Žmogus parpuola Mano šviesoje ir tvirtai laikosi dėl Mano išgelbėjimo. Kai atnešu išgelbėjimą visai visatai, žmogus mėgina rasti būdų įeiti į Mano atkūrimo srovę, tačiau daugybę žmonių ši atkūrimo srovė nuplauna be pėdsakų; daugybę žmonių paskandina ir praryja sraunūs vandenys; daugybė žmonių tvirtai laikosi srovėje, niekada neprarado krypties pojūčio ir todėl plaukė pasroviui iki šiandienos. Žengiu koja kojon su žmogumi, tačiau žmogus vis tiek niekada Manęs nepažino – jis pažįsta tik Mano išorę ir apdarą, tačiau nežino Manyje slypinčių turtų. Nors kasdien aprūpinu žmogų ir jam duodu, jis vis nepajėgia iš tikrųjų priimti, vis nepajėgia priimti visų Mano duodamų turtų. Visiškai permatau žmogaus sugedimą; Man jo vidinis pasaulis aiškus kaip ryškus mėnulis vandenyje. Nesielgiu su žmogumi atmestinai ir neatlieku vien formalių veiksmų; tiesiog žmogus nepajėgia prisiimti atsakomybės už save, todėl visa žmonija visada buvo išsigimusi ir net šiandien tebėra nepajėgi išsivaduoti iš tokio išsigimimo. Vargšė, apgailėtina žmonija! Kodėl žmogus Mane myli, bet nepajėgia vykdyti Mano Dvasios ketinimų? Ar tikrai neatskleidžiau Savęs žmonijai? Ar žmogus tikrai niekada nematė Mano veido? Nejaugi parodžiau žmonijai per mažai gailestingumo? O, visos žmonijos maištininkai! Jie turi būti sunaikinti po Mano kojomis; jie turi išnykti Mano baudime, o tą dieną, kai bus užbaigtas Mano didysis darbas, jie turi būti atmesti iš žmonijos tarpo, kad visa žmonija pažintų jų bjaurų veidą. Žmogui sunku pamatyti Mano veidą ar išgirsti Mano balsą, nes visas pasaulis pernelyg drumstas, o jo triukšmas pernelyg didelis; todėl žmogus pernelyg tingus ieškoti Mano veido ir mėginti suprasti Mano širdį. Argi tai nėra žmogaus sugedimo priežastis? Argi ne dėl to žmogus stokoja? Visa žmonija visada buvo Mano aprūpinama; jei taip nebūtų, jei nebūčiau gailestingas, kas būtų išgyvenęs iki šiandienos? Manyje esantys turtai neprilygstami, tačiau visos nelaimės taip pat yra Mano rankose – o kas gali išvengti nelaimės kada panorėjęs? Ar žmogaus maldavimai arba verksmas jo širdyje leidžia jam tai padaryti? Žmogus niekada iš tikrųjų Manęs nemaldavo, todėl iš visos žmonijos niekas niekada nenugyveno viso savo gyvenimo tikroje šviesoje; žmonės gyvena tik šviesoje, kuri netolygiai mirguliuodama tai pasirodo, tai išnyksta. Būtent tai lėmė dabartinę žmonijos stoką.

Visi nekantrauja, trokšta dėl Manęs padaryti viską, kad ką nors iš Manęs gautų, todėl, atsižvelgdamas į žmogaus psichologiją, duodu jam pažadų, kad sužadinčiau jame tikrą meilę. Ar tikrai tikroji žmogaus meilė suteikia jam jėgų? Ar žmogaus ištikimybė Man sujaudino Mano Dvasią danguje? Žmogaus veiksmai niekada nė kiek nesujaudino Dangaus ir jei Mano elgesys su žmogumi būtų grindžiamas kiekvienu jo veiksmu, visa žmonija gyventų Mano baudime. Mačiau daugybę žmonių, kurių skruostais tekėjo ašaros, ir mačiau daugybę žmonių, aukojančių savo širdis mainais į Mano turtus. Nepaisydamas tokio „pamaldumo“, niekada beatodairiškai neatidaviau žmogui visko, ką turiu, dėl staigių jo paskatų, nes žmogus niekada nebuvo noriai pasirengęs atsiduoti Mano akivaizdoje. Nuplėšiau visų žmonių kaukes ir įmečiau jas į ugnies ežerą, todėl tariama žmogaus ištikimybė ir maldavimai niekada neatsilaikė Mano akivaizdoje. Žmogus yra tarsi debesis danguje: kai staugia vėjas, jis bijo didžiulės jo jėgos, todėl skubiai plaukia paskui jį, labai bijodamas, kad bus pakirstas dėl savo maištingumo. Argi tai nėra bjaurus žmogaus veidas? Argi tai nėra vadinamasis žmogaus pasidavimas? Argi tai nėra žmogaus „tikras jausmas“ ir apsimestinis nuoširdumas? Daugybė žmonių atsisako patikėti visais iš Mano lūpų sklindančiais teiginiais ir daugybė nepriima Mano įvertinimo, todėl jų žodžiai ir veiksmai atskleidžia jų ketinimą Mane išduoti. Ar tai, apie ką kalbu, prieštarauja senajai žmogaus prigimčiai? Ar nepateikiau tinkamo žmogaus apibrėžimo pagal „gamtos dėsnius“? Žmogus iš tikrųjų Man nepasiduoda; jei jis iš tikrųjų Manęs ieškotų, Man nereikėtų tiek daug kalbėti. Žmogus yra bevertė šiukšlė ir turiu Savo baudimu versti jį judėti pirmyn; jei to nedaryčiau, kaip jo širdis galėtų būti sujaudinta, nors Mano duodamų pažadų jam pakanka, kad galėtų jais mėgautis? Žmogus daugybę metų gyveno skausmingoje kovoje; galima sakyti, kad jis visada gyveno neviltyje. Dėl to jis buvo taip iškankintas, kad neteko ūpo; jo dvasia pavargo, o jėgos išseko, todėl Mano duodamų turtų jis nepriima su džiaugsmu. Net šiandien niekas nepajėgia priimti iš Manęs viso dvasios saldumo. Žmonės tik ir lieka vargšai ir laukia paskutinės dienos.

