Šėtono taip giliai sugadinta žmonija nežino, kad yra Dievas, ir nustojo Dievą garbinti. Pradžioje, kai buvo sukurti Adomas ir Ieva, juos visada lydėjo Jahvės šlovė ir liudijimas. Tačiau patyręs sugedimą žmogus prarado šlovę ir liudijimą, nes visi maištavo prieš Dievą ir visiškai nustojo Jo bijoti. Šiandienis užkariavimo darbas – tai susigrąžinti visą liudijimą ir visą šlovę bei padaryti taip, kad visi žmonės garbintų Dievą, idant tarp sukurtųjų būtybių atsirastų liudijimas; būtent toks darbas turi būti atliktas šiame etape. Kaip tiksliai reikia užkariauti žmoniją? Visiškai įtikinti žmogų panaudojant šio etapo žodžius; visiškai jį įkalbėti taikant apnuoginimą, teismą, baudimą ir negailestingą prakeiksmą; apnuoginant žmogaus maištingumą ir teisiant jo pasipriešinimą, kad jis pažintų žmonijos neteisumą ir bjaurumą, taip panaudojant šiuos dalykus kaip priešpriešą teisiam Dievo būdui. Daugiausia per šiuos žodžius žmogus yra užkariaujamas ir visiškai įtikinamas. Žodžiai yra galutinio žmonijos užkariavimo priemonė, ir visi, kurie priima Dievo užkariavimą, privalo priimti Jo žodžių smūgius ir teismą. Šiandienis kalbėjimo procesas yra būtent užkariavimo procesas. O kaip žmonės turėtų bendradarbiauti? Žinodami, kaip šiuos žodžius valgyti ir gerti, ir juos perprasdami. Kalbant apie tai, kaip žmonės yra užkariaujami – to jie patys vieni padaryti negali. Viskas, ką tu gali padaryti, tai valgydamas ir gerdamas šiuos žodžius pažinti savo sugedimą ir bjaurumą, savo maištingumą ir savo neteisumą, ir pulti ant kelių priešais Dievą. Jei suvokęs Dievo ketinimus gebi juos įgyvendinti praktikoje, jei patiri regėjimus ir sugebi visiškai paklusti šiems žodžiams bei pats nepriimi jokių sprendimų, tuomet būsi užkariautas – ir tai įvyks būtent dėl šių žodžių. Kodėl žmonija prarado liudijimą? Nes niekas netiki į Dievą, nes Dievui nėra vietos žmonių širdyse. Žmonijos užkariavimas yra žmonijos tikėjimo atkūrimas. Žmonės visad nori stačia galva pulti į žemišką pasaulį, jie puoselėja pernelyg daug vilčių, per daug tikisi iš savo ateities ir turi per daug perdėtų reikalavimų. Jie visada galvoja apie kūną, planuoja kūnui ir neturi jokio noro ieškoti Dievo tikėjimo kelio. Jų širdis Šėtonas pagrobė, jie prarado savo Dievobaimingas širdis ir yra minčių apie Šėtoną apsėsti. Tačiau Dievas sukūrė žmogų. Taip žmogus prarado liudijimą – vadinasi jis prarado Dievo šlovę. Žmonijos užkariavimo tikslas yra susigrąžinti žmogaus Dievo baimės šlovę. Galima pasakyti taip: yra daugybė žmonių, kurie nesiekia gyvenimo; net jei ir atsiranda vienas kitas, kuris jo siekia, tokių tėra saujelė. Žmonės labiausiai nerimauja dėl savo ateities, nekreipdami jokio dėmesio į gyvenimą. Kai kurie maištauja prieš Dievą ir Jam priešinasi, teisia Jį Jam už akių ir nepraktikuoja tiesos. Šie žmonės kol kas ignoruojami; šiuo metu su šiais maišto sūnumis nieko nedaroma, bet ateityje tu gyvensi tamsoje verkdamas ir grieždamas dantimis. Tu nevertini šviesos, kai joje gyveni, bet suprasi jos vertę, kai gyvensi tamsioje naktyje, ir tuomet gailėsiesi. Dabar jautiesi gerai, bet ateis diena, kai gailėsiesi. Kai ta diena ateis, tamsa nusileis ir nebeliks šviesos - gailėtis bus jau per vėlu. Taip yra todėl, kad vis dar nesupranti šiandienio darbo, todėl nebrangini to laiko, kurį dabar turi. Kai prasidės visos visatos darbas, tai yra, kai išsipildys šie žodžiai, kuriuos šiandien sakau, daugelis žmonių susiims už galvų ir lies