Man atėjus iš Siono, Manęs laukė visi dalykai, o Man sugrįžus į Sioną Mane pasitiko nesuskaičiuojama daugybė žmonių. Ir Man atėjus, ir sugrįžus, Mano žingsniams niekada netrukdė Man priešiški dalykai, todėl Mano darbas visada vyko sklandžiai. Šiandien, kai ateinu tarp visų kūrinių, visi dalykai tylėdami Mane pasitinka, labai bijodami, kad Aš vėl išvyksiu ir dėl to jie neteks to, kuo remiasi. Viskas seka Mano vedimu ir stebi kryptį, kurią rodo Mano ranka. Žodžiai iš Mano lūpų ištobulino daugybę sutvertų būtybių ir baudė daugybę maišto sūnų. Taigi nesuskaičiuojama daugybė žmonių įdėmiai žvelgia į Mano žodžius ir atidžiai klausosi ištarų iš Mano lūpų, labai bijodami praleisti šią gerą progą. Būtent dėl šios priežasties Aš ir toliau kalbu, kad Mano darbas būtų atliktas greičiau ir kad žemėje kuo greičiau atsirastų džiuginančios sąlygos, kurios ištaisytų žemėje vyraujantį niūrumą. Pažvelgęs į dangaus skliautą, Aš dar kartą atsigręžiu į žmoniją; visi kraštai akimirksniu prisipildo gyvybingumo, ore nebekabo dulkės, o žemės nebedengia dumblas. Mano akys iškart suspindi, todėl visų kraštų žmonės žvelgia į Mane ir ieško prieglobsčio Manyje. Kas iš šiandienos pasaulio žmonių, įskaitant visus esančius Mano namuose, iš tiesų ieško prieglobsčio Manyje? Kas atiduoda savo širdį mainais už kainą, kurią Aš sumokėjau? Kas kada nors ramiai gyveno Mano namuose? Kas kada nors iš tiesų paaukojo save Mano akivaizdoje? Kai iškeliu žmogui reikalavimus, jis iškart uždaro savo „mažąjį sandėlį“. Kai Aš duodu žmogui, jis greitai atveria burną, kad slapta pasiimtų Mano turtus, ir dažnai širdyje dreba, labai bijodamas, kad Aš jam atsilyginsiu tuo pačiu. Taigi žmogaus burna yra pusiau atverta ir pusiau užverta ir jis negali iš tiesų mėgautis turtais, kuriuos Aš suteikiu. Aš lengvai žmogaus nesmerkiu, tačiau jis visada tempia Mane už rankos ir prašo jo pasigailėti; tik tada, kai žmogus Manęs maldauja, Aš vėl suteikiu jam „gailestingumą“ ir ištariu jam griežčiausius žodžius iš Savo lūpų, todėl jis iškart pajunta gėdą ir negali tiesiogiai priimti Mano „gailestingumo“, o vietoj to liepia kitiems jį jam perduoti. Kai žmogus nuodugniai suvokia visus Mano žodžius, jo dvasinis ūgis atitinka Mano ketinimus, o jo maldavimai duoda vaisių ir nėra bergždi ar bevaisiai; Aš laiminu nuoširdžius ir neapsimestinius žmonijos maldavimus.

