Kiekvienas Dievo atlikto darbo etapas turi savo praktinę reikšmę. Anuomet Dievas pasirodė vyro pavidalu, šįkart Dievas ateina įsikūnijęs į moterį. Iš to gali matyti, kad tiek Dievo sukurtas vyras, tiek moteris gali tarnauti Jo darbui, ir Jis neskirsto pagal lytis. Kai ateina Jo Dvasia, Ji gali įsikūnyti į bet kokį kūną, kokį tik nori. Tas kūnas gali Ją atstovauti; nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris, jis ar ji gali atstovauti Dievą, jei Jis įsikūnijo tame kūne. Jei Jėzus būtų pasirodęs kaip moteris, kitaip tariant, jei Šventoji Dvasia būtų pradėjusi mergaitę, o ne berniuką, tas darbo etapas vis tiek būtų buvęs atliktas. Jei taip būtų buvę, dabartinį darbo etapą būtų turėjęs atlikti vyras, tačiau darbas vis vien būtų užbaigtas. Kiekviename etape atliktas darbas turi savo prasmę; nei vienas darbo etapas nekartoja kito, bet jie ir neprieštarauja tarpusavyje. Tuo metu Jėzus, vykdydamas Savo darbą, buvo vadinamas vienatiniu Sūnumi, o „Sūnus“ reiškia vyrišką giminę. Kodėl vienatinis Sūnus neminimas šiame dabartiniame etape? Nes darbo pobūdis pareikalavo kitos, nei Jėzaus, lyties. Dievas neturi lyties. Jis daro Savo darbą taip, kaip nori, ir dirbdamas Savo darbą Jis nėra saistomas jokių suvaržymų, bet yra ypatingai laisvas. Bet kiekvienas darbo etapas turi savo praktinę reikšmę. Dievas tapo kūnu du kartus ir savaime aišku, kad paskutinėmis dienomis Jis įsikūnijo paskutinį kartą. Jis atėjo apreikšti visus Savo darbus. Jei šiame etape Jis nebūtų tapęs kūnu ir asmeniškai nebūtų atlikęs darbo žmogaus akivaizdoje, žmogus amžinai klaidingai manytų, kad Dievas yra tik vyriškos, o ne moteriškos lyties. Iki tol visa žmonija tikėjo, kad Dievas gali būti tik vyras ir kad moteris negali būti vadinama Dievu, nes visa žmonija manė, kad moterys yra vyrų valdžioje. Jie tikėjo, kad valdžia gali priklausyti tik vyrams, ne moterims. Maža to, jie netgi sakė, kad vyras yra moters galva ir moteris privalo paklusti vyrui ir negali jo pranokti. Anksčiau, kai buvo sakoma, kad vyras yra moters galva, tai buvo taikoma Adomai ir Ievai, kuriuos apgavo žaltys, o ne vyrui ir moteriai, kokius pradžioje sukūrė Jahvė. Žinoma, moteris privalo paklusti ir mylėti savo vyrą, o vyras privalo išmokti pamaitinti ir aprūpinti savo šeimą. Tai yra Jahvės nustatyti įstatymai ir įsakai, pagal kuriuos žmonija privalo gyventi žemėje. Jahvė pasakė moteriai: „tu geisi savo vyro, ir jis valdys tave“. Jis taip pasakė tik tam, kad žmonės (tai yra ir vyras, ir moteris) galėtų gyventi normalų gyvenimą Jahvei valdant, ir kad žmonių gyvenimas turėtų tvarką ir nuo jos nenuklystų. Todėl Jahvė sukūrė atitinkamas taisykles, kaip vyras ir moteris turėtų elgtis, tačiau