Kuo labiau žmonės priima Dievo žodžius, tuo labiau jie yra apšviečiami ir tuo stipriau alksta bei trokšta teisumo, siekdami pažinti Dievą. Tik tie, kurie priima Dievo žodžius, gali įgyti gilesnės ir turtingesnės patirties, o jų gyvybė gali nuolat augti tarsi žydintis sezamas. Visi, kurie siekia gyvenimo, turėtų tai laikyti svarbiausiu savo uždaviniu. Jie turėtų jausti: „Be Dievo negaliu gyventi, be Dievo negaliu nieko pasiekti, be Dievo viskas yra tuščia.“ Tad jie taip pat turėtų būti tvirtai pasiryžę – „Be Šventosios Dvasios buvimo nieko nedarysiu, o jeigu Dievo žodžių skaitymas neduoda vaisių, neturėsiu noro daryti nieko kito.“ Nenuolaidžiaukite sau. Gyvenimo patirtys kyla iš Dievo apšvietimo ir vedimo, tačiau jos yra jūsų pačių sąmoningų pastangų vaisius. Iš savęs turėtumėte reikalauti štai ko: „Gyvenimo patirties srityje negaliu sau daryti jokių išlygų.“

Kartais, susiklosčius neįprastoms aplinkybėms, prarandi Dievo buvimo pojūtį ir maldoje nebegali Jo pajusti. Tokiais momentais jausti baimę yra normalu. Todėl turi nedelsdamas pradėti ieškoti Dievo. Jeigu to nedarysi, Dievas nuo tavęs atsitrauks, ir vieną, dvi dienas, o gal net mėnesį ar du liksi be Šventosios Dvasios artumo ir juo labiau be Šventosios Dvasios veikimo. Tokios būsenos tu tapsi toks nejautrus, kad vėl pateksi į Šėtono nelaisvę. Tuomet galėsi daryti bet ką: geisti turtų, apgaudinėti brolius ir seseris, žiūrėti filmus ir vaizdo įrašus, žaisti madžongą ir net be jokios savitvardos rūkyti bei gerti. Jo širdis nutolsta nuo Dievo, jis slapta eina savo keliu ir savavališkai teisia Dievo darbą. Kai kurie nusirita taip žemai, kad darydami nuodėmes tarp vyro ir moters nebejaučia nei gėdos, nei drovumo. Tokį žmogų Šventoji Dvasia jau yra apleidusi. Iš tiesų Šventoji Dvasia jame jau seniai nebeveikia. Belieka tik stebėti, kaip jis vis giliau grimzta į sugedimą, o jo nuodėmingos rankos vis labiau tiesiasi nusidėti. Galiausiai jis paneigia šio kelio buvimą ir nusidėdamas patenka į Šėtono nelaisvę. Jeigu pastebi, kad dar jauti Šventosios Dvasios buvimą, tačiau nebejauti Šventosios Dvasios veikimo, tai jau labai pavojinga būsena. O jeigu nebejauti net Šventosios Dvasios buvimo, vadinasi, jau stovi ant - mirties slenksčio. Jeigu neatgailausi, visiškai sugrįši pas Šėtoną ir būsi pašalintas. Todėl, kai pastebi, kad esi tokios būsenos, kai dar jauti Šventosios Dvasios buvimą (nenusidedi, nesielgi palaidai ir nedarai to, kas akivaizdžiai priešinasi Dievui), tačiau nebejauti Šventosios Dvasios veikimo (melsdamasis nesijauti sujaudintas, valgydamas ir gerdamas Dievo žodžius negauni aiškaus apšvietimo ar nušvitimo, esi abejingas Dievo žodžių valgymui ir gėrimui, tavo gyvenimas nebeauga ir jau ilgą laiką nepatyrei didelio nušvitimo), tokiu metu privalai būti dar atsargesnis. Neturi sau nuolaidžiauti ir nebegali toliau leisti savo prigimčiai nevaržomai reikštis. Šventosios Dvasios buvimas gali išnykti bet kurią akimirką, todėl tokia būsena yra pati pavojingiausia. Jei pastebi, kad atsidūrei tokioje būsenoje, kuo greičiau stenkis ją pakeisti. Pirmiausia turėtum sukalbėti atgailos maldą ir paprašyti, kad Dievas dar kartą parodytų tau savo gailestingumą. Melskis dar uoliau ir nuramink savo širdį, kad daugiau laiko skirtum Dievo žodžiams valgyti ir gerti. Tuo remdamasis, dar daugiau laiko skirk maldai; dar uoliau giedok, melskis, valgyk ir gerk Dievo žodžius bei atlik savo pareigą. Didžiausio silpnumo akimirką tavo širdį labai lengvai gali užvaldyti Šėtonas. Kai tai nutinka, tavo širdis atitraukiama nuo Dievo artumo ir sugrąžinama Šėtonui, todėl lieki be Šventosios Dvasios buvimo. Tokiais momentais susigrąžinti Šventosios Dvasios veikimą yra dvigubai sunkiau. Tad geriau siekti Šventosios Dvasios veikimo tol, kol Ji dar yra su