skausmo ašaras. Ir ar taip darydami jie nenugarmės į tamsą, kur juos lydės verksmai ir dantų griežimas? Visi, kurie nuoširdžiai siekia gyvenimo ir yra ištobulinti, gali būti naudojami, o visi maišto sūnūs, kurie netinkami naudojimai, nugarmės į tamsą. Jie bus visiškai netekę Šventosios Dvasios veikimo, nepajėgūs nieko suvokti. Taigi jų lauks bausmė ir ašaros. Jei šiame darbo etape esi gerai apsiginklavęs ir paaugai savo gyvenime, tuomet esi tinkamas būti panaudotas. Jei esi prastai apsiginklavęs, tuomet, net jei būsi pašauktas kitam darbo etapui, būsi netinkamas naudojimui – tuomet nebeturėsi kitos progos, net jei ir norėsi apsiginkluoti. Dievas išėjus, kur galėsi rasti tokią progą, kokią dabar suteikia Jo darbas? Kur galėsi gauti mokymą, kurį asmeniškai teikia Dievas? Tuomet Dievas asmeniškai nekalbės ir neskleis Savo balso; tu tik skaitysi tuos dalykus, kurie kalbami šiandien – kaip tuomet bus lengva suprasti? Kaip gyvenimas ateityje galėtų prilygti šiandienos gyvenimui? Argi tada, kai verksi ir grieši dantimis, tai nebus gyvenimas kančiose? Dabar tau teikiami palaiminimai, bet tu nemoki jais mėgautis; gyveni palaimoje, tačiau to nesuvoki. Tai įrodo, kad esi pasmerktas kentėti! Šiandien kai kurie žmonės priešinasi, kai kurie maištauja, kai kurie daro vieną ar kitą, o Aš tiesiog tai ignoruoju – bet nemanykite, kad nežinau, ką jūs rezgate. Argi nesuprantu jūsų esmės? Kodėl jūs visada stojate prieš Mane? Argi netiki Dievą tam, kad siektum gyvenimo ir palaiminimų savęs paties labui? Argi ne dėl savęs tu tiki? Šiuo metu Aš tik atlieku užkariavimo darbą kalbėdamas, ir kai šis užkariavimo darbas baigsis, paaiškės tavo baigtis. Argi turiu tau tai pasakyti tiesiai šviesiai?

Šiandienis užkariavimo darbas skirtas atskleisti, kokia bus žmogaus baigtis. Kodėl sakoma, kad šiandienis baudimas ir teismas yra teismas prieš didįjį baltą sostą paskutinėmis dienomis? Argi to nesupranti? Kodėl užkariavimo darbas yra paskutinis etapas? Argi ne būtent tam, kad būtų atskleista, kokia baigtis laukia kiekvienos žmonių klasės? Argi ne tam, kad baudimo ir teismo užkariavimo darbo metu kiekvienas parodytų savo tikrąjį aš ir būtų atskirtas pagal savo rūšį? Užuot sakius, kad tai yra žmonijos užkariavimas, būtų geriau sakyti, kad tai atskleidžia, kokia baigtis laukia kiekvienos žmonių klasės. Čia kalbama apie žmonių nuodėmių teismą ir įvairių žmonių klasių atskleidimą, taip nusprendžiant, ar jie yra pikti, ar teisūs. Po užkariavimo darbo eina atlyginimo už gėrį ir baudimo už blogį darbas. Visiškai paklūstantys žmonės – tai yra, visiškai užkariauti – bus įtraukti į kitą Dievo darbo skleidimo visoje visatoje etapą; neužkariautieji bus patalpinti tamsoje ir patirs nelaimes. Taip žmonės bus atskirti pagal jų rūšį: blogi žmonės bus priskirti prie blogųjų, ir saulė jiems daugiau niekada nešvies, o teisieji bus priskirti prie gerųjų, jie įgis šviesą ir amžinai gyvens šviesoje. Visų dalykų baigtis yra arti, ir žmonių baigtis buvo aiškiai parodyta jų akims. Visi dalykai bus atskirti pagal jų rūšį, tad kaip žmonės gali išvengti kančios, kai kiekvienas atskiriamas pagal jo rūšį? Kiekvienos rūšies žmogaus baigtis atskleidžiama tada, kai visų dalykų baigtis yra arti, ir tai atliekama visos visatos užkariavimo darbo metu (įskaitant visą užkariavimo darbą, pradedant dabartiniu darbu). Visos žmonijos baigtis atskleidžiama priešais teismo sostą, baudimo metu ir paskutiniųjų dienų užkariavimo