tai buvo taikoma tik visoms žemėje gyvenančioms sutvertoms būtybėms ir nieko bendro neturėjo su Dievo įsikūnijimu. Kaip Dievas galėtų būti toks pat kaip Jo kūrinija? Jo žodžiai buvo skirti tik Jo sukurtai žmonijai. Jis nustatė taisykles vyrui ir moteriai tam, kad žmonės galėtų gyventi normalų gyvenimą. Pradžioje, kai Jahvė sukūrė žmoniją, Jis sukūrė dvi žmonių rūšis – vyrą ir moterį; taigi Jo įsikūnijimuose yra išskirta vyriška ir moteriška dalys. Jis neapsprendė Savo darbo pagal Adomui ir Ievai išsakytus žodžius. Abu jo įsikūnijimai buvo visiškai nulemti jo sumanymo tuo metu, kai jis pirmą kartą sukūrė žmoniją. Tai reiškia, kad Jis atliko Savo dviejų įsikūnijimų darbą remiantis vyru ir moterimi dar prieš jiems sugendant. Jei žmonija būtų paėmusi Jahvės žodžius, pasakytus žalčio apgautiems Adomui ir Ievai, ir pritaikiusi juos Dievo įsikūnijimo darbui, argi Jėzus neturėtų mylėti Savo žmonos taip, kaip pridera? Ar tokiu atveju Dievas vis dar būtų Dievas? Ir jei taip, ar Jis vis tiek sugebėtų užbaigti Savo darbą? Jei Dievui būtų neteisinga įsikūnyti į moterišką kūną, tai ar moters sukūrimas nebūtų didžiausia Dievo klaida? Jei žmonės vis dar tiki, kad Dievui įsikūnyti į moterišką kūną būtų neteisinga, tai ar Savo žmonos neturėjimas ir jos nemylėjimas nereiškia, kad Jėzaus klydo? Kadangi naudoji Jahvės Ievai pasakytus žodžius, vertindamas Dievo įsikūnijimo tiesą šiais laikais, tuomet privalai remtis Adomui skirtais Jahvės žodžiais, kad teistum Viešpatį Jėzų, kuris tapo kūnu Malonės amžiuje. Ar tai ne vienas ir tas pats dalykas? Kadangi Viešpatį Jėzų vertina pagal vyrą, kurio žaltys neapgavo, tuomet negali spręsti apie šiandienos įsikūnijimo tiesą pagal moterį, kurią žaltys apgavo. Tai būtų nesąžininga! Toks Dievo vertinimas įrodo, kad tu neturi sveiko proto. Kai Jahvė du kartus tapo kūnu, jo kūno lytis buvo susijusi su vyru ir moterimi, kurių žaltys nebuvo apgavęs; būtent pagal vyro ir moters, kurių žaltys nebuvo apgavęs, atvaizdą Jis du kartus tapo kūnu. Nemanyk, kad Jėzaus vyriškumas buvo toks pat kaip Adomo, kurį apgavo žaltys. Jiedu yra visiškai nesusiję, jie yra dviejų skirtingų prigimčių vyrai. Tikrai negali būti, kad Jėzaus vyriškumas įrodo, kad Jis yra visų moterų, bet ne visų vyrų galva? Argi Jis nėra visų žydų (įskaitant vyrus ir moteris) Karalius? Jis yra Pats Dievas, ne tik moters, bet ir vyro galva. Jis yra visų sukurtų būtybių Viešpats ir visų sukurtų būtybių galva. Kaip galėtum nustatyti, kad Jėzaus vyriškumas yra moters galvos simbolis? Ar tai nebūtų šventvagystė? Jėzus yra vyras, kuris nebuvo sugadintas. Jis yra Dievas; Jis yra Kristus; Jis yra Viešpats. Kaip Jis galėjo būti toks vyras kaip Adomas, kuris buvo