Jūs visi turėtumėte suvokti Mano ketinimus ir visiems derėtų suprasti Mano nuotaiką. Dabar metas ruoštis grįžti į Sioną. Neturiu noro daryti nieko kito. Tik viliuosi visai greitai vėl susitikti su jumis ir kartu su jumis Sione leisti kiekvieną minutę ir kiekvieną sekundę. Aš bjauriuosi pasauliu, bjauriuosi kūniškuoju pavidalu, o dar labiau bjauriuosi kiekvienu žmogumi žemėje. Nenoriu jų matyti, nes jie visi viduje turi velnišką prigimtį ir neturi nė menkiausio žmoniškumo pėdsako. Nenoriu gyventi žemėje. Bjauriuosi visomis sukurtomis būtybėmis, bjauriuosi visais, kurie yra iš kūno ir kraujo. Visa žemė dvokia lavonais. Noriu tuojau pat grįžti į Sioną, pašalinti iš žemės visą lavonų tvaiką ir pripildyti visą žemę Mane šlovinančių balsų. Aš tikrai grįšiu į Sioną, tikrai atsiskirsiu nuo kūniškojo pavidalo ir pasaulio, ir niekam nevalia stoti Man skersai kelio. Mano ranka, kuri pakerta žmogų, neturi kūniškų jausmų! Nuo šiol niekam nevalia kalbėti apie bažnyčios statymą. Jei kas nors apie tai kalbės, tam neatleisiu. (Taip yra todėl, kad dabar metas liudyti apie Mano pirmagimius sūnus ir metas statyti karalystę; kas kalba apie bažnyčios statymą, tas trukdo statyti karalystę ir trikdo Mano valdymą.) Viskas parengta, viskas paruošta – belieka tik išaukštinti pirmagimius sūnus ir juos paliudyti. Kai tai įvyks, nė akimirkos nedelsdamas ir nepaisydamas formos tuojau pat grįšiu į Sioną – vietą, apie kurią jūs galvojate dieną ir naktį. Nežiūrėkite vien į tai, kad dabartinis pasaulis ir toliau sklandžiai bei stabiliai gyvuoja. Visas šis darbas yra grįžimo į Sioną darbas, tad dabar nekreipkite dėmesio į šiuos dalykus. Kai ateis grįžimo į Sioną diena, viskas bus užbaigta. Kas nenori greitai grįžti į Sioną? Kas nenori, kad Tėvas ir sūnūs greitai vėl susijungtų? Kad ir kokie patrauklūs būtų žemiški malonumai, jie negali laikyti suvaržę mūsų kūniškojo pavidalo: mes peržengsime savo kūniškąjį pavidalą ir kartu grįšime į Sioną. Kas drįsta tam trukdyti? Kas drįsta statyti kliūtis? Tiems tikrai neatleisiu! Aš nušluosiu visas kliūtis. (Kaip tik todėl sakau, kad dabar negaliu tuojau pat grįžti į Sioną. Atlieku šį apvalymo darbą ir kartu liudiju apie Savo pirmagimius sūnus. Šie du darbai vyksta tuo pačiu metu. Kai apvalymo darbas bus baigtas, ateis metas Man atskleisti visus pirmagimius sūnus. Mano minimos „kliūtys“ yra daugybė tarnų, todėl sakau, kad šie du darbai vyksta tuo pačiu metu.) Aš vesiu Savo pirmagimius sūnus kartu su Manimi per visą visatą iki pat žemės pakraščių, pereiti kalnus ir upes bei visa ką. Kas drįsta tam trukdyti? Kas drįsta tam kliudyti? Mano ranka nė vieno žmogaus lengvai nepaleidžia. Išskyrus Mano pirmagimius sūnus, visiems esu rūstus ir visus prakeikiu. Visoje žemėje nėra nė vieno iš kūno ir kraujo, kuris gautų Mano palaiminimus – visi susilaukia Mano prakeikimo. Nuo pasaulio sukūrimo nesu nė vieno palaiminęs. Net kai laiminau, tai tebuvo žodžiai, kurie niekada netapo tikrove, nes Aš nepaprastai neapkenčiu Šėtono. Niekada jo nelaiminsiu – tik bausiu. Tik pabaigoje, kai būsiu visiškai užkariavęs Šėtoną ir visiška pergalė priklausys man, visiems ištikimiems tarnams suteiksiu materialių palaiminimų ir leisiu jiems mėgautis šlovinant Mane, nes visas Mano darbas jau bus užbaigtas.

