Norint liudyti Dievą ir sugėdyti didįjį raudonąjį drakoną, reikia laikytis tam tikro principo ir atitikti vieną sąlygą – privaloma mylėti Dievą savo širdyje ir įžengti į Jo žodžius. Jeigu neįžengsi į Dievo žodžius, tau nepavyks sugėdinti Šėtono. Augdamas gyvenime, tu maištauji prieš didįjį raudonąjį drakoną ir užtrauki jam visišką pažeminimą – tai ir yra tikrasis didžiojo raudonojo drakono sugėdijimas. Kuo labiau esi pasiryžęs praktiškai taikyti Dievo žodžius, tuo stipresnis yra tavo meilės Dievui ir neapykantos didžiajam raudonajam drakonui įrodymas; kuo labiau paklusti Dievo žodžiams, tuo stipriau įrodai savo tiesos troškimą. Žmonės, netrokštantys Dievo žodžių, negyvena tikrojo gyvenimo. Tokie žmonės yra už Dievo žodžių ribų, tokie priklauso religijai. Žmonės, kurie iš tiesų tiki Dievą, valgydami ir gerdami Jo žodžius, daug giliau supranta Dievo žodį. Jei netrokšti Dievo žodžių, tau bus neįmanoma nuoširdžiai valgyti ir gerti Jo žodžių, o nesuprasdamas Dievo žodžių, negalėsi Jo liudyti ar patenkinti.

Kaip žmogui tikint Dievą Jį pažinti? Pažinti Dievą reikėtų remiantis dabartiniais Dievo žodžiais ir darbu, nenukrypstant ir neiškreipiant, bet visų pirma reikia pažinti Dievo darbą, nes jis yra paties Dievo pažinimo pagrindas. Visi tie įvairūs klaidingi įsitikinimai, kuriems trūksta tyro Dievo žodžių supratimo, yra religinės nuostatos; jos yra iškreiptas supratimas. Didžiausias religinių veikėjų gebėjimas yra paimti praeityje suprastus Dievo žodžius ir palyginti juos su šiandieniniais Dievo žodžiais. Jei, tarnaudamas šiandienos Dievui, laikaisi įsikibęs to, kas praeityje buvo apreikšta Šventosios Dvasios nušvitimu, tavo tarnystė sukels sumaištį ir taps tam tikra pasenusia praktika, tik religiniais ritualais. Jei tiki, kad tarnaujantys Dievui, be daugelio kitų savybių, privalo išoriškai būti nuolankūs ir kantrūs, ir jei šį supratimą šiandien taikysi praktikoje, tai tokios žinios bus tik religinė nuostata, nes tokia praktika prilygsta veidmainystei. Frazė „religinės nuostatos“ reiškia senas naujienas (įskaitant anksčiau Dievo kalbėtų žodžių supratimą ir Šventosios Dvasios tiesioginio nušvitimo šviesą), todėl, jei jos taikomos praktikoje šiandien, jos trukdo Dievo darbui ir neatneša jokios naudos žmogui. Jeigu žmonės negalės apsivalyti nuo tų religinių nuostatų, jos taps didele kliūtimi tarnystei Dievui. Žmonės su tokiomis religinėmis nuostatomis niekaip negali žengti koja kojon su Šventosios Dvasios darbu – taip žingsnis po žingsnio jie vis labiau atsilieka. Taip atsitinka dėl to, kad dėl šių religinių nuostatų žmogus tampa itin šventeivišku ir arogantišku. Dievas nejaučia nostalgijos tam, ką Jis yra pasakęs ir padaręs praeityje; jeigu kažkas atgyveno, Jis tai pašalina. Ar tikrai negali paleisti savo nuostatų? Jeigu laikysiesi įsikibęs žodžių, kuriuos Dievas kalbėjo praeityje, ar tai įrodys, kad pažįsti Dievo darbą? Jeigu, užuot priėmęs Šventosios Dvasios esamą šviesą, esi įsitvėręs į praeities šviesą, ar tai gali įrodyti, kad seki Dievo pėdomis? Ar vis dar negali paleisti religinių nuostatų? Jei taip, tai tapsi tuo, kas Dievui prieštarauja.

