Darbas, kurį Jehova atliko su izraelitais, įsteigė tarp žmonių žemiškąją Dievo kilmės vietą, kuri taip pat buvo šventa Jo buvimo vieta. Savo darbą Jis sutelkė ties Izraelio tauta. Iš pradžių Jis nedirbo už Izraelio ribų, bet išsirinko Jam tinkamus žmones, kad apribotų Savo darbo ribas. Izraelis yra vieta, kur Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, ir iš tos vietos dulkių Jehova nulipdė žmogų; ši vieta tapo Jo darbo žemėje pamatu. Izraelitai, kurie buvo Nojaus, o taip pat ir Adomo palikuonys, buvo žmogiškasis Jehovos darbo žemėje pamatas.

Tuo metu Jehovos darbo Izraelyje prasmė, tikslas ir žingsniai buvo skirti Jo darbui visoje žemėje atlikti, kuris, laikant Izraelį centru, palaipsniui išplistų į pagonių tautas. Tai yra principas, pagal kurį Jis veikia visatoje – pradedant nuo tam tikro taško, kad išjudintų visumą, ir tada plečiant Savo darbą, kol visi žmonės visatoje priims Jo evangeliją. Pirmieji izraelitai buvo Nojaus palikuonys. Šie žmonės turėjo tik Jehovos įpūstą dvelksmą ir žinojo, kaip pasirūpinti pagrindiniais pragyvenimo poreikiais, bet jie nežinojo, koks Dievas yra Jehova, nei kokie Jo ketinimai žmogaus atžvilgiu, o tuo labiau – kaip jie turėtų bijoti Kūrėjo. Kalbant apie tai, ar buvo nuostatų ir įstatymų, kurių reikėtų laikytis,^[a] ar buvo pareiga, kurią kūriniai turėtų atlikti Kūrėjui, Adomo palikuonys apie šiuos dalykus nieko nežinojo. Viskas, ką jie žinojo, buvo tai, kad vyras turi lieti prakaitą ir dirbti, kad išlaikytų savo šeimą, o žmona turi paklusti savo vyrui ir pratęsti žmonių giminę, kurią sukūrė Jehova. Kitaip tariant, tokie žmonės, turėję tik Jehovos kvapą ir Jo gyvybę, nieko nežinojo apie tai, kaip laikytis Dievo įstatymų ar kaip įtikti Kūrėjui. Jie suprato pernelyg mažai. Taigi, nors jų širdyse nebuvo nieko kreivo ar apgaulingo, ir tarp jų retai kildavo pavydas bei ginčai, vis dėlto jie neturėjo jokio Jehovos, Kūrėjo, pažinimo ar supratimo. Šie žmogaus protėviai žinojo tik kaip maitintis tuo, ką davė Jehova, ir mėgautis tuo, kas nuo Jehovos, bet jie nežinojo, kad turi bijoti Jehovos; jie nežinojo, kad Jehova buvo Tas, kurį jie turėjo garbinti klūpodami. Tad kaip juos būtų galima vadinti Jo kūriniais? Jei taip būtų buvę, ar žodžiai „Jehova yra Kūrėjas“ ir „Jis sukūrė žmogų tam, kad žmogus Jį apreikštų, Jį šlovintų ir Jį liudytų“ nebūtų ištarti veltui? Kaip žmonės, kurių širdyse nebuvo Jehovos baimės, galėjo tapti Jo šlovės liudijimu? Kaip jie galėjo tapti Jo šlovės apraiška? Ar Jehovos žodžių „Aš sukūriau žmogų pagal Savo atvaizdą“ tuomet nebūtų sugriebęs šėtonas, piktasis? Ar šie žodžiai tuomet nebūtų tapę gėdos žyme Jehovos atliktam žmogaus sukūrimui? Siekdamas užbaigti tą darbo etapą, Jahvė, sukūręs žmoniją, nemokė ir nevedė jų nuo Adomo iki Nojaus. Greičiau jau, tik po to, kai tvanas sunaikino pasaulį, Jis oficialiai