sugadintas? Jėzus yra kūnas, kurį dėvėjo švenčiausia Dievo Dvasia. Kaip galėtum sakyti, kad Jis yra Dievas, turintis Adomo vyriškumą? Ar tokiu atveju visas Dievo darbas nebūtų neteisingas? Ar Jahvė būtų įkūnijęs Jėzuje žalčio apgauto Adomo vyriškumą? Argi mūsų laikų įsikūnijimas nėra dar vienas įsikūnijusio Dievo, kuris lytimi skiriasi nuo Jėzaus, bet prigimtimi yra toks pat, darbo pavyzdys? Ar vis dar drįsti teigti, kad įsikūnijęs Dievas negalėjo būti moteris, nes moterį pirmą apgavo žaltys? Negi vis dar drįsti teigti, kad įsikūnijęs Dievas negalėjo būti moteris, nes moteris yra pati purviniausia ir žmonijos sugedimo šaltinis? Ar drįsti atkakliai teigti, kad „moteris visada privalo paklusti vyrui ir niekada negali apreikšti ar tiesiogiai atstovauti Dievo“? Anksčiau tu to nesupratai, bet dabar ar gali ir toliau piktžodžiauti prieš Dievo darbą, ypač įsikūnijusio Dievo? Jei tau tai neaišku, geriau patylėk, kad neparodytum savo kvailumo, nežinojimo ir bjaurumo. Nemanyk, kad tu viską supranti. Sakau tau, kad visko, ką matei ir patyrei, yra negana, kad suprastum bent tūkstantąją Mano valdymo plano dalį. Tai kodėl tada taip pasipūtusiai elgiesi? Tavo mažyčio talento ir menkutės žinių kruopelės negana, kad Jėzus galėtų jais pasinaudoti bent vieną Savo darbo sekundę! Kiek patirties tu iš tikrųjų turi? Tai, ką esi matęs ir girdėjęs per savo gyvenimą, ir tai, ką esi įsivaizdavęs, yra mažiau nei darbas, kurį Aš padarau per vieną akimirką! Verčiau nesikabinėk prie smulkmenų ir neieškok kaltų. Kad ir koks arogantiškas esi, tu tesi sukurta būtybė, kuri net skruzdėlei neprilygsta! Visa, ką turi savyje, yra mažiau nei telpa skruzdėlėje! Nemanyk, kad vien todėl, kad esi daug patyręs ir ilgiau gyvenęs, turi teisę postringauti ir pasipūtusiai kalbėti. Ar tavo patirtis ir branda kyla ne iš Mano ištartų žodžių? Ar tu tiki, kad užsitarnavai jas savo sunkiu darbu? Šiandien matai, kad Aš tapau kūnu, ir vien dėl to tavyje kyla sampratų perteklius ir iš to išplaukiančių įsivaizdavimų begalybė. Jei ne Mano įsikūnijimas, tu, net jei būtum ypatingai talentingas, neturėtum tiek daug sampratų; ar ne iš jų kyla tavo įsivaizdavimai? Jei Jėzus nebūtų tapęs kūnu tą pirmąjį kartą, ar tu apskritai žinotum apie įsikūnijimą? Argi ne todėl, kad sužinojai apie Dievo tapimą kūnu iš pirmojo įsikūnijimo, turi įžūlumo bandyti teisti antrąjį įsikūnijimą? Kodėl užuot buvęs nuolankiu sekėju, tu jį kruopščiai tyrinėji? Kai įžengsi į šią srovę ir ateisi pas įsikūnijusį Dievą, ar Jis leis tau Jį tyrinėti? Gali tyrinėti savo šeimos istoriją, bet jei bandysi tyrinėti Dievo „šeimos istoriją“, ar šiandienos Dievas leistų tau tai daryti? Ar nesi aklas? Ar neužsitrauki sau paniekos?

