Tikėjimui Dievu būtinas normalus dvasinis gyvenimas, kuris yra pagrindas Dievo žodžių patyrimui ir žengimui į realybę. Ar visos jūsų dabartinės maldos, artinimosi prie Dievo, giesmių giedojimo, meditacijos ir Dievo žodžių apmąstymo praktikos prilygsta „normaliam dvasiniam gyvenimui“? Atrodo, kad nė vienas iš jūsų to nežino. Normalus dvasinis gyvenimas neapsiriboja tokiomis praktikomis kaip malda, giesmių giedojimas, dalyvavimas bažnyčios gyvenime, Dievo žodžių valgymas ir gėrimas. Veikiau tai reiškia gyventi nauj1 ir gyvybingą dvasinį gyvenimą. Svarbu ne tai, kaip tu praktikuoji, o kokius vaisius neša tavo praktika. Daugelis tiki, kad normalus dvasinis gyvenimas būtinai susideda iš maldos, giesmių giedojimo, Dievo žodžių valgymo ir gėrimo arba jų apmąstymo, neatsižvelgiant į tai, ar tokios praktikos iš tikrųjų turi kažkokį poveikį ar veda prie tikro supratimo. Tokie žmonės daugiausia dėmesio skiria paviršutiniškų apeigų laikymuisi, visiškai negalvodami apie jų rezultatus; tai žmonės, gyvenantys religiniais ritualais, o ne žmonės, gyvenantys Bažnyčioje, ir juo labiau – ne Karalystės žmonės. Jų maldos, giesmės, Dievo žodžių valgymas ir gėrimas yra tik tam tikra taisyklių laikymosi forma, atliekama priverstinai ir siekiant neatsilikti nuo mados, o ne iš laisvos valios ar širdies. Kad ir kiek šie žmonės besimelstų ar giedotų, jų pastangos neneša vaisių, nes jie praktikuoja tik taisykles ir religines apeigas; iš tikrųjų jie nepraktikuoja Dievo žodžių. Jie tik pernelyg sureikšmina metodus, o Dievo žodžiai tėra taisyklės, kurių reikia laikytis. Tokie žmonės nepraktikuoja Dievo žodžių; jie tik patenkina kūną ir daro tai, kad kiti žmonės matytų. Visos šios religinės taisyklės ir apeigos yra žmogiškos kilmės; jos nėra iš Dievo. Dievas nesilaiko taisyklių ir nėra pavaldus jokiam įstatymui. Veikiau Jis kasdien daro naujus dalykus, atlieka praktinius darbus. Kaip žmonės Trijų autonomijų bažnyčioje, kurie apriboja save tokiomis praktikomis kaip kasdienis rytinis budėjimas, vakarinės aukojimo maldos ir padėkos maldos prieš maistą, taip pat dėkojimas už viską – kad ir kiek jie tai darytų, kad ir kiek ilgai praktikuotų, Šventoji Dvasia juose neveiks. Kai žmonės gyvena pagal taisykles ir jų širdys nukreiptos į praktikos metodus, Šventoji Dvasia negali veikti, nes jų širdys užimtos taisyklėmis ir žmogišku supratimu. Todėl Dievas negali įsikišti ir veikti jų gyvenime, o jie tegali tik toliau gyventi suvaržyti įstatymo. Tokie žmonės niekada nesulauks Dievo pritarimo.

Normalus dvasinis gyvenimas yra gyvenimas Dievo akivaizdoje. Besimeldžiant žmogaus širdis gali nurimti Dievo akivaizdoje ir per maldą žmogus gali siekti Šventosios Dvasios apšvietimo, pažinti Dievo žodžius ir suvokti Dievo ketinimus. Valgydami ir gerdami Jo žodžius, žmonės gali įgyti aiškesnį ir gilesnį Dievo dabartinio darbo supratimą. Jie taip pat gali atrasti naują praktikavimo kelią ir paleisti senąjį; visa, ką jie praktikuoja, bus skirta siekti gyvenimo augimo. Pavyzdžiui, maldos tikslas nėra ištarti keletą gražiai skambančių žodžių ar apsipilti ašaromis prieš Dievą, parodant, kokie jūs jaučiatės Jam skolingi; tai veikiau yra savęs mokymas naudotis dvasia, leidžiant savo širdžiai nurimti Dievo akivaizdoje, mokantis visais klausimais Dievo žodžiuose ieškoti vedimo, kad širdį kasdien trauktų į naują ir gyvą šviesą, kad žmogus nebūtų neigiamai nusiteikęs ar tingus ir galėtų žengti teisingu keliu — pradėti praktiškai įgyvendinti Dievo žodžius. Šiandien daugelis susitelkia į praktikos būdus; jų tikslas nėra siekti tiesos ir gyvenimo augimo. Čia jie ir nukrypsta. Taip pat yra tokių, kurie sugeba priimti naują šviesą, tačiau jų praktikos būdai nesikeičia. Bandydami suprasti