Anksčiau Izraelio žmonės skaitė tik Senąjį Testamentą. Tai reiškia, kad Malonės amžiaus pradžioje žmonės skaitė Senąjį Testamentą. Naujasis Testamentas atsirado tik Malonės amžiuje. Kai Jėzus dirbo, Naujojo Testamento nebuvo; žmonės užrašė Jo darbą po to, kai Jis prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų. Tik tada atsirado keturios evangelijos, be kurių taip pat buvo Pauliaus ir Petro laiškai bei Apreiškimo knyga. Praėjus daugiau kaip trims šimtams metų po Jėzaus žengimo į dangų, vėlesnės kartos atrankos būdu sutvarkė šiuos dokumentus, ir tik tada atsirado Biblijos Naujasis Testamentas. Tik užbaigus šį darbą atsirado Naujasis Testamentas; anksčiau jo nebuvo. Dievas buvo atlikęs visą tą darbą, o Paulius ir kiti apaštalai buvo parašę daugybę laiškų įvairiose vietose esančioms bažnyčioms. Po jų gyvenę žmonės sujungė jų laiškus ir pridėjo Jono pasakojimą apie jo didžiausią regėjimą Patmo saloje,kuriame buvo išpranašautas paskutinių dienų Dievo darbas. Žmonės sudarė šią seką, kuri skiriasi nuo šiandienos ištarų. Tai, kas užrašoma šiandien, atitinka Dievo darbo etapus; tai, su kuo žmonės šiandien susiduria, yra paties Dievo atliktas darbas ir Jo asmeniškai ištarti žodžiai. Tau – žmogui – nereikia kištis; tiesiogiai iš Dvasios ateinantys žodžiai buvo sutvarkyti žingsnis po žingsnio, ir šis sutvarkymas skiriasi nuo žmonių užrašų. Galima sakyti, kad tai, ką jie užrašė, atitiko jų išsilavinimo lygį ir žmogiškąjį kalibrą. Tai, ką jie užrašė, buvo žmogiškosios patirtys, ir kiekvienas turėjo savo užrašymo būdą bei savo supratimą, o kiekvienas įrašas buvo skirtingas. Taigi, jei garbini Bibliją kaip Dievą, esi didelis neišmanėlis ir kvailas! Kodėl neieškai šiandienos Dievo darbo? Tik Dievo darbas gali išgelbėti žmogų. Biblija negali išgelbėti žmogaus, žmonės galėtų ją skaityti kelis tūkstančius metų, ir vis tiek juose nebūtų nė menkiausio pokyčio, ir jei garbinsi Bibliją, niekada neįgysi Šventosios Dvasios darbo. Abu Dievo darbo Izraelyje etapai yra užrašyti Biblijoje, todėl tarp šių užrašų visi vardai yra Izraelio ir visi įvykiai – Izraelio; net vardas „Jėzus“ yra izraelietiškas vardas. Jei šiandien ir toliau skaitai Bibliją, argi nesilaikai nurodymų? Biblijos Naujajame Testamente užrašyti Judėjos reikalai. Originalus tekstas buvo graikų ir hebrajų kalbomis, o vardas, kuriuo Jis buvo vadinamas, ir to meto Jėzaus žodžiai priklauso žmogaus kalbai. Prikaltas prie kryžiaus Jėzus tarė: „Eli, Eli, lama sabachthani?“ Argi tai ne hebrajų kalba? Taip yra tiesiog todėl, kad Jėzus įsikūnijo Judėjoje, tačiau tai neįrodo, kad Dievas yra žydas. Šiandien Dievas tapo kūnu Kinijoje, todėl visa, ką Jis sako, neabejotinai yra kinų kalba. Tačiau to negalima lyginti su Biblijos vertimu į kinų kalbą, nes šių žodžių šaltiniai skiriasi: vieni kilo iš žmonių užrašytos hebrajų kalbos, o kiti – iš tiesioginių Dvasios ištarų. Kaip galėtų visiškai nebūti jokio skirtumo?