darbo metu. Žmonių atskyrimas pagal jų rūšį nereiškia žmonių grąžinimo į jų pirmines klases, nes kai žmogus buvo sukurtas, buvo tik viena žmonių rūšis – vienintelis padalijimas buvo į vyrą ir moterį. Nebuvo daug skirtingų žmonių rūšių. Tik po kelis tūkstantmečius trukusio gedimo atsirado skirtingos žmonių klasės: vieni atsidūrė netyrųjų dvasių valdžioje, kiti – piktųjų velnių valdžioje, o dar kiti, siekiantys gyvenimo kelio, – Visagalio viešpatavime. Tik taip tarp žmonių palaipsniui atsirado klasės, ir tik taip žmonės didelėje žmonijos šeimoje pasidalijo į klases. Visi žmonės pasirenka skirtingus „tėvus“; nėra taip, kad visi būtų visiškai pavaldūs Visagalio viešpatavimui, nes žmogus yra per daug maištingas. Teisus teismas apnuogina tikrąją kiekvieno tipo žmogaus esybę, nepalikdamas nieko paslėpto. Šviesoje visi parodo savo tikrąjį veidą. Šiuo metu žmogus jau nebėra toks, koks buvo iš pradžių, jo protėvių pirminis atvaizdas seniai išnyko, nes daugybę Adomo ir Ievos palikuonių jau seniai pagrobė Šėtonas, kad jie daugiau niekada nebeišvystų dangaus šviesos, nes žmonės buvo pripildyti visokių Šėtono nuodų. Taip žmonės įgijo savo atitinkamas paskirtis. Be to, būtent pagal skirtingus nuodus jie yra atskiriami pagal jų rūšį, o tai reiškia, kad jie atskiriami pagal tai, kokiu mastu yra užkariauti šiandien. Žmogaus baigtis nėra kažkas, kas buvo iš anksto nulemta nuo pasaulio sukūrimo. Taip yra todėl, kad pradžioje tebuvo viena klasė, kuri bendrai vadinosi „žmonija“, ir iš pradžių žmogus nebuvo sugadintas Šėtono, ir visi žmonės gyveno Dievo šviesoje, kur jų negaubė jokia tamsa. Tačiau po to, kai žmogų sugadino Šėtonas, po visą žemę pasklido visų tipų ir rūšių žmonės – visų tipų ir rūšių žmonės, kilę iš šeimos, bendrai vadinamos „žmonija“, kurią sudarė vyras ir moteris. Jų protėviai visus juos nuvedė klystkeliais, tolyn nuo jų seniausių protėvių – žmonijos, kurią sudarė vyras ir moteris (tai yra Adomas ir Ieva pradžioje, jų seniausi protėviai). Tuo metu izraelitai buvo vieninteliai, kurių gyvenimui žemėje vadovavo Jahvė. Įvairių tipų žmonės, atsiradę iš viso Izraelio (tai yra, iš pirminio šeimos klano), tuomet prarado Jahvės vedimą. Šie ankstyvieji žmonės, visiškai nieko neišmanę apie žmonių pasaulio reikalus, vėliau sekė paskui savo protėvius ir apsigyveno jų užimtose teritorijose, ir tai tęsiasi iki šių dienų. Taip jie ir toliau nesuvokia, kaip jie nuklydo nuo Jahvės ir kaip iki šių dienų juos gadina visokios netyrosios ir piktosios dvasios. Tie, kurie iki šiol buvo giliai sugadinti ir apnuodyti – tie, kurių galiausiai neįmanoma išgelbėti, – neturės kito pasirinkimo, kaip tik sekti savo protėvius, netyrąsias dvasias, kurios juos sugadino. Tie, kuriuos galiausiai galima išgelbėti, nukeliaus į žmonijos paskirties vietą, tai yra į baigtį, skirtą išgelbėtiems ir nugalėtiems. Bus padaryta viskas, kad būtų išgelbėti visi, kuriuos galima išgelbėti – tačiau žmonėms, kurie taip atbuko, kad jų pagydyti yra neįmanoma, neliks kito pasirinkimo, kaip tik sekti paskui savo protėvius į baudimo bedugnę. Nemanyk, kad tavo baigtis buvo iš anksto nulemta pradžioje ir tik dabar buvo atskleista. Jei taip manai, argi pamiršai, kad iš pradžių kuriant žmoniją nebuvo sukurta atskira šėtoniška žmonių klasė, o tik viena žmonija, kurią sudarė Adomas ir Ieva (tai yra tik vyras ir moteris)? Jei nuo pat pradžių tu būtum buvęs Šėtono palikuonis, ar Jahvė būtų įtraukęs šėtonišką