Biblija taip pat vadinama Senuoju ir Naujuoju Testamentais. Ar žinote, ką reiškia „testamentas“? Senajame Testamente žodis „testamentas“ kilo iš Jahvės sandoros su Izraelio tauta, kai Jis nugalėjo egiptiečius ir išgelbėjo izraelitus nuo faraono. Žinoma, šios sandoros įrodymas buvo avinėlio kraujas, užteptas ant durų staktų, per kurį Dievas sudarė sandorą su žmogumi. Joje buvo teigiama, kad visi tie, kurių durų staktos viršuje ir šonuose buvo avinėlio kraujo, yra izraelitai, jie yra Dievo išrinktoji tauta ir Jahvė jų visų pasigailės (nes Jahvė tuomet ketino nužudyti visus pirmgimius Egipto sūnus ir avių bei galvijų pirmgimius). Ši sandora turi du prasmės lygmenis. Jahvė neišgelbės nė vieno Egipto žmogaus ar gyvulio; Jis nubaus visus jų pirmgimius sūnus ir avių bei galvijų pirmgimius. Taigi daugelyje pranašysčių knygų buvo išpranašauta, kad egiptiečiai bus griežtai baudžiami – tai buvo Jahvės sandoros padarinys. Tai yra pirmasis sandoros prasmės lygmuo. Jahvė nubaudė pirmgimius Egipto sūnus ir visus jo gyvulių pirmgimius, o visų izraelitų pasigailėjo, o tai reiškė, kad Jahvė brangino visus, kurie buvo iš Izraelio krašto, ir jų visų pasigailės. Jis ketino su jais dirbti ilgai ir sudarė su jais sandorą avinėlio krauju. Nuo tada Jahvė nebebaudė izraelitų ir pasakė, kad jie amžinai bus Jo išrinktoji tauta. Tarp dvylikos Izraelio genčių Jis pradės savo darbą visam Įstatymo amžiui, atskleis izraelitams visus savo įstatymus, išsirinks iš jų pranašus bei teisėjus, ir jie bus Jo darbo centre. Jahvė sudarė su jais sandorą: kol amžius nepasikeis, Jis dirbs tik tarp išrinktųjų. Jahvės sandora buvo nekintama, nes ji buvo sudaryta krauju ir įtvirtinta su Jo išrinktąja tauta; dar svarbiau, Jis pasirinko tinkamą aprėptį ir tikslą, kad pradėtų savo darbą visam amžiui. Todėl žmonės sandorą laikė ypač svarbia. Tai yra antrasis sandoros prasmės lygmuo. Išskyrus Pradžios knygą, kuri buvo parašyta prieš sudarant sandorą, visose kitose Senojo Testamento knygose užrašytas Dievo darbas tarp izraelitų po sandoros sudarymo. Žinoma, pasitaiko pavienių pasakojimų apie pagonis, tačiau apskritai Senajame Testamente dokumentuojamas Dievo darbas Izraelyje. Dėl Jahvės sandoros su izraelitais Įstatymo amžiuje parašytos knygos vadinamos Senuoju Testamentu. Jos pavadintos pagal Jahvės sandorą su izraelitais.

Naujasis Testamentas pavadintas pagal Jėzaus ant kryžiaus pralietą kraują ir Jo sandorą su visais Jį tikėjusiais. Jėzaus sandora buvo tokia: žmonėms tereikėjo Jį tikėti, kad dėl Jo pralieto kraujo būtų atleistos jų nuodėmės, ir taip jie būtų atpirkti bei atgimtų per Jį ir nebebūtų nusidėjėliai; žmonėms tereikėjo Jį tikėti, kad gautų Jo malonę ir po mirties nekentėtų pragare. Visos Malonės amžiuje parašytos knygos atsirado po šios sandoros, ir jose visose dokumentuojamas joje esantis darbas ir ištaros. Jos neperžengia Viešpaties Jėzaus nukryžiavimo išganančios malonės ar sandoros ribų; jos visos yra patirties turėjusių Viešpaties brolių parašytos knygos. Taigi šios knygos taip pat pavadintos pagal sandorą: jos vadinamos Naujuoju Testamentu. Šie du testamentai apima tik Įstatymo amžių ir Malonės amžių ir neturi jokio ryšio su galutiniu amžiumi. Taigi Biblija neturi didelės naudos šiandieniams paskutiniųjų dienų žmonėms. Geriausiu atveju ji tarnauja kaip laikina nuoroda, tačiau iš esmės neturi beveik jokios praktinės vertės. Tačiau religingi žmonės vis dar labiausiai ją brangina. Jie nežino Biblijos; jie tik moka aiškinti Bibliją ir iš esmės nenutuokia apie jos kilmę. Jų požiūris į Bibliją toks: viskas Biblijoje yra teisinga, joje nėra netikslumų ar klaidų. Kadangi jie iš pradžių nusprendė, kad Biblija yra teisinga ir be klaidų, jie pradėjo ją studijuoti bei tyrinėti su dideliu susidomėjimu. Šiandienis darbo etapas Biblijoje nebuvo išpranašautas; niekada nebuvo užsiminta apie užkariavimo darbą tamsiausioje iš visų vietų. Taip yra todėl, kad tai naujausias darbas. Kadangi darbo amžius kitoks, net Pats Jėzus nežinojo, kad šis darbo etapas bus atliktas paskutinėmis dienomis, tad kaip paskutiniųjų dienų žmonės galėtų tyrinėdami Bibliją rasti joje šį darbo etapą?

