Tie, kurie yra užkariauti, yra priešpriešos, ir tik ištobulinti žmonės tampa paskutinių dienų darbo etalonais ir pavyzdžiais. Prieš tapdami visaverčiais, jie yra priešpriešos, įrankiai ir tie, kurie tarnauja. Tie, kuriuos Dievas visiškai užkariavo, yra Jo valdymo darbo įkūnijimas, jie yra etalonai ir pavyzdžiai. Šie žodžiai, kuriuos vartojau tokiems žmonėms apibūdinti, gal ir nėra ypatingi, tačiau jie atskleidžia daug įdomių istorijų. Jūs, menko tikėjimo žmonės, visada ginčysitės dėl nereikšmingo vardo, kol jūsų veidai paraus, o kartais dėl to net susipyksite. Nors tai tėra paprasčiausias vardas, manote, kad čia kalbama ne vien apie nereikšmingą vardą, bet apie svarbų dalyką, susijusį su jūsų likimu. Taigi neprotingi žmonės dažnai patiria didelių nuostolių dėl šio visiškai nereikšmingo dalyko – tai reiškia dėl menkniekio gali prarasti daug daugiau. Vien dėl kažkokio nereikšmingo vardo pabėgsite ir niekada nebegrįšite. Taip yra todėl, kad gyvenimą laikote labai nesvarbiu ir pernelyg sureikšminate tai, kaip esate vadinami. Todėl jūsų dvasiniame ir net praktiniame gyvenime dėl jūsų sampratų apie statusą dažnai kils daug painių ir keistų situacijų. Galbūt to nepripažinsite, bet pasakysiu jums, kad tokių žmonių tikrai yra realiame gyvenime, nors dar ne kiekvienas iš jūsų buvote atskleistas. Tokių dalykų yra nutikę kiekvieno iš jūsų gyvenime. Jei tuo netiki, tiesiog pažvelk į toliau pateiktą epizodą iš vienos sesers (ar brolio) gyvenimo. Gali būti, kad tas žmogus iš tiesų esi tu, o gal tai kas nors, ką pažįsti. Jei neklystu, šiame epizode aprašyta tavo patirtis. Aprašyme nieko netrūksta, nepraleista nė viena mintis ar idėja – šioje istorijoje jos visos išsamiai užrašytos. Jei tuo netiki, pirmiausia tiesiog ją perskaityk.

Tai vienas nedidelis „dvasingo žmogaus“ patirties epizodas.

Ji sunerimo pamačiusi, kad daugelis dalykų, kuriuos bažnyčioje darė broliai ir seserys, neatitiko Dievo ketinimų, todėl ėmė juos barti, sakydama: „Jūs, sąžinės neturintys niekšai! Kodėl iš tiesų darote tokius nesąžiningus dalykus? Kodėl neieškote tiesos, užuot darę, ką panorėję? … Ir šiuos dalykus sakau jums, bet kartu nekenčiu ir savęs. Matau, kad Dievas tiesiog dega nekantrumu, ir jaučiu savyje ugnį. Iš tiesų noriu iki galo atlikti darbą, kurį Dievas man patikėjo, ir iš tiesų noriu gerai jums tarnauti. Tik dabar esu tokia silpna. Dievas skyrė mums tiek daug laiko ir pasakė tiek daug žodžių, bet mes vis dar tokie patys. Širdyje visada jaučiuosi tiek daug skolinga Dievui…“ (Ji pradėjo verkti ir nebegalėjo kalbėti.) Tada ji pradėjo melstis: „Dieve! Maldauju Tavęs suteikti man jėgų ir paliesti mane labiau nei kada nors anksčiau, ir tegul Tavo Dvasia veikia manyje. Noriu bendradarbiauti su Tavimi. Kad tik galiausiai Tu įgytum šlovę, dabar esu pasirengusi atiduoti Tau visą save. Esu pasirengusi net paaukoti savo gyvybę, kad tik galėtume didžiai tave šlovinti ir kad mūsų broliai ir seserys galėtų su džiaugsmu giedoti ir šokti, šlovindami Tavo šventą vardą, šlovinti Tave, apreikšti Tave, būti tikri, kad Tavo darbas yra tikras, ir noriai atsižvelgti į Tau tenkančią naštą….“ Ji taip nuoširdžiai meldėsi, ir Šventoji Dvasia iš tiesų suteikė jai naštą. Tuo metu jos našta buvo ypač sunki, ji visą dieną skaitė, rašė ir klausėsi. Ji buvo be galo užsiėmusi. Jos dvasinė būsena buvo puiki, o širdyje ji visada jautėsi kupina energijos ir nešė naštą. Kartkartėmis ji nusilpdavo ir susidurdavo su kliūtimis, tačiau netrukus vėl grįždavo į normalią būseną. Po kurio laiko jos pažanga buvo sparti, ji įgijo šiokį tokį supratimą apie daugelį Dievo žodžių, taip pat greitai išmoko giesmių – apskritai jos dvasinė būsena buvo puiki. Pamačiusi, kad daugelis dalykų bažnyčioje neatitinka Dievo ketinimų, ji susirūpindavo, susierzindavo ir priekaištaudavo savo broliams ir seserims, sakydama: „Ar tai reiškia atlikti savo pareigą su atsidavimu? Kodėl negalite sumokėti net tokios mažos kainos? Jei nenorite to daryti, aš padarysiu….“