žmonių klasę į Savo kūriniją? Argi Jis būtų taip pasielgęs? Jis sukūrė žmogų, kad Jį liudytų; Jis sukūrė žmogų, kad Jį šlovintų. Ar Jis būtų sąmoningai sukūręs Šėtono palikuonių klasę, kad ši tyčia Jam priešintųsi? Kaip Jahvė būtų galėjęs taip pasielgti? Jei Jis būtų taip padaręs, kas galėtų sakyti, kad Jis yra teisus Dievas? Kai dabar sakau, kad kai kurie iš jūsų galiausiai atiteks Šėtonui, tai nereiškia, kad nuo pat pradžių tu priklausei Šėtonui; tai veikiau reiškia, kad tu puolei taip žemai, jog net jei Dievas ir bandė tave išgelbėti, tu vis tiek nesugebėjai priimti tos išganančios malonės. Nelieka kito pasirinkimo, kaip tik priskirti tave prie Šėtono. Taip yra tik todėl, kad tavęs nebegalima išgelbėti, o ne todėl, kad Dievas yra tau neteisus ir sąmoningai iš anksto nulėmė tau būti Šėtono įsikūnijimu, o tada atiduoda tave Šėtonui ir tyčia nori, kad kentėtum. Tai nėra tikroji užkariavimo darbo istorija. Jei taip manai, tuomet tavo supratimas yra labai vienpusis! Paskutiniojo etapo užkariavimas skirtas išgelbėti žmones, o taip pat atskleisti jų baigtis. Taip siekiama teismu apnuoginti žmonių nuopuolį ir taip paskatinti juos atgailauti, pakilti ir siekti gyvenimo bei teisingo gyvenimo kelio. Taip siekiama pažadinti atbukusių ir kvailų žmonių širdis ir teismu atskleisti vidinį žmogaus maištingumą. Tačiau jei žmonės vis dar nesugeba atgailauti, vis dar neįstengia siekti teisingo gyvenimo kelio ir negali atsikratyti šio sugedimo, tuomet jie taps Šėtono ryjamais objektais, kurių nebegalima išgelbėti. Tokia yra užkariavimo reikšmė: išgelbėti žmones, o taip pat atskleisti jų baigtis. Geros baigtys, blogos baigtys – jas visas atskleidžia užkariavimo darbas. Ar žmonės bus išgelbėti, ar prakeikti, paaiškėja užkariavimo darbo metu.

Paskutinės dienos yra tada, kai visi dalykai per užkariavimą bus atskirti pagal jų rūšį. Užkariavimas yra paskutiniųjų dienų darbas; kitaip tariant, teisti kiekvieno žmogaus nuodėmes yra paskutiniųjų dienų darbas. Antraip, kaip žmonės galėtų būti atskirti pagal jų rūšį? Tarp jūsų atliekamas atskyrimo pagal rūšį darbas yra tokio darbo visoje visatoje pradžia. Po to visų kraštų ir visų tautų žmonės taip pat turės priimti užkariavimo darbą. Tai reiškia, kad kiekvienas kūrinijos žmogus turės būti atskirtas pagal jo rūšį ir pasiduoti priešais teismo sostą, kad būtų teisiamas. Nė vienas žmogus ir nė vienas dalykas negali išvengti šio baudimo ir teismo kančios, ir nėra nė vieno žmogaus ar dalyko, kuris nebūtų atskirtas pagal jo rūšį; kiekvienas žmogus bus priskirtas tam tikrai klasei, nes visų dalykų baigtis artėja, ir visas dangus bei žemė pasiekė savo pabaigą. Kaip žmogus galėtų išvengti tos dienos, kai baigsis žmogaus egzistencija? Taigi, kiek dar gali tęstis jūsų maištingi poelgiai? Argi jūsų paskutinioji diena nėra dabar pat priešais jūsų akis? Kaip tie, kurie bijo Dievo ir trokšta Jo apsireiškimo, gali nematyti Dievo teisumo apsireiškimo dienos? Kaip jie gali negauti galutinio atlygio už gėrį? Ar tu esi tas, kuris daro gėrį, ar tas, kuris daro blogį? Ar tu esi tas, kuris priima teisų teismą ir tada paklūsta, ar tas, kuris priima teisų teismą ir po to yra prakeikiamas? Ar tu gyveni priešais teismo sostą šviesoje, ar gyveni Hade, apsuptas tamsos? Argi ne tu pats aiškiausiai žinai, ar tavo baigtis bus atlygis, ar bausmė? Argi ne tu aiškiausiai žinai ir giliausiai supranti, kad Dievas yra teisus? Tad koks iš tikrųjų tavo elgesys ir