pradėjo vesti izraelitus, kurie buvo Nojaus, o taip pat ir Adomo palikuonys. Jo darbas ir žodžiai Izraelyje rodė kelią visiems Izraelio žmonėms, gyvenantiems visoje Izraelio žemėje, taip parodydami žmonijai, kad Jahvė ne tik sugebėjo įpūsti žmogui gyvybę, kad jis gautų gyvybę iš Jo ir pakiltų iš dulkių kaip sukurtas žmogus, bet kad Jis taip pat galėjo paversti žmoniją pelenais, ją prakeikti, ir Savo lazda ją valdyti. Taip pat jie pamatė, kad Jahvė gali vadovauti žmogaus gyvenimui žemėje, kalbėti ir dirbti tarp žmonių tiek dieną, tiek naktį . Darbas, kurį Jis atliko, buvo tik tam, kad Jo sutvertos būtybės žinotų, jog žmogus atsirado iš Jo pasemtų dulkių ir kad žmogus buvo Jo sukurtas. Negana to, Jis pirmiausia atliko Savo darbą Izraelyje, kad kiti žmonės ir tautos (kurios iš tikrųjų nebuvo atskiros nuo Izraelio, bet atsišakojusios nuo izraelitų, tačiau vis tiek buvo kilusios iš Adomo ir Ievos) galėtų priimti Jahvės evangeliją iš Izraelio, kad visos sutvertos būtybės visatoje galėtų bijoti Jahvės ir garbintų Jį. Jei Jahvė nebūtų pradėjęs Savo darbo Izraelyje ir po žmonijos sutvėrimo būtų tiesiog palikęs ją nerūpestingai gyventi žemėje, tuomet, atsižvelgiant į fizinę žmogaus prigimtį (prigimtis reiškia, kad žmogus niekada negali pažinti dalykų, kurių nemato, o tai reiškia, kad jis nežinotų, jog būtent Jahvė sukūrė žmoniją, ir juo labiau – kodėl Jis tai padarė), žmogus niekada nebūtų sužinojęs, kad Jahvė sukūrė žmoniją arba kad Jis yra visų dalykų Viešpats. Jei Jahvė, sukūręs žmogų ir apgyvendinęs jį žemėje, būtų tiesiog nusipurtęs dulkes nuo rankų ir pasitraukęs, užuot likęs tarp žmonių, kad juos kurį laiką vestų, tuomet visa žmonija būtų virtusi nieku; net dangus ir žemė, ir visi dalykai, kuriuos Jis sukūrė, ir visa žmonija būtų virtusinieku, ir, maža to, Šėtono sutrypta. Tokiu atveju Jahvės troškimas, kad „žemėje, tai yra Jo kūrinijos viduryje, Jis turėtų vietą, kur galėtų apsistoti– šventą vietą“, būtų buvęs sužglugdytas. Taigi, sukūręs žmoniją, Jis liko tarp jų, kad vestų juos jų gyvenimuose, ir kalbėjo jiems iš jų pačių tarpo – visa tai buvo tam, kad įgyvendintų Savo troškimą ir įgyvendintų Savo planą. Darbas, kurį Jis atliko Izraelyje, buvo skirtas tik tam, kad būtų įgyvendintas planas, kurį Jis sukūrė prieš sukurdamas visus dalykus, ir todėl Jo pirminis darbas tarp izraelitų ir Jo visų dalykų sukūrimas neprieštaravo vienas kitam, bet abu buvo atlikti dėl Jo valdymo, Jo darbo ir Jo šlovės, ir buvo atlikti tam, kad pagilintų Jo žmonijos sukūrimo prasmę. Jis vadovavo žmonijos gyvenimui žemėje du tūkstančius metų po Nojaus, padėdamas žmonėms suprasti, kaip bijoti Jahvės, visų dalykų Viešpaties, kaip tvarkyti savo gyvenimus ir kaip gyventi, ir labiausiai – kaip liudyti Jahvę, paklusti Jam ir bijoti Jo, netgi šlovinant Jį muzika, kaip tai darė Dovydas ir jo kunigai.