šiandienos Dievo žodį, jie atsineša savo ankstesnes religines sampratas, ir tai, ką jie supranta, vis dar tebėra religiniais įsivaizdavimais nuspalvinta doktrina. Jie nepriima šiandieninės šviesos tyrai ir paprastai. Dėl to jų praktikos yra suterštos, jie tik suteikia naują pavadinimą tam pačiam senam produktui. Tačiau kad ir kaip gerai jie praktikuotų, jie yra veidmainiai. Dievas kasdien veda žmones daryti naujų dalykų, reikalaudamas, kad kasdien jie įgytų naujų įžvalgų ir supratimo, kad jie nebūtų senamadiški ir nesikartotų. Jei tu daug metų tiki Dievą, tačiau tavo praktikos metodai visiškai nepasikeitė, jei vis dar uoliai rūpiniesi ir esi užsiėmęs išoriniais dalykais, tačiau neateini Dievo akivaizdon nurimusia širdimi mėgautis Jo žodžiais, tuomet tu negausi nieko. Kai turi priimti naują Dievo darbą, jeigu tu neplanuoji kitaip, nepradedi praktikuoti nauju būdu ir nesieki naujesnio supratimo, bet vietoje to laikaisi seno ir priimi tik ribotą naują šviesą, nekeisdamas savo praktikos būdo, tuomet tokie žmonės kaip tu šioje srovėje yra tik pavadinimas; iš tikrųjų jie yra religiniai fariziejai, esantys už Šventosios Dvasios srovės ribų.

Kad gyventum normalų dvasinį gyvenimą, tu turi gebėti kasdien priimti naują šviesą ir siekti tikrojo Dievo žodžių suvokimo. Privalai gebėti aiškiai suvokti tiesą ir rasti kelią, kaip ją praktikuoti visuose dalykuose. Kasdien skaitydamas Dievo žodžius, tu gebėsi atrasti naujas problemas ir suvokti savo trūkumus, kad galėtum turėti trokštančią ir ieškančią širdį, kuri išjudintų visą tavo esybę, kad visada galėtum nurimti Dievo akivaizdoje, nuoširdžiai bijodamas atsilikti. Žmogus, turintis trokštančią ir ieškančią širdį, pasiryžęs nuolat siekti įėjimo, yra teisingame dvasinio gyvenimo kelyje. Tie, kurie priima Šventosios Dvasios vedimą, trokšta daryti pažangą, kurie yra nori siekti, kad Dievas juos ištobulintų, kurie alksta gilesnio Dievo žodžių supratimo, nesiekia antgamtinių dalykų, bet verčiau moka tikrą kainą, nuoširdžiai atsižvelgia į Dievo ketinimus ir iš tiesų siekia įėjimo, todėl jų patirtis tampa tikresnė ir realesnė, kurie nesiekia tuščių žodžių bei doktrinų ar antgamtinių pojūčių, kurie negarbina jokios didžios asmenybės - jie yra tie, kurie įžengė į normalų dvasinį gyvenimą. Viskas, ką jie daro, skirta tolesniam augimui gyvenime, kad jų dvasia išliktų žvali ir gyvybinga, jie visada gali aktyviai siekti įėjimo. Patys to nesuvokdami, jie pradeda suprasti tiesą ir įžengia į tikrovę. Tie, kurie gyvena normalų dvasinį gyvenimą ir kiekvieną dieną patiria dvasios išlaisvinimą bei laisvę, gali lanksčiai praktikuoti Dievo žodžius taip, kad Jis būtų patenkintas. Netgi maldoje jie neapsiriboja vien veiksmais, kiekvieną dieną jie sugeba sekti naują šviesą. Pavyzdžiui, jie mokosi nuraminti savo širdis Dievo akivaizdoje; jų širdys iš tiesų nurimsta prieš Dievą ir niekas nebegali jų sutrikdyti. Joks žmogus, įvykis ar dalykas nebegali suvaržyti jų normalaus dvasinio gyvenimo. Tokio lavinimo tikslas yra duoti vaisių; jis nėra skirtas nustatyti reikalavimus ar taisykles, kurių žmonės privalėtų laikytis. Ši praktika nėra apie taisyklių laikymąsi, bet apie žmonių gyvenimo augimo skatinimą. Jei šią praktiką matai tik kaip taisykles, kurių reikia laikytis, tavo gyvenimas niekada nepasikeis. Tu gali dalyvauti tokiame pačiame ugdyme kaip ir kiti, tačiau nors jie galiausiai sugeba laikytis Šventosios Dvasios darbo ritmo, tu esi pašalinamas iš Šventosios Dvasios srovės. Ar nekvailini pats savęs? Šių žodžių tikslas yra leisti žmonėms nuraminti savo širdis Dievo akivaizdoje, atgręžti savo širdis į Dievą, kad niekas netrukdytų Dievo darbui juose ir jie neštų vaisių. Tik tuomet žmonės gali atitikti Dievo ketinimus.