Daugelis žmonių mano, kad suprasti ir gebėti aiškinti Bibliją yra tas pats, kas rasti tikrąjį kelią, tačiau ar iš tiesų viskas taip paprasta? Niekas nežino Biblijos tikrovės: kad ji tėra istorinis Dievo darbo metraštis ir dviejų ankstesnių Dievo darbo etapų liudijimas ir kad ji nesuteikia tau jokio supratimo apie Dievo darbo tikslą. Kiekvienas, skaitęs Bibliją, žino, kad joje užfiksuoti du Dievo darbo etapai Įstatymo amžiuje ir Malonės amžiuje. Senajame Testamente chronologiškai aprašoma Izraelio istorija ir Jahvė darbai nuo sukūrimo iki Įstatymo amžiaus pabaigos. Naujajame Testamente užfiksuotas Jėzaus darbas žemėje, aprašytas keturiose evangelijose, ir Pauliaus darbas – argi tai ne istoriniai įrašai? Šiandien minint praeities dalykus jie tampa istorija, ir kad ir kokie teisingi ar tikri jie bebūtų, jie vis tiek yra istorija – o istorija negali atliepti dabarties, nes Dievas nesigręžioja į istoriją! Taigi, jei supranti tik Bibliją ir nieko nesupranti apie darbą, kurį Dievas ketina atlikti šiandien, ir jei tiki Dievą, bet neieškai Šventosios Dvasios darbo, tuomet nesupranti, ką reiškia ieškoti Dievo. Jei skaitai Bibliją tam, kad nagrinėtum Izraelio istoriją, tyrinėtum istoriją, kaip Dievas sukūrė visus dangus ir žemę, tuomet netiki Dievo. Tačiau šiandien, kadangi tiki Dievą ir sieki gyvenimo, sieki Dievo pažinimo, o ne negyvų žodžių ir doktrinų ar istorijos supratimo, privalai ieškoti dabartinių Dievo ketinimų ir Šventosios Dvasios darbo krypties. Jei būtum archeologas, galėtum skaityti Bibliją – tačiau tu toks nesi, esi vienas iš tikinčiųjų Dievą, ir tau geriausia būtų ieškoti dabartinių Dievo ketinimų. Skaitydamas Bibliją daugių daugiausia šiek tiek suprasi apie Izraelio istoriją, sužinosi apie Abraomo, Dovydo ir Mozės gyvenimą, išsiaiškinsi, kaip jie bijojo Jahvės, kaip Jahvė sudegino Jam besipriešinančius, ir kaip Jis kalbėjo to amžiaus žmonėms. Sužinosi tik apie Dievo darbą praeityje. Biblijos įrašai pasakoja, kaip to meto Izraelio žmonės, vedami Jahvės, bijojo Dievo ir gyveno. Kadangi izraelitai buvo Dievo išrinktoji tauta, Senajame Testamente gali matyti visos Izraelio tautos ištikimybę Jahvei, kaip jis rūpinosi visais Jam paklusniais žmonėmis ir juos laimino; gali sužinoti, kad dirbdamas Izraelyje Dievas buvo kupinas gailestingumo ir mielaširdystės, taip pat pasižymėjo naikinančios ugnies liepsnomis, ir kad visi izraelitai, nuo žemiausio iki galingiausio, bijojo Jahvės, todėl visa tauta buvo Dievo palaiminta. Tokia yra Senajame Testamente užrašyta Izraelio istorija.

Biblija yra istorinis Dievo darbo Izraelyje metraštis, joje užfiksuota daug senovės pranašų pranašysčių, taip pat kai kurios Jahvės ištaros, išsakytos Jam dirbant tuo metu. Taigi visi žmonės laiko šią knygą šventa (nes Dievas yra šventas ir didis). Žinoma, visa tai yra jų širdyse glūdinčios baimės Jahvei ir Dievo garbinimo pasekmė. Žmonės šią knygą taip vadina tik todėl, kad sukurtos būtybės taip bijo savo Kūrėjo ir Jį garbina; yra netgi tokių, kurie šią knygą vadina dangiškąja knyga. Iš tiesų tai tėra žmogaus užrašas. Jahvė asmeniškai jai nedavė pavadinimo ir asmeniškai nevadovavo jos sukūrimui. Kitaip tariant, šios knygos autorius yra ne Dievas, o žmogus. Šventoji Biblija yra tik pagarbus žmogaus jai suteiktas pavadinimas. Šio pavadinimo neišrinko Jahvė ir Jėzus, tarpusavyje pasitarę; tai tėra žmogiška idėja. Mat šią knygą parašė ne Jahvė ir juo labiau ne Jėzus. Tai daugelio senovės pranašų, apaštalų ir regėtojų pateikti pasakojimai, kuriuos vėlesnės kartos sudėjo į senovinių raštų knygą, žmonėms atrodančią ypač šventą- knygą, kurioje, jų manymu, yra daug nesuvokiamų ir gilių paslapčių, laukiančių, kol ateities kartos jas atskleis. Todėl žmonės dar labiau linkę tikėti, kad ši knyga yra dangiškoji knyga. Pridėjus keturias evangelijas ir Apreiškimo knygą, žmonių požiūris į ją ypač skiriasi nuo požiūrio į bet kurią kitą knygą, todėl niekas nedrįsta šios „dangiškosios knygos“ narstyti, nes ji pernelyg „šventa.“