Kai ji nešė naštą, kuo daugiau Šventoji Dvasia veikė, tuo labiau ji jautė stiprėjant savo tikėjimą. Kartais ji susidurdavo su tam tikrais sunkumais ir puldavo į negatyvumą, tačiau sugebėdavo visa tai įveikti. Kitaip tariant, patirdama Šventosios Dvasios darbą, net kai jos būsena buvo puiki, ji vis tiek negalėjo išvengti tam tikrų sunkumų ar šiokio tokio nusilpimo. Tokie dalykai neišvengiamai nutinka, tačiau netrukus ji sugebėdavo iš tų būsenų išsivaduoti. Patirdama silpnumą, ji melsdavosi ir jausdavo, kad jos pačios dvasinis ūgis iš tiesų buvo menkas, tačiau ji norėjo bendradarbiauti su Dievu. Kad ir ką Dievas darytų, ji norėjo įgyvendinti Jo ketinimus ir paklusti visiems Jo sutvarkymams. Buvo žmonių, kurie buvo susidarę tam tikrą nuomonę apie ją ir turėjo išankstinių nusistatymų, tačiau ji sugebėjo atsižadėti savęs ir aktyviai palaikyti su jais bendrystę. Tokios būna žmonių būsenos, kai Šventoji Dvasia atlieka įprastą Savo darbą. Po tam tikro laiko Dievo darbas pradėjo keistis ir visi žmonės įžengė į kitą darbo žingsnį, kuriame Dievas jiems kėlė kitokius reikalavimus. Taigi buvo ištarti nauji žodžiai, keliantys žmonėms naujus reikalavimus: „… Jaučiu jums tik neapykantą ir neturiu jums jokių palaiminimų. Niekada nemaniau jūsų palaiminti ir nemaniau jūsų padaryti visaverčių, nes esate pernelyg maištingi. Kadangi esate sukti ir apgaulingi, jūsų kalibras menkas, o statusas žemas, niekada nebuvote Mano akiratyje ar Mano širdyje. Mano darbas atliekamas vieninteliu tikslu – jus pasmerkti; Mano ranka niekada nebuvo toli nuo jūsų, kaip ir Mano baudimas. Aš ir toliau jus teisiau ir prakeikiau. Kadangi Manęs nesuprantate, Mano pyktis visada buvo nukreiptas į jus. Nors visada dirbau tarp jūsų, turėtumėte žinoti Mano požiūrį į jus. Tai ne kas kita kaip pasibjaurėjimas – nėra jokio kito požiūrio ar nuomonės. Aš tik noriu, kad būtumėte Mano priešpriešos, išryškinančios Mano išmintį ir Mano didžiulę galią. Jūs esate ne kas kita kaip Mano priešpriešos, nes Mano teisumas atsiskleidžia per jūsų maištingumą. Liepiu jums būti priešpriešomis, išryškinančiomis Mano darbą, ir tik antraeile Mano darbo dalimi…“ Vos pamačiusi žodžius „antraeilė darbo dalis“ ir „priešpriešos“, ji ėmė galvoti: „Kaip, atsižvelgdama į šiuos žodžius, turėčiau toliau sekti Dievu? Sumokėjusi tokią kainą, vis tiek esu priešprieša. Argi priešprieša nėra tiesiog tarnas? Anksčiau buvo sakoma, kad nebūsime tarnais, kad būsime Dievo tauta, tačiau argi šiandien vis dar nesame tarnų vaidmenyje? Argi tarnai neturi gyvenimo? Kad ir kiek kentėčiau, Dievas dėl to manęs nepripažins! Kai nebereikės būti priešprieša, argi viskas tuo nesibaigs? …“ Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau prarado motyvaciją. Ji pasijuto dar blogiau, kai atėjo į bažnyčią ir pamatė savo brolių bei seserų būsenas: „Jums ne viskas gerai! Man ne viskas gerai! Puoliau į negatyvumą. Ak, ką galima padaryti? Dievas vis dar mūsų nenori. Dirbdamas tokį darbą, Jis neišvengiamai privers mus pulti į negatyvumą. Nežinau, kas su manimi negerai. Net nenoriu melstis. Šiaip ar taip, dabar su manimi kažkas negerai ir iš tiesų negaliu savyje rasti ryžto. Daug kartų meldžiausi, bet vis tiek negaliu, ir nenoriu toliau eiti. Aš tai matau taip: Dievas sako, kad esame priešpriešos, tad argi priešpriešos nėra tiesiog tarnai? Dievas sako, kad esame priešpriešos, o ne Jo sūnūs ar Jo žmonės, juo labiau ne Jo pirmagimiai sūnūs. Mes esame niekas, tik priešpriešos. Jei tokie esame, ar mūsų baigtis gali būti palanki? Priešpriešos neturi vilties, nes neturi gyvenimo. Jei būtume Jo sūnūs, Jo tauta, tuomet būtų vilties – galėtume būti visaverčiais. Ar priešpriešos gali nešti Dievo gyvenimą? Ar Dievas gali įdiegti gyvenimą tiems, kurie Jam tarnauja? Jis myli tuos, kurie turi Jo gyvenimą, ir tik tie, kurie turi Jo gyvenimą, yra Jo sūnūs, Jo tauta. Nors esu apimta negatyvumo ir silpna, tikiuosi, kad nė vienas iš jūsų nebūsite negatyvus. Žinau, kad taip atsitraukdama ir puldama į negatyvumą negaliu