Žemėje atlikau didžiulį darbą ir tiek daug metų vaikščiojau tarp žmonių, tačiau žmonės mažai žino apie Mano atvaizdą ir Mano būdą, o išsamiai paaiškinti Mano atliekamą darbą gali nedaugelis. Žmonėms tiek daug ko trūksta, niekas niekada nesupranta, ką Aš darau, o žmonės širdyse visada išlieka atsargūs, tarsi labai bijotų, kad Aš pastatysiu juos į kitokią padėtį ir daugiau nebekreipsiu į juos dėmesio. Todėl žmonių požiūris į Mane visuomet yra gana šaltas ir labai atsargus. Taip yra todėl, kad žmonės iki šiol nesuprato Mano atliekamo darbo, o ypač juos glumina žodžiai, kuriuos jiems sakau. Jie laiko Mano žodžius rankose, nežinodami, ar turėtų tvirtai ir ir be dvejonių jais tikėti, ar likti neapsisprendę ir juos pamiršti. Jie nežino, ar turėtų juos įgyvendinti praktikoje, ar palaukti, kas bus, ar visko atsisakyti ir drąsiai sekti paskui Mane, ar, kaip anksčiau, ir toliau palaikyti draugiškus santykius su pasauliu. Žmonių vidiniai pasauliai tokie sudėtingi, o jie patys tokie klastingi. Kadangi žmonės negali aiškiai ir iki galo suprasti Mano žodžių, daugeliui sunku juos praktikuoti ir atiduoti savo širdis Man. Aš puikiai suprantu jūsų sunkumus. Gyvenant kūne daugelio silpnybių išvengti neįmanoma, o daugybė objektyvių veiksnių jums sukelia sunkumų. Jūs maitinate savo šeimas, dienas leidžiate sunkiai dirbdami, o mėnesiai ir metai prabėga varguose. Gyvenant kūne kyla daug sunkumų – to neneigiu, ir, žinoma, Mano reikalavimai jums nustatomi atsižvelgiant į jūsų sunkumus. Visi Mano atliekamo darbo reikalavimai grindžiami jūsų faktiniu dvasiniu ūgiu. Galbūt anksčiau žmonių jums keliami reikalavimai jų darbe kartais būdavo perdėti, tačiau turėtumėte žinoti, kad savo žodžiais ir darbais niekada nekėliau jums pernelyg didelių reikalavimų. Visi reikalavimai grindžiami žmonių prigimtimi, kūnu ir jų poreikiais. Turėtumėte žinoti, ir galiu jums labai aiškiai pasakyti, kad neprieštarauju tam tikriems pagrįstiems žmonių mąstymo būdams ir įgimtai žmonijos prigimčiai. Taip yra tik todėl, kad žmonės nesupranta, kokie iš tikrųjų yra Mano keliami reikalavimai, ir nesupranta pirminės Mano žodžių reikšmės, todėl iki šiol abejojo Mano žodžiais, o jais tiki net mažiau nei pusė žmonių. Likę yra netikėliai, o dar daugiau yra tų, kuriems patinka klausytis, kaip Aš „pasakoju istorijas“. Be to, daugelis mėgaujasi reginiu. Įspėju jus: daugelis Mano žodžių jau buvo atverti tiems, kurie tiki Manimi, o tuos, kurie mėgaujasi nuostabiu karalystės vaizdu, bet yra užrakinti už jos vartų, Aš jau pašalinau. Argi jūs nesate tik raugės, kuriomis aš bjauriuosi ir kurias atmetu? Kaip galite žiūrėti, kaip Aš išeinu, o paskui džiaugsmingai pasitikti Mane sugrįžtant? Sakau jums: išgirdę piktus Jahvės žodžius, Ninevės žmonės tuojau pat atgailavo apsivilkę ašutine ir pasibarstę pelenais. Kadangi jie tikėjo Jo žodžiais, juos apėmė siaubas ir baimė, todėl jie atgailavo apsivilkę ašutine ir pasibarstę pelenais. Kalbant apie šiandienos žmones, nors jūs tikite Mano žodžiais ir, o juo labiau tuo, kad Jahvė šiandien vėl atėjo tarp jūsų, jūsų požiūris tėra kupinas nepagarbos, tarsi jūs tik stebėtumėte Jėzų, kuris prieš tūkstančius metų gimė Judėjoje ir dabar nužengė tarp jūsų. Aš puikiai suprantu, koks apgaulingumas slypi jūsų širdyse; dauguma jūsų sekate Mane iš smalsumo ir atėjote Manęs ieškoti dėl vidinės tuštumos. Kai sudūžta trečiasis jūsų troškimas – troškimas ramiai ir laimingai gyventi – išsisklaido ir jūsų smalsumas. Kiekvieno iš jūsų širdyje esantis apgaulingumas atsiskleidžia per jūsų žodžius ir darbus. Atvirai kalbant, jūs tik domitės Manimi, bet Manęs nebijote; nevaldote savo liežuvių, o savo elgesį varžote dar mažiau. Taigi koks iš tiesų yra jūsų tikėjimas? Ar jis tikras? Jūs tik naudojate Mano žodžius, kad išsklaidytumėte savo rūpesčius, sumažintumėte nuobodulį ir užpildytumėte savo gyvenime likusią tuštumą. Kas iš jūsų Mano žodžius įgyvendino praktikoje? Kas turi tikrą tikėjimą? Jūs vis šaukiate, kad Dievas stebi žmonių širdžių gelmes, bet kaip Dievas, apie kurį šaukiate, jūsų širdyse gali derėti su Manimi? Jei jau taip šaukiate, kodėl taip elgiatės? Nejaugi tai meilė, kuria norite Man atsilyginti? Jūsų lūpose atsidavimo tikrai nestinga, tačiau kur jūsų aukos ir geri darbai? Jei jūsų žodžiai nebūtų pasiekę Mano ausų, kaip galėčiau jūsų taip nekęsti? Jei iš tiesų tikėtumėte Manimi, kaip galėtumėte atsidurti tokioje gėdingoje padėtyje? Jūsų veiduose – prislėgta išraiška, tarsi Hade stovėtumėte prieš teismą. Neturite nė kruopelytės gyvybingumo ir vangiai kalbate apie savo vidinį balsą; esate kupini skundų ir prakeiksmų. Jūs jau seniai praradote tikėjimą tuo, ką Aš darau, ir net jūsų pradinis tikėjimas išnyko, tad kaip galite sekti iki galo? Kaip tuomet galite būti išganyti?

Nors Mano darbas jums labai naudingas, jūs vis tiek nesuprantate Mano žodžių ir jie jumyse neduoda jokių vaisių. Sunku rasti žmonių, kuriuos galėčiau ištobulinti, todėl šiandien beveik praradau viltį, kurią į jus dėjau. Kelerius metus tarp jūsų ieškojau žmogaus, kuris galėtų būti Mano patikėtinis, tačiau tokį rasti sunku. Jaučiuosi taip, tarsi nebeturėčiau pasitikėjimo toliau jumyse dirbti ir meilės toliau jus mylėti. Taip yra todėl, kad jau seniai bjauriuosi jūsų menkais ir apgailėtinais „pasiekimais“; atrodo, tarsi niekada nebūčiau jums kalbėjęs ir niekada nebūčiau su jumis dirbęs. Jūsų pasiekimai kelia pasibjaurėjimą. Jūs nuolat užsitraukiate gėdą ir susigadinate reputaciją, be to, beveik neturite jokios vertės. Vargu ar galiu jumyse rasti žmogaus pavidalą ar užuosti žmogaus kvapą. Kur jūsų gaivus kvapas? Kur kaina, kurią mokėjote daugelį metų, ir kur rezultatai? Argi niekada jų neradote? Dabar Mano darbas prasideda iš naujo, nuo naujo atspirties taško. Ketinu įgyvendinti didingus planus ir pradėti dar didesnį darbą, tačiau jūs vis dar murkdotės tame pačiame purve kaip ir anksčiau, gyvenate nešvariuose praeities vandenyse ir praktiškai vis dar neišsivadavote iš savo ankstesnės keblios padėties. Todėl vis dar nieko neįgijote iš Mano žodžių. Jūs vis dar neišsivadavote iš purvo ir nešvaraus vandens, kuriuose buvote anksčiau, ir tik žinote Mano žodžius, tačiau iš tikrųjų neįžengėte į Mano žodžių laisvės sritį, todėl Mano žodžiai jums niekada nebuvo atverti; jie tarsi tūkstančius metų užantspauduota pranašysčių knyga. Aš pasirodau jums jūsų gyvenimuose, tačiau jūs niekada to nepastebite. Jūs net Manęs nepažįstate. Beveik pusė Mano sakomų žodžių sudaro jums skirti teismo žodžiai, ir jie pasiekia pusę numatyto poveikio, palikdami jus apstulbusius ir sutrikusius. Likusią pusę sudaro žodžiai, mokantys jus, kaip gyventi ir kaip elgtis. Tačiau atrodo, tarsi jums šie žodžiai nė neegzistuotų arba tarsi klausytumėtės vaikų žodžių, kuriuos girdėdami visada tik slapta šypsotės, bet niekada pagal juos nesielgiate. Šie dalykai jums niekada nerūpėjo; mano veiksmus visada stebėjote vien iš smalsumo, todėl dabar atsidūrėte tamsoje ir nematote šviesos, tad gailiai joje verkiate. Noriu jūsų paklusnumo, jūsų besąlygiško paklusnumo, ir negana to,svarbiausia, reikalauju, kad būtumėte visiškai tikri dėl visko, ką sakau. Neturėtumėte būti aplaidūs, ypač neturėtumėte pasirinktinai žiūrėti į tai, ką sakau, ar būti abejingi Mano žodžiams ir Mano darbui, kaip esate įpratę. Mano darbas atliekamas tarp jūsų, ir Aš suteikiau jums daugybę Savo žodžių, tačiau jei taip paviršutiniškai su Manimi elgsitės, tai, ko nei įgijote, nei įgyvendinote praktikoje, galėsiu atiduoti tik pagonių šeimoms. Kurios iš visų sukurtų būtybių nelaikau Savo rankose? Dauguma jūsų esate „garbaus amžiaus“ ir neturite jėgų priimti tokį Mano darbą. Jūs tarsi Hanhao paukštis,^[a] tiesiog stumiatės pirmyn ir niekada rimtai nežiūrite į Mano žodžius. Jauni žmonės yra nepaprastai tuščiagarbiai, pernelyg sau nuolaidūs ir skiria dar mažiau dėmesio Mano darbui. Jie nenori vaišintis Mano puotos gardumynais; jie tarsi mažas paukštelis, išskridęs iš narvelio ir leidęsis toli į nežinią. Kuo Man gali būti naudingi tokie jauni ir seni žmonės? Vyresnio amžiaus žmonės pasirengę gyventi iš Mano žodžių tarsi iš pensijos iki pat kapo, kad po mirties jų sielos galėtų pakilti į dangų; jiems to pakanka. Todėl šie senyvi žmonės dabar visada puoselėja „didžius siekius“ ir „nepalaužiamą tikėjimą“. Nors jie turi daug kantrybės Mano darbui ir pasižymi senyviems žmonėms būdingu tiesumu bei nepalaužiamumu - niekam neleidžia jų nuvilioti ar nugalėti.. Iš tiesų jie tarsi neįveikiama tvirtovė. Tačiau argi šių žmonių tikėjimas nėra persmelktas negyvos prietarų dvasios? Kur jų kelias? Argi jų kelias nėra pernelyg ilgas ir tolimas? Kaip jie gali žinoti Mano ketinimus? Net jei jų tikėjimas vertas pagyrimo, kiek iš šių vyresniųjų neseka aklai, o iš tiesų siekia gyvenimo? Kiek jų iš tiesų supranta tikrąją Mano darbo reikšmę? Kieno tikslas šiandien nėra sekti Mane tam, kad netolimoje ateityje nenusileistų į Hadą, bet būtų Mano nuvestas į kitą pasaulį? Ar manote, kad jūsų likimas toks paprastas? Nors jūs, jauni žmonės, visi esate tarsi jauni liūtai, savo širdyse retai turite tikrąjį kelią. Jaunystė nesuteikia jums teisės į daugiau Mano darbo; priešingai, jūs visada keliate Man pasibjaurėjimą. Nors esate jauni, jums arba trūksta gyvybingumo, arba siekių, o dėl savo ateities esate neapsisprendę; atrodo, kad esate jai abejingi, tačiau kartu ji jums nuolat rūpi. Galima sakyti, kad jums trūksta gyvybingumo, troškimų ir pozicijos, kurių tikimasi iš jaunų žmonių; tokie jauni žmonės kaip jūs neturi jokios pozicijos ir nesugeba atskirti to, kas teisinga ir neteisinga, gera ir bloga, gražu ir bjauru. Jumyse neįmanoma rasti nieko gaivaus. Jūs beveik visais atžvilgiais esate senamadiški, o tokie jauni žmonės kaip jūs taip pat išmoko sekti minią ir būti be nuovokos. Jūs niekada aiškiai neatskiriate, kas teisinga, o kas neteisinga, neskiriate tiesos nuo melo, niekada nesiekiate tobulumo ir nesugebate atskirti, kas teisinga, o kas klaidinga, kas yra tiesa, o kas veidmainystė. Nuo jūsų sklinda dar stipresnė religijos smarvė nei nuo senų žmonių. Jūs esate išdidūs, valdingi ir neprotingi, labai mėgstate varžytis, ir esate itin kovingi – kaip toks jaunas žmogus galėtų turėti tiesą? Kaip žmogus, negalintis išlaikyti savo pozicijos, gali tvirtai laikytis savo liudijimo? Kaip galima vadinti jaunu žmogumi tą, kuris neskiria, kas teisinga, o kas neteisinga? Kaip žmogų, kuriam trūksta jaunuolio gyvybingumo, energijos, gaivumo, ramybės ir tvirtumo, galima vadinti Mano sekėju? Kaip žmogus, neturintis nei tiesos, nei teisingumo jausmo, bet mėgstantis žaisti ir kovoti, gali būti vertas tapti Mano liudytoju? Jauni žmonės neturėtų būti kupini apgaulės ar žvelgti į kitus su išankstiniu nusistatymu. Jie neturėtų imtis destruktyvių, pasibjaurėtinų veiksmų. Jiems neturėtų trūkti siekių, veržlumo ir energingos dvasios kilti aukštyn. Jie neturėtų nusiminti dėl savo perspektyvų, prarasti vilties gyvenime ar tikėjimo ateitimi. Jie turėtų toliau atkakliai eiti dabar pasirinktu tiesos keliu, siekdami įgyvendinti savo troškimą visą gyvenimą aukotis dėl Manęs. Jiems neturėtų trūkti tiesos ir jie neturėtų dangstyti veidmainystės bei neteisingumo – jie turėtų tvirtai laikytis deramos pozicijos; jie neturėtų plaukti pasroviui, bet turėtų būti kupini dvasios, skatinančios drąsiai aukotis ir kovoti už teisingumą bei tiesą. Jie turėtų išdrįsti nepasiduoti tamsos jėgų priespaudai ir pakeisti savo egzistavimo reikšmę. Jie neturėtų su viskuo nuolankiai taikstytis; dar svarbiau, jie turėtų būti nuoširdūs ir atviri bei mokėti atleisti savo broliams ir seserims. Žinoma, tai Mano reikalavimai ir raginimai visiems. Tačiau dar svarbiau, tai Mano raminantys žodžiai visiems jauniems žmonėms. Turėtumėte praktikuoti pagal Mano žodžius. Ypač jauniems žmonėms neturėtų trūkti ryžto aiškiai įžvelgti tikrąją dalykų padėtį ir siekti teisingumo bei tiesos. Turėtumėte siekti visko, kas gražu ir gera, ir įgyti visų teigiamų dalykų tikrovę. Be to, turėtumėte būti atsakingi už savo gyvenimą ir nežiūrėti į jį lengvabūdiškai. Atėję į šį pasaulį, žmonės retai turi galimybę sutikti Mane, taip pat retai gauna progą siekti ir įgyti tiesą. Kodėl nebranginate šio nuostabaus laiko kaip galimybės šiame gyvenime eiti teisingu keliu? Kodėl visada taip atmestinai žiūrite į tiesą ir teisingumą? Kodėl nuolat trypiate ir žlugdote save dėl žmonėmis manipuliuojančio neteisingumo ir nešvaros? Ir kodėl elgiatės kaip tie seni žmonės, kurie užsiima neteisiųjų darbais? Kodėl mėgdžiojate senus, atgyvenusius būdus? Jūsų gyvenimai turėtų būti kupini teisingumo, tiesos ir šventumo; jūs niekada neturėjote taip anksti morališkai nusmukti ir dėl to patekti į Hadą. Argi nejaučiate, kad tai būtų baisi nelaimė? Argi nejaučiate, kad tai būtų didžiulė neteisybė?

Visi turėtumėte kuo tobuliau atlikti savo darbą ir paaukoti jį ant Mano altoriaus, paversdami jį vienintele – ir didžiausia – auka, kurią atnašaujate Man. Visi turėtumėte tvirtai laikytis savo pozicijos ir nesiblaškyti nuo kiekvieno vėjo gūsiu tarsi debesys danguje. Jūs sunkiai dirbate pusę gyvenimo, tad kodėl nesiekiate jums skirto likimo? Jūs plušate pusę gyvenimo, tačiau leidžiate savo tėvams, panašiems į kiaules ir šunis, nusitempti tiesą ir jūsų asmeninio egzistavimo reikšmę į kapą. Argi nemanai, kad tai didžiulė neteisybė tavo atžvilgiu? Argi nejauti, kad taip nugyventas gyvenimas yra beprasmiškesnis už bet kokį kitą? Taip siekiant tiesos ir teisingo kelio galiausiai kils problemų: kaimynai nerimaus, visa šeima bus nelaiminga, ir visa tai sukels mirtinas nelaimes. Jei taip gyveni, argi toks gyvenimas nėra visiškai bevertis? Kieno gyvenimas galėtų būti laimingesnis už tavąjį ir kieno – juokingesnis už tavąjį? Argi ieškai Manęs ne tam, kad įgytum Mano džiaugsmą ir paguodos žodžius sau? Tačiau pusę gyvenimo blaškęsis galiausiai taip Mane supykdai, kad nekreipiu į tave dėmesio ir tau nepritariu – argi tai nereiškia, kad visas tavo gyvenimas nugyventas veltui? Kaip drįstum stoti prieš per amžius gyvenusių šventųjų sielas, kurios buvo išlaisvintos iš skaistyklos? Tu esi abejingas Man ir galiausiai užsitrauki mirtiną nelaimę. Būtų geriau pasinaudoti šia galimybe, džiaugsmingai leistis į kelionę per didžiulį vandenyną ir tada paklusti Mano „pavedimui“. Jau seniai jums sakiau: tie, kurie – kaip tu šiandien – yra abejingi, bet nenori pasitraukti, galiausiai bus įtraukti ir praryti Mano sukeltų bangų. Ar tikrai galite patys save apsaugoti? Ar tikrai esi įsitikinęs, kad tai, kaip dabar sieki, gali užtikrinti, jog būsi ištobulintas? Argi tavo širdis nėra užsispyrusi? Kaip toks sekimas, toks siekimas, toks gyvenimas ir toks charakteris galėtų pelnyti Mano pritarimą?

Išnašos:

a. Hanhao paukščio istorija labai panaši į Ezopo pasakėčią apie skruzdę ir žiogą. Nors jo kaimynė šarka ne kartą jį įspėja, šiltu oru Hanhao paukštis mieliau miega, užuot sukęs lizdą. Atėjus žiemai, paukštis mirtinai sušąla.