Ar gebi aiškiai perteikti kiekviename amžiuje atskleistą teisuolišką Dievo prigimtį, vartodamas tam laikmečiui tinkamą ir jo prasmę atspindinčią kalbą? Tu, kuris patiri paskutiniųjų dienų Dievo darbą, ar gali tiksliai apibūdinti teisiąją Dievo prigimtį? Ar gali aiškiai ir tiksliai liudyti apie Dievo prigimtį? Kaip papasakosi apie tai, ką matei ir patyrei tiems vargstantiems, nuskriaustiems ir pamaldiems religingiems žmonėms, kurie alksta ir trokšta teisingumo ir laukia, kad juos vestum bei jais rūpintumeisi? Kokie žmonės tikisi tavo vedimo? Ar gali įsivaizduoti? Ar suvoki naštą, gulančią ant tavo pečių, savo pašaukimą ir atsakomybę? Kur tavo istorinės misijos suvokimas? Kaip tinkamai atliksi vadovo vaidmenį ateinančiame amžiuje? Ar stipriai jauti vadovo pareigą? Kaip reikėtų suprasti sąvoką „visų dalykų vadovas“? Ar tai iš tiesų visų gyvų būtybių ir viso materialaus pasaulio vadovas? Kaip planuoji kitą darbo etapą? Kiek žmonių laukia, kad juos ganytum? Ar tavo užduotis sunki? Jie – vargšai, nuskriausti, akli ir pasimetę, raudą tamsoje - kaip rasti kelią? Kaip jie trokšta šviesos, tarsi krintančios žvaigždės, kuri netikėtai nušvistų ir išsklaidytų tamsos jėgas, taip ilgai slėgusias žmoniją. Jie dieną ir naktį nekantriai to laukia ir tikisi – kas gi gali iš tiesų suprasti šį ilgesį? Net ir tada, kai prasiskverbia šviesos blyksnis, šie giliai kenčiantys žmonės lieka įkalinti tamsiame požemyje, be vilties išsilaisvinti; kada jie nustos raudoti? Šios trapios sielos, kurios niekada nepatyrė tikro poilsio, yra neapsakomai nelaimingos. Negailestingi pančiai ir ilgas sąstingis seniai jas sukaustė. Kas girdėjo kaip skamba jų raudos? Kas matė jų kančios kupinus veidus? Ar kada nors susimąstei, kokia sielvarto pilna ir nerami yra Dievo širdis? Kaip Jis gali ištverti matydamas šitaip kenčiančią nekaltą žmoniją, kurią pats sukūrė savo rankomis? Juk žmogus yra nelaiminga apnuodijimo auka. Ir nors žmogus išgyveno iki šių dienų, kas galėjo žinoti, kad žmonija jau seniai buvo blogio apnuodyta? Ar pamiršai, kad ir tu esi viena iš jo aukų? Negi nenori, vardan meilės Dievui, stengtis išgelbėti visų šių išlikusiųjų? Negi nenori paaukoti visų savo jėgų, kad atsidėkotum Dievui, kuris myli žmones taip, kaip mylėtų savo paties kūną ir kraują? Kaip iš tiesų supranti tai, kad Dievas tave naudoja kaip įrankį tam, kad gyventum neeilinį gyvenimą? Ar tikrai turi ryžto ir tikėjimo gyventi prasmingą, pamaldaus Dievui tarnaujančio žmogaus gyvenimą?