įgyvendinti Dievo ketinimų, bet aš nenoriu būti priešprieša. Bijau būti priešprieša. Šiaip ar taip, mano jėgos ribotos ir dabar nebegaliu tęsti. Tikiuosi, kad nė vienas iš jūsų nedarys taip, kaip aš, ir sugebės iš manęs pasisemti šiek tiek įkvėpimo. Jaučiu, kad verčiau mirčiau! Prieš mirtį paliksiu jums kelis paskutinius žodžius – nors esate priešpriešos, tikiuosi, kad galėsite likti priešpriešomis iki pat galo; gal galiausiai Dievas pripažins priešpriešas…“ Tai pamatę, broliai ir seserys stebėjosi: „Kaip ji gali būti tokia negatyvi? Argi pastarąsias kelias dienas ji nesijautė visiškai gerai? Kodėl ji staiga prarado visą ūpą? Kodėl ji nesielgia normaliai?“ Ji pasakė: „Nesakykite, kad nesielgiu normaliai. Iš tiesų savo širdyje viską aiškiai suprantu. Žinau, kad neįgyvendinau Dievo ketinimų, bet argi tai ne vien todėl, kad nenoriu būti Jo priešprieša? Nieko blogo nepadariau. Galbūt vieną dieną Dievas pakeis vardą „priešpriešos“ į „sukurtos būtybės“, ir dar daugiau – į sukurtas būtybes, kurias Dievas reikšmingai panaudoja. Argi čia nėra šiek tiek vilties? Tikiuosi, kad nebūsite negatyvūs ar nusivylę ir galėsite toliau sekti Dievu bei atlikti savo kaip priešpriešų funkciją. Bet kuriuo atveju aš nebegaliu tęsti. Nebūkite suvaržyti dėl manęs.“ Kiti žmonės tai išgirdo ir pasakė: „Net jei nustosi Juo sekti, mes ir toliau Juo seksime, nes Dievas niekada su mumis nesielgė neteisingai. Nebūsime suvaržyti dėl tavo negatyvumo.“

Kurį laiką tai patyrusi ji vis dar buvo negatyviai nusiteikusi dėl buvimo priešprieša, todėl Aš jai pasakiau: „Tu nesupranti Mano darbo. Tu nesupranti kas iš tiesų slypi už Mano žodžių, nei Mano žodžių esmės ir numatytų rezultatų. Tu nežinai nei Mano darbo tikslų, nei jo išminties. Tu nesupranti Mano ketinimų. Būdama priešprieša, tu tesugebi atsitraukti, nes esi, ir pernelyg sureikšmini savo statusą! Kokia baili niekšė esi! Praeityje tau tiek daug pasakiau. Sakiau, kad tave ištobulinsiu; ar pamiršai? Argi nekalbėjau apie ištobulinimą dar prieš pradėdamas kalbėti apie priešpriešas?“ „Palauk, leisk pagalvoti. Taip, teisingai! Tu iš tiesų tai sakei prieš pradėdamas kalbėti apie priešpriešas!“ „Kai kalbėjau apie ištobulinimą, argi nesakiau, kad tik užkariavus žmones jie bus ištobulinti?“ „Taip!“ „Argi Mano žodžiai nebuvo nuoširdūs? Argi jie nebuvo patikimi?“ „Taip, buvo! Tu esi Dievas, kuris niekada nesako netiesos – niekas nedrįstų to neigti. Bet Tu kalbi daugybe skirtingų būdų.“ „Argi Mano kalbėjimo būdai nesikeičia pagal skirtingus darbo žingsnius? Argi visa, ką darau ir sakau, nėra grindžiama tavo poreikiais?“ „Tu dirbi pagal žmonių poreikius ir aprūpini juos tuo, ko jiems reikia. Tai nėra netiesa!“ „Tad argi dalykai, kuriuos tau pasakiau, nebuvo naudingi? Argi Aš tave baudžiu ne dėl tavęs pačios?“ „Kaip Tu vis dar gali sakyti, kad tai dėl manęs pačios! Tu mane baudei kone iki mirties – nebenoriu gyventi. Šiandien Tu sakai viena, rytoj – kita. Žinau, kad mane tobulini dėl manęs pačios, bet Tu manęs neištobulinai – Tu paverti mane priešprieša ir vis dar mane baudi. Juk Tu manęs nekenti, tiesa? Niekas nedrįsta tikėti Tavo žodžiais, ir tik dabar aiškiai pamačiau, kad Tavo baudimas skirtas tik tam, kad pašalintum neapykantą Savo širdyje, o ne mane išgelbėti. Anksčiau Tu slėpei nuo manęs tiesą; sakei, kad mane ištobulinsi ir kad baudimas skirtas man ištobulinti. Todėl aš visada paklusdavau Tavo baudimui; niekada neįsivaizdavau, kad šiandien būsiu vadinama priešprieša. Dieve, argi nebūtų geriau, jei lieptum man būti kuo nors kitu? Ar privalai užkrauti man priešpriešos vaidmenį? Sutikčiau net būti vartininke karalystėje. Laksčiau ir aukojau save, bet galiausiai likau tuščiomis rankomis – esu visiškai be skatiko. O dabar Tu sakai, kad turiu būti būti Tavo priešprieša. Kaip man dabar kam nors į akis pasirodyti?“ „Apie ką tu kalbėjai? Praeityje atlikau tiek daug teismo darbo, o tu jo nesupranti? Ar iš tiesų supranti save? Argi „priešpriešos“ vardas taip pat nėra žodžių teismas? Ar manai, kad visos Mano kalbos apie priešpriešas taip pat yra metodas ar būdas tave teisti? Tad kaip turėtum Manimi sekti?