Netrukus Mano darbas bus baigtas. Ilgi metai, kuriuos praleidome kartu, tapo nepakeliamu prisiminimu. Aš nuolat kartojau Savo žodžius ir be paliovos vykdžiau Savo naująjį darbą. Žinoma, Mano pamokymai visada buvo neatsiejama mano darbo dalis. Be jų jūs visi išklystumėte iš kelio ir visiškai pasimestumėte. Mano darbas artėja prie pabaigos ir pasiekė paskutinį etapą. Vis dėlto dar noriu jums duoti keletą pamokymų, kitaip tariant, pasakyti keletą pamokančių žodžių, į kuriuos, tikiuosi, įsiklausysite. Tikiuosi tik vieno – kad nepaversite Mano įdėto vargo niekais, geriau suprasite Mano nuoširdų rūpestį ir Mano žodžius laikysite savo gyvenimo pagrindu. Nesvarbu, ar norite klausytis šių žodžių, ar priimate juos su džiaugsmu, ar nenoriai – privalote juos vertinti rimtai. Priešingu atveju jūsų atsainus ir abejingas būdas bei elgesys Mane giliai įskaudins, negana to, sukels Man didžiulį pasibjaurėjimą. Labai tikiuosi, kad visi skaitysite Mano žodžius vėl ir vėl – tūkstančius kartų, – kol jie įsirėš jūsų širdyse. Tik taip pateisinsite lūkesčius, kuriuos jums puoselėju. Tačiau dabar nė vienas iš jūsų taip negyvenate. Priešingai – jūs visi esate pasinėrę į palaidą gyvenimą, kai valgoma ir geriama iki soties, ir nė vienas nenaudoja Mano žodžių savo širdžiai ir sielai praturtinti. Todėl padariau išvadą apie tikrąjį žmonijos veidą: žmogus bet kuriuo metu gali Mane išduoti, ir nėra nė vieno, kuris būtų visiškai ištikimas Mano žodžiams.

„Šėtonas žmogų taip sugadino, kad jis nebepanašus į žmogų.“ Dabar šiuos žodžius jau iš dalies pripažįsta didžioji dauguma žmonių. Taip sakau todėl, kad tas „pripažinimas“, apie kurį kalbu, tėra paviršutiniškas pritarimas, o ne tikras žinojimas. Kadangi nė vienas iš jūsų negali nei tiksliai savęs įvertinti, nei nuodugniai savęs išanalizuoti, Mano žodžiais jūs tikite tik iš dalies. Tačiau šį kartą pasitelkdamas faktus paaiškinsiu pačią rimčiausią jumyse glūdinčią problemą. Toji problema – išdavystė. Žodis „išdavystė“ jums visiems yra gerai žinomas, nes dauguma žmonių yra išdavę kitą žmogų: vyras išduoda žmoną, žmona – vyrą, sūnus – tėvą, dukra – motiną, tarnas – šeimininką, draugai išduoda vieni kitus, giminaičiai išduoda vieni kitus, pardavėjai išduoda pirkėjus ir taip toliau. Visuose šiuose pavyzdžiuose glūdi išdavystės esmė. Trumpai tariant, išdavystė – tai elgesys, kai sulaužoma priesaika, pažeidžiamos moralės normos ar nepaisoma žmonių etikos. Toks elgesys rodo žmogiškumo praradimą. Kaip žmonės, nesvarbu, ar prisimenate kada nors išdavę kitą žmogų, ar jau daug kartų esate išdavę kitus, kadangi esate gimę šiame pasaulyje, visi esate padarę kažką, kas prieštarauja tiesai. Jei gali išduoti savo tėvus ar draugus, gali išduoti ir kitus, o juo labiau gali išduoti Mane ir daryti tai, kuo Aš bjauriuosi. Kitaip tariant, išdavystė nėra tik paviršutiniškas amoralus elgesys, o kur kas daugiau – tai elgesys, kuris prieštarauja tiesai. Būtent išdavystė yra žmonijos pasipriešinimo ir maišto prieš Mane šaltinis. Aš tai apibendrinau šiuo teiginiu: išdavystė kyla iš žmogaus prigimties ir ši prigimtis yra kiekvieno žmogaus darnos su Manimi prigimtinis priešas.

Nepaklusti Man besąlygiškai yra išdavystė. Nebūti Man ištikimam yra išdavystė. Apgaudinėti Mane ir meluoti man siekiant Mane suklaidinti yra išdavystė. Puoselėti daugybę įsivaizdavimų ir visur juos skleisti yra išdavystė. Neginti Mano liudijimų ir interesų yra išdavystė. Apsimestinai šypsotis, o širdimi būti toli nuo Manęs, yra išdavystė. Visa tai yra išdavystės apraiškos; jūs tai darote nuolat, ir jums tai tapo visiškai įprasta. Galbūt nė vienas iš jūsų nematote tame didelės problemos, tačiau Aš manau kitaip. Negaliu žmogaus Mano atžvilgiu įvykdytos išdavystės laikyti menkniekiu ir juo labiau negaliu jos ignoruoti. Net ir dabar, kai dirbu tarp jūsų, jūs vis tiek taip elgiatės. Jei ateis diena, kai nebus kam jūsų prižiūrėti, ar netapsite panašūs į plėšikus, kurie skelbiasi savo mažų teritorijų karaliais? Kai tai nutiks ir jūs sukelsite katastrofą, kas visa tai sutvarkys? Jei manote, kad kai kurios jūsų išdavystės tėra pavieniai poelgiai, o ne nuolatinis elgesys, ir kad jų nereikėtų vertinti taip griežtai, kad nebūtų įžeistas jūsų orumas, jeigu iš tikrųjų taip manote, tuomet esate visiškai be nuovokos. Kuo tvirčiau žmogus laikosi tokios nuomonės, tuo aiškiau matyti, kad jis yra tipiškas maištininko pavyzdys. Žmogaus prigimtis yra jo esybė; ja grindžiamas jo išgyvenimas, ir žmogus negali jos pakeisti. Kaip pavyzdį paimkime išdavystės prigimtį. Jei gali išduoti savo giminaitį ar draugą, tai įrodo, kad išdavystė glūdi pačioje tavo esybėje ir yra tavo prigimtis – ji tau įgimta, ir to niekas negali paneigti. Pavyzdžiui, jeigu žmogui patinka vogti iš kitų, tai šis potraukis vogti yra jo esybės dalis, nors kartais jis vagia, o kartais – ne. Nesvarbu, ar vagia, ar ne, tai neįrodo, kad vogimas tėra tam tikras žmogaus elgesys. Tai veikiau įrodo, kad vogimas glūdi jo esybėje, kitaip tariant, yra jo prigimtis. Kai kas paklaus: jeigu tai yra jo prigimtis, tuomet kodėl pamatęs gražius daiktus, jis kartais jų nevagia? Atsakymas labai paprastas. Priežasčių nevogti gali būti daug. Galbūt daiktas yra per didelis, kad jį būtų galima nepastebimai pastverti, galbūt laikas netinkamas veikti, gal daiktas per brangus, pernelyg gerai saugomas, o gal daiktas jo visai nedomina, arba jis nemato, kuo daiktas jam galėtų būti naudingas, ir panašiai. Galimos visos šios priežastys. Tačiau nesvarbu, ar žmogus ką nors pavagia, ar ne, tai neįrodo, kad ši mintis buvo tik trumpalaikis blyksnis. Priešingai, ji glūdi jo prigimtyje, kurią sunku pakeisti. Toks žmogus nepasitenkina pavogęs vieną kartą; minčių pasisavinti kitų turtą kyla kaskart pamačius kažką gražaus ar susiklosčius palankiai situacijai. Todėl ir sakau, kad tokios mintys nėra tai, kas žmogui kartkartėmis šauna į galvą – jos kyla iš jo prigimties.

Kiekvienas gali savo žodžiais ir veiksmais atspindėti savo tikrąjį veidą. Šis tikrasis veidas, žinoma, yra jo prigimtis. Jei kalbi suktai, tuomet tavo prigimtis yra sukta. Jei tavo prigimtis yra klastinga, tuomet elgiesi klastingai, o kiti labai lengvai tampa tavo apgaulės ir mulkinimo aukomis. Jei tavo prigimtis yra piktavališka, tavo žodžiai gali būti malonūs ausiai, bet tavo veiksmai negali paslėpti tavo piktavališkų klastų. Jei tavo prigimtis yra tingi, tuomet savo žodžiais bandysi pateisinti savo atmestiną elgesį ir tingumą, o tavo veiksmai bus atliekami lėtai ir atmestinai ir tau gana gerai seksis nuslėpti tiesą. Jei tavo prigimtis yra atjaučianti, tuomet tavo žodžiai bus išmintingi, o tavo veiksmai taip pat gerai atitiks tiesą. Jei tavo prigimtis – būti visiems ištikimam, tuomet tavo žodžiai neabejotinai yra nuoširdūs, viską darai sąžiningai ir atsakingai ir tavo šeimininkui nereikia dėl tavęs nerimauti. Jei tavo prigimtis yra gašli ar godi pinigų, tuomet tavo širdį dažnai užvaldys šie dalykai, ir tu nejučia darysi nederamus, amoralius dalykus, kurių žmonės lengvai nepamirš ir kurie kels žmonėms pasibjaurėjimą. Kaip jau sakiau, jei turi išdaviko prigimtį, tuomet vargu ar gali iš jos išsivaduoti. Nesiguosk mintimi, kad vien todėl, jog nesi padaręs nieko blogo kitiems, neturi išdavystės prigimties. Jei taip manai, tuomet iš tiesų keli pasibjaurėjimą. Kiekvieną kartą, kai kalbu, Mano žodžiai yra skirti visiems žmonėms, o ne tik vienam asmeniui ar kuriai nors žmonių grupei. Tai, kad neišdavei Manęs vienoje situacijoje, neįrodo, jog neišduosi Manęs kitoje. Kai kurie žmonės, patyrę nesėkmes santuokoje, praranda tikėjimą siekti tiesos. Kai kurie žmonės, griūvant šeimai, atsisako savo pareigos būti Man ištikimi. Kai kurie žmonės apleidžia Mane, kad ieškotų akimirkos džiaugsmo ir jaudulio. Kai kurie žmonės verčiau pultų į tamsią prarają, nei gyventų šviesoje ir patirtų Šventosios Dvasios darbo teikiamą džiaugsmą. Kai kurie žmonės ignoruoja draugų patarimus, kad patenkintų savo turtų troškimą, ir net dabar negali pripažinti savo klaidos bei pakeisti savo kelio. Kai kurie žmonės, kad gautų Mano apsaugą, laikinai gyvena prisidengę Mano vardu, o kiti, brangindami savo gyvybę ir bijodami mirties, nenoriai šiek tiek pasiaukoja dėl Manęs. Argi šie ir kiti panašūs veiksmai, kurie yra amoralūs ir stokojantys padorumo, nėra tik elgesys, kuriuo žmonės jau seniai išdavė Mane giliai savo širdyse? Žinoma, Aš žinau, kad žmonės iš anksto neplanuoja Manęs išduoti, bet jų išdavystė yra natūrali jų prigimties išraiška. Niekas nenori Manęs išduoti, tuo labiau niekas nėra laimingas įvykdęs išdavystę prieš Mane. Priešingai, jie dreba iš baimės, argi ne? Taigi, ar jūs galvojate, kaip išpirkti šias išdavystes ir kaip pakeisti dabartinę situaciją?