Per visus amžius Aš veikiau ir kalbėjau, tačiau žmogus niekada negirdėjo tokių ištarų, kokias Aš kalbu šiandien, ir niekada nepatyrė Mano didybės ir teismo. Nors kai kurie praeities pasaulio žmonės girdėjo legendų apie Mane, niekas niekada iš tiesų neatrado Mano turtų masto. Nors šiandienos žmonės girdi žodžius iš Mano lūpų, jie vis tiek nežino, kiek paslapčių yra Mano lūpose, todėl Mano lūpas laiko gausybės ragu. Visi žmonės nori ką nors gauti iš Mano lūpų, nesvarbu, ar tai būtų valstybės paslaptys, dangaus slėpiniai, dvasinio pasaulio dinamika ar žmonijos paskirtis. Visi žmonės nori gauti tokių dalykų. Taigi, jei Aš suburčiau žmones ir pasakočiau jiems „istorijas“, jie iškart pakiltų iš savo „ligos patalo“, kad klausytųsi apie Mano kelią. Žmogui pernelyg daug ko trūksta: jam reikia ne tik „maisto papildų“ – dar labiau jam reikia „psichologinės pagalbos“ ir „dvasinio aprūpinimo“. Būtent to trūksta visiems žmonėms; tai yra jų „liga“. Aš gydau žmogaus ligą, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų, kad visi galėtų atgauti sveikatą ir dėl Mano gydymo grįžti į normalią būseną. Ar jūs iš tiesų nekenčiate milžiniško ugniaspalvio slibino? Ar tikrai nuoširdžiai jo nekenčiate? Kodėl Aš tiek daug kartų jūsų klausiau? Kodėl Aš vis iš naujo užduodu šį klausimą? Koks milžiniško ugniaspalvio slibino atvaizdas yra jūsų širdyse? Ar jis iš tiesų pašalintas? Ar iš tiesų nelaikote jo savo tėvu? Visi žmonės turėtų suvokti, koks yra Mano ketinimas užduodant šiuos klausimus. Jais nesiekiama sukelti žmonių pykčio, kurstyti žmogaus maišto ar paskatinti žmogų rasti savo išeitį, o siekiama leisti visiems žmonėms išsilaisvinti iš milžiniško ugniaspalvio slibino pančių. Tačiau niekas neturėtų nerimauti. Viską atliks Mano žodžiai; joks žmogus negali dalyvauti ir joks žmogus negali atlikti darbo, kurį atliksiu Aš. Aš išvalysiu visų kraštų orą ir sunaikinsiu visus demonų pėdsakus žemėje. Aš jau pradėjau ir imsiuosi Savo pradinio baudimo darbo milžiniško ugniaspalvio slibino buveinėje. Taigi galima matyti, kad Mano baudimas išsiliejo ant visos visatos. Milžiniškas ugniaspalvis slibinas ir visų rūšių netyrosios dvasios niekaip negali išvengti Mano baudimo, nes Aš atidžiai nagrinėju visus kraštus. Kai Mano darbas žemėje bus baigtas, tai yra, kai baigsis teismo laikas, Aš oficialiai bausiu milžinišką ugniaspalvį slibiną. Mano žmonės neabejotinai išvys Mano teisų milžiniško ugniaspalvio slibino baudimą, neabejotinai be perstojo Mane šlovins dėl Mano teisumo ir neabejotinai amžinai aukštins Mano šventą vardą dėl Mano teisumo. Taigi jūs oficialiai atliksite savo pareigą ir oficialiai šlovinsite Mane visuose kraštuose per amžių amžius!

Kai teismo laikas pasieks aukščiausią tašką, Aš neskubėsiu užbaigti Savo darbo, o sujungsiu jį su baudimo laiko įrodymais, kad visi Mano žmonės tai pamatytų; tai duos gausesnį derlių. Šie įrodymai yra priemonė, kuria Aš baudžiu milžinišką ugniaspalvį slibiną, ir Aš padarysiu taip, kad Mano žmonės juos išvystų savo akimis ir daugiau sužinotų apie Mano būdą. Laikas, kai Mano žmonės mėgaujasi Manimi, yra laikas, kai baudžiamas milžiniškas ugniaspalvis slibinas. Mano planas yra priversti milžiniško ugniaspalvio slibino žmones sukilti ir maištauti prieš jį ir tai yra būdas, kuriuo Aš ištobulinu Savo žmones, ir tai yra puiki proga visiems Mano žmonėms augti gyvenime. Kai pakyla šviesus