“ „Dar nesu suplanavusi, kaip Tavimi sekti. Pirmiausia privalau žinoti: ar esu priešprieša, ar ne? Ar priešpriešos taip pat gali būti ištobulintos? Ar galima pakeisti „priešpriešos“ vardą? Ar būdama priešprieša galiu pateikti svarų liudijimą, o tada tapti ištobulintu žmogumi, meilės Dievui etalonu ir Dievui artima? Ar galiu tapti visaverte? Pasakyk man tiesą!“ „Argi nežinai, kad dalykai visada vystosi, visada keičiasi? Jei dabar nori būti paklusni atlikdama priešpriešos vaidmenį, galėsi pasikeisti. Tai, ar esi priešprieša, neturi nieko bendra su tavo likimu. Svarbiausia yra tai, ar gali būti žmogus, kurio gyvenimo būdas pasikeitė.“ „Ar gali man pasakyti, ar gali mane ištobulinti, ar ne?“ „Jei tik seksi ir paklusi iki galo, garantuoju, kad galiu tave ištobulinti.“ „O kokias kančias turėsiu patirti?“ „Patirsi suspaudimą, taip pat žodžių teismą ir baudimą, ypač žodžių baudimą, kuris yra tas pats, kas baudimas būnant priešprieša!“ „Ir toks pats baudimas būnant priešprieša? Na, jei patirdama suspaudimą galiu būti Tavo ištobulinta, jei yra vilties, tada gerai. Net jei tai tik menkutė viltis, tai vis tiek geriau nei būti priešprieša. Tas vardas „priešprieša“ skamba taip baisiai. Nenoriu būti priešprieša!“ „Ko tos priešpriešos tokios baisios? Argi priešpriešos nėra visiškai geros tokios, kokios yra? Argi priešpriešos nevertos mėgautis palaiminimais? Jei sakau, kad priešpriešos gali mėgautis palaiminimais, tu galėsi mėgautis palaiminimais. Argi netiesa, kad žmonių vardai keičiasi dėl Mano darbo? Ir vis dėlto paprasčiausias vardas tave taip trikdo? Tu verta būti tokia priešprieša. Ar nori Manimi sekti, ar ne?“ „Na, ar gali mane padaryti visavertę, ar ne? Ar gali leisti man mėgautis Tavo palaiminimais?“ „Ar nori sekti iki galo, ar ne? Ar nori paaukoti save?“ „Leisk man pagalvoti. Priešprieša taip pat gali mėgautis Tavo palaiminimais ir gali tapti visaverte. Tapusi visaverte, būsiu Tau artima, visiškai suprasiu Tavo ketinimus ir turėsiu tai, ką turi Tu. Galėsiu mėgautis tuo, kuo mėgaujiesi Tu, ir žinosiu tai, ką žinai Tu. … Po to, kai patirsiu suspaudimą ir būsiu ištobulinta, galėsiu mėgautis palaiminimais. Tad kokiais palaiminimais iš tiesų mėgausiuosi?“ „Nesirūpink, kokiais palaiminimais mėgausiesi. Net jei tau pasakyčiau, šie dalykai pranoksta tavo vaizduotę. Būdama gera priešprieša, būsi užkariauta ir būsi sėkminga priešprieša. Tai yra užkariauto žmogaus etalonas ir pavyzdys, tačiau, žinoma, etalonu ir pavyzdžiu gali tapti tik po to, kai būsi užkariauta.“ „Kas yra etalonas ir pavyzdys?“ „Tai etalonas ir pavyzdys visiems pagonims, tai yra visiems tiems, kurie nebuvo užkariauti.“ „Kiek žmonių tai apima?“ „Labai daug žmonių. Tai ne tik keturi ar penki tūkstančiai jūsų – visi, kurie priima šį vardą visame pasaulyje, privalo būti užkariauti.“ „Taigi tai ne tik penki ar dešimt miestų!“ „Dabar dėl to nesirūpink ir pernelyg dėl to nesuk galvos. Tiesiog susitelk į tai, kaip turėtum įžengti dabar! Garantuoju, kad gali tapti visaverte.“ „Iki kokio lygio? Ir kokiais palaiminimais galiu mėgautis?“ „Kodėl taip nerimauji? Garantuoju, kad gali tapti visaverte. Ar pamiršai, kad esu ištikimas?“ „Tiesa, kad Tu esi ištikimas, bet kai kurie Tavo kalbėjimo būdai visada keičiasi. Šiandien sakai, kad garantuoji, jog galiu tapti visaverte, bet rytoj gali pasakyti, kad dar neaišku, ar taip bus. O kai kuriems žmonėms sakai: „Garantuoju, kad toks žmogus kaip tu negali tapti visaverčiu.“ Nežinau, kaip suprasti Tavo žodžius. Tiesiog nedrįstu tuo tikėti.“ „Tad ar gali paaukoti save, ar ne?“ „Ką paaukoti?“ „Paaukok savo perspektyvas ir viltis.“ „Šių dalykų lengva atsisakyti! Svarbiausia yra „priešpriešos“ vardas – aš tikrai jo nenoriu. Jei panaikinsi šį mano vardą, būsiu atvira viskam, galėsiu padaryti bet ką. Argi tai ne smulkmenos? Ar galėtum panaikinti šį vardą?