Kodėl perskaitę Bibliją žmonės gali joje rasti kelią, kuriuo turėtų eiti? Kodėl jie geba daug ką suvokti, kas anksčiau jiems buvo nesuprantama? Šiandien aš taip narstau Bibliją, tačiau tai nereiškia, kad aš ja bjauriuosi ar neigiu jos, kaip informacijos šaltinio, vertę. Paaiškinu ir atskleidžiu tau prigimtinę Biblijos vertę bei jos kilmę, kad amžiams neliktum nežinioje. Taip yra todėl, kad žmonės turi labai daug požiūrių į Bibliją ir dauguma jų yra klaidingi, o toks Biblijos skaitymas ne tik neleidžia jiems įgyti to, ką jie turėtų, bet, dar svarbiau, trukdo darbui, kurį ketinu atlikti, nepaprastai trikdo ateities darbą ir suteikia tik trūkumų, o ne privalumų. Taigi teprašau tavęs suprasti Biblijos esmę ir tikrąją Biblijos istoriją. Neprašau tavęs neskaityti Biblijos ar visur skelbti, kad ji bevertė – prašau turėti teisingas žinias apie Bibliją ir teisingą požiūrį į ją. Nebūk pernelyg vienpusiškas! Nors Biblija yra žmogaus parašyta istorijos knyga, joje taip pat užfiksuota daug principų, pagal kuriuos senovės šventieji ir pranašai tarnavo Dievui, taip pat naujesnių laikų apaštalų tarnavimo Dievui patirtys – visa tai buvo tikra šių žmonių įžvalga ir žinios, galinčios pasitarnauti pavyzdžiu šio amžiaus žmonėms, ieškantiems tikrojo kelio. Taigi skaitydami Bibliją žmonės taip pat gali atrasti daug gyvenimo kelių, kurių negalima rasti kitose knygose. Šie keliai yra Šventosios Dvasios darbo gyvenimo keliai, kuriuos ankstesniais amžiais patyrė pranašai ir apaštalai, o daugelis žodžių yra gana vertingi ir gali suteikti tai, ko žmonėms reikia. Todėl visi žmonės mėgsta skaityti Bibliją. Kadangi Biblijoje slypi tiek daug dalykų, žmonių požiūris į ją yra kitoks nei į bet kurio kito didžiojo dvasinio veikėjo raštus. Biblija yra žmonių, tarnavusių Jahvei ir Jėzui senajame ir naujajame amžiuose, patirčių bei žinių įrašas ir rinkinys, todėl vėlesnės kartos galėjo iš jos įgyti daug apšvietimo, nušvitimo ir praktikos kelių. Biblija pranoksta visų kitų didžių dvasinių veikėjų raštus todėl, kad visi jų raštai yra paimti iš Biblijos, visos jų patirtys kyla iš Biblijos ir yra Biblijos paaiškinimai. Taigi, nors žmonės gali gauti aprūpinimą iš bet kurio didžio dvasinio veikėjo knygų, jie vis tiek garbina Bibliją, nes ji jiems atrodo tokia iškili ir gili! Nors Biblija apjungia kai kurias gyvenimo žodžių knygas, pavyzdžiui, Pauliaus ir Petro laiškus, ir nors šios knygos gali žmones aprūpinti ir jiems padėti, jos vis tiek yra pasenusios, jos vis tiek priklauso senajam amžiui ir, kad ir kokios geros būtų, jos tinka tik vienam laikotarpiui ir nėra amžinos. Mat Dievo darbas nuolat vystosi ir negali tiesiog sustoti Pauliaus ir Petro laikais – tai yra, jis negali visada likti Malonės amžiuje, kuriame Jėzus buvo nukryžiuotas. Taigi šios knygos tinka tik Malonės amžiui, o ne paskutinių dienų Karalystės amžiui. Jos gali aprūpinti tik Malonės amžiaus tikinčiuosius, o ne Karalystės amžiaus šventuosius, ir kad ir kokios geros būtų, jos vis tiek yra pasenusios. Tas pats pasakytina apie Jahvės sukūrimo darbą ar Jo darbą Izraelyje: kad ir koks didis buvo šis darbas, jis vis tiek pasentų, ir vis tiek ateitų laikas, kai jis praeitų. Tas pats yra ir su Dievo darbu: kad ir koks didis jis būtų, ateis laikas, kai jis baigsis; jis negali visada likti pasaulio sukūrimo darbe ar nukryžiavimo darbe. Kad ir koks įtikinamas būtų nukryžiavimo darbas, kad ir koks veiksmingas jis buvo nugalint Šėtoną, darbas lieka darbu, o amžiai – amžiais; darbas negali visada likti ant to paties pamato, laikai taip pat negali niekada nesikeisti, nes buvo sukūrimas ir turi būti paskutinės dienos. Tai neišvengiama! Taigi šiandien Naujojo Testamento gyvenimo žodžiai – apaštalų laiškai ir keturios evangelijos – tapo istorijos knygomis, jie tapo senais almanachais, o kaip seni almanachai galėtų nuvesti žmones į naująjį amžių? Kad ir kaip šie almanachai gebėtų aprūpinti žmones gyvenimu, kad ir kaip gebėtų nuvesti žmones prie kryžiaus, argi jie nėra pasenę? Argi jie nėra netekę vertės? Todėl sakau, kad neturėtum aklai tikėti šiais almanachais. Jie pernelyg seni, jie negali tavęs įvesti į naująjį darbą ir gali tik tapti tau našta. Jie ne tik negali tavęs įvesti į naująjį darbą ir naują įžengimą, bet ir nuveda tave į senas religines bažnyčias – o jei taip atsitiktų, argi neregresuotum savo tikėjime Dievu?

