Kiekvienas žmogus turi galimybę būti Dievo ištobulintas, todėl visi turėtų suprasti, kaip tarnauti Dievui, kad tai geriausiai atitiktų Jo ketinimus. Dauguma žmonių nežino, ką reiškia tikėti Dievą, ir nesupranta, kodėl turėtų Jį tikėti, – kitaip tariant, dauguma nesupranta Dievo darbo ar Jo valdymo plano tikslo. Iki šiol dauguma žmonių vis dar mano, kad tikėti Dievą reiškia patekimą į dangų ir jų sielų išgelbėjimą. Jie nesupranta tikrosios tikėjimo Dievu reikšmės, juo labiau visiškai nesupranta, koks yra svarbiausias darbas Dievo valdymo plane. Dėl įvairių asmeninių priežasčių žmonės visiškai nesidomi Dievo darbu ir nesusimąsto nei apie Jo ketinimus, nei apie Jo valdymo planą. Kiekvienas šioje srovėje esantis žmogus turėtų žinoti, koks yra viso Dievo valdymo plano tikslas ir ką Dievas jau seniai yra įvykdęs. Taip pat turėtų suprasti, kodėl Jis pasirinko šią žmonių grupę, koks yra šio pasirinkimo tikslas ir reikšmė ir ką Jis nori šioje grupėje pasiekti. Dievas milžiniško ugniaspalvio slibino šalyje iškėlė tokią niekuo neišsiskiriančių žmonių grupę ir iki šiol nenustojo dirbti. Jis įvairiausiais būdais juos išmėgino ir tobulino, ištarė nesuskaičiuojamą daugybę žodžių, atliko daug darbo ir pasiuntė daugybę tarnavimo objektų. Tai, kad Dievas atliko tokį didžiulį darbą, rodo, kokia didelė yra Jo darbo reikšmė. Šiuo metu jūs dar nesugebate viso to iki galo suvokti. Todėl neturite manyti, kad Dievo jumyse atliktas darbas yra toks paprastas. Tai nėra menkas dalykas. Vien to, ką Dievas šiandien jums parodė, pakanka, kad galėtumėte tai apmąstyti ir pažinti. Tik iš tiesų ir nuodugniai tai supratę galėsite įgyti gilesnės patirties ir augti gyvenime. Šiandien žmonės pernelyg mažai supranta ir daro; jie visiškai nesugeba įgyvendinti Dievo ketinimų. Tai yra žmonių trūkumas ir jų nesugebėjimas tinkamai atlikti savo pareigos, todėl jie negali pasiekti norimo rezultato. Šventoji Dvasia negali veikti daugelyje žmonių, nes jie pernelyg paviršutiniškai supranta Dievo darbą ir nelaiko Dievo namų darbo vertingu. Jie visada dirba atmestinai – arba seka daugumą, arba dirba vien tam, kad pasirodytų. Šiandien kiekvienas šioje srovėje esantis žmogus turėtų apmąstyti, ar padarė viską, ką galėjo, ir ar atidavė visas savo jėgas. Žmonės neatliko savo pareigos ne todėl, kad Šventoji Dvasia neveikia, bet todėl, kad patys žmonės nedaro to, ką turėtų, ir dėl to Šventoji Dvasia negali veikti. Dievas pasakė viską, ką reikėjo pasakyti, tačiau žmonės nespėjo paskui Jį ir pernelyg smarkiai atsiliko. Jie nesugeba neatsilikti nė per žingsnį ir atidžiai sekti Avinėlio pėdsakais. Jie nesilaikė to, ko turėjo laikytis, nepraktikavo to, ką turėjo praktikuoti, nesimeldė dėl to, dėl ko turėjo melstis, ir nepaleido to, ką turėjo paleisti. Jie nepadarė nė vieno iš šių dalykų. Todėl kalbos apie dalyvavimą puotoje yra tuščios – jos neturi jokios tikros prasmės, o visa tai tėra žmonių vaizduotė. Galima sakyti, kad šiuo metu žmonės visiškai neatliko savo pareigos. Viskas priklausė nuo Paties Dievo veiksmų ir žodžių. Žmogaus vaidmuo buvo pernelyg menkas; žmonės yra niekam tikę ir nesugeba bendradarbiauti su Dievu. Dievas ištarė šimtus ir tūkstančius žodžių, tačiau žmonės nė vieno jų neįgyvendino praktikoje – pavyzdžiui, jie nesukilo prieš kūną, neatsisakė savo sampratų ir visuose dalykuose nepakluso Dievui. Jie neišugdė įžvalgumo ir neįgijo supratimo, neatsisakė kitų žmonių užimamos vietos savo širdyse ir nepašalino savo širdyse esančių stabų. Jie nesukilo prieš savo neteisingus ketinimus, vadovavosi jausmais ir nesielgė teisingai bei nešališkai. Kalbėdami jie neatsižvelgė nei į Dievo interesus, nei į savo žodžių poveikį kitiems. Jie nedarė daugiau Dievo darbui naudingų dalykų ir, kad ir ką darydavo, nesirūpino Dievo namų interesais. Jie leido jausmams valdyti savo elgesį, neatsisakė kūno malonumų ir nepašalino senų savanaudiškų sampratų. Iš tiesų žmonės iš dalies supranta visus šiuos Dievo jiems keliamus reikalavimus, tačiau tiesiog nenori jų įgyvendinti praktikoje. Ką dar Dievas gali padaryti ir kaip kitaip Jis gali juos paveikti? Būdami maištingi sūnūs Dievo akyse, kaip jie dar drįsta skaityti Jo žodžius ir jais gėrėtis? Kaip jie drįsta valgyti Dievo maistą? Kur žmonių sąžinė? Jie neatliko net būtiniausių pareigų, kurias turėjo atlikti, tad ką jau kalbėti apie visų jėgų atidavimą. Argi jie negyvena vien tuščiomis svajonėmis? Be praktikos negali būti nė kalbos apie tikrovę. Tai akivaizdus faktas!

