Žmogaus prigimtis labai skiriasi nuo Mano esmės, nes sugedusi žmogaus prigimtis kyla tiesiogiai iš Šėtono; žmogaus prigimtis buvo paveikta ir sugadinta Šėtono. Tai yra, žmogus gyvena jo pykčio ir bjaurumo įtakoje. Žmogus neauga tiesos pasaulyje ar kažkokioje šventoje aplinkoje, juolab žmogus negyvena šviesoje. Dėl to niekam neįmanoma būti savo prigimtimi tiesos nešėju nuo pat gimimo akimirkos, ir dar mažiau įmanoma gimti su tokia esme, kuri baiminasi Dievo ir Jam paklūsta. Priešingai, žmogaus prigimčiai būdinga priešintis Dievui, maištauti prieš Dievą, ir nejausti meilės tiesai. Ši prigimtis ir yra problema, kurią aš noriu aptarti, o jos vardas– išdavystė. Išdavystė yra kiekvieno iš mūsų priešiškumo Dievui šaltinis. Tai problema, esanti tik žmoguje, Manyje jos nėra. Kai kas paklaus: kadangi ir mes, ir Kristus gyvename tame pačiame pasaulyje, kodėl visi žmonės turi Dievą išduodančią prigimtį, o Kristus – ne? Tai problema, kurią yra būtina jums aiškiai išdėstyti.

Žmonijos egzistencijos pamatas yra pasikartojanti sielos reinkarnacija, jos persikūnijimas. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas iš mūsų apsigyvena žmogaus kūne kai persikūnija jų siela. Po to kai gimsta žmogaus kūnas, jo gyvenimas tęsiasi, kol kūnas pagaliau pasiekia savo ribas, ir tą paskutinę akimirką siela palieka savo kiautą. Šis procesas kartojasi vėl ir vėl, žmogaus siela ateina ir išeina vis iš naujo, ir taip yra palaikoma žmonijos egzistencija. Kūniškas gyvenimas taip pat yra ir žmogaus sielos gyvenimas, o žmogaus siela palaiko žmogaus kūno egzistenciją. Kitaip sakant, kiekvieno žmogaus gyvenimas ateina iš jo sielos, jis nėra įgimtas kūnui. Taigi, žmogaus prigimtis ateina iš sielos, ne iš kūno. Tik kiekvieno žmogaus siela žino kaip jis patyrė Šėtono gundymus, sielvartą ir sugedimą. Šie dalykai nepažinūs žmogaus kūnui. Todėl žmonija, pati to nesuvokdama, tampa dar tamsesnė, dar labiau susitepusi ir piktesnė, o atstumas tarp žmogaus ir Manęs vis didėja, ir gyvenimas visai žmonijai tampa dar tamsesnis, gūdesnis. Šėtonas laiko visų žmonių sielas savo gniaužtuose, todėl savaime suprantama, ir į žmogaus kūną taip pat yra Šėtono įsiveržta. Kaip toks kūnas ir tokia žmonija galėtų nesipriešinti Dievui? Argi jie gali iš prigimties būti su Juo suderinami? Kodėl aš nubloškiau Šėtoną į dangaus vidurį? Nes jis mane išdavė. Tai ar gali žmonės tuomet būti tiek laisvi, kad į tai neįsipainiotų? Štai kodėl išdavystė yra žmogaus prigimtis. Tikiu, kad kartą supratę šį samprotavimą jūs šiek tiek patikėsite ir Kristaus esme. Kūnas, kurį dėvi Dievo Dvasia, yra paties Dievo kūnas. Dievo Dvasia yra aukščiausia; Ji yra visagalė, šventa ir teisi. Taip pat ir Jo kūnas yra aukščiausias, visagalis, šventas ir teisus. Toks kūnas gali daryti tik tai, kas yra teisinga ir naudinga žmonijai, kas yra šventa, šlovinga ir galinga; Jis nesugeba padaryti nieko, kas iškreiptų tiesą, pažeistų moralinį teisingumą, ir juo labiau Jis nesugeba išduoti Dievo Dvasios. Dievo Dvasia yra šventa, taigi Jo kūnas negali būti Šėtono sugadintas; Jo kūnas yra skirtingos esmės nei žmogaus kūnas. Nes juk žmogų, ne Dievą sugadino Šėtonas, o Paties Dievo kūno Šėtonas sugadinti negali. Taigi, nepaisant to,kad žmogus ir Kristus gyvena toje pačioje erdvėje, Šėtonas gali pasisavinti ir naudoti tik žmogų, ir sužaloti savo šėtoniškomis gudrybėmis tik jį. Kristaus, priešingai, tie jo gundymai nepaveikia kad ir kiek amžių praeitų, nes Šėtonas niekad nesugebės pakilti į aukščiausią vietą, ir niekad nesugebės prisiartinti prie Dievo. Šiandien visi jūs turite suprasti, jog tik Šėtono sugadinta žmonija Mane išduoda-. Išdavystė niekada nebus susijusi su Kristumi.

