Jei žmonės iš tiesų galėtų aiškiai matyti teisingą žmogaus gyvenimo kelią ir Dievo žmonijos valdymo tikslą, jie asmeninių perspektyvų ir likimo savo širdyse nelaikytų vertybe. Tuomet jie nebenorėtų tarnauti savo tėvams, laikomiems blogesniais už kiaules ir šunis. Argi žmogaus perspektyvos ir likimas nėra būtent šiuolaikinis vadinamųjų Petro „tėvų“ atitikmuo? Jie lyg žmogaus kūnas ir kraujas. Tik koks bus kūno likimas ir ateitis? Ar tikslas yra išvysti Dievą dar gyvam esant, ar sielai susitikti su Dievu po mirties? Ar kūnas rytoj atsidurs didžiulėje kančių krosnyje, ar viską naikinančiame gaisre? Argi šie ir kiti panašūs klausimai apie tai, ar žmogaus kūnas patirs vargą ar kančias, nėra ta didžioji naujiena, kuri labiausiai rūpi kiekvienam šiuolaikinės tėkmės atstovui, turinčiam protą ir nuovoką? (Čia „kančia“ reiškia palaiminimų gavimą; tai reiškia, kad būsimi išbandymai yra naudingi žmogaus likimui. „Vargas“ reiškia nesugebėjimą išlikti tvirtam arba buvimą suklaidintam; arba tai reiškia, kad žmogus pateks į nelaimingus atsitikimus ir dėl nelaimės neteks gyvybės ir kad jo siela neturės tinkamo likimo.) Nors žmonės pasižymi sveiku protu, tačiau gali būti, kad tai, ką jie galvoja, ne visiškai atitinka tai, kokia turėtų būti jų nuovoka. Taip yra todėl, kad jie visi yra gan pasimetę ir viskuo vadovaujasi aklai. Jie visi turėtų gerai suprasti, į ką turėtų įžengti, ypač išsiaiškindami, į ką reikėtų įžengti kančių metu (tai yra per apsivalymą krosnyje), o taip pat kuo jie turėtų apsirūpinti ugnies išbandymų metu. Netarnaukite nuolat savo tėvams (tai yra jų kūniškiems interesams), jei jie elgiasi kaip kiaulės ir šunys, arba yra blogesni už skruzdėles ir vabzdžius. Kokia prasmė dėl to kankintis, tiek daug galvojant ir sukant galvą? Kūnas tau nepriklauso, bet yra Dievo rankose, kuris ne tik tave valdo, bet ir įsakinėja Šėtonui. (Tai reiškia, kad kūnas iš esmės priklauso Šėtonui. O kadangi Šėtonas taip pat yra Dievo rankose, tai galima išreikšti tik taip. Taip yra todėl, kad taip sakyti yra įtikinamiau; tai rodo, kad žmogus yra ne visiškoje Šėtono valdžioje, o Dievo rankose.) Tu gyveni kūniškose kančiose, bet ar kūnas tau priklauso? Ar gali jį valdyti? Tai kam dėl to sukti galvą? Kam įkyriai maldauti Dievą dėl savo supuvusio kūno, kuris jau seniai yra pasmerktas, prakeiktas ir išniekintas nedorų dvasių? Kodėl visad reikia taip arti savo širdies laikyti Šėtono palydovus? Ar tavęs nejaudina, kad kūnas gali sugriauti tavo tikrąją ateitį, nuostabias viltis ir tavo tikrąjį gyvenimo likimą?

Šiandienos keliu eiti nelengva. Galima sakyti, kad jį gana sunku rasti, o per amžius jis buvo itin retas. Tačiau kas būtų pagalvojęs, kad, norint pražudyti žmogų, pakaks vien jo kūno? Šiandienos darbas neabejotinai yra toks pat brangus kaip pavasario lietus ir toks pat vertingas kaip Dievo gerumas žmogui. Tačiau, jei žmogus nežino Jo dabartinio darbo tikslo arba nesupranta žmonijos esmės, kaip tuomet galima kalbėti apie jo brangumą ir vertingumą? Kūnas nepriklauso patiems žmonėms, todėl niekas negali aiškiai matyti, koks iš tikrųjų bus jų likimas. Nepaisant to, turėtum gerai žinoti, kad Kūrėjas sugrąžins sukurtą žmoniją į jos pradinę padėtį ir atkurs jos pradinį paveikslą nuo jos sutvėrimo laikų. Jis visiškai atims žmogui įkvėptą gyvybės alsavimą, atsiimdamas jo kaulus ir kūną ir viską grąžindamas Kūrėjui. Jis visiškai pakeis ir atnaujins žmoniją, atims iš žmogaus visą Dievo palikimą, kuris priklauso ne žmonijai, o Dievui, ir niekada daugiau jo neatiduos žmonijai. Taip yra todėl, kad nė vienas iš šių dalykų nuo pat pradžių nepriklausė žmonijai. Jis visus juos susigrąžins – tai nėra nesąžiningas plėšikavimas; taip veikiau yra siekiama atkurti dangų ir žemę į jų