“ „Tai būtų nepaprastai lengva, ar ne? Kadangi galiu suteikti tau šį vardą, tikrai galiu jį ir atimti. Bet dabar dar ne laikas. Pirmiausia privalai iki galo patirti šį darbo žingsnį ir tik tada galėsi gauti naują vardą. Kuo žmogus panašesnis į tave, tuo labiau jam reikia būti priešprieša. Kuo labiau nerimauji dėl buvimo priešprieša, tuo labiau Aš tave taip vadinsiu. Toks žmogus kaip tu privalo būti griežtai drausminamas ir genėjamas. Kuo žmogus maištingesnis, tuo labiau jis bus tarnas ir galiausiai nieko negaus.“ „Kadangi taip uoliai siekiu, kodėl negaliu atsikratyti „priešpriešos“ vardo? Visus šiuos metus sekėme Tavimi ir nemažai kentėjome. Daug ką dėl Tavęs padarėme; atlaikėme vėją ir lietų. Mūsų jaunystė artėja prie pabaigos. Mes nesusituokėme ir nesukūrėme šeimų, o tie iš mūsų, kurie tai padarė, vis tiek išėjo. Mokykloje mokiausi iki pat vidurinės mokyklos pabaigos, bet vos išgirdusi, kad Tu atėjai, atsisakiau galimybės stoti į universitetą. O Tu sakai, kad esame priešpriešos! Mes tiek daug praradome! Visa tai darome, bet dabar paaiškėja, kad esame tik Tavo priešpriešos. Ką dėl to apie mane pagalvos mano buvę bendraklasiai ir bendraamžiai? Kai jie mane pamatys ir paklaus apie mano padėtį ir statusą, kaip galėčiau jiems tai pasakyti nesigėdydama? Iš pradžių mokėjau bet kokią kainą dėl savo tikėjimo Tavimi, o visi kiti tyčiojosi iš manęs kaip iš kvailės. Bet vis tiek sekiau ir troškau, kad ateitų mano diena, kai visiems tiems, kurie netikėjo, galėčiau parodyti. Bet vietoj to šiandien Tu man sakai, kad esu priešprieša. Net jei suteiktum man žemiausią vardą, net jei leistum būti viena iš karalystės žmonių, būtų gerai! Net jei negalėčiau būti Tavo mokinė ar Tavo patikėtinė, man pakaktų būti Tavo sekėja! Visus šiuos metus sekėme Tave, atsisakėme savo šeimų, ir buvo labai sunku tęsti šį kelią iki pat dabar, o viskas, ką už tai turime, yra „priešpriešos“ vardas. Dėl Tavęs visko išsižadėjau; atsisakiau visų žemiškų turtų ir šlovės. Anksčiau kažkas supažindino mane su galimu partneriu. Jis buvo labai išvaizdus ir gerai apsirengęs; jis buvo aukšto rango valdžios pareigūno sūnus. Tuo metu buvau juo susidomėjusi. Bet vos išgirdusi, kad pasirodė Dievas ir atlieka Savo darbą, kad Tu ketini mus įvesti į karalystę ir ištobulinti ir kad prašei mūsų ryžtis nedelsiant viską palikti, pamačiau, kad man labai trūksta ryžto. Tada sukaupiau ryžtą ir atsisakiau tos galimybės. Po to jis kelis kartus siuntė dovanų mano šeimai, bet aš į jas net nepažvelgiau. Ar manai, kad tuo metu nebuvau nusiminusi? Tai buvo toks geras dalykas, o iš jo nieko neišėjo. Kaip galėjau nenusiminti? Kelias dienas dėl to buvau taip nusiminusi, kad naktimis negalėjau miegoti, bet galiausiai vis tiek to atsisakiau. Kaskart, kai melsdavausi, mane paliesdavo Šventoji Dvasia, kuri sakydavo: „Ar nori dėl Manęs viską paaukoti? Ar nori dėl Manęs aukotis?“ Kai tik pagalvodavau apie šiuos Tavo žodžius, pravirkdavau. Buvau paliesta ir iš liūdesio verkiau daugiau kartų, nei galiu suskaičiuoti. Po metų išgirdau, kad tas vyras vedė. Nereikia nė sakyti, buvau nelaiminga, bet dėl Tavęs ir to atsisakiau. Ir tai net neminint, kad prastai maitinuosi ir rengiuosi – atsisakiau tos santuokos, atsisakiau viso to, todėl Tu neturėtum versti mane būti priešprieša! Atsisakiau santuokos – svarbiausio įvykio savo gyvenime, vien tam, kad paaukočiau save Tau. Visas žmogaus gyvenimas yra ne kas kita, kaip gero partnerio susiradimas ir laimingos šeimos sukūrimas. Atsisakiau šito – geriausio iš visų dalykų, o dabar nieko neturiu ir esu visiškai viena. Kur Tu lieptum man eiti? Kenčiu nuo tada, kai pradėjau Tavimi sekti. Neturėjau gero gyvenimo. Atsisakiau savo šeimos, karjeros ir visų kūno malonumų, ir ar ši kaina, kurią mes visi sumokėjome, vis dar nepakankama, kad galėtume mėgautis Tavo palaiminimais? O dabar dar ši „priešprieša“. Dieve, Tu peržengei ribas! Pažvelk į mus – šiame pasaulyje mes neturime kuo pasikliauti. Kai kurie iš mūsų atsisakė savo vaikų, kai kurie – darbo, sutuoktinių ir taip