Visos Šėtono sugadintos sielos yra laikomos jo vergijoje ir valioje. Tiktai tie, kas tiki Kristumi buvo atskirti, išvaduoti iš Šėtono stovyklos ir atvesti į šių dienų karalystę. Šie žmonės jau nebegyvena Šėtono įtakoje. Bet net ir tada žmogaus prigimtis tebelieka įsišaknijusi jo kūne, kitaip tariant, jei net jūsų sielos buvo išganytos, jūsų prigimtis tebelieka tokia pati kaip ir anksčiau, o tikimybė, kad jūs Mane išduosite, tebėra lygi šimtui procentų. Štai kodėl Mano darbas tęsiasi taip ilgai, juk jūsų prigimtis yra nesukalbama. Jūs dabar iš paskutiniųjų savo išgalių vargstate, atlikdami savo pareigas, ir vis tik nekyla abejonių, kad kiekvienas jūsų sugeba Mane išduoti ir grįžti į Šėtono vergiją, į jo stovyklą, grįžti prie savo seno gyvenimo. Tuomet jūs negalėsite parodyti nei kruopelės žmogiškumo ar panašumo į žmogų, kaip darote dabar. Sunkiais atvejais jūs išvis būsite sunaikinti ir, dar daugiau, pasmerkti amžinam prakeiksmui, griežtai nubausti, kad daugiau -niekada neatgimtumėte. Štai su kokia problema susiduriate. Primenu jums tai, pirma – tam, kad Mano darbas nebūtų bergždžias, ir antra, kad visi jus galėtumėte gyventi šviesos dienomis. Tiesą pasakius, tai, ar Mano darbas bergždžias – ne svarbiausia problema. Svarbiausia, kad jūs galėtumėte gyventi laimingai ir ateitis jūsų būtų nuostabi. Mano darbas – gelbėti žmonių sielas. Jei tavo siela patenka į Šėtono nagus, tavo kūnas negyvens ramiai. Jei aš ginu tavo kūną, tavo siela be abejo taip pat bus Mano globojama. Jei iš tikrųjų imsiu tavimi bjaurėtis, tavo kūnas ir siela iš karto paklius į Šėtono nagus. Ar įsivaizduoji tuomet savo stovį? Jei vieną dieną Mano žodžiai jūsų nebepasieks, Aš arba atiduosiu jus Šėtonui ir leisiu jam dar sustiprinti skirtą jums kankinimą, kol Mano rūstybė galutinai nenuslūgs, arba Pats asmeniškai nubausiu jus, nepataisomi žmogiūkščiai, nes jūsų širdys, išduodančios Manę, niekad nesikeičia.

Jūs visi dabar turėtumėte kuo greičiau save ištirti, kad išvystumėte, kiek išdavystės Man vis dar jumyse likę. Aš nekantriai laukiu jūsų atsakymo. Nebūkite bendraudami su manimi, paviršutiniški. Aš niekad nežaidžiu su žmonėmis, jei sakau, kad ką nors padarysiu, tai tikrai padarysiu. Tikiuosi, kiekvienas iš jūsų rimtai priims mano žodžius, o ne galvos, jog tai kažkokia mokslinė fantastika. Ko Aš noriu – tai konkrečių jūsų veiksmų, o ne įsivaizdavimų. Dabar jūs turite atsakyti į Mano toliau pateiktus klausimus:

1. Jei tu tikrai sugebi ir mėgsti tarnauti, ar gali tarnauti Man atsidavusiai, be jokio atsainumo ar neigiamybės?

2. Jei sužinosi, kad aš tavęs niekada nevertinau, ar vis tiek galėsi pasilikti ir visą gyvenimą Man tarnauti?

3. Jei Aš, nepaisant to, kad tu įdėjai daug pastangų, tebebūsiu su tavimi labai šaltas, ar sugebėsi toliau nepastebimai Man dirbti?

