Tarp žmonių Aš kadaise įvertinau žmogaus maištingumą ir silpnumą, todėl suvokiau žmogaus silpnumą ir pažinau jo maištingumą. Prieš ateidamas tarp žmonių, Aš jau seniai supratau žmogaus džiaugsmus ir sielvartus – ir dėl to galiu daryti tai, ko žmogus negali, ir sakyti tai, ko žmogus negali, ir tai darau lengvai. Argi tai nėra skirtumas tarp Manęs ir žmogaus? Ir argi tai nėra aiškus skirtumas? Ar gali būti, kad Mano darbą gali atlikti žmonės iš kūno ir kraujo? Ar gali būti, kad Aš esu tos pačios rūšies kaip sukurtos būtybės? Žmonės priskyrė Mane „panašiųjų“ kategorijai – argi ne todėl, kad jie Manęs nepažįsta? Kodėl, užuot užėmęs aukščiausią padėtį tarp žmonių, turiu nusižeminti? Kodėl žmonija visada Mane apleidžia ir nesugeba skelbti Mano vardo? Mano širdyje – didelis sielvartas, bet kaip žmonės galėtų tai žinoti? Kaip jie galėtų tai matyti? Kadangi per visą savo gyvenimą žmonės niekada nelaikė to, kas susiję su Manimi, svarbiausiu dalyku, jie tapo apsvaigę ir sutrikę, tarsi ką tik būtų išgėrę migdomųjų; kai Aš juos šaukiu, jie tiesiog sapnuoja, todėl niekas niekada nesuvokė Mano darbų. Šiandien dauguma žmonių vis dar kietai miega. Tik suskambus karalystės himnui jie atmerkia mieguistas akis ir pajunta šiokį tokį liūdesį savo širdyse. Kai Mano rykštė smogia žmonijai, žmonės vis tiek beveik nekreipia dėmesio, tarsi jų likimas būtų toks pat bevertis kaip smėlis jūroje. Nors dauguma jų šiek tiek suvokia, jie vis tiek nežino, kaip toli pažengė Mano žingsniai – nes žmonės nesistengia perprasti Mano širdies, todėl jie visada yra sukaustyti Šėtono ir negali išsilaisvinti. Aš judu virš visų dalykų ir gyvenu tarp visų dalykų, o tuo pat metu užimu pagrindinę vietą nesuskaičiuojamos daugybės žmonių širdyse. Dėl šios priežasties žmonės į Mane žiūri skirtingai, manydami, kad Aš esu nepaprastas arba kad esu nesuvokiamas – ir dėl to jų pasitikėjimas Manimi kasdien stiprėja. Kadaise Aš ilsėjausi patogiai atsilošęs trečiajame danguje, stebėdamas visus žmones ir dalykus visatoje. Kai Aš kietai miegu, žmonės nutyla, labai bijodami sutrikdyti Mano poilsį. Kai Aš pabundu, jie iš karto pagyvėja, tarsi dirbtų tam, kad tyčia suteiktų Man džiaugsmo. Argi ne toks yra žemėje gyvenančių žmonių požiūris į Mane? Kas iš šiandienos žmonių danguje ir žemėje esantį Mane laiko vienu? Kas negarbina Manęs, esančio danguje? Ir kas nežiūri iš aukšto į Mane žemėje? Kodėl žmogus visada Mane padalija? Kodėl žmogus visada turi du skirtingus požiūrius į Mane? Ar įsikūnijęs Dievas žemėje nėra Dievas, kuris valdo visa danguje? Ar danguje esantis Aš dabar nesu žemėje? Kodėl žmonės Mane mato, bet Manęs nepažįsta? Kodėl tarp dangaus ir žemės yra toks didelis atstumas? Argi šie dalykai neverti, kad žmogus juos nuodugniau išnagrinėtų?