toliau; atsisakėme visų kūniškų malonumų. Kokia dar viltis mums liko? Kaip galime toliau išgyventi pasaulyje? Ar visa ši mūsų sumokėta kaina neverta nė cento? Ar Tu visai to nematai? Mūsų statusas žemas, o kalibras menkas – mes tai pripažįstame, bet kada gi neklausėme Tavęs ir nedarėme to, ko Tu iš mūsų norėjai? Dabar Tu negailestingai mus apleidi ir „atsilygini“ mums „priešpriešos“ vardu? Ar tai viskas, ką mums atnešė sumokėta kaina? Galiausiai, jei žmonės manęs paklaus, ką gavau iš Dievo tikėjimo, ar tikrai galiu jiems parodyti šį žodį – „priešprieša“? Kaip galiu praverti burną ir pasakyti, kad esu priešprieša? Negaliu to paaiškinti savo tėvams ir negaliu to paaiškinti tam vyrui, kuris anksčiau buvo siūlomas man į porą. Sumokėjau tokią didelę kainą, o mainais man tenka būti priešprieša! Ak! Man taip liūdna!“ (Ji pradėjo daužyti kumščiais šlaunis ir verkti.) „Jei pasakyčiau, kad nesuteiksiu tau priešpriešos vardo, o vietoj to padarysiu tave viena iš Mano tautos ir liepsiu tau eiti skelbti evangelijos, jei suteikčiau tau statusą, kad galėtum dirbti, ar sugebėtum tai daryti? Ką iš tiesų įgijai per vieną po kito einančius šio darbo žingsnius? Ir vis dėlto štai tu pasakoji Man savo istoriją – tau nė kiek negėda! Sakai, kad sumokėjai kainą, bet nieko neįgijai. Ar gali būti, kad nepasakiau tau, kokiomis sąlygomis Aš įgyju žmogų? Kam skirtas Mano darbas? Ar žinai? Štai tu vėl iškeli į paviršių senas nuoskaudas! Ar apskritai dar esi žmogus? Argi ne savo noru patyrei kančias? Ir argi kentėjai ne tam, kad gautum palaiminimų? Ar atitikai Mano reikalavimus? Viskas, ko nori, yra gauti palaiminimų. Neturi gėdos! Kada Mano reikalavimai tau buvo privalomi? Jei nori Manimi sekti, privalai visame kame Man paklusti. Nemėgink derėtis dėl sąlygų. Juk iš anksto tau sakiau, kad šis kelias yra kančios kelias. Jame gausu niūrių perspektyvų ir maža palankių ženklų. Ar pamiršai? Tai sakiau daug kartų. Jei nori kentėti, sek Manimi. Jei nenori kentėti, sustok. Aš tavęs neverčiu – gali laisvai ateiti arba išeiti! Tačiau Mano darbas atliekamas būtent taip, ir negaliu vilkinti viso Savo darbo dėl tavo asmeninio maištingumo. Gal tu ir nenori paklusti, bet yra kitų, kurie nori. Jūs visi esate desperatiški žmonės! Jūs nieko nebijote! Tu deriesi su Manimi dėl sąlygų – nori toliau gyventi ar ne? Kuri planus dėl savęs ir grumiesi dėl savo šlovės ir naudos. Argi visas Mano darbas nėra skirtas jums? Ar esi akla? Prieš Man įsikūnijant, negalėjai Manęs matyti – tada už šiuos tavo žodžius būčiau galėjęs tau atleisti, bet dabar esu įsikūnijęs ir dirbu tarp jūsų, o tu vis dar negali Manęs matyti? Ko tu nesupranti? Sakai, kad patyrei nuostolių; tad Aš įsikūnijau, kad išgelbėčiau jus, desperatiškus žmones, ir atlikau tiek daug darbo, o net ir dabar tu vis dar skundiesi – argi nesakytum, kad Aš patyriau nuostolių? Argi viskas, ką padariau, nebuvo skirta jums? Šį vardą žmonėms taikau pagal dabartinį jų dvasinį ūgį. Šiandien, jei vadinu tave „priešprieša“, tu iškart tampi priešprieša. Lygiai taip pat, jei vadinu tave „viena iš Dievo tautos“, tu iškart tokia tampi. Kuo tave pavadinu, tuo ir esi. Argi visa tai nepasiekiama keliais žodžiais iš Mano lūpų? Ir šie keli Mano žodžiai tave taip siutina? Na, tada atleisk Man! Jei dabar nepaklusi, galiausiai būsi prakeikta – ar tada būsi laiminga? Nekreipi dėmesio į gyvenimo kelią, o susitelki tik į savo statusą ir vardą; o koks tavo gyvenimas? Neneigiu, kad sumokėjai didelę kainą, bet pažvelk į savo dvasinį ūgį ir praktiką – net ir dabar vis dar mėgini derėtis dėl sąlygų. Ar tai yra dvasinis ūgis, kurį įgijai per savo ryžtą? Ar dar turi bent kiek sąžiningumo? Ar turi sąžinę? Ar Aš padariau ką nors negerai? Ar Mano reikalavimai tau buvo klaidingi? Na, tai kas gi negerai? Liepčiau tau kelias dienas būti priešprieša, o tu vis tiek nenori. Argi tai ryžtas? Jūs visi silpnavaliai ir bailiai! Dabar bausti tokius žmones kaip tu yra savaime suprantama!“ Kai tai pasakiau, ji nepratarė nė žodžio.

