Kadangi esate vadinami Mano žmonėmis, viskas nebėra taip, kaip anksčiau; privalote įsiklausyti į Mano Dvasios ištaras ir joms paklusti bei tiksliai sekti Mano darbą; jums nevalia atskirti Mano Dvasios nuo Mano kūno, nes Mes iš esmės esame viena visuma ir iš prigimties nedalomi. Jei kas atskirs Dvasią ir asmenį bei sutelks dėmesį arba į asmenį, arba į Dvasią, patirs nuostolį ir galės tik gerti iš savo karčios taurės, ir daugiau nėra ko pasakyti. Tik tie, kurie geba laikyti Dvasią ir asmenį nedaloma visuma, pakankamai Mane pažįsta; juose esantis gyvenimas pamažu keisis. Kad kitas Mano darbo žingsnis galėtų vykti sklandžiai ir be kliūčių, pasitelkiu grūdinimą žodžiais, kad išmėginčiau visus esančius Mano namuose, ir naudoju darbo metodus, kad išmėginčiau tuos, kurie Mane seka. Šiomis aplinkybėmis galima sakyti, kad jie visi praranda viltį; tarp jų nėra nė vieno žmogaus, kurio būsena nebūtų neigiama ir pasyvi, tarsi visa erdvė būtų pasikeitusi. Vieni žmonės plūsta dangų ir žemę; kiti, nusivylę, sukaupia ryžtą ir priima Mano žodžių išmėginimą; vieni žvelgia į dangų ir giliai dūsauja ašarų pilnomis akimis, tarsi būtų palaužti ankstyvos naujagimio mirties; kiti net jaučia, kad taip gyventi gėdinga, ir meldžia Dievą greitai juos pasiimti; vieni visą dieną būna apsiblausę, tarsi ką tik būtų sunkiai susirgę ir dar neatsitokėję; kiti, pasiskundę, tyliai pasitraukia; o dar kiti tebėra savo vietoje ir Mane šlovina, nors išlieka šiek tiek neigiamai nusiteikę. Šiandien, kai viskas išaiškėjo, Man nebereikia kalbėti apie praeitį; svarbiau, kad toje vietoje, kurią šiandien jums skiriu, vis dar gebėtumėte būti visiškai ištikimi, kad viskas, ką darote, sulauktų Mano pritarimo, o viskas, ką sakote, kiltų iš Mano apšvietimo ir nušvitimo, ir galiausiai, kad tai, ką išreiškiate savo gyvenimu, būtų Mano atvaizdas ir visiškai Mano pasireiškimas.

Mano žodžiai skelbiami ir išreiškiami bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, todėl ir jūs privalote visada pažinti save Mano akivaizdoje. Juk šiandiena skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau, ir jau nebegalima ko nors pasiekti vien todėl, kad tu to nori. Vietoj to, vadovaudamiesi Mano žodžiais, privalote gebėti sutramdyti savo kūną; privalote remtis Mano žodžiais ir jums nevalia elgtis neapgalvotai. Visus kelius į tikrąją bažnyčios praktiką galima rasti Mano žodžiuose. Tie, kurie nesielgia pagal Mano žodžius, tiesiogiai nusikalsta Mano Dvasiai, ir Aš juos sunaikinsiu. Kadangi viskas susiklostė taip, kaip yra šiandien, jums nereikia pernelyg sielvartauti ir apgailestauti dėl savo praeities darbų ir veiksmų. Mano didžiadvasiškumas beribis kaip jūros ir dangus – argi Aš nežinau, ką žmogus sugeba ir kiek jis Mane pažįsta, taip gerai kaip Savo penkis pirštus?” Kas iš žmonių nėra Mano rankose? Ar manai, kad nieko nežinau apie tai, koks didelis tavo dvasinis ūgis, kad visiškai nieko apie tai nenutuokiu? Tai neįmanoma! Taigi, kai visi žmonės yra labiausiai apimti nevilties, kai nebegali ilgiau laukti ir nori pradėti iš naujo, kai nori Manęs paklausti, kas vyksta, kai vieni pasiduoda palaidumui, o kitiems kyla mintis sukilti, kai kai kurie vis dar ištikimai tarnauja, pradedu antrąją teismo laiko dalį: apvalau ir teisiu Savo žmones. Tai taip pat reiškia, kad oficialiai pradedu mokyti Savo žmones, leisdamas jums ne tik gražiai apie Mane liudyti, bet ir, būnant Mano žmonėmis, pasiekti gražią pergalę kovoje už Mane.

Mano žmonės privalo visada saugotis Šėtono kėslų, saugodami Man Mano namų vartus; privalote gebėti vieni kitus palaikyti ir vieni kitus aprūpinti, kad nepakliūtumėte į Šėtono spąstus, nes tuomet būtų per vėlu gailėtis. Kodėl Aš jus taip skubiai mokau? Kodėl pasakoju jums dvasinio pasaulio faktus? Kodėl nuolat jums primenu ir jus raginu? Ar kada nors apie tai susimąstėte? Ar kada nors tai apmąstėte, kol jums tapo aišku? Taigi privalote gebėti ne tik, remdamiesi tuo, kas buvo anksčiau, tapti labiau patyrusiais, bet ir, vadovaudamiesi šiandienos žodžiais, išvaryti iš savęs nešvarius dalykus, leisdami kiekvienam Mano žodžiui įsišaknyti ir pražysti jūsų dvasiose, o dar svarbiau – subrandinti daugiau vaisių. Taip yra todėl, kad prašau ne ryškių, vešlių žiedų, o gausių vaisių, kurie negenda. Ar suprantate tikrąją Mano žodžių prasmę? Nors šiltnamio gėlių, kaip ir žvaigždžių, yra nesuskaičiuojama daugybė ir jos pritraukia visą jomis besigėrinčią minią, nuvytusios jos tampa tokios pat apdriskusios kaip Šėtono kėslai, ir niekas jomis nebesidomi. Tačiau visi tie, kuriuos blaško vėjai ir svilina saulė ir kurie liudija apie Mane, nors ir nežydi gražiais žiedais, žiedams nuvytus duos vaisių, nes Aš reikalauju, kad jie tokie būtų. Kiek suprantate, kai tariu šiuos žodžius? Kai žiedai nuvys ir subrandins vaisius ir kai galėsiu mėgautis visais šiais vaisiais, užbaigsiu visą Savo darbą žemėje ir pradėsiu mėgautis Savo išminties kristalizacija!

1992 m. vasario 22 d.