Kai Aš dirbu Savo darbą ir kai tariu ištaras, žmonės visada nori pridėti jam „prieskonių“, tarsi jų uoslė būtų aštresnė už Mano, tarsi jie mėgtų stiprų skonį ir tarsi Aš nežinočiau, ko žmogui reikia, todėl turėčiau „varginti“ žmogų, kad jis „papildytų“ Mano darbą. Aš sąmoningai neslopinu žmonių pozityvumo, bet prašau jų apsivalyti remiantis Mano pažinimu. Kadangi jiems pernelyg daug ko trūksta, siūlau jiems labiau stengtis ir taip kompensuoti savo trūkumus, kad patenkintų Mano širdį. Kadaise žmonės pažino Mane savo nuostatose, tačiau visiškai to nesuvokė, todėl tai, ką jie brangino, buvo tarsi smėlio laikymas auksu. Kai Aš jiems priminiau, jie atsisakė tik dalies to, ką brangino, tačiau užuot atsisakytą dalį pakeitę sidabru ir auksu, jie ir toliau mėgavosi ta dalimi, kuri vis dar liko jų rankose – ir dėl to jie visada yra nuolankūs ir kantrūs Mano akivaizdoje; jie nesugeba būti suderinami su Manimi, nes turi pernelyg daug nuostatų. Taigi Aš nusprendžiau paimti visa, ką žmogus turi ir kas jis yra, ir nusviesti tai toli, kad visi galėtų gyventi su Manimi ir daugiau nebebūtų atskirti nuo Manęs. Būtent dėl Mano darbo žmogus nesupranta Mano ketinimų. Kai kurie mano, kad Aš antrą kartą užbaigsiu Savo darbą ir įmesiu juos į pragarą. Kai kurie mano, kad Aš vėl pradėsiu kalbėti „strateginiu“ būdu, ir dauguma jų dreba iš baimės: jie labai bijo, kad Aš užbaigsiu Savo darbą ir paliksiu juos neturinčius kur eiti, ir labai baiminasi, kad Aš dar kartą juos apleisiu. Žmonės visada vertina Mano naują darbą pagal senas nuostatas. Aš sakiau, kad žmonės niekada nesuvokė būdo, kuriuo Aš dirbu – ar šį kartą jie tikrai galėtų taip pasipuikuoti savo gebėjimais? Ar senos žmonių nuostatos nėra ginklai, kurie trikdo Mano darbą? Kai Aš kalbu žmonėms, jie visada vengia Mano žvilgsnio, labai bijodami, kad Mano žvilgsnis sustos ties jais. Taigi jie nuleidžia galvas, tarsi leisdamiesi Mano patikrinami – argi tai ne dėl jų nuostatų? Kodėl Aš iki pat šiandien nusižemindavau, bet niekas niekada to nepastebėjo? Ar turiu nusilenkti žmogui? Aš atėjau iš dangaus į žemę, nusileidau iš aukštybių į slaptą vietą, vėl atėjau tarp žmonių ir parodžiau žmogui, ką turiu ir kas esu. Mano žodžiai nuoširdūs ir rimti, kantrūs ir malonūs – bet kas kada nors matė, kas Aš esu ir ką turiu? Ar Aš vis dar paslėptas nuo žmogaus? Kodėl Man taip sunku susitikti su žmogumi? Ar todėl, kad žmonės pernelyg užsiėmę savo darbu? Ar todėl, kad Aš apleidžiu Savo pareigas, o visi žmonės stengiasi tapti daug pasiekusiais?