Dauguma aiškinančiųjų Bibliją daro logines išvadas, neturinčias jokio pagrindo tikrovėje. Jie tiesiog pasitelkia logiką, kad iš daugelio perspektyvų kruopščiai išnagrinėtų Bibliją. Metų metus niekas nedrįso išnarstyti Biblijos ar pasakyti Biblijai „ne“, nes ši knyga yra „šventoji knyga“, ir žmonės ją garbina kaip Dievą. Tai tęsiasi jau kelis tūkstančius metų. Dievas į tai nekreipė dėmesio, ir niekas neišsiaiškino tikrosios Biblijos istorijos. Mes sakome, kad Biblijos branginimas yra stabmeldystė, tačiau nė vienas iš tų pamaldžių tikinčiųjų nedrįsta taip į tai žiūrėti, ir jie tave ragins: „Broli! Taip nesakyk, tai siaubinga! Kaip gali piktžodžiauti prieš Dievą?“ Tada jie sunerims ir elgsis nejaukiai: „O Jėzau, gailestingasis Gelbėtojau, meldžiu Tavęs atleisti jo nuodėmę, nes Tu esi žmogų mylintis Viešpats, o mes visi nusidėjome, prašau parodyk mums didį gailestingumą, amen.“ Štai kokie jie „pamaldūs“; kaip jiems galėtų būti lengva priimti tiesą? Tai pasakydamas juos mirtinai išgąsdinsi. Juo labiau niekas nedrįstų pagalvoti, kad Biblija galėtų būti sutepta žmogaus sumanymais ir joje galėtų būti žmogaus sampratų, ir niekas negali įžvelgti šio trūkumo. Kai kas Biblijoje yra žmonių patirtys ir pažinimas, kai kas yra Šventosios Dvasios apšvietimas, taip pat joje yra žmogaus mąstymo priemaišų. Dievas niekada nesikišo į šiuos dalykus, tačiau yra riba: šie dalykai negali viršyti normalaus žmogaus mąstymo. Jei jie jį viršija, jie trukdo Dievo darbui ir jį trikdo, ir yra Šėtono darbas, nes atima iš žmonių jų pareigą, verčia juos dirbti Šėtono darbą ir paklusti jo valdžiai. Tuomet Šventoji Dvasia neleis jiems taip elgtis. Kartais kai kurie broliai ir seserys klausia: „Ar galiu dirbti tokiu ir tokiu būdu?“ Pažvelgiu į jų dvasinį ūgį ir sakau: „Taip!“ Taip pat yra žmonių, kurie sako: „Jei dirbu taip ir taip, ar mano būsena normali?“ Ir Aš sakau: „Taip! Ji normali, ypatingai normali!“ Kiti sako: „Ar galiu dirbti tokiu būdu?“ Ir Aš sakau: „Ne!“ Jie sako: „Kodėl jis gali, o aš negaliu?“ Ir Aš sakau: „Nes tai, ką darai, kyla iš Šėtono, tai yra trukdymas, o tavo veiksmų motyvacija ir šaltinis yra neteisingi.“ Taip pat būna atvejų, kai darbas nepasiekia to taško, o broliai ir seserys to nežino. Kai kurie klausia Manęs, ar galima dirbti tam tikru būdu, ir pamatęs, kad jų veiksmai nesutrikdys būsimo darbo, sakau, kad galima. Šventosios Dvasios darbas suteikia žmonėms veiksmų laisvę; žmonės neprivalo elgtis visiškai ir absoliučiai pagal pirminius Šventosios Dvasios ketinimus, nes žmonėms būdingas normalus žmogaus mąstymas ir silpnumas, jie turi tam tikrų kūniškų poreikių, tikrų problemų, o jų protuose yra minčių, kurių jie iš esmės niekaip negali kontroliuoti. Viskas, ko reikalauju iš žmonių, turi ribą. Kai kurie mano, kad Mano žodžiai dviprasmiški, kad liepiu jiems elgtis kaip tik panorėjus – taip yra todėl, kad nesupranti, jog Mano reikalavimai turi atitinkamas ribas. Jei būtų taip, kaip įsivaizduoji – jei visiems žmonėms be išimties kelčiau vienodus reikalavimus ir reikalaučiau, kad jie visi pasiektų vienodą dvasinį ūgį, – tai neveiktų. Tai būtų neįmanomo dalyko reikalavimas, o tai yra žmogaus darbo, ne Dievo darbo principas. Dievo darbas atliekamas pagal tikrąsias žmonių aplinkybes ir remiasi jų prigimtiniu kalibru. Tai taip pat yra evangelijos skelbimo principas: turi eiti pirmyn lėtai, leisdamas viskam tekėti natūralia vaga; tik aiškiai išdėsčius kam nors tiesą, jis ją supras, ir tik tuomet galės atidėti Bibliją į šalį. Jei Dievas neatliktų šio darbo etapo, kas galėtų sulaužyti nusistovėjusias normas? Kas galėtų atlikti naują darbą? Kas galėtų rasti naują kelią už Biblijos ribų? Žmonių tradicinės sampratos ir feodalinė etika yra tokios pasibaisėtinos, jie patys nepajėgia ir neturi drąsos atsikratyti šių dalykų – jau nekalbant apie tai, kaip šiandienius žmones užvaldė keli negyvi Biblijos žodžiai ir kaip tie žodžiai yra užvaldę jų širdis. Tad kaip jie galėtų norėti atsisakyti Biblijos? Kaip jie galėtų taip lengvai priimti kelią už Biblijos ribų? Nebent gebėtum aiškiai paaiškinti tikrąją Biblijos istoriją ir Šventosios Dvasios veikimo principus, kad visi žmonės būtų visiškai įtikinti – o tai tiesiog būtina. Taip yra todėl, kad visi religijos žmonės aukština Bibliją ir garbina ją kaip Dievą. Jie taip pat nori suvaržyti Dievą Biblijoje ir netgi dar kartą prikalti Jį prie kryžiaus – tik tuomet jie bus pasiekę savo tikslus.