Jei žmonės galės atsisakyti religinių nuostatų, jie nenaudos savo proto šiandieniniams Dievo žodžiams ir darbui vertinti, bet paklus jiems tiesiogiai. Net jei Dievo darbas šiandien akivaizdžiai skiriasi nuo darbo praeityje, tu vis tiek gali atsisakyti savo ankstesnių įsitikinimų ir tiesiogiai paklusti šiandieniniam Dievo darbui. Jeigu gali suprasti, kad svarbiausią vietą turi skirti šiandieniniam Dievo darbui, nesvarbu, kaip Dievas veikė praeityje, tai esi tas, kuris atsisakė savo nuostatų, pakluso Dievui ir sugebėjo paklusti Dievo darbui ir žodžiams bei sekti Jo pėdomis. Taip tapsi tuo, kas iš tikrųjų paklūsta Dievui. Tu neanalizuoji ir neteisi Dievo darbo; atrodo, tarsi Dievas būtų pamiršęs Savo ankstesnį darbą, o kartu ir tu jį pamiršai. Dabartis yra dabartis, o praeitis – praeitis. Šiandien Dievas nustūmė į šalį tai, ką Jis darė praeityje, todėl neturėtum daugiau dėl to laužyti galvos. Tik toks žmogus visapusiškai paklūsta Dievui ir visiškai atsisako savo religinių nuostatų.