Žmonių mintyse Dievas yra Dievas, ir su Juo nėra lengva bendrauti, o žmogus yra žmogus ir neturėtų lengvai tapti palaidas – tačiau žmonių darbai vis tiek negali būti pateikti Mano akivaizdoje. Ar gali būti, kad Mano reikalavimai pernelyg aukšti? Ar gali būti, kad žmogus pernelyg silpnas? Kodėl žmonės visada iš tolo žvelgia į standartus, kurių Aš reikalauju? Ar jie tikrai žmogui nepasiekiami? Mano reikalavimai apskaičiuoti pagal žmonių „sudėjimą“, todėl niekada neviršijo žmogaus dvasinio ūgio – bet net ir taip žmonės nesugeba pasiekti standartų, kurių Aš reikalauju. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvau apleistas tarp žmonių, nesuskaičiuojamą daugybę kartų žmonės žvelgė į Mane pašaipiai, tarsi Mano kūnas būtų padengtas spygliais ir jiems atgrasus, todėl žmonės bjaurisi Manimi ir mano, kad Aš esu visiškai bevertis. Taip žmogus stumdo Mane pirmyn ir atgal. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų žmonės parsivedė Mane namo už mažą kainą ir nesuskaičiuojamą daugybę kartų pardavė Mane kitur už didelę kainą, ir būtent dėl to šiandien atsidūriau tokioje padėtyje. Atrodo, kad žmonės vis dar rezga prieš Mane intrigas; dauguma jų netgi nori parduoti Mane už šimtų milijonų dolerių pelną, nes žmogus niekada Manęs nebrangino. Atrodo, kad Aš tapau tarpininku tarp žmonių, branduoliniu ginklu, kuriuo jie kovoja vieni prieš kitus, arba jų pasirašytu susitarimu – ir dėl to, apskritai, žmogaus širdyje Aš esu visiškai bevertis, esu namų apyvokos daiktas, be kurio galima apsieiti. Tačiau dėl to Aš žmogaus nesmerkiu; Aš nedarau nieko kito, tik išgelbsčiu žmogų, ir visada buvau gailestingas žmogui.

Žmonės mano, kad Aš jausiuosi ramiai, kai įmesiu žmones į pragarą, tarsi Aš specialiai sudarinėčiau sandorį su pragaru, tarsi būčiau kažkoks skyrius, kuris specializuojasi žmonių pardavimu, tarsi būčiau žmonių apgaudinėjimo specialistas ir, kai jie atsidurs Mano rankose, parduočiau juos už didelę kainą. Žmonių lūpos to nesako, bet savo širdyse jie tuo tiki. Nors jie visi Mane myli, tai daro slapta. Ar Aš sumokėjau tokią didelę kainą ir tiek daug atidaviau mainais į šią mažą jų meilės dalelę? Žmonės yra apgavikai, o Aš visada atlieku apgautojo vaidmenį. Atrodo, tarsi Aš būčiau pernelyg patiklus: pamatę šią silpną vietą, jie vis Mane apgaudinėja. Mano lūpų žodžiais nesiekiama pasmerkti žmonių mirčiai ar klijuoti jiems atsitiktines etiketes – jie yra žmogaus tikrovė. Galbūt kai kurie Mano žodžiai „peržengia ribą“, tokiu atveju Aš galiu tik „prašyti“ žmonių atleidimo; kadangi nesu „įgudęs“ vartoti žmogaus kalbą, daugelis Mano žodžių negali patenkinti žmonių reikalavimų. Galbūt kai kurie Mano žodžiai perveria žmonių širdis, todėl Aš galiu tik „prašyti“, kad jie būtų pakantūs; kadangi nesu įgudęs žmogaus pasaulio reikalų filosofijoje ir nekreipiu ypatingo dėmesio į tai, kaip kalbu, daugelis Mano žodžių gali sukelti žmonėms kančią. Galbūt kai kurie Mano žodžiai paliečia žmonių ligos šaknį ir atskleidžia jų ligą, todėl patariu vartoti Mano tau paruoštus vaistus, nes neketinu tau pakenkti ir šie vaistai neturi šalutinio poveikio. Galbūt kai kurie Mano žodžiai neskamba „praktiškai“, bet Aš „prašau“ žmonių pernelyg nesijaudinti – Mano rankos ir kojos nėra „vikrios“, todėl Mano žodžiai dar neįvykdyti. Prašau, kad žmonės būtų Man „pakantūs“. Ar šie žodžiai padeda žmogui? Tikiuosi, kad žmonės galės ką nors gauti iš šių žodžių – juk neleisite, kad visi Mano žodžiai būtų ištarti veltui!

1992 m. balandžio 9 d.