Jei Jėzaus darbas būtų tik atliktas ir nebūtų papildytas šiame paskutiniųjų dienų etape atliktu darbu, žmogus amžinai laikytųsi įsikibęs nuomonės, kad tik Jėzus yra vienatinis Dievo Sūnus. Tai reikštų, kad Dievas turi tik vieną sūnų, ir kad kiekvienas, kuris vėliau ateitų kitu vardu, nebūtų vienatinis Dievo Sūnus, juo labiau Pačiu Dievu. Žmonės įsivaizduoja, kad kiekvienas, tarnaujantis kaip nuodėmės auka arba prisiimantis valdžią Dievo vardu ir atperkantis visą žmoniją, yra vienatinis Dievo Sūnus. Kai kurie mano, kad jei tas Vienintelis, kuris ateina, yra vyras, Jis gali būti laikomas vienatiniu Dievo Sūnumi ir Dievo atstovu. Yra netgi teigiančių, kad Jėzus yra Jahvės Sūnus, Jo vienatinis Sūnus. Ar tai nėra gilios sampratos? Jei Dievas nebūtų atėjęs atlikti šio darbo etapo paskutiniajame amžiuje, tuomet visą žmoniją Dievo atžvilgiu gaubtų tamsus šešėlis. Jei taip būtų, vyras manytų esąs viršesnis už moterį, ir moterys niekuomet negalėtų pakelti galvos, ir nė viena jų negalėtų būti išgelbėta. Žmonės visada tiki, kad Dievas yra vyras ir dar, kad Jis visada nekentė moters ir jos neišganytų. Jei taip būtų, ar tai nebūtų tiesa, kad visos moterys, kurias sukūrė Jahvė ir kurios taip pat buvo sugadintos, niekada neturėtų galimybės būti išgelbėtos? Tad ar nebūtų beprasmiška, kad Jahvė sukūrė moterį, tai yra Ievą? Ir argi moteris nepražūtų amžiams? Dėl šios priežasties paskutinėmis dienomis pradedamas darbo etapas, siekiant išgelbėti visą žmoniją, ne tik moterį. Jei kas nors manytų, kad Dievas įsikūnijo moterimi tik tam, kad išgelbėtų moterį, tuomet toks žmogus būtų dar kvailesnis.

Šių dienų darbas pastūmėjo Malonės amžiaus darbą pirmyn; tai reiškia, kad viso šešių tūkstančių metų valdymo planas pajudėjo į priekį. Nors Malonės amžius baigėsi, Dievo darbas pažengė toliau ir giliau. Kodėl aš vis kartoju, kad šis darbo etapas grindžiamas Malonės ir Įstatymo amžiais? Kitais žodžiais tariant, šiandienos darbas yra Malonės amžiuje atlikto darbo tąsa ir pažanga, lyginant su tuo, kas buvo nuveikta Įstatymo amžiuje. Trys etapai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, kiekviena grandinės grandis glaudžiai susijusi su kita. Kodėl aš taip pat sakau, kad šis darbo etapas remiasi Jėzaus nuveiktu darbu? Jei šis etapas nesiremtų Jėzaus atliktu darbu, šiame etape turėtų įvykti dar vienas nukryžiavimas, o ankstesnio etapo atpirkimo darbą reikėtų atlikti iš naujo. Tai neturėtų prasmės. Tai nereiškia, kad darbas buvo visiškai užbaigtas, bet kad amžius pasistūmėjo į priekį ir darbas pakilo į aukštesnį lygį nei anksčiau. Galima sakyti, kad šis darbo etapas yra pastatytas ant Įstatymo amžiaus pamatų ir Jėzaus darbo uolos. Dievo darbas vykdomas etapais, ir šis etapas nėra nauja pradžia. Tik trijų darbo etapų derinys gali būti laikomas šešių tūkstančių metų valdymo planu. Šio etapo