Prieš tuos du tūkstančius metų, kai Jahvė dirbo Savo darbą, žmogus nieko nežinojo, ir beveik visa žmonija buvo puolusi į moralinį nuosmukį. Iki pasaulio sunaikinimo tvanu jie pasiekė tokį ištvirkimo ir sugedimo lygį, kad savo širdyse visiškai neturėjo Jahvės, o juo labiau Jo kelio. Jie niekada nesuprato darbo, kurį Jahvė ruošėsi atlikti; jiems stigo nuovokos, o juo labiau žinių. Kaip kvėpuojantys mechanizmai - visiškai nieko neišmanė apie žmogų, Dievą, visus dalykus, gyvenimą ir taip toliau. Žemėje jie užsiėmė daugybe gundymų, kaip žaltys, ir kalbėjo daug dalykų, kurie žeidė Jahvę, bet kadangi jie nieko neišmanė, Jahvė jų nebaudė ir nedrausmino. Tik po tvano, kai Nojui buvo 601 metai, Jahvė oficialiai pasirodė Nojui ir vedė jį bei jo šeimą, kartu su Nojumi ir jo palikuoniais vesdamas paukščius bei žvėris, išgyvenusius tvaną, iki pat Įstatymo amžiaus pabaigos, kuris iš viso truko 2500 metų. Izraelyje Jis oficialiai dirbo iš viso 2000 metų, o tuo pačiu dar 500 metų dirbo ir Izraelyje, ir už jo ribų , kas iš viso sudarė 2500 metų. Šiuo laikotarpiu Jis nurodė izraelitams, kad tarnaujant Jahvei jie turi pastatyti šventyklą, apsivilkti kunigų aprėdais ir auštant eiti basomis į šventyklą, idant jų avalynė nesuteptų Jahvės šventyklos ir nuo šventyklos viršūnės ant jų nenusileistų ugnis ir mirtinai jų nesudegintų. Jie atliko savo pareigas ir pakluso Jahvės patvarkymams. Jie meldėsi Jahvei šventykloje, o sulaukę Jahvės apreiškimo, tai yra po to, kai Jahvė prakalbo, jie vedė minias ir mokė jas, kad žmonės rodytų baimę Jahvei – savo Dievui. Ir Jahvė jiems pasakė, kad jie turi pastatyti šventyklą ir aukurą, o Jahvės nustatytu laiku, tai yra per Perėjimo šventę (Paschą), jie turi paruošti pirmagimius veršelius ir avinėlius ir padėti juos ant aukuro kaip aukas Jahvei, siekiant juos suvaldyti ir įdiegti jų širdyse baimę Jahvei. Paklusnumas šiam įstatymui tapo jų ištikimybės Jahvei matu. Jahvė taip pat nustatė jiems šabą – septintąją Jo kūrinijos dieną. Kitą dieną po šabo Jis padarė pirmąja diena – diena, skirta jiems šlovinti Jahvę, aukoti Jam aukas ir skambinti Jam muziką. Šią dieną Jahvė sušaukė visus kunigus, kad šie padalintų aukas nuo aukuro žmonėms valgyti, idant jie galėtų džiaugtis aukomis nuo Jahvės aukuro. Ir Jahvė pasakė, kad jie buvo palaiminti, kad jie dalijosi dalimi su Juo ir kad jie buvo Jo išrinktoji tauta (tai buvo Jahvės sandora su izraelitais). Štai kodėl iki šios dienos Izraelio tauta vis dar sako, kad Jahvė yra tik jų Dievas, o ne pagonių Dievas.