Daugybė žmonių nori iš tikrųjų Mane mylėti, tačiau kadangi jų širdys jiems nepriklauso, jie negali savęs valdyti. Daugybė žmonių iš tikrųjų Mane myli patirdami Mano duotus išmėginimus, tačiau jie nepajėgia suvokti Mano tikrojo egzistavimo ir tik myli Mane tuštumoje, o ne dėl Mano tikrojo egzistavimo. Daugybė žmonių padeda savo širdis priešais Mane, o paskui į jas nekreipia dėmesio, todėl Šėtonas pagrobia jų širdis, vos gavęs progą, ir tada jie Mane palieka. Daugybė žmonių iš tikrųjų Mane myli, kai Mano žodžiai juos aprūpina, tačiau nebrangina Mano žodžių savo dvasioje, o vietoje to nerūpestingai jais naudojasi kaip bendra nuosavybe ir kada panorėję numeta juos atgal ten, iš kur jie atkeliavo. Visi žmonės ieško Manęs skausme ir kreipiasi į Mane per išmėginimus; ramybės metu jie mėgaujasi Manimi, pavojuje Manęs išsižada, užsiėmę Mane pamiršta, o laisvu laiku su Manimi elgiasi atmestinai. Tačiau niekas niekada nemylėjo Manęs visą savo gyvenimą. Noriu, kad žmonės Mano akivaizdoje būtų nuoširdūs. Neprašau, kad jie Man ką nors duotų, tik kad visi rimtai į Mane žiūrėtų, kad, užuot klastingai Man pataikavę, leistų Man mainais gauti jų nuoširdumą. Mano apšvietimas, nušvitimas ir Mano širdies kraujas persmelkia visus žmones, tačiau visus žmones persmelkia ir tikrasis kiekvieno žmogaus veiksmo faktas ir jų apgaulė Man. Atrodo, tarsi žmogaus apgaulės sudedamosios dalys būtų su juo nuo motinos įsčių, tarsi jis nuo gimimo turėtų ypatingų sukčiavimo įgūdžių. Be to, jis niekada neišsidavė; niekas niekada neperprato šių sukčiavimo įgūdžių šaltinio. Dėl to žmogus gyvena apgaulėje to nesuvokdamas ir tarsi sau atleidžia, tarsi tai būtų Dievo sutvarkyta, o ne sąmoninga jo apgaulė Man. Argi tai nėra pats žmogaus apgaulės Man šaltinis? Argi tai nėra jo klasta? Niekada nebuvau suklaidintas melagingų saldžių žmogaus kalbų, nes seniai perpratau jo turinį. Kas žino, kiek nešvarumo yra jo kraujyje ir kiek Šėtono nuodų yra jo kaulų čiulpuose? Jie kaupiasi su kiekviena diena, o žmogus prie jų pripranta, visai nejausdamas Šėtono keliamų kančių, todėl neturi noro sužinoti apie „sveiko gyvenimo meną“.

Kai žmogus yra toli nuo Manęs ir Mane išmėgina, pasislepiu nuo jo tarp debesų. Dėl to jis nepajėgia rasti jokio Mano pėdsako ir gyvena tik blogųjų rankose, darydamas viską, ko jie prašo. Kai žmogus yra arti Manęs, pasirodau jam ir neslepiu nuo jo Savo veido, ir tuomet žmogus mato Mano maloningą veidą. Jis staiga atsitokėja ir jame savaime kyla meilė Man. Savo širdyje jis staiga pajunta neprilygstamą saldumą ir stebisi, kaip galėjo nežinoti apie Mano egzistavimą visatoje. Taip žmogus stipriau pajunta Mano žavesį, o dar labiau – Mano brangumą. Dėl to jis trokšta daugiau niekada Manęs nepalikti, o Mane laiko savo išlikimo šviesa ir, labai bijodamas, kad jį paliksiu, stipriai Mane apkabina. Žmogaus uolumas Manęs nesujaudina, tačiau dėl jo meilės suteikiu jam „gailestingumą“. Tuomet žmogus akimirksniu atsiduria Mano išmėginimuose. Mano veidas išnyksta iš jo širdies ir jis tuoj pat pajunta, kad jo gyvenimas tuščias, ir ima galvoti apie pabėgimą. Šią akimirką žmogaus širdis apnuoginama. Jis apkabina Mane ne dėl Mano būdo, o prašo, kad jį saugočiau dėl Savo meilės. Tačiau kai Mano meilė smogia žmogui atgal, jis tuoj pat persigalvoja; suplėšo savo sandorą su Manimi ir atsiskiria nuo Mano teismo, niekad nebenorėdamas žvelgti į Mano maloningą veidą, todėl pakeičia savo požiūrį į Mane ir sako, kad niekada neišgelbėjau žmogaus. Ar tikra meilė iš tiesų apima vien tik gailestingumą? Ar žmogus Mane myli tik tada, kai gyvena Mano spindinčioje šviesoje? Jis atsigręžia į vakardieną ir gyvena šiandiena – argi ne tokia žmogaus būklė? Ar rytoj iš tikrųjų vis dar būsite tokie? Noriu, kad žmogus ilgėtųsi Manęs pačiose savo širdies gelmėse, o ne trokštų patenkinti Mane išoriniais dalykais.

1992 m. kovo 21 d.