darbas yra atliekamas ant Malonės amžiaus darbo pamatų. Jei šie du darbo etapai būtų tarpusavyje nesusiję, tuomet kodėl nukryžiavimas nekartojamas šiame etape? Kodėl Aš nenešu žmonijos nuodėmių, bet ateinu tiesiogiai žmogų teisti ir bausti? Jei Mano darbas teisti ir bausti žmogų neitų po nukryžiavimo – kartu su faktu, kad dabar Mano atėjimas nėra iš Šventosios Dvasios – tuomet Aš neturėčiau teisės teisti ir bausti žmogų. Šio etapo darbas yra visiškai pagrįstas ankstesnio etapo darbu. Todėl tik toks darbas gali palaipsniui atvesti žmogų į išganymą. Jėzus ir Aš esame kilę iš vienos Dvasios. Nors Savo kūnais ir nesame susiję, Mūsų Dvasia yra viena. Nors Mūsų veiklos turinys ir vykdomas darbas skiriasi, bet Mūsų esmė yra ta pati. Mūsų kūnai įgauna skirtingas formas, bet tai lemia amžiaus pokytis ir skirtingi Mūsų darbo reikalavimai. Mūsų tarnystės nėra vienodos, todėl ir darbas, kurį vykdome, ir būdai, kuriuos apreiškiame žmogui, skiriasi. Todėl tai, ką žmogus mato ir supranta šiandien, skiriasi nuo praeities, ir to priežastis yra amžių kaita. Nors Jie skiriasi lytimi ir Jų kūnų formomis, ir kad Jie negimė toje pačioje šeimoje, juo labiau tame pačiame laikotarpyje, Jų Dvasia vis dėlto yra viena. Nors Jų kūnų nesaisto nei kraujas, nei jokia fizinė giminystė, negalima paneigti, kad Jie yra Dievo įsikūnijimai dviem skirtingais laiko tarpsniais. Tai, kad Jie yra Dievo įsikūnijimai, yra nenuginčijama tiesa. Tačiau Jų nesieja kraujo ryšys ir jie kalba skirtingomis žmonių kalbomis. (Vienas buvo vyras, kuris kalbėjo žydų kalba, o kitas – kinų kalba kalbanti moteris). Dėl šių priežasčių Jie gyveno skirtingose šalyse ir skirtingais laikotarpiais, kad atliktų kiekvienam iš Jų skirtą darbą. Nepaisant fakto, kad Jie yra kilę iš tos pačios Dvasios – tai yra, turi tą pačią esmę – tarp Jų kūnų išorinių pavidalų nėra absoliučių panašumų. Juos sieja tik tas pats žmogiškumas, bet kalbant apie Jų išorinę išvaizdą ir Jų gimimo aplinkybes, Jie nėra panašūs. Šie dalykai neturi jokios įtakos Jų atitinkamam darbui ar žmogaus supratimui apie Juos, nes galiausiai Jie yra iš tos pačios Dvasios ir niekas negali Jų atskirti. Nors Jie nesusiję kraujo ryšiu, visą Jų esybę valdo Jų Dvasios, kurios leidžia Jiems atlikti skirtingus darbus skirtingais laikotarpiais, o Jų kūnai priklauso skirtingoms kraujo linijoms. Pavyzdžiui, Jahvės Dvasia nėra Jėzaus Dvasios tėvas, o Jėzaus Dvasia nėra Jahvės Dvasios sūnus: Jie kilę iš vienos ir tos pačios Dvasios. Panašiai ir šiandieninis įsikūnijęs Dievas ir Jėzus nėra susieti kraujo ryšiu, tačiau Jie yra viena – taip yra todėl, kad Jų Dvasia yra viena. Dievas gali atlikti gailestingumo ir mielaširdystės darbą, žmogaus teisiojo teismo ir baudimo darbą, ir žmogaus prakeikimo darbą. Galiausiai, Jis gali įvykdyti pasaulio sunaikinimo ir blogio nubaudimo darbą. Argi ne Jis