Jūs turėtumėte mokytis praktiškesnių pamokų. Nereikia tų skambių, tuščių kalbų, kuriomis žmonės žavisi. Kalbant apie pažinimą, kiekvienas stengiasi kalbėti aukščiau už kitą, tačiau vis tiek neturi praktikos kelio. Kiek žmonių suprato praktikos principus? Kiek jų gali išmokti praktinių pamokų? Kas gali bendrystėje kalbėti apie tikrovę? Gebėjimas kalbėti apie Dievo žodžių pažinimą nereiškia, kad turi tikrą dvasinį ūgį; tai tik rodo, kad iš prigimties esi protingas ir gabus. Jei negali parodyti kelio, visa tai bus veltui ir būsi niekam tikęs! Jei negali nieko pasakyti apie praktinį kelią, argi neapsimetinėji? Jei negali pasidalyti su kitais savo praktine patirtimi, kad jie galėtų iš jos pasimokyti ir turėtų kelią, kuriuo eiti, argi tai ne apsimetinėjimas? Argi nesi apsimetėlis? Ko esi vertas? Toks žmogus galėtų būti tik „socializmo teorijos išradėjas“, o ne „žmogus, prisidedantis prie socializmo įgyvendinimo“. Neturėti tikrovės reiškia neturėti tiesos. Neturėti tikrovės reiškia būti niekam tikusiu. Neturėti tikrovės reiškia būti vaikščiojančiu lavonu. Neturėti tikrovės reiškia būti „marksizmo-leninizmo mąstytoju“, kurio mintimis neverta remtis. Raginu kiekvieną iš jūsų nustoti kalbėti apie teoriją ir kalbėti apie tikrus, autentiškus ir esminius dalykus. Pasimokykite „šiuolaikinio meno“, kalbėkite apie tikroviškus dalykus, prisidėkite kuo nors konkrečiu ir parodykite šiek tiek atsidavimo dvasios. Kalbėdami remkitės tikrove; nesileiskite į nerealias ir perdėtas kalbas vien tam, kad įtiktumėte žmonėms ar priverstumėte juos pažvelgti į jus kitomis akimis. Kokia to vertė? Kokia prasmė siekti, kad žmonės būtų jums palankūs? Kalbėkite šiek tiek „meniškiau“, elkitės šiek tiek teisingiau, reikalus tvarkykite šiek tiek protingiau, o tai, ką sakote, tegul būna šiek tiek praktiškiau. Kiekvienu savo veiksmu atsižvelkite į Dievo namų interesus, o kai ima reikštis jausmai, klausykite savo sąžinės. Neatsakykite į gerumą neapykanta ir nepamirškite jums parodyto gerumo. Nebūkite veidmainiai, nes toks elgesys daro blogą įtaką. Valgydami ir gerdami Dievo žodžius, labiau siekite sąsajų su tikrove, o bendrystėje daugiau kalbėkite apie tikroviškus dalykus. Nesielkite iš aukšto – taip nepatenkinsite Dievo. Bendraudami su kitais būkite šiek tiek tolerantiškesni, nuolaidesni ir didžiadvasiškesni, mokykitės iš „ministro pirmininko dvasios“.^[a] Kai kyla blogų minčių, dažniau sukilkite prieš kūną. Dirbdami daugiau kalbėkite apie praktinius kelius ir nekalbėkite apie pernelyg aukštus dalykus, antraip žmonės negalės pasiekti to, apie ką kalbate. Mažiau siekite malonumų, daugiau prisidėkite – parodykite nesavanaudišką atsidavimo dvasią. Labiau atsižvelkite į Dievo ketinimus ir dažniau klausykite savo sąžinės. Dievas kasdien kantriai ir nuoširdžiai jums kalba – dažniau apie tai pagalvokite ir nepamirškite; dažniau skaitykite „senąjį almanachą“. Daugiau melskitės ir dažniau bendraukite. Nebūkite tokie pasimetę; parodykite daugiau proto ir įgykite daugiau įžvalgos. Kai tiesiate savo nuodėmingą ranką, atitraukite ją; netieskite jos taip toli. Iš to nėra jokios naudos, o iš Dievo gausite tik prakeiksmus, todėl būkite atsargūs. Turėkite širdyje gailesčio kitiems, užuot vis puolę juos su ginklu