Dievo darbas nuolat atsinaujina, todėl, atsiradus naujam darbui, senasis darbas tampa neaktualus ir pasenęs. Šie skirtingi – senasis ir naujasis – ne prieštarauja vienas kitam, bet vienas kitą papildo, o kiekvienas etapas kyla iš ankstesniojo. Kai atsiranda naujas darbas, senieji dalykai, žinoma, privalo būti panaikinti. Pavyzdžiui, kai kurios per ilgą laiką nusistovėjusios žmogaus praktikos ir įprasti posakiai kartu su žmogaus ilgamete patirtimi ir išmoktomis pamokomis suformavo įvairiausias žmogaus proto nuostatas. Tai, kad Dievas žmogui dar iki galo neatskleidė Savo tikrojo veido ir būdo – kartu su daugelį metų, iš praeities iki šių dienų, plintančiomis tradicinėmis teorijomis, – netgi dar labiau paskatino žmogų susiformuoti tokias nuostatas. Būtų galima teigti, kad per visą žmogaus tikėjimo į Dievą laiką, įvairioms nuostatoms veikiant, nuolat formavosi ir keitėsi įvairiausios žmonių sampratos apie Dievą, todėl daug Dievui tarnaujančių religinių veikėjų tapo Jo priešais. Tad kuo stipresnės žmonių religinės nuostatos, tuo labiau jie prieštarauja Dievui ir tuo aršesniais Jo priešais tampa. Dievo darbas visada yra naujas ir niekada nepasensta, jis niekada netampa dogmomis, bet nuolat kinta ir atsinaujina. Toks Dievo darbas yra paties Dievo būdo išraiška. Tai taip pat yra esminis Dievo darbo principas ir vienas iš veikimo būdų, kuriais Jis įgyvendina Savo valdymą. Jei Dievas nedirbtų tokiu būdu, žmogus nesikeistų ir negalėtų pažinti Dievo, o Šėtonas nebūtų nugalėtas. Taigi, Jo darbe nuolat vyksta pokyčių, kurie, nors ir atrodo chaotiški, iš tikrųjų yra cikliški. Tačiau žmogus tiki Dievą iš esmės kitaip. Jis laikosi senų, pažįstamų dogmų ir sistemų, ir kuo jos senesnės, tuo jos jam artimesnės. Kaip paikas žmogaus protas, nepajudinamas tarsi akmuo, gali priimti tokį nesuvokiamą naują Dievo darbą ir žodžius? Žmogui nepatinka visada naujas ir niekada nesenstantis Dievas; jam patinka tik senasis Dievas – pasenęs, pražilęs ir nepajėgiantis vaikščioti. Todėl, kadangi Dievas ir žmogus turi savų „pomėgių“, žmogus tapo Dievo priešu. Daugelis šių prieštaravimų vis dar išliko iki šiandienos, iki laiko, kai Dievas vykdo Savo naują darbą jau beveik šešis tūkstančius metų. Tad jų atitaisyti yra nebeįmanoma. Galbūt dėl žmogaus kietakaktiškumo, o gal dėl Dievo įstatymų neliečiamumo žmogui dvasininkija vis dar laikosi įsikibusi apipelijusių senų knygų ir dokumentų, kai tuo tarpu Dievas tęsia Savo nebaigtą valdymo darbą, tarsi niekas nestebėtų. Nors yra ir tokių nesutaikomų prieštaravimų, kurių net neįmanoma išspręsti, Dievas nekreipia į juos dėmesio, tarsi jie egzistuotų ir neegzistuotų vienu metu. Žmogus, priešingai – vis dar laikosi įsikibęs savo įsitikinimų ir nuostatų ir niekada jų neatsisako. Tačiau akivaizdu viena: nors žmogus nė per žingsnį nenukrypsta nuo savo pozicijos, Dievo „pėdos“ visada juda, ir Jis nuolat keičia Savo poziciją pagal aplinkybes. Galiausiai būtent žmogus bus nugalėtas be kovos. Dievas savo ruožtu yra visų Savo pralaimėjusių nedraugų „didžiausias priešas“ ir kartu visos žmonijos – tiek pralaimėjusiosios, tiek nepralaimėjusiosios – nugalėtojas. Kas gali varžytis su Dievu ir laimėti? Atrodo, kad žmogaus nuostatos kyla iš Dievo, nes dauguma jų susiformavo pamažu, vykstant Dievo darbui. Vis dėlto Dievas žmogui atleidžia ne dėl šios priežasties ir juo labiau Jis negiria žmogaus už tai, kad šis, vykstant Dievo darbui, prikuria daugybę „Dievui“ skirtų produktų, kurie iš tiesų neturi nieko bendra su Jo darbu. Priešingai, Jis jaučia gilų pasibjaurėjimą žmogaus nuostatomis ir senu, pamaldžiu tikėjimu ir net neturi jokio noro pripažinti datos, kada šios nuostatos pirmą kartą atsirado. Jis visiškai nesutinka, kad šių nuostatų atsiradimą lėmė Jo darbas, nes žmogaus nuostatos kyla iš žmogaus sugedimo, o jų šaltinis yra žmogaus – ne Dievo, o Šėtono – mintys ir protas. Dievas visada siekia, kad Jo darbas būtų ne senas ir miręs, o naujas ir gyvas, o tai, ko Jis moko žmogų laikytis, kinta priklausomai nuo eros ir laikotarpio, todėl nėra amžina ir nepakeičiama. Taip yra todėl. kad Jis yra Dievas, kuris neša žmogui gyvybę ir atsinaujinimą, o ne velnias, kuris neša žmogui mirtį ir senatvę. Ar jūs vis dar to nesuprantate? Tai, kad tu turi įsivaizdavimų apie Dievą ir nepajėgi jų atsisakyti, kyla iš tavo nesugebėjimo perprasti tam tikrų dalykų esmės – ne todėl, kad Dievo darbas būtų mažai prasmingas, ne todėl, kad Jis neatsižvelgtų į žmogaus jausmus, ir tikrai ne dėl to, kad Dievas niekada neatliktų Savo tikrojo darbo. Tu negali atsisakyti savo nuostatų ne dėl to, kad Dievas nori apsunkinti tavo gyvenimą, bet dėl to, kad tau pernelyg stinga nuolankumo ir tu neturi nė menkiausio panašumo į Jo kūrinį. Tu pats esi viso to priežastis ir tai neturi nieko bendro su Dievu – visas kančias ir nelaimes sukelia pats žmogus. Dievo mintys visada yra geros: Jis nenori, kad prisikurtum nuostatų, bet trokšta, kad laikui bėgant atsinaujintum ir patirtum virsmą. Tačiau tu nežinai, kas yra gera tau, visada teisi ir analizuoji. Ne Dievas sunkina tau gyvenimą, bet tau pačiam trūksta dievobaimingumo ir esi pernelyg maištingas. Maža sukurta būtybė, drįstanti pasiimti nedidelę dalelę to, ką Dievas yra anksčiau davęs, ir atsisukusi panaudoti ją Dievui pulti– ar tai ne žmogaus maištas? Teisinga būtų sakyti, kad žmonės yra visiškai neverti reikšti savo požiūrio Dievo akivaizdoje, o juo labiau neturi teisės demonstruoti savo beverčio, dvokiančio, supuvusio, archajiško tuščiažodžiavimo taip, kaip jiems patinka, jau nekalbant apie tas suplėkusias nuostatas. Argi jie nėra netgi dar labiau beverčiai?