Iš tiesų Mano laikas jau nebetoli. Šešių tūkstančių metų valdymo planas jūsų akyse artėja prie pabaigos. (Jis iš tiesų yra prieš jūsų akis. Tai nėra koks nors išankstinis vaizdinys; tai galite matyti iš Mano nuotaikos.) Aš tuojau pat pasiimsiu Savo pirmagimius sūnus namo į Sioną. Atsiras tokių, kurie sakys: „Kadangi visa tai tik dėl pirmagimių sūnų, kodėl prireikė šešių tūkstančių metų? Ir kodėl buvo sukurta tiek daug žmonių?“ Jau esu sakęs, kad visa, kas Mano, yra brangu. Tad argi Mano pirmagimiai sūnūs nėra dar brangesni? Aš pasitelksiu visa, kad jie Man tarnautų, ir juo labiau tai darysiu tam, kad atskleisčiau Savo didžią galią, kad kiekvienas žmogus pamatytų, jog visame visatos pasaulyje nėra nė vieno dalyko, kuris nebūtų mūsų rankose, nė vieno žmogaus, kuris mums netarnautų, ir nėra nieko, kas nebūtų mums padaroma. Aš tikrai viską pasieksiu. Man neegzistuoja laiko samprata. Nors ketinu per šešis tūkstančius metų užbaigti planą ir Savo darbą, Man viskas yra išlaisvinta ir nevaržoma. Net jei nepraeis šeši tūkstančiai metų, jei, Mano požiūriu, laikas jau atėjo, kas išdrįstų ištarti bent vieną prieštaravimo žodį? Kas išdrįstų stoti ir teisti savo nuožiūra? Savo darbą atlieku pats; savo laiką tvarkau pats. Nė vienas žmogus, nė vienas įvykis ir nė vienas dalykas nedrįsta savavališkai veikti. Aš padarysiu taip, kad visi sektų Manimi. Man nėra to, kas teisinga ar klaidinga. Jei sakau, kad kažkas yra teisinga, tai tikrai yra teisinga; jei sakau, kad kas nors yra klaidinga, tai neabejotinai taip ir yra. Negalite visada vertinti Manęs pagal žmogiškas sampratas! Sakau, kad Mano pirmagimiai sūnūs ir Aš kartu esame palaiminti. Kas drįsta atsisakyti paklusti? Aš tuojau pat tave sunaikinsiu! Tu atsisakai paklusti! Tu maištauji! Aš visiškai nejaučiu jokio gailestingumo visai žmonijai, o Mano neapykanta jau pasiekė kraštutinį laipsnį. Tiesiog negaliu parodyti nė trupučio pakantumo. Mano požiūriu, visa visata turi būti tuojau pat sunaikinta – tik tada Mano didis darbas bus įvykdytas, tik tada Mano valdymo planas bus užbaigtas, ir tik tada išsisklaidys Mano širdyje esanti neapykanta. Dabar Man rūpi tik liudyti apie Savo pirmagimius sūnus. Visus kitus reikalus paliksiu nuošalyje. Pirmiausia atliksiu svarbius dalykus, o paskui – antraeilius. Tokie yra Mano darbo žingsniai, kurių niekam nevalia pažeisti. Visi privalo elgtis taip, kaip sakau, antraip taps Mano prakeikimo taikiniais.

Dabar, kai Mano didis darbas įvykdytas, galiu ilsėtis. Nuo šiol daugiau nebedirbsiu, bet pavesiu Savo pirmagimiams sūnums atlikti visa, ką noriu, kad būtų atlikta, nes Mano pirmagimiai sūnūs – tai Aš. Mano pirmagimiai sūnūs yra Mano asmuo. Čia nėra nė menkiausios klaidos. Nespręskite vadovaudamiesi sampratomis. Matyti pirmagimius sūnus reiškia matyti Mane, nes mes esame viena. Kas mus atskiria, tas priešinasi Man, ir tam tikrai neatleisiu. Mano žodžiuose yra žmogui nesuvokiamų paslapčių. Tik tie, kuriuos myliu, gali Mane išreikšti – niekas kitas to negali padaryti. Tai esu nustatęs Aš, ir niekas negali to pakeisti. Mano žodžiai yra turtingi, visapusiai ir neperprantami. Visi turėtų dėti daug pastangų gilindamiesi į Mano žodžius, stengtis dažnai juos apmąstyti ir nepraleisti nė vieno žodžio ar sakinio – antraip žmonės juos suvoks iškreiptai ir klaidingai supras Mano žodžius. Esu sakęs, kad Mano būdas nepakenčia jokio įžeidimo, o tai reiškia, kad niekam nevalia priešintis Mano paliudytiems pirmagimiams sūnums. Mano pirmagimiai sūnūs atstovauja kiekvienam Mano būdo aspektui, todėl, suskambėjus šventajam trimitui, Aš pradedu liudyti apie pirmagimius sūnus, taigi nuo tada apie šventąjį trimitą – tai yra Mano būdą – bus palaipsniui paskelbiama visiems. Kitaip tariant, kai bus atskleisti pirmagimiai sūnūs, tada bus atskleistas ir Mano būdas. Kas gali tai perprasti? Sakau, kad tarp Mano atskleistų paslapčių vis dar yra tokių, kurių žmonės negali įminti. Kas iš jūsų atidžiai apmąstė tikrąją šių žodžių reikšmę? Ar Mano būdas yra žmogaus asmenybė, kaip jūs įsivaizdavote? Taip manyti yra didžiulė klaida! Šiandien kiekvienas, kas mato Mano pirmagimius sūnus, yra palaiminimo objektas ir mato Mano būdą – tai visiška tiesa. Mano pirmagimiai sūnūs atstovauja viskam, kas esu Aš; jie yra Mano asmuo – nė kiek ne mažiau. Niekam nevalia tuo abejoti! Paklusnieji yra palaiminti malone, o maištingieji yra prakeikti. Taip Aš nusprendžiau, ir joks žmogus negali to pakeisti!