rankoje. Bendrystėje daugiau kalbėkite apie tiesos pažinimą ir gyvenimą, išlaikydami norą padėti kitiems. Daugiau darykite ir mažiau kalbėkite. Daugiau praktikuokite ir mažiau tyrinėkite bei analizuokite. Dažniau leiskitės sujaudinami Šventajai Dvasiai jus paveikti ir suteikite Dievui daugiau galimybių jus tobulinti. Pašalinkite daugiau to, kas žmogiška; jumyse vis dar pernelyg daug žmogiškų veikimo būdų, o jūsų paviršutiniškas veikimo būdas ir elgesys vis dar kelia kitiems pasibjaurėjimą. Pašalinkite kuo daugiau šių dalykų. Jūsų psichologinė būsena vis dar pasibjaurėtina; skirkite daugiau laiko jai pakeisti. Žmonės vis dar užima per daug vietos jūsų širdyse; skirkite daugiau vietos Dievui ir nebūkite tokie neprotingi. „Šventykla“ visada priklausė Dievui ir žmonės neturėtų jos perimti. Trumpai tariant, daugiau dėmesio skirkite teisumui, o mažiau – jausmams. Geriausia visiškai atsisakyti kūno. Daugiau kalbėkite apie tikrovę ir mažiau apie pažinimą; geriausia būtų tiesiog nutilti ir nieko nesakyti. Daugiau kalbėkite apie praktikos kelią ir mažiau beprasmiškai girkitės. Geriausia pradėti praktikuoti jau dabar.

Dievo reikalavimai žmonėms nėra tokie jau aukšti. Jei tik žmonės stropiai ir nuoširdžiai praktikuotų, jie gautų „patenkinamą įvertinimą“. Tiesą sakant, pasiekti tiesos supratimą, pažinimą ir suvokimą yra sunkiau nei praktikuoti tiesą. Pirmiausia praktikuokite tiek, kiek suprantate, ir tai, ką jau suvokėte. Taip palaipsniui galėsite pasiekti tikrą tiesos pažinimą ir suvokimą. Tai yra žingsniai ir būdai, kuriais veikia Šventoji Dvasia. Jei taip nepraktikuosite paklusnumo, nieko nepasieksite. Jei visada elgsitės pagal savo valią ir nepraktikuosite paklusnumo, ar Šventoji Dvasia galės jumyse veikti? Ar Šventoji Dvasia veikia taip, kaip jūs norite? O gal Ji veikia atsižvelgdama į tai, ko jums trūksta, ir remdamasi Dievo žodžiais? Jei jums tai nėra aišku, negalėsite įeiti į tiesos tikrovę. Kodėl dauguma žmonių dėjo tiek daug pastangų skaitydami Dievo žodžius, tačiau galiausiai įgijo tik žinias ir negali nieko pasakyti apie praktinį kelią? Ar manote, kad turėti pažinimą reiškia turėti tiesą? Argi tai nėra klaidingas požiūris? Galite apie pažinimą kalbėti tiek, kiek paplūdimyje yra smėlio grūdelių, tačiau tame nėra jokio praktinio kelio. Argi taip elgdamiesi nebandote apgauti žmonių? Argi nesistengiate pasirodyti tuo, kuo iš tiesų nesate, nors tam neturite jokio tvirto pagrindo? Visoks toks elgesys žmonėms žalingas! Kuo teorija aukštesnė ir kuo labiau nutolusi nuo tikrovės, tuo mažiau ji gali vesti žmones į tikrovę. Kuo teorija aukštesnė, tuo labiau ji skatina jus maištauti prieš Dievą ir Jam priešintis. Nepuoselėkite dvasinės teorijos – iš jos nėra jokios naudos! Kai kurie žmonės dešimtmečius kalbėjo apie dvasinę teoriją ir tapo didžiais dvasiniais žmonėmis, tačiau galiausiai jiems vis tiek nepavyko įeiti į tiesos tikrovę. Kadangi jie nepraktikavo ir nepatyrė Dievo žodžių, jie neturi nei principų, nei kelio, kaip praktikuoti. Tokie žmonės patys neturi tiesos tikrovės, tad kaip jie gali nukreipti kitus žmones teisingu tikėjimo į Dievą keliu? Jie gali tik klaidinti žmones. Argi taip jie nekenkia kitiems ir sau patiems? Mažų mažiausiai turite gebėti išspręsti