tavimi, kad Dievas tave dar labiau apšviestų ir tavęs neapleistų. Malda, giesmių giedojimas, tarnystė atliekant savo pareigą, Dievo žodžių valgymas ir gėrimas – visa tai daroma tam, kad Šėtonas neturėtų galimybės veikti ir kad Šventoji Dvasia galėtų veikti tavyje. Jeigu tokiu būdu neatgausi Šventosios Dvasios veikimo ir tik pasyviai lauksi, tuomet, praradus Šventosios Dvasios buvimą bus nelengva Ją susigrąžinti, nebent Šventoji Dvasia tave ypatingai paliestų ar apšviestų ir nušviestų. Net ir tokiu atveju tau atsigauti neužteks vienos ar dviejų dienų – kartais ir po pusės metų dar nebūna jokio pagerėjimo. Visa tai nutinka todėl, kad žmonės pernelyg sau nuolaidžiauja, nesugeba tinkamai išgyventi savo patirčių, ir dėl to Šventoji Dvasia juos apleidžia. Net jeigu ir atsigauni, dabartinis Dievo darbas tau vis tiek gali būti nelabai aiškus, nes tavo gyvenimo patirtis yra smarkiai atsilikusi – tarsi būtum nublokštas tūkstančius mylių atgal. Argi tai nėra pražūtinga? Tokiems žmonėms sakau, kad dar ne per vėlu atgailauti, tačiau tik su viena sąlyga: turi dar uoliau stengtis ir nepasiduoti tingumui. Jeigu kiti žmonės meldžiasi penkis kartus per dieną, tu turi melstis dešimt kartų; jei kiti kasdien po dvi valandas valgo ir geria Dievo žodžius, tu turi tam skirti keturias ar šešias valandas; o jei kiti dvi valandas klausosi giesmių, tu turi jų klausytis bent pusę dienos. Dažnai pabūk tyloje Dievo akivaizdoje ir apmąstyk Jo meilę, kol būsi sujaudintas, o tavo širdis sugrįš pas Dievą ir nebedrįsi nuo Jo nutolti. Tik tada tavo pastangos duos vaisių ir tik tada galėsi susigrąžinti ankstesnę, normalią būseną.

Kai kurie žmonės entuziastingai savo siekiui skiria daug jėgų, tačiau taip ir neįžengia į teisingą kelią. Taip yra todėl, kad jie yra pernelyg paviršutiniški ir visiškai nekreipia dėmesio į dvasinius dalykus. Jie nė nenutuokia, kaip patirti Dievo žodžius, ir nesupranta, kas yra Šventosios Dvasios veikimas ir Jos buvimas. Tokie žmonės yra uolūs, tačiau stokoja dvasinio supratimo; jie nesiekia gyvenimo. Taip yra todėl, kad jie nė kiek nepažįsta Dvasios, nieko neišmano apie Šventosios Dvasios veikimą ir nesuvokia savo pačių dvasinės būsenos. Argi tokių žmonių tikėjimas nėra aklas ir nesupratingas? Galiausiai tokių žmonių pastangos neduoda jokių vaisių. Svarbiausia, kad žmogus, tikėdamas Dievą, augtų gyvybe, savo patirtimi pažintų Dievo darbą, regėtų Dievo nuostabumą, suprastų Dievo ketinimus, paklustų visiems Dievo įsakymams, leistų Dievo žodžiams veikti savyje ir tapti savo gyvybe, ir taip patenkintų Dievą. Jei tavo tikėjimas yra tik aklas tikėjimas, jei nekreipi dėmesio į dvasinius dalykus ir savo gyvenimo būdo pokyčius, jei nesistengi siekti tiesos, argi galėsi suprasti Dievo ketinimus? Jei nesupranti, ko Dievas iš tavęs reikalauja, tuomet negalėsi patirti Jo darbo ir neturėsi kelio, kuriuo galėtum eiti. Patirdamas Dievo žodžius, pirmiausia turi atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį jie tau daro, kad per Jo žodžius galėtum pažinti Dievą. Jei moki tik skaityti Dievo žodžius, bet nemoki jų patirti, argi tai nerodo, kad tau stinga dvasinio supratimo? Šiuo metu dauguma žmonių nesugeba patirti Dievo žodžių, todėl nepažįsta Dievo darbo. Argi tai nėra jų praktikos trūkumas? Jei jie ir toliau taip elgsis, kada gi jie įgis turtingos patirties ir pasieks augimą savo gyvenimuose? Argi tai nėra vien tuščios kalbos? Tarp jūsų daug tokių, kurie susitelkia į doktrinas, nieko neišmano apie dvasinius dalykus, tačiau vis tiek trokšta būti Dievo didžiai panaudoti ir Jo palaiminti. Tai visiškai nerealistiška! Todėl privalote atsikratyti šio trūkumo, kad visi įžengtumėte į teisingą dvasinio gyvenimo kelią, įgytumėte tikros patirties ir iš tiesų įeitumėte į Dievo žodžių tikrovę.