kokia tavo širdis? Kai Aš šiandien tave užkariauju, ar tau tikrai reikia, kad Aš aiškiai įvardyčiau, ar tavo elgesys yra geras, ar blogas? Kiek daug dėl Manęs paaukojai? Kaip giliai Mane garbini? Argi pats kuo aiškiausiai nežinai, kaip elgiesi su Manimi? Tu turėtum geriau nei bet kas kitas žinoti, kokia bus tavo baigtis! Iš tiesų sakau tau: Aš tik sukūriau žmoniją ir sukūriau tave, bet Aš neatidaviau jūsų Šėtonui; kaip ir tyčia neverčiau jūsų maištauti prieš Mane ar Man priešintis ir dėl to būti Mano nubaustiems. Argi visos šios nelaimės nėra atpildas už jūsų pernelyg užsispyrusias širdis ir pernelyg niekingą elgesį? Tad argi ir jūs patys negalite nulemti, kokią baigtį gausite? Argi savo širdyse ne jūs geriau nei bet kas kitas žinote, kokia bus jūsų baigtis? Aš užkariauju žmones tam, kad juos atskleisčiau ir kad galėčiau geriau atnešti tau išganymą. Tai darau ne tam, kad versčiau tave daryti bloga, ir ne tam, kad tyčia versčiau tave žengti į pražūties pragarą. Kai ateis laikas, argi tavo didžiulės kančios, tavo verksmas ir dantų griežimas - ar visa tai nebus dėl tavo nuodėmių? Tad argi ne tavo paties gėris arba tavo paties blogis yra geriausias tavo teismas? Argi tai nėra geriausias įrodymas, galintis atskleisti, kokia bus tavo baigtis?

Šiandien Aš dirbu su Dievo išrinktaisiais žmonėmis Kinijoje, kad atskleisčiau visus jų maištingus polinkius, apnuoginčiau jų visą bjaurumą ir pasinaudojęs šiomis aplinkybėmis pasakyčiau viską, ką turiu pasakyti. Tuomet atliksiu kitą Savo visos visatos užkariavimo darbo žingsnį. Jūsų teismą panaudosiu tam, kad teisčiau visų visatos žmonių neteisumą, nes jūs esate žmonijos maištaujančios dalies atstovai. Tie, kurie nesugeba žengti pirmyn, taps tik priešpriešos ir tarnavimo objektais, tuo tarpu tie, kurie gali žengti pirmyn, bus panaudoti. Kodėl sakau, kad nesugebantys žengti pirmyn pasitarnaus tik kaip priešprieša? Taip yra todėl, kad dabartiniai Mano žodžiai ir darbas yra nukreipti į jūsų kilmę ir todėl, kad jūs tapote maištingųjų visoje žmonijoje atstovais ir tobulu pavyzdžiu. Vėliau Aš nunešiu šiuos žodžius, kurie užkariauja jus, į užsienio šalis ir panaudosiu juos tenykščiams žmonėms užkariauti, tačiau tu pats jų nebūsi įgijęs. Argi dėl to netapsi priešprieša? Visos žmonijos sugedę polinkiai, maištingi žmogaus poelgiai ir bjaurūs žmogaus atvaizdai bei veidai – visa tai šiandien užrašyta žodžiuose, kuriais esate užkariaujami. Tuomet Aš naudosiu šiuos žodžius užkariaudamas kiekvienos tautos ir kiekvienos denominacijos žmones, nes jūs esate archetipas, precedentas. Tačiau Aš nesiekiau sąmoningai jūsų apleisti; jei tau nesiseks tavo siekyje ir dėl to pasirodysi esąs nepagydomas, argi nebūsi tiesiog tarnavimo objektas ir priešprieša? Kartą sakiau, kad Mano išmintis pasireiškia atsižvelgiant į Šėtono kėslus. Kodėl tai pasakiau? Argi tai nėra tikroji istorija, slypinti už Mano dabartinių žodžių ir darbų? Jei nesugebi žengti pirmyn, jei nesi ištobulinamas, bet vietoj to esi baudžiamas, argi tu netampi kontrastu? Galbūt iki pat šios dienos tu daug iškentėjai, tačiau vis dar nieko nesupranti; tu nieko neišmanai apie gyvenimą. Nors buvai baudžiamas ir teisiamas, nė kiek nepasikeitei ir giliai viduje neįgijai gyvenimo. Kai ateis laikas patikrinti tavo darbą, patirsi išmėginimą ugnimi ir dar didesnį suspaudimą. Kai ši ugnis nusileis ant tavęs, visa tavo esybė pavirs pelenais. Tu neturi gyvenimo, tavyje nėra nė lašo gryno