Biblijoje užfiksuotas Dievo darbas Izraelyje ir kai kurie Izraelio išrinktųjų žmonių darbai. Nepaisant to, kad buvo atrenkama, kurias dalis įtraukti ar praleisti, nors Šventoji Dvasia tam nepritarė, Ji nepriekaištavo. Biblija yra vien Izraelio istorija, kuri taip pat yra Dievo darbo istorija. Joje užfiksuoti žmonės, įvykiai ir dalykai buvo tikri ir niekas juose neturėjo simbolinės reikšmės – žinoma, išskyrus Izaijo, Danieliaus ir kitų pranašų pranašystes arba Jono regėjimų knygą. To meto Izraelio žmonės buvo išmanantys ir išsilavinę, o jų senovės žinios ir kultūra buvo gana pažangios, todėl jų to meto užrašai pranoksta šiandienos žmonių užrašus. Todėl neturėtų stebinti, kad jie galėjo parašyti šias knygas, nes Jahvė tarp jų buvo atlikęs labai daug darbo, ir jie buvo labai daug matę. Dovydas savo akimis regėjo Jahvės darbus, asmeniškai juos patyrė ir matė daug ženklų bei stebuklų, todėl parašė visas tas psalmes, šlovinančias Jahvės darbus. Jie galėjo parašyti šias knygas susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ne todėl, kad turėjo išskirtinį talentą. Jie šlovino Jahvę, nes buvo Jį matę. Jei nesate matę Jahvės ir nežinote apie Jo egzistavimą, kaip galėtumėte Jį šlovinti? Jei neregėjote Jahvės, tuomet nežinosite, kaip Jį šlovinti ar garbinti, juo labiau negalėsite rašyti Jį aukštinančių giesmių, ir net jei jūsų būtų paprašyta išgalvoti kokius nors Jahvės darbus, negalėtumėte to padaryti. Tai, kad šiandien galite šlovinti Dievą ir mylėti Dievą, taip pat yra todėl, kad Jį matėte ir patyrėte Jo darbą – o jei jūsų kalibras pagerės, ar ir jūs negalėsite rašyti Dievą šlovinančių giesmių kaip Dovydas?

Suprasti Bibliją, suprasti istoriją, bet nesuprasti, ką Šventoji Dvasia veikia šiandien, – to negana! Tu labai gerai ištyrinėjai istoriją, atlikai puikų darbą, tačiau ničnieko nesupranti apie darbą, kurį Šventoji Dvasia atlieka šiandien. Argi tai ne kvailumas? Kiti žmonės tavęs klausia: „Ką šiandien Dievas daro? Į ką šiandien privalėtum įeiti? Kaip tau sekasi siekti gyvenimo? Ar supranti Dievo ketinimus?“ Neturėsi atsakymo į jų klausimus – tad ką žinai? Sakysi: „Žinau tik tai, kad privalau maištauti prieš kūną ir pažinti save.“ O jei jie tada paklaus: „Ką dar žinai?“ sakysi, kad taip pat žinai, jog reikia paklusti visiems Dievo sutvarkymams, ir kad šiek tiek supranti Biblijos istoriją, ir tai viskas. Ar tai viskas, ką įgijai per visus šiuos tikėjimo Dievu metus? Jei supranti tik tiek, tuomet tau labai daug ko trūksta. Taigi dabartinis jūsų dvasinis ūgis iš esmės neleidžia pasiekti to, ko iš jūsų reikalauju, o tiesų, kurias suprantate, yra per mažai, kaip ir jūsų įžvalgumo galių – tai reiškia, kad jūsų tikėjimas Dievu yra pernelyg paviršutiniškas! Privalote apsirūpinti daugiau tiesų, jums reikia daugiau žinių, privalote daugiau pamatyti ir tik tada galėsite plačiai skelbti evangeliją, nes būtent tai turėtumėte pasiekti!