Pats daro visa tai? Argi tai nėra Dievo visagalybė? Jis galėjo ir skelbti įstatymus žmogui ir duoti jam įsakymus. Jis taip pat galėjo vadovauti ankstyviesiems izraelitams jų gyvenime žemėje ir vesti juos statant šventyklą ir altorius, laikydamas visus izraelitus Savo valdžioje. Dėl Jo valdžios per tuos du tūkstančius metų, kai Jis gyveno žemėje su Izraelio tauta, izraelitai nedrįso prieš Jį maištauti, visi bijojo Jahvės ir laikėsi Jo įsakymų. Toks buvo darbas, kuris buvo atliktas dėl Jo valdžios ir Jo visagalybės. Tada, Malonės amžiuje, atėjo Jėzus, kad atpirktų visą puolusią žmoniją (ne tik izraelitus). Jis parodė žmogui gailestingumą ir mielaširdystę. Jėzus, kokį žmogus matė Malonės amžiuje, buvo kupinas mielaširdystės ir visada mylėjo žmogų, nes Jis atėjo išgelbėti žmoniją nuo nuodėmės. Jis galėjo atleisti žmonėms jų nuodėmes, kol Jo nukryžiavimas visiškai atpirko žmoniją iš nuodėmės. Tuo laikotarpiu Dievas pasirodė žmogui kupinas gailestingumo ir mielaširdystės, tai yra, Jis tapo auka už žmogaus nuodėmes ir buvo nukryžiuotas už jas, kad jiems būtų visiems laikams atleista. Jis buvo gailestingas, užjaučiantis, kantrus ir mylintis. Ir visi tie, kurie sekė Jėzumi Malonės amžiuje, taip pat stengėsi visame kame būti kantrūs ir mylintys. Jie buvo labai kantrūs ir niekada nesigynė, net kai juos mušė, keikė ar užmėtė akmenimis. Bet paskutiniame etape taip jau nebegali būti. Pavyzdžiui, Jėzaus ir Jahvės darbai nebuvo visiškai tokie patys, nors Jų Dvasia buvo viena. Jahvės darbas neužbaigė amžiaus, bet jį vedė, pradėdamas naują žmonijos gyvenimo žemėje etapą. O šiandienos darbas yra užkariauti giliai sugedusius pagoniškų tautų žmones ir vesti ne tik Dievo išrinktąją tautą Kinijoje, bet visą visatą ir visą žmoniją. Tau gali atrodyti, kad šis darbas atliekamas tik Kinijoje, bet iš tiesų jis jau pradėjo plisti ir užsienyje. Kodėl žmonės už Kinijos ribų vėl ir vėl ieško tikrojo kelio? Taip yra todėl, kad Dvasia jau ėmėsi darbo, o šiandien ištarti žodžiai yra skirti žmonėms visoje visatoje. Taigi, pusė darbo jau atlikta. Nuo pasaulio sutvėrimo iki šių dienų Dievo Dvasia jau pradėjo šį didį darbą ir vykdo jį skirtingais amžiais ir skirtingose šalyse. Kiekvieno amžiaus žmonės mato vis kitokį Jo būdą, kuris natūraliai apreiškiamas per skirtingą Jo vykdomą darbą. Jis yra Dievas, kupinas gailestingumo ir mielaširdystės; Jis yra auka už žmogaus nuodėmes ir jo ganytojas; bet taip pat Jis yra žmogaus teismas, baudimas ir prakeiksmas. Jis galėjo du tūkstančius metų vesti žmogų jo gyvenime žemėje ir taip pat galėjo atpirkti sugedusią žmoniją iš nuodėmės. Šiandien Jis taip pat gali užkariauti žmoniją, kuri Jo nepažįsta, palenkti ją Savo valdžion ir priversti ją visiškai Jam paklusti. Galiausiai Jis sudegins visa, kas visatos žmonėse yra nešvaru ir neteisinga, kad parodytų jiems, kad Jis yra