Tas, kuris iš tiesų tarnauja Dievui, gyvena pagal Dievo ketinimus, yra tinkamas naudoti Dievui ir gali atsisakyti religinių nuostatų. Jei nori valgyti ir gerti Dievo žodžius veiksmingai, privalai paleisti savo religines nuostatas. Jei nori tarnauti Dievui, dar svarbiau pirmiausia atsisakyti religinių nuostatų ir viskuo paklusti Dievo žodžiams. Tokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kuris tarnauja Dievui. Jei tau stinga šio pažinimo, vos tik pradėjęs tarnauti, sukelsi sumaištį ir neramumų, o jei laikysiesi įsitvėręs savo nuostatų, Dievas neišvengiamai tave „parblokš“ ir niekada daugiau nebepakilsi. Pažvelkime, pavyzdžiui, į dabartį: daug žodžių ir darbų neatitinka Biblijos ir ankstesnio Dievo atlikto darbo, tad jei tavo širdyje nėra nuolankumo, bet kurią akimirką gali parpulti. Jei nori tarnauti pagal Dievo ketinimus, pirmiausia turi atsisakyti religinių nuostatų ir ištaisyti savo požiūrį. Ateityje daugelis žodžių nederės su žodžiais, pasakytais praeityje, tad jei dabar pritrūksi ryžto paklusti, negalėsi eiti keliu, kuris driekiasi priešakyje. Jei vienas iš Dievo darbo būdų jau įsišaknijo tavyje ir tu jo niekada nepaleisi, tai taps tavo religine nuostata. Jei tavyje įsišaknijo tai, kas yra Dievas, vadinasi, tu pažinai tiesą, o jei Dievo žodžiai ir tiesa tapo tavo gyvenimu, tu nebeturėsi jokių nuostatų apie Dievą. Tie, kurie tikrai pažįsta Dievą, neturės jokių nuostatų ir jų nesaistys dogmos.

Užduok šiuos klausimus sau, kad liktum budrus:

1. Ar tavo turimos žinios trukdo tavo tarnystei Dievui?

2. Kiek religinių praktikų yra tavo kasdieniame gyvenime? Jei tu elgiesi pamaldžiai, ar tai reiškia, kad gyvenime užaugai ir subrendai?

3. Kai valgai ir geri Dievo žodžius, ar gali nesivadovauti savo religinėmis nuostatomis?

4. Kai meldiesi, ar gali atsisakyti religinių ritualų?

5. Ar esi tinkamas būti Dievo įrankiu?

6. Kiek tavo Dievo pažinime yra religinių nuostatų?