realias problemas, su kuriomis susiduriate. Kitaip tariant, turite gebėti praktikuoti Dievo žodžius ir juos patirti, taip pat praktikuoti tiesą. Tik tai yra paklusnumas Dievui. Tik įžengę į gyvenimą esate tinkami dirbti Dievui, ir tik nuoširdžiai aukodamiesi Dievui galite būti Jo priimti. Nekalbėkite vien didingomis frazėmis ir išpūstomis teorijomis – tai nėra praktiška. Dėstyti dvasines teorijas tam, kad žmonės jumis žavėtųsi, nereiškia liudyti Dievą – taip tik puikuojatės savimi. Tai žmonėms neduoda visiškai jokios naudos ir jų neugdo, be to, gali lengvai paskatinti juos garbinti dvasines teorijas ir nesutelkti dėmesio į tiesos praktikavimą – argi tai nėra žmonių klaidinimas? Jei ir toliau taip elgsitės, atsiras daugybė tuščių teorijų ir taisyklių, kurios žmones varžys ir įkalins; tai iš tiesų gėdinga. Todėl daugiau kalbėkite apie praktinius dalykus ir realias problemas, daugiau laiko skirkite tiesos ieškojimui, kad galėtumėte jas išspręsti – tai svarbiausia. Neatidėliokite mokymosi praktikuoti tiesą – tai kelias į tikrovę. Nelaikykite kitų žmonių iš patirties įgyto pažinimo savo nuosavybe ir nedemonstruokite jo, kad kiti jumis žavėtųsi. Turite patys įžengti į gyvenimą. Tik žinodami, kaip praktikuoti tiesą, ir paklusdami Dievui galėsite iš tiesų įžengti į gyvenimą. Būtent tai kiekvienas žmogus turėtų praktikuoti ir tam skirti daugiausia dėmesio.

Jei tai, kuo dalijatės bendrystėje, gali parodyti žmonėms kelią, kuriuo jie galėtų eiti, tai reiškia, kad turite tikrovę. Kad ir ką sakytumėte, turite padėti žmonėms praktikuoti ir parodyti jiems kelią, kuriuo jie galėtų eiti. Neleiskite, kad žmonės apsiribotų vien pažinimu; dar svarbiau, kad jie turėtų kelią, kuriuo galėtų eiti. Tikėdami Dievą žmonės turi eiti keliu, kuriuo Dievas juos veda atlikdamas savo darbą. Kitaip tariant, tikėti Dievą reiškia eiti Šventosios Dvasios vedamu keliu. Todėl, kad ir kas būtų, turite turėti kelią, kuriuo galėtumėte eiti; turite žengti keliu, kuriuo Dievas jus tobulina. Per daug neatsilikite ir neskirkite tiek daug dėmesio kitiems dalykams. Tik eidami Dievo vedamu keliu ir nesukeldami trikdžių galite priimti Šventosios Dvasios darbą ir turėti įžengimo kelią. Tik tai reiškia atitikti Dievo ketinimus ir atlikti žmogaus pareigą. Kiekvienas, priklausantis šiai srovei, turėtų tinkamai vykdyti savo pareigą, daryti daugiau to, ką žmogui dera daryti, ir nesielgti savavališkai. Darbą atliekantys žmonės turi kalbėti aiškiai, o sekantys – daugiau dėmesio skirti tam, kad ištvertų sunkumus ir paklustų; visi turi žinoti savo vietą ir neperžengti ribų. Kiekvienas žmogus savo širdyje turi aiškiai žinoti, kaip praktikuoti ir kokią funkciją atlikti. Eikite Šventosios Dvasios vedamu keliu; nenuklyskite ir elkitės protingai. Turite aiškiai suprasti šiandienos darbą. Turėtumėte įžengti į šiandienos darbo būdą – būtent tai turite praktikuoti. Į tai turite įeiti pirmiausia. Daugiau nešvaistykite žodžių kalbėdami apie kitus dalykus. Šiandien atlikti Dievo namų darbą – jūsų atsakomybė, įžengti į šiandienos darbo būdą – jūsų pareiga, o praktikuoti šiandienos tiesą – jūsų našta.

Išnašos:

a. Ministro pirmininko dvasia: klasikinis kinų posakis, kuriuo apibūdinamas plačių pažiūrų ir didžiadvasis žmogus.