Dabar patirdami tokį darbą, privalote šiek tiek suvokti Dievo darbo etapus ir Jo metodus, kuriais Jis keičia žmones. Tik taip galima pasiekti pokyčių rezultatų. Siekdami turite pernelyg daug asmeninių sampratų, vilčių ir perspektyvų. Dabar darbas atliekamas būtent tokiu būdu, kad būtų pašalintas jūsų siekis įgyti statusą ir jūsų besaikiai troškimai. Šios viltys, šis statuso troškimas ir šios sampratos yra šėtoniško būdo įsikūnijimai. Šie dalykai egzistuoja žmonių širdyse vien todėl, kad Šėtono nuodai nuolat graužia žmonių mintis. Žmonės niekada nesugeba išsilaisvinti iš šių Šėtono pagundų ir gyvena nuodėmėje, tačiau nemano, kad tai nuodėmė. Be to, jie galvoja: „Mes tikime Dievą, todėl Jis privalo suteikti mums palaiminimų ir tinkamai viską mums sutvarkyti. Mes tikime Dievą, todėl privalome būti pranašesni už kitus, privalome turėti aukštesnį statusą ir geresnes perspektyvas už visus kitus. Kadangi tikime Dievą, Jis privalo suteikti mums beribių palaiminimų. Priešingu atveju tai nebūtų vadinama Dievo tikėjimu.“ Daugelį metų mintys, kuriomis žmonės vadovavosi gyvenime, taip graužė jų širdis, kad jie tapo klastingi, bailūs ir niekingi. Jie ne tik neturi valios ar ryžto, bet ir tapo godūs, išpuikę ir savavališki. Jiems trūksta bet kokio ryžto pranokti save ir, juo labiau, bent trupučio drąsos išsivaduoti iš šių tamsių įtakų suvaržymų. Žmonių mintys ir gyvenimai tokie supuvę, kad požiūriai, kuriais grindžiamas jų Dievo tikėjimas, vis dar yra nepakenčiamai bjaurūs ir net tiesiog rėžia ausį. Visi žmonės bailūs, bejėgiai, niekingi ir trapūs. Jie nesibjauri tamsos jėgomis ir nejaučia meilės šviesai bei tiesai; priešingai, jie deda visas pastangas išstumti šviesą ir tiesą. Argi jūsų dabartinės mintys ir požiūriai nėra būtent tokie? Tai yra, kadangi tikite Dievą, turėtumėte gauti palaiminimų, ir turėtų būti užtikrinta, kad jūsų statusas niekada nesmuktų, kad jis išliktų aukštesnis už netikinčiųjų statusą – tokio požiūrio laikotės ne vienerius ar dvejus metus, o daugelį metų. Jūsų sandoriškas mąstymo būdas pernelyg išsivystęs. Nors šiandien pasiekėte šį etapą, vis dar negalite atsipalaiduoti, kai kalbama apie statusą; nuolat dedate pastangas, kad išsiaiškintumėte, koks jūsų statusas, ir kasdien stebite, labai bijodami, kad vieną dieną prarasite savo statusą ir bus suterštas jūsų vardas. Žmonės niekada neatsisakė patogaus gyvenimo troškimo. Kai šiandien taip jus teisiu, ką galiausiai suprasite? Sakysite, kad nors jūsų statusas nėra aukštas, vis dėlto jūs patyrėte Dievo išaukštinimą, ir kad neturite statuso, nes esate žemos kilmės, tačiau statusą įgyjate todėl, kad Dievas jus išaukština – tai Jis jums suteikia. Šiandien galite asmeniškai priimti Dievo mokymą, Jo baudimą ir Jo teismą. Tai yra dar didesnis Jo išaukštinimas. Galite asmeniškai priimti Jo apvalymą ir deginimą. Tai didžiulė Dievo meilė. Per visus amžius ir kartas nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų galėjęs priimti Jo apvalymą ir deginimą, nė vieno žmogaus, kuris būtų galėjęs priimti Jo žodžių ištobulinimą. Dabar Dievas kalba su jumis akis į akį, apvalo jus, atskleidžia jūsų vidinį maištingumą – tai iš tiesų yra Jo išaukštinimas. Ką žmonės sugeba padaryti? Nesvarbu, ar jie yra Dovydo sūnūs, ar Moabo palikuonys, apskritai žmonės yra sukurtos būtybės, neturinčios nieko, kuo būtų verta girtis. Kadangi esate sukurtos būtybės, privalote atlikti sukurtos būtybės pareigą. Kitų reikalavimų jums nėra. Štai kaip turėtumėte melstis: „Dieve! Nesvarbu, turiu statusą ar ne, dabar suprantu save. Jei mano statusas aukštas, tai dėl Tavo išaukštinimo, o jei žemas, tai dėl Tavo išankstinio paskyrimo. Viskas yra Tavo rankose. Neturiu nei pasirinkimų, nei skundų. Tu iš anksto paskyrei, kad gimsiu šioje šalyje ir tarp šių žmonių, ir viskas, ką galiu padaryti, tai visiškai paklusti Tavo viešpatavimui, nes Tu viską iš anksto paskyrei. Negalvoju apie statusą; esu tik sukurta būtybė. Jei įmesi mane į bedugnę, į ugnies ir sieros ežerą, esu tik sukurta būtybė. Jei mane naudoji, esu sukurta būtybė. Jei mane ištobulinsi, vis tiek būsiu sukurta būtybė. Jei manęs neištobulinsi, vis tiek Tave mylėsiu, nes esu ne kas kita kaip sukurta būtybė. Esu ne kas kita kaip mažytė Kūrėjo sukurta būtybė, tik viena iš visų sukurtų žmonių. Tai Tu mane sukūrei, o dabar paėmei mane į Savo rankas, kad darytum su manimi, kaip nori. Esu pasirengęs būti Tavo įrankiu ir Tavo priešprieša, nes Tu viską iš anksto paskyrei, ir niekas negali to pakeisti. Visi dalykai ir visi įvykiai yra Tavo rankose.