Žmogus gyvena šviesoje, tačiau nesuvokia šviesos brangumo. Jis nežino šviesos esmės, šviesos šaltinio ir kam šviesa priklauso. Kai suteikiu šviesą žmogui, iš karto stebiu žmonių būsenas: dėl šviesos visi žmonės keičiasi ir auga, ir paliko tamsą. Žvelgiu į kiekvieną visatos kampelį ir matau, kad kalnus gaubia rūkas, vandenys užšalo nuo šalčio ir kad dėl šviesos atėjimo žmonės žvelgia į Rytus, tikėdamiesi atrasti ką nors brangesnio, tačiau jie vis dar nesugeba rūke įžvelgti aiškios krypties. Kai žvelgiu iš debesų, visą pasaulį gaubia rūkas, todėl niekada nėra žmogaus, kuris atrastų Mano egzistavimą. Žmogus kažko ieško žemėje; atrodo, tarsi jis kažko ieškotų, klaidžiodamas aplink; regis, jis ketina laukti Mano atėjimo, tačiau nežino Mano dienos ir gali tik dažnai žvelgti į šviesos blyksnį Rytuose. Tarp nesuskaičiuojamos daugybės Mano išrinktųjų žmonių ieškau tų, kurie iš tiesų atitinka Mano ketinimus. Vaikštau tarp nesuskaičiuojamos daugybės Mano išrinktųjų žmonių ir gyvenu tarp jų, tačiau žmogus žemėje gyvena ramiai ir saugiai, todėl nėra nė vieno, kuris iš tiesų atitiktų Mano ketinimus. Žmonės nežino, kaip atsižvelgti į Mano ketinimus, jie nemato Mano veiksmų ir negali judėti šviesoje bei būti šviesos apšviesti. Nors žmogus kadaise brangino Mano žodžius, jis nesugeba perprasti Šėtono pinklių; kadangi žmogaus dvasinis ūgis per mažas, jis negali daryti to, ko trokšta jo širdis. Žmogus niekada nuoširdžiai Manęs nemylėjo. Kai jį išaukštinu, jis jaučiasi nevertas, tačiau tai neskatina jo stengtis Mane patenkinti. Jis tik laiko savo rankose Mano jam suteiktą „statusą“ ir jį nagrinėja; nejausdamas Mano mielumo, jis vis mėgaujasi savo statuso teikiama nauda. Argi tai nėra žmogaus trūkumas? Kai kalnai juda, argi jie galėtų dėl tavo statuso apeiti tave? Kai vandenys teka, argi jie galėtų sustoti dėl žmogaus statuso? Argi žmogaus statusas galėtų apversti dangus ir žemę? Kadaise vėl ir vėl rodžiau žmogui gailestingumą, tačiau niekas jo nepuoselėjo ir nebrangino. Jie tik klausėsi apie jį kaip pasakojimo arba skaitė apie jį kaip romane. Ar Mano žodžiai iš tiesų nepaliečia žmogaus širdies? Ar Mano ištaros iš tiesų neturi jokio poveikio? Ar gali būti, kad niekas netiki, jog Aš egzistuoju? Žmogus nemyli savęs; užuot tai daręs, jis susivienija su Šėtonu, kad Mane užpultų, ir naudoja Šėtoną kaip „priemonę“ Man tarnauti. Aš perprasiu visas Šėtono pinkles, kad nuo šiol žemės žmonės nebebūtų jo klaidinami ir dėl jo egzistavimo Man nesipriešintų.

Karalystėje Aš esu Karalius, tačiau užuot laikęs Mane jos Karaliumi, žmogus laiko Mane „Išgelbėtoju, nužengusiu iš dangaus“. Todėl jis trokšta, kad duočiau jam išmaldos, ir nesiekia Manęs pažinti. Daugybė žmonių kaip elgetos maldavo Mano akivaizdoje; daugybė žmonių atvėrė Man savo „maišus“ ir maldavo duoti jiems maisto, kad išgyventų; daugybė žmonių įsmeigė į Mane godžias akis kaip alkani vilkai, norėdami Mane praryti ir prisikimšti pilvus; daugybė žmonių dėl savo nusižengimų tylėdami nuleido galvas ir jautė gėdą, maldaudami Mano atlaidumo arba savo noru priimdami Mano baudimą. Kai skelbiu Savo ištaras, įvairios bjaurios žmogaus būsenos pasirodo visais savo keistais pavidalais, o šviesoje atsiskleidžia jo tikrasis pavidalas; ir spindinčioje šviesoje žmogus negali sau atleisti. Todėl jis skuba Mano akivaizdon nusilenkti ir išpažinti savo nuodėmes. Dėl žmogaus „dorumo“ Aš vėl užkeliu jį ant išgelbėjimo vežimo, todėl jis Man dėkingas ir meiliai į Mane žvelgia. Tačiau jis vis dar neketina iš tiesų ieškoti prieglobsčio Manyje ir nėra visiškai atidavęs Man savo širdies. Jis tik giriasi Manimi, tačiau iš tiesų Manęs nemyli, nes nenukreipė į Mane savo proto; jo kūnas – priešais Mane, tačiau jo širdis – už Manęs. Kadangi žmogus pernelyg neišmano, kaip elgtis, ir nenori ateiti Mano akivaizdon, suteikiu jam tinkamą pagalbą, kad atkakliai laikydamasis savo klaidingo kelio jis galėtų atsigręžti į Mane. Būtent tokį gailestingumą suteikiu žmogui ir tokiu būdu stengiuosi jį išgelbėti.

Visi žmonės visatoje švenčia Mano dienos atėjimą, o angelai vaikšto tarp Mano išrinktųjų žmonių. Kai Šėtonas sukelia neramumus, angelai dėl savo tarnystės danguje visada padeda Mano žmonėms. Angelai dėl žmogiškųjų silpnybių nėra velnio suklaidinami, priešingai, būtent dėl tamsos jėgų antpuolio jie dar labiau stengiasi per rūką patirti žmogaus gyvenimą. Visi Mano išrinktieji žmonės paklūsta Mano vardui ir niekas niekada nepakyla atvirai Man pasipriešinti. Dėl angelų darbo žmogus priima Mano vardą ir visi yra Mano darbo srovėje. Pasaulis griūva! Babilonas paralyžiuotas! O, religinis pasauli! Kaip jis galėtų nebūti sugriautas Mano valdžios žemėje? Kas vis dar drįsta maištauti prieš Mane ir Man priešintis? Rašto aiškintojai? Visi religiniai pareigūnai? Žemės valdovai ir valdžios atstovai? Angelai? Kas nešvenčia Mano kūno tobulumo ir pilnatvės? Argi tarp nesuskaičiuojamos daugybės Mano išrinktųjų žmonių yra kas nors, kas nepaliaujamai negieda šlovinimo giesmių ir dėl Manęs nėra visada laimingas? Gyvenu milžiniško ugniaspalvio slibino irštvos krašte, tačiau dėl to nedrebu iš baimės ir nebėgu, nes visi jo žmonės jau pradėjo jo nekęsti. Niekas niekada neatliko savo „pareigos“ slibinui dėl paties slibino; priešingai, visi elgiasi taip, kaip mano esant tinkama, ir kiekvienas eina savo keliu. Kaip žemės šalys galėtų nepražūti? Kaip žemės šalys galėtų nežlugti? Kaip Mano tauta galėtų nedžiūgauti? Kaip ji galėtų nedainuoti iš džiaugsmo? Ar tai žmogaus darbas? Ar tai žmogaus rankų darbas? Suteikiau žmogui jo egzistavimo pagrindą ir aprūpinau jį materialiais dalykais, tačiau jis nepatenkintas dabartinėmis aplinkybėmis ir prašo įeiti į Mano karalystę. Bet kaip jis galėtų taip lengvai įeiti į Mano karalystę, nesumokėjęs kainos ir nenorėdamas nesavanaudiškai pasišvęsti? Užuot ką nors atsiėmęs iš žmogaus, keliu jam reikalavimus, kad Mano karalystė žemėje prisipildytų šlovės. Aš atvedžiau žmogų į dabartinį amžių, jis yra tokios būsenos ir gyvena vedamas Mano šviesos. Jei būtų ne taip, kas iš žemės žmonių žinotų savo perspektyvas? Kas suprastų Mano ketinimus? Prie žmogui keliamų reikalavimų pridedu Savo sąlygas; argi tai neatitinka gamtos dėsnių?

Vakar jūs gyvenote vėjyje ir lietuje; šiandien įėjote į Mano karalystę ir tapote jos žmonėmis; o rytoj mėgausitės Mano palaiminimais. Kas galėjo įsivaizduoti tokius dalykus? Kiek vargo ir sunkumų patirsite per savo gyvenimą – ar žinote? Aš žengiu per vėją ir lietų, metai iš metų gyvenau tarp žmonių ir laikui bėgant atėjau iki šios dienos. Argi tai nėra būtent Mano valdymo plano etapai? Kas kada nors papildė Mano planą? Kas gali nukrypti nuo Mano plano etapų? Gyvenu šimtų milijonų žmonių širdyse, esu Karalius tarp šimtų milijonų žmonių ir šimtai milijonų žmonių Mane atstūmė ir apšmeižė. Mano atvaizdo iš tiesų nėra žmogaus širdyje. Žmogus Mano žodžiuose tik miglotai įžvelgia Mano šlovingą veidą, tačiau dėl savo minčių sumaišties jis nepasitiki savo jausmais; jo širdyje yra tik miglotas „Aš“, bet ilgai ten neišlieka. Taigi jo meilė Man irgi tokia: jo meilė Mano akivaizdoje pasirodo su pertrūkiais, tarsi kiekvienas žmogus Mane mylėtų pagal savo temperamentą, tarsi jo meilė tai pasirodytų, tai išnyktų miglotoje mėnesienoje. Šiandien žmogus išliko ir jam pasisekė išgyventi tik dėl Mano meilės. Jei būtų ne taip, kas iš žmonių dėl savo išsekusio kūno nebūtų pražudytas lazerio? Žmogus vis dar nepažįsta savęs. Jis puikuojasi priešais Mane ir giriasi Man už nugaros, tačiau niekas nedrįsta Man priešintis Mano akivaizdoje. Tačiau žmogus nežino Mano minimo pasipriešinimo reikšmės; užuot tai suvokęs, jis ir toliau stengiasi Mane apgauti ir toliau save aukština – argi taip jis atvirai Man nesipriešina? Aš toleruoju žmogaus silpnumą, tačiau nesu nė kiek atlaidus jo paties sukeltam pasipriešinimui. Nors jis žino jo reikšmę, nenori elgtis pagal šią reikšmę ir tik elgiasi pagal savo norus, stengdamasis Mane apgauti. Savo žodžiuose visada parodau Savo būdą, tačiau žmogus nesusitaiko su pralaimėjimu – tuo pačiu metu jis pats atskleidžia savo būdą. Mano teisme žmogus bus visiškai įtikintas, o Mano baudime jis galiausiai išreikš Mano atvaizdą savo gyvenimu ir taps Mano apraiška žemėje!

1992 m. kovo 22 d.