aukso, tu vis dar esi įstrigęs sename sugedusiame būde ir net negali būti gera priešprieša, tad kaipgi galėtum nebūti pašalintas? Ar užkariavimo darbe gali būti panaudotas žmogus, kuris nevertas nė cento ir kuris neturi gyvenimo? Kai ateis tas laikas, jūsų dienos bus sunkesnės nei Nojaus ir Sodomos dienos! Kad ir kaip besimelstum, tau tai nepadės. Ar galėsi apsisukti ir iš naujo atgailauti, kai išganymo darbas jau bus pasibaigęs? Kai visas išganymo darbas bus atliktas, jo daugiau nebebus; prasidės blogų žmonių baudimo darbas. Tu priešiniesi, tu maištauji ir sąmoningai elgiesi neteisingai. Argi nesi griežtos bausmės taikinys? Šiandien Aš tau tai išsamiai paaiškinu. Jei nuspręsi neklausyti, argi tuomet, kai tave ištiks nelaimė, nebus per vėlu pradėti gailėtis ir įtikėti? Šiandien suteikiu tau progą atgailauti, bet tu to nedarai. Kiek laiko nori laukti? Iki baudimo dienos? Šiandien Aš neprisimenu tavo praeities nusižengimų; tau vėl ir vėl atleidžiu, nusigręždamas nuo tavo neigiamos pusės, kad matyčiau tik tavo teigiamą pusę, nes visi Mano dabartiniai žodžiai ir darbas skirti tave išgelbėti ir Aš neturiu jokių blogų ketinimų tavo atžvilgiu. Tačiau tu atsisakai įžengti; tu neskiri gėrio nuo blogio ir nemoki įvertinti gerumo. Argi tokie žmonės tiesiog nelaukia, kol ateis bausmė ir teisus atlygis?

Kai Mozė sudavė į uolą ir iš jos ištryško Jahvės dovanotas vanduo, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Kai Dovydas džiaugsmo sklidina širdimi grojo arfa ir lyra Mano, Jahvės, garbei, tai buvo dėl jo tikėjimo. Kai Jobas prarado kalnus užplūdusias gyvulių kaimenes ir neišsakomą gausybę turtų ir kai jo kūną nusėjo skausmingos votys, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Kai jis išgirdo Mano, Jahvės, balsą ir pamatė Mano, Jahvės, šlovę, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Tai, kad Petras galėjo sekti Jėzų Kristų, įvyko dėl jo tikėjimo. Tai, kad jis galėjo būti prikaltas prie kryžiaus dėl Manęs ir davė šlovingą liudijimą, taip pat įvyko dėl jo tikėjimo. Kai Jonas pamatė šlovingą žmogaus Sūnaus atvaizdą, tai įvyko dėl jo tikėjimo. Kai jis išvydo paskutinių dienų viziją, tai juo labiau įvyko dėl jo tikėjimo. Priežastis, kodėl dauguma taip vadinamų pagonių tautų gavo Mano apreiškimą ir sužinojo, kad Aš grįžau kūne atlikti Savo darbo tarp žmonių, taip pat yra jų tikėjimas. Argi visi, kuriems trenkė Mano griežti žodžiai, bet jie vis tiek semiasi iš jų paguodos ir yra išgelbėti, nedarė to dėl savo tikėjimo? Dėl savo tikėjimo žmonės gavo tiek daug dalykų, ir nebūtinai palaiminimų. Jie gali nepatirti tokios laimės ir džiaugsmo, kokį jautė Dovydas, ar negauti vandens, kurį Jahvė dovanojo Mozei. Pavyzdžiui, Jobas buvo Jahvės palaimintas dėl savo tikėjimo, bet jis taip pat patyrė ir vargo. Nesvarbu, ar gauni palaiminimus, ar nelaimes – abu yra palaiminti įvykiai. Jei ne tavo tikėjimas, negalėtum priimti šio užkariavimo darbo, o juo labiau negalėtum matyti Jahvės darbų, šiandien rodomų prieš tavo akis – tu to nepamatytum, ir tuo labiau negalėtum to įgyti. Jei šios nelaimės, šios katastrofos ir visi šie teismai nebūtų tavęs ištikę, ar galėtum šiandien pamatyti Jahvės darbus? Šiandien būtent tikėjimas leidžia tave užkariauti, ir būtent buvimas užkariautam leidžia tau tikėti kiekvienu Jahvės darbu. Tik dėl tikėjimo tu gauni tokį baudimą ir teismą. Per šį baudimą ir teismą tu esi užkariaujamas ir ištobulinamas. Jei ne šiandienis