mėnulis, rami naktis iškart sudrumsčiama. Nors mėnulis suskilęs į gabalus, žmogus yra puikiai nusiteikęs ir ramiai sėdi mėnulio šviesoje, grožėdamasis nuostabiu vaizdu mėnulio šviesoje. Žmogus negali apibūdinti savo dvasinės būsenos; atrodo, tarsi jis norėtų mintimis grįžti į praeitį, tarsi norėtų žvelgti į ateitį, tarsi mėgautųsi dabartimi. Jo veide pasirodo šypsena, o džiugioje atmosferoje pasklinda gaivus kvapas; pradėjus pūsti švelniam vėjeliui, žmogus pajunta sodrų aromatą ir atrodo nuo jo apsvaigęs, negalėdamas atsipeikėti. Būtent šiuo metu Aš asmeniškai atėjau tarp žmonių ir žmogus stipriau jaučia sodrų aromatą, todėl gyvena šiame aromate. Aš gyvenu taikoje su žmogumi, žmogus gyvena darnoje su Manimi, jis nebežiūri į Mane kitaip, Aš nebeapgeniu žmogaus trūkumų, žmogaus veide nebėra sielvartingos išraiškos ir mirtis nebegresia visai žmonijai. Šiandien Aš kartu su žmogumi žengiu į baudimo laiką, eidamas pirmyn su juo petys į petį. Aš atlieku Savo darbą, tai yra smogiu Savo rykšte tarp žmonių, ir ji krinta ant to, kas žmonijoje maištinga. Žmogaus akyse Mano rykštė, regis, turi ypatingų galių: ji ištinka visus, kurie yra Mano priešai, ir lengvai jų nepasigaili; tarp visų, kurie Man priešinasi, rykštė atlieka jai būdingą funkciją; viskas Mano rankose atlieka savo atitinkamą vaidmenį pagal Mano ketinimus, niekada neprieštaravo Mano ketinimams ir nepakeitė savo turinio. Dėl to vandenys riaumos, kalnai grius, didžiosios upės išsiskaidys, žmogus nuolat keisis, saulė pritems, mėnulis aptems, žmogus nebeturės ramaus gyvenimo dienų, žemėje nebebus ramybės laikų, dangus daugiau niekada nebus ramus ir tylus, jis nebesivaržys. Viskas bus atnaujinta ir atgaus savo pirminę išvaizdą. Visi namų ūkiai žemėje bus išardyti ir visos šalys žemėje bus perskeltos; nebeliks vyro ir žmonos susitikimų dienų, motina ir sūnus daugiau niekada nebebus kartu, tėvas ir dukra daugiau niekada nesusitiks. Viską, kas anksčiau buvo Žemėje, Aš sunaikinsiu. Aš nesuteikiu žmonėms galimybės reikšti savo jausmų, nes neturiu kūniškų jausmų ir ėmiau nepaprastai nekęsti žmonių jausmų. Būtent dėl žmonių tarpusavio jausmų Aš buvau nustumtas į šalį ir taip jų akyse tapau „trečiuoju asmeniu“; būtent dėl žmonių tarpusavio jausmų Aš buvau pamirštas; būtent dėl savo jausmų žmogus pasinaudoja proga prisiminti savo „sąžinę“; būtent dėl savo jausmų žmogus visada priešinasi Mano baudimui; būtent dėl savo jausmų žmogus visada vadina Mane nesąžiningu ir neteisingu bei sako, kad tvarkydamas reikalus Aš nepaisau žmogaus jausmų. Ar Aš taip pat turiu giminaičių žemėje? Kas kada nors, kaip Aš, dėl viso Mano valdymo plano dirbo dieną ir naktį, negalvodamas apie maistą ar miegą? Kaip žmogus galėtų prilygti Dievui? Kaip žmogus galėtų būti suderinamas su Dievu? Kaip Dievas, kuris kuria, galėtų būti tos pačios rūšies kaip žmogus, kuris yra sukurtas? Kaip Aš galėčiau visada gyventi ir veikti kartu su žmogumi žemėje? Kas gali jausti susirūpinimą dėl Mano širdies? Ar tai žmogaus maldavimai? Kadaise Aš sutikau susijungti su žmogumi ir eiti kartu su juo – ir taip, iki šios dienos žmogus gyveno Mano globoje ir apsaugoje, tačiau ar kada nors ateis diena, kai žmogus galės atsiskirti nuo Mano globos? Nors žmogus niekada nesirūpino Mano širdimi, kas gali toliau gyventi žemėje be šviesos? Tik dėl Mano palaiminimų žmogus gyveno iki šios dienos.

1992 m. balandžio 4 d.