pradinę padėtį, taip pat pakeisti ir atnaujinti žmogų. Tai yra pagrįstas žmogaus likimas, nors galbūt tai nebus kūno susigrąžinimas po bausmės, kaip žmonės galėtų įsivaizduoti. Dievas nenori sunaikinto kūno griaučių; Jis nori pradinių žmogaus sudedamųjų dalių, kurios nuo pat pradžių priklausė Dievui. Todėl Jis neišnaikins žmonijos ir visiškai nesunaikins žmogaus kūno, nes žmogaus kūnas nėra jo asmeninė ​​nuosavybė. Veikiau tai yra žmoniją valdančio Dievo priklausinys. Kaip Jis galėtų dėl savo „malonumo“ sunaikinti žmogaus kūną? Ar iki dabar jau spėjai atsisakyti viso savo kūno, kuris nevertas nė sudilusio skatiko? Jei galėtum suvokti bent trisdešimt procentų paskutiniųjų dienų darbo (šie vos trisdešimt procentų reiškia Šventosios Dvasios darbo šiandien ir Dievo žodžio veikimo paskutinėmis dienomis suvokimą), tuomet daugiau nebetarnautum ir nebūtum atsidavęs savo daugelį metų sugedusiam kūnui, kaip tai darai šiandien. Turėtum aiškiai matyti, kad dabar žmonės pasiekė precedento neturintį lygį ir daugiau neberiedės į priekį tarsi istorijos ratai. Tavo supelijęs kūnas jau seniai aplipęs musėmis, tai kaip jis gali apgręžti istorijos ratus, kuriems Dievas leido suktis iki šiol? Kaip jis gali priversti vėl tiksėti nebyliai tiksintį paskutiniųjų dienų laikrodį, kad jis veiktų pagal laikrodžio rodyklę? Kaip jis gali iš naujo pertvarkyti pasaulį, kuris, regis, skendi tirštame rūke? Ar tavo kūnas gali prikelti kalnus ir upes? Ar tavo kūnas, atliekantis tik ribotas funkcijas, iš tikrųjų gali atkurti tokį žmonių pasaulį, kokio tu troškai? Ar tikrai gali išauklėti savo palikuonis taip, kad jie taptų „žmonėmis“? Ar dabar tai supranti? Kam iš tikrųjų priklauso tavo kūnas? Dievo pirminiu ketinimu išgelbėti, patobulinti ir pakeisti žmogų nebuvo siekiama tau suteikti gražią tėvynę ar leisti žmogaus kūnui ramiai pailsėti; tai buvo daroma dėl Jo šlovės ir Jo liudijimo, kad žmonija ateityje galėtų jausti didesnį pasitenkinimą ir netrukus galėtų pailsėti. Vis dėlto tai nebuvo daroma dėl tavo kūno, nes žmogus yra Dievo valdymo šerdis, o žmogaus kūnas tėra priklausinys. (Žmogus yra būtybė, turinti dvasią ir kūną, o kūnas tėra yrantis dalykas. Tai reiškia, kad kūnas tėra valdymo plane naudojamas įrankis.) Turėtum žinoti, kad Dievui tobulinant žmogų, jį užbaigiant ir įgyjant, jo kūnas patiria vien kalavijo kirčius ir smūgius, taip pat nesibaigiančias kančias, deginimą ugnimi, negailestingą teismą, bausmes, prakeiksmus ir beribius išbandymus. Tokia yra tikroji žmogaus valdymo darbo istorija ir tiesa. Vis dėlto visa tai yra nukreipta tiesiai į žmogaus kūną, ir visos priešiškumo strėlės yra negailestingai nutaikytos į žmogaus kūną (nes žmogus yra nekaltas). Visa tai yra daroma dėl Jo šlovės, liudijimo ir dėl Jo valdymo. Taip yra todėl, kad Jo darbas yra daromas ne tik dėl žmogaus, bet ir dėl viso plano, taip pat tam, kad būtų išpildytas Jo pradinis ketinimas, kai Jis sukūrė žmogų. Galbūt todėl devyniasdešimt procentų to, ką žmogus patiria, sudaro kančios ir išbandymai ugnimi, o mielų ir laimingų dienų, kurių troško žmogaus kūnas, būna labai mažai arba visai nebūna. Juo labiau žmogus negali kūne mėgautis laimingomis akimirkomis, puikiai leisdamas laiką su Dievu. Kūnas yra nešvarus, todėl tai, ką žmogaus kūnas mato ar kuo mėgaujasi, tėra Dievo bausmė, kurią žmogus laiko neapgalvota, tarsi jai trūktų įprastos nuovokos. Taip yra todėl, kad Dievas atskleis Savo teisų būdą, kuris „nepaiso žmogaus“, netoleruoja žmogaus nusižengimų ir nekenčia priešų. Dievas atvirai atskleidžia visą Savo būdą bet kokiomis būtinomis priemonėmis, taip užbaigdamas Savo šešis tūkstančius metų trukusios kovos su Šėtonu darbą – visos žmonijos išgelbėjimo ir senojo Šėtono sunaikinimo darbą!