baudimas ir teismas, tavo tikėjimas būtų bergždžias, nes tu nepažinotum Dievo; kad ir kaip Jį tikėtum, tavo tikėjimas tebūtų tušti žodžiai, neturintys jokios tikrovės. Tik po to, kai gauni šį užkariavimo darbą, dėl kurio tampi visiškai nuolankus, tavo tikėjimas tampa tikras ir patikimas, ir tavo širdis atsigręžia į Dievą. Net jei dėl šio žodžio – „tikėjimas“ – susilauki daugybės teismų ar prakeiksmų, vis dėl to tu turi tikrą tikėjimą ir įgijai patį tikriausią, realiausią ir brangiausią dalyką. Taip yra todėl, kad būtent teismo eigoje tu išvysti sukurtųjų būtybių paskirtį; būtent šiame teisme tu pamatai Kūrėjo mielumą; būtent šiame užkariavimo darbe tu išvysti Dievo ranką; būtent šio užkariavimo metu tu pradedi visiškai suprasti žmogaus gyvenimą; būtent šio užkariavimo metu tu atrandi teisingą gyvenimo kelią ir perpranti tikrąją „žmogaus“ prasmę; būtent šio užkariavimo metu tu išvysti teisų Visagalio būdą ir Jo gražų, šlovingą veidą; būtent šiame užkariavimo darbe tu sužinai apie žmogaus kilmę ir supranti visos žmonijos „nemirtingą istoriją“; būtent šio užkariavimo metu tu sužinai apie žmonijos protėvius ir žmonijos sugedimo ištakas; būtent šio užkariavimo metu tu gauni džiaugsmą ir paguodą, taip pat nesibaigiantį protinimą, drausminimą ir Kūrėjo priekaištų žodžius Jo sukurtai žmonijai; būtent šiame užkariavimo darbe tu gauni palaiminimus, taip pat vargus, kurie yra žmogaus pelnyti... Argi visa tai ne dėl tavo mažo tikėjimo? Ir argi tavo tikėjimas neauga tau įgyjant šiuos dalykus? Argi neįgijai labai daug? Tu ne tik girdėjai Dievo žodį ir matei Dievo išmintį, bet ir asmeniškai patyrei kiekvieną Jo darbo žingsnį. Galbūt sakysi, kad jei neturėtum tikėjimo, tuomet nekentėtum tokio baudimo ar tokio teismo. Tačiau turėtum žinoti, kad be tikėjimo tu ne tik negalėtum priimti tokio baudimo ar tokio Visagalio rūpesčio, bet ir amžiams prarastum galimybę susitikti su Kūrėju. Tu niekada nesužinotum žmonijos kilmės ir niekada nesuprastum žmogaus gyvenimo prasmės. Net jei tavo kūnas pražūtų, o siela pasitrauktų, tu vis tiek nesuprastum visų Kūrėjo darbų, juo labiau nežinotum, kad Kūrėjas, sukūręs žmoniją, žemėje atliko tokį didį darbą. Ar tu, kaip šios Jo sukurtos žmonijos narys, esi pasirengęs dėl savo neišmanymo taip kristi į tamsą ir kęsti amžiną bausmę? Jei atsiskirsi nuo šiandienio baudimo ir teismo, su kuo susidursi? Ar manai, kad atsiskyręs nuo dabartinio teismo galėsi išvengti šio kančių kupino gyvenimo? Argi ne tiesa, kad jei paliksi „šią vietą“, tai tavęs lauks skausmingos kančios arba žiauri velnių daroma žala? Galbūt patirsi nepakeliamas dienas ir naktis? Ar manai, kad išvengęs šiandienos teismo, galėsi amžiams išvengti tos būsimos kančios? Kas pasitaikys tavo kelyje? Ar tai bus Šangrila, kurios tu tikiesi? Ar manai, kad gali išvengti to būsimo amžino baudimo tiesiog bėgdamas nuo tikrovės taip, kaip tai dabar darai? Ar po šios dienos tu dar kada nors galėsi rasti tokią progą ir tokį palaiminimą? Ar galėsi juos rasti, kai tave ištiks nelaimė? Ar galėsi juos rasti, kai visa žmonija įžengs į poilsį? Tavo dabartinis laimingas gyvenimas ir ta darni tavo šeimynėlė – ar jie gali pakeisti tavo būsimą amžinąją paskirtį? Jei turi tikrą tikėjimą, ir jei dėl savo tikėjimo įgyji labai daug, tai visa tai yra tai, ką tu – sukurtoji būtybė – turėtumei įgyti ir ką iš pat pradžių turėjai turėti. Nieko nėra naudingiau tavo tikėjimui ir gyvenimui nei toks užkariavimas.

Šiandien tu turi suprasti, ko Dievas prašo iš tų, kurie yra užkariauti, koks yra Jo požiūris į tuos, kurie yra ištobulinti, ir į ką šiuo metu turėtum įžengti. Kai kuriuos dalykus tau pakanka suprasti tik šiek tiek. Tau nereikia tyrinėti kai kurių paslaptingų žodžių; iš jų mažai naudos gyvenimui ir užtenka tik trumpai į juos dirstelėti. Pavyzdžiui, kai kalbama apie tokias paslaptis kaip Adomo ir Ievos paslaptis, būtina pažvelgti į jas ir suprasti, kuo Adomas ir Ieva anuomet gyveno, ir kokį darbą Dievas nori atlikti šiandien. Turi suprasti, kad užkariaudamas ir tobulindamas žmogų, Dievas nori sugrąžinti žmogų į tokią būseną, kokioje buvo Adomas ir Ieva. Savo širdyje turėtum aiškiai suvokti, kokį tobulumo lygį turi pasiekti, kad atitiktum Dievo keliamus standartus, ir tuomet turi norėti stengtis jį pasiekti. Tai susiję su tavo praktika, ir tai tu privalai suprasti. Pakanka, kad tu siektum įžengti pagal Dievo žodžius apie šiuos dalykus. Kai perskaitai, jog „Žmonija iki šių dienų vystėsi dešimtis tūkstančių metų“, tavyje prabunda smalsumas, ir su broliais ir seserimis pradedi tyrinėti. „Dievas sako, kad žmonijos vystymasis siekia šešis tūkstančius metų, tiesa? Iš kur tada tos dešimtys tūkstančių metų?“ Kokia nauda tau tai tyrinėti? Ar Pats Dievas dirba dešimtis tūkstančių, ar šimtus milijonų metų – ar Jam tikrai reikia, kad tu tai tyrinėtum? Tai nėra tai, ką tu, kaip sukurtoji būtybė, privalai žinoti. Su tokiais žodžiais viskas, ką tau reikia padaryti, tai trumpai juos perskaityti – nebandyk jų suprasti taip, tarsi jie būtų regėjimai. Tu turi žinoti, į ką šiandien turėtum įžengti ir ką suprasti, o tada privalai tai apmąstyti, kad aiškiai suprastum. Tik tuomet tu būsi užkariautas. Perskaičius tai, kas išdėstyta pirmiau, tavyje turėtų kilti normali reakcija: Dievas dega nekantrumu, Jis nori mus užkariauti ir įgyti šlovę bei liudijimą, tad kaip mes turėtume su Juo bendradarbiauti? Ką privalome daryti, kad būtume Jo visiškai užkariauti ir taptume Jo liudijimu? Ką privalome daryti, kad įgalintume Dievą įgyti šlovę? Ką privalome daryti, kad leistume sau gyventi Dievo viešpatavime, o ne Šėtono valdžioje? Būtent apie tai žmonės turėtų galvoti. Kiekvienas iš jūsų turėtų suprasti Dievo užkariavimo reikšmę. Tai yra jūsų atsakomybė. Tik įgiję šį supratimą jūs įžengsite, pažinsite šį darbo etapą ir tapsite visiškai nuolankūs. Antraip tikro pasidavimo nepasieksite.