“ Tuo metu daugiau nebegalvosi apie statusą ir būtent tada nuo jo išsilaisvinsi. Tik tada galėsi užtikrintai ir drąsiai siekti, ir tik tada tavo širdis galės išsilaisvinti iš bet kokių suvaržymų. Kai žmonės išsivaduos iš šių dalykų, jiems nebereikės dėl nieko nerimauti. Dėl ko dabar nerimauja dauguma jūsų? Jus visada varžo statusas ir nuolat nerimaujate dėl savo perspektyvų. Vis vartote Dievo žodžių puslapius, norėdami perskaityti posakius apie žmonijos likimą ir sužinoti, kokios yra jūsų perspektyvos ir koks bus jūsų likimas. Vis svarstote: „Ar iš tiesų turiu kokių nors perspektyvų? Ar Dievas jas atėmė? Dievas tik sako, kad esu priešprieša; tad kokios yra mano perspektyvos?“ Jums sunku nustoti rūpintis savo perspektyvomis ir likimu. Dabar esate sekėjai ir šiek tiek supratote šį darbo etapą. Tačiau vis dar neatsisakėte savo statuso troškimo. Kai jūsų statusas aukštas, jūs uoliai siekiate, bet kai statusas žemas, nebesiekiate. Statuso teikiama nauda visada yra jūsų mintyse. Kodėl dauguma žmonių negali išsivaduoti iš negatyvumo? Argi priežastis ne visada yra niūrios perspektyvos? Vos tik paskelbiami Dievo žodžiai, skubate išsiaiškinti, koks iš tiesų yra jūsų statusas ir kokia jūsų tapatybė. Statusui ir tapatybei teikiate pirmenybę, o regėjimą nustumiate į antrą vietą. Trečioje vietoje yra tai, į ką turėtumėte įžengti, o ketvirtoje – dabartiniai Dievo ketinimai. Pirmiausia žiūrite, ar Dievo jums suteiktas „priešpriešų“ vardas pasikeitė, ar ne. Skaitote ir skaitote, o pamatę, kad „priešpriešos“ vardas pašalintas, apsidžiaugiate, be paliovos dėkojate Dievui ir šlovinate Jo didžiulę galią. Bet jei pamatote, kad vis dar esate priešpriešos, nusimenate ir jūsų širdyje buvęs ryžtas iškart išsisklaido. Kuo labiau taip sieki, tuo mažiau gausi. Kuo didesnis žmogaus statuso troškimas, tuo griežčiau jis privalės būti genėjamas ir tuo didesnį gryninimą privalės patirti. Tokie žmonės yra visiškai beverčiai! Jie privalo patirti daug genėjimo ir teismo, kad visiškai atsisakytų savo statuso troškimo. Jei taip sieksite, galiausiai nieko negausite. Tie, kurie nesiekia gyvenimo, negali būti pakeisti, o tie, kurie netrokšta tiesos, tiesos negali įgyti. Tu nesusitelki į asmeninių pokyčių ir įžengimo siekimą; vietoje to tu visada susitelki į besaikius troškimus ir dalykus, kurie trukdo tau mylėti Dievą ir artintis prie Jo. Ar tie dalykai gali tave pakeisti? Ar jie gali įvesti tave į karalystę? Jei tavo siekimo tikslas nėra ieškoti tiesos, tuomet gali pasinaudoti šia galimybe ir grįžti į pasaulį ten išbandyti savo jėgų. Taip švaistyti savo laiką tikrai neverta – kam save kankinti? Argi negalėtum mėgautis visokiais dalykais gražiame pasaulyje? Pinigai, gražios moterys, statusas, tuštybė, šeima, vaikai ir taip toliau – argi šie pasaulio dalykai nėra geriausia, kuo galėtum mėgautis? Kokia nauda čia klaidžioti ieškant, kur galėtum patogiai gyventi? Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti, tad kaip tu galėtum turėti patogią vietą? Kaip Jis galėtų sukurti tau gražią patogią vietą? Ar tai įmanoma? Be Mano teismo, šiandien gali gauti tik tiesos mokymus. Iš Manęs negali gauti kūniško patogumo ir negali gauti rožėmis kloto gyvenimo, kurio trokšti dieną ir naktį. Nesuteiksiu tau pasaulio turtų ir šlovės. Jei iš tiesų sieki, noriu suteikti tau visą gyvenimo kelią, kad būtum kaip žuvis, grįžusi į vandenį. Jei nesieki nuoširdžiai, viską atsiimsiu. Nenoriu suteikti žodžių iš Savo lūpų tiems, kurie geidžia kūniško patogumo ir yra tarsi kiaulės ir šunys!