ne tik gailestingas ir mylintis Dievas, ne tik išminties ir stebuklų Dievas, ne tik šventasis Dievas, bet ir žmogų teisiantis Dievas. Piktadariams Jis yra deginantis, teisiantis ir baudžiantis; tiems, kurie bus ištobulinti, Jis yra sunkus išmėginimas, išvalymas ir išbandymas, o taip pat paguoda, maistas ir gyvybės palaikymas, aprūpinimas žodžiais ir genėjimas. O tiems, kurie yra pašalinti, Jis yra bausmė ir atpildas. Pasakyk Man, argi Dievas ne visagalis? Jis sugeba atlikti bet kokį darbą, ne tik nukryžiavimą, kaip tu įsivaizduoji. Tu per menkai vertini Dievą! Ar tu tiki, kad Jo darbas apsiriboja visos žmonijos atpirkimu per Jo nukryžiavimą? O po to tu pradėsi sekti paskui Jį į dangų, kur valgysi gyvybės medžio vaisius ir gersi iš gyvybės upės?... Ar galėtų būti taip paprasta? Pasakyk man, ką tu nuveikei? Ar tavyje yra Jėzaus gyvenimas? Tu tikrai buvai Jo atpirktas, bet nukryžiavimas buvo Paties Jėzaus darbas. Kokią pareigą tu kaip žmogus atlikai? Tu turi tik išorinį pamaldumą, bet nesupranti Jo kelio. Ar taip tu Jį apreiški? Jei neįgijai Dievo gyvenimo ar nematei Jo viso teisaus būdo, tuomet negali teigti, kad turi gyvenimą, ir esi nevertas įžengti pro dangaus karalystės vartus.

Dievas yra ne tik Dvasia – Jis taip pat gali tapti kūnu. Be to, Jis yra šlovės kūnas. Jėzų, nors jūs Jo ir nematėte, liudijo izraelitai – to meto žydai. Pradžioje Jis buvo kūniškas kūnas, bet po Jo nukryžiavimo, Jis tapo šlovės kūnu. Jis yra visaapimanti Dvasia, galinti dirbti visur. Jis gali būti Jahvė arba Jėzus, arba Mesijas. Galiausiai Jis gali tapti ir visagaliu Dievu. Jis yra teisumas, teismas ir bausmė. Jis yra prakeiksmas ir rūstybė. Bet taip pat Jis yra gailestingumas ir mielaširdystė. Visas Jo atliktas darbas gali Jį atspindėti. Koks, tavo manymu, Dievas Jis yra? Negali paaiškinti. Jei tikrai negali paaiškinti, neturėtum Dievo teisti. Neskelbk verdikto, kad Dievas amžinai yra gailestingumo ir mielaširdystės Dievas vien todėl, kad viename etape Jis atliko atpirkimo darbą. Ar gali būti tikras, kad Jis yra tik gailestingas ir mylintis Dievas? Jei Jis yra tik gailestingas ir mylintis Dievas, kodėl Jis paskutinėmis dienomis užbaigs amžių? Kodėl Jis pasiųs į žemę tiek daug nelaimių? Žmonių įsivaizdavimu ir supratimu Dievas turėtų būti gailestingas ir mylintis iki pat galo, kad visi žmonės iki vieno galėtų būti išgelbėti. Bet kodėl paskutinėmis dienomis Jis pasiųs tokias dideles nelaimes kaip žemės drebėjimus, marus ir badą, kad sunaikintų šią blogąją žmoniją, kuri Dievą laiko priešu? Kodėl Jis leis žmogui kęst tokias nelaimes? Nei vienas jūsų nedrįsta pasakyti ir nė vienas negali paaiškinti, koks Dievas Jis yra. Ar tu drįsti sakyti, kad Jis yra Dvasia? Ar tu drįsti sakyti, kad Jis tėra tik Jėzaus kūnas? Ir ar drįsti sakyti, kad Jis yra Dievas, kuris bus amžiams nukryžiuotas dėl žmogaus?