Įstatymo amžiuje Jahvė davė daug įsakymų, kuriuos Mozė turėjo perduoti izraelitams, sekusiems paskui jį iš Egipto. Šiuos įsakymus Jahvė davė izraelitams ir jie neturėjo jokio ryšio su egiptiečiais; jie buvo skirti suvaldyti izraelitus, ir Jis naudojo įsakymus, kad iškeltų jiems reikalavimus. Ar jie laikėsi šabo, ar gerbė savo tėvus, ar garbino stabus ir taip toliau – tai buvo principai, pagal kuriuos jie buvo teisiami kaip nusidėjėliai arba teisieji. Tarp jų buvo tokių, kurie žuvo nuo Jahvės ugnies, kiti buvo mirtinai užmėtyti akmenimis, o dar kiti sulaukė Jahvės palaiminimo, Tai priklausė nuo to, ar jie pakluso šiems įsakymams, ar ne. Tie, kurie nesilaikė šabo, buvo mirtinai užmėtyti akmenimis. Tie kunigai, kurie nesilaikė šabo, žuvo nuo Jahvės ugnies. Tie, kurie negerbė savo tėvų, taip pat buvo mirtinai užmėtyti akmenimis. Visa tai buvo patvirtinta Jahvės. Jahvė nustatė Savo įsakymus ir įstatymus, kad, Jam vadovaujant jiems gyvenime, žmonės klausytų ir paklustų Jo žodžiui bei nemaištautų prieš Jį. Šiuos įstatymus Jis naudojo tam, kad kontroliuotų naujai gimusią žmonių giminę, taip padėdamas pamatą Savo būsimam darbui. Taigi, remiantis darbu, kurį atliko Jahvė, pirmasis amžius buvo pavadintas Įstatymo amžiumi. Nors Jahvė ištarė daug žodžių ir atliko daug darbų, Jis tik teigiamai vedė žmones, mokydamas šiuos neišmanėlius, kaip elgtis, kaip gyventi ir kaip suprasti Jahvės kelią. Didžiąja dalimi Jis atliko darbą, kad priverstų žmones laikytis Jo kelio ir Jo įstatymų. Darbas buvo atliekamas su palyginti nedaug sugadintais žmonėmis; jis nesiekė jų būdo pakeitimo ar pažangos gyvenime. Jis tiesiog sutramdė ir kontroliavo žmones, priversdamas juos laikytis įstatymų. Izraelitams tuo metu Jahvė tebuvo Dievas šventykloje, Dievas danguje. Jis buvo debesies stulpas, ugnies stulpas. Viskas, ko Jahvė iš jų reikalavo, tai paklusti tam, ką žmonės šiandien vadina įstatymais ir įsakymais (netgi būtų galima sakyti – taisyklėmis), nes tai, ką Jahvė darė, buvo skirta je jiems pakeisti, bet suteikti jiems daugiau dalykų, kuriuos žmogus privalo turėti, ir asmeniškai jiems tuos dalykus perduoti, nes po sukūrimo žmogus neturėjo nieko, ką turėtų turėti. Taigi, Jahvė suteikė žmonėms dalykus, kuriuos jie privalėjo turėti savo gyvenimui žemėje, leisdamas žmonėms, kuriuos Jis vedė, pralenkti savo protėvius, Adomą ir Ievą, nes tai, ką Jahvė jiems suteikė, pranoko tai, ką Jis buvo suteikęs Adomui ir Ievai pačioje pradžioje. Nepaisant to, Jahvės atliktas darbas Izraelyje buvo tik tam, kad vestų žmoniją ir padėtų jai pripažinti Kūrėją. Jis jų neužkariavo ir nepakeitė, o tik vedė juos. Tai yra visas Jahvės darbas Įstatymo amžiuje. Tai yra fonas, tikroji istorija, Jo darbo visoje Izraelio žemėje esmė ir Jo šešių tūkstančių metų darbo pradžia – išlaikyti žmoniją Jahvės valdžioje. Iš to gimė daugiau darbo Jo šešių tūkstančių metų valdymo plane.

Išnašos:

a. Originaliame tekste nėra frazės „kurių reikėtų laikytis“.