4. Jei po to, kai tu patyrei dėl Manęs tam tikrų išlaidų, aš nepatenkinsiu tavo kuklių reikalavimų, ar būsi priblokštas, ar nusivilsi Manimi, o gal net pradėsi putoti iš pykčio ir įžeidinėti Mane?

5. Jei tu visada buvai labai ištikimas, labai Mane mylėjai, bet vis tiek kenti nuo ligų, finansinių sunkumų, draugų ir giminaičių apleidimo ar kitų bėdų, ar tavo ištikimybė ir meilė Man vis tiek tęsis?

6. Jei niekas iš to, ką įsivaizdavai savo širdyje, neatitinka to, ką Aš padariau, kaip turėtum eiti savo ateities keliu?

7. Jei negauni nieko iš to, ko tikėjaisi gauti, ar gali ir toliau būti Mano sekėju?

8. Jei niekada nesupratai Mano darbo tikslo ir reikšmės, ar gali būti paklusnus žmogus, kuris nesprendžia kaip papuola ir nedaro savavališkų išvadų?

9. Ar gali branginti visus Mano pasakytus žodžius ir visą darbą, kurį atlikau būdamas su žmogumi?

10. Ar gali būti Mano ištikimas sekėjas, pasiryžęs kentėti visą gyvenimą dėl Manęs, net jei nieko negausi?

11. Ar dėl Manęs tu gali atsisakyti galvojimo, planavimo ar pasiruošimo savo būsimam išlikimo keliui?

Šie klausimai atspindi Mano galutinius reikalavimus jums, ir tikiuosi, kad visi jūs galėsite man į juos atsakyti. Jei tu įvykdei vieną ar du iš reikalaujamų šiais klausimais dalykų, tau vis tiek reikės ir toliau stengtis. Jei negali įvykdyti nė vieno iš šių reikalavimų, tu tikrai esi iš tų, kas bus nublokštas į pragarą. Tokiems žmonėms man nereikia sakyti nieko daugiau, nes jie tikrai negali būti su Manimi suderinami. Kaip galėčiau laikyti savo namuose kažką, kas bet kokiomis aplinkybėmis gali mane išduoti? O kalbant apie tuos, kurie vis dar galėtų daugumoje aplinkybių Mane išduoti, Aš, prieš priimdamas kitus sprendimus, stebėsiu jų elgesį. Tačiau visus, kurie sugeba mane išduoti, nesvarbu kokiomis sąlygomis, aš niekada nepamiršiu; Aš prisiminsiu kiekvieną iš jų savo širdyje ir lauksiu progos atkeršyti už jų blogus darbus. Reikalavimai, kuriuos Aš iškėliau - tai visos tos problemos, kurias jūs turite ištirti savyje. Tikiuosi, jūs galite jas rimtai apsvarstyti ir nesielgti atsainiai su Manimi. Artimiausiu metu Aš patikrinsiu jūsų duotus atsakymus į mano reikalavimus. Iki tol Aš nieko daugiau iš jūsų nereikalausiu ir daugiau jūsų nuoširdžiai neprotinsiu. Vietoj to, Aš pasinaudosiu savo valdžia: tie, kurie turi būti išsaugoti, bus išsaugoti, tiems, kuriems turi būti atlyginta, bus atlyginta, tie, kurie turi būti atiduoti Šėtonui, bus atiduoti Šėtonui, tie, kurie turi būti griežtai nubausti, bus griežtai nubausti, ir tie, kurie turi žūti, bus sunaikinti. Taip daugiau nebus nei vieno, kas trikdytų Mane Mano dienose. Ar tiki Mano žodžiais? Ar tiki pelnytu atpildu? Ar tiki, kad nubausiu visus tuos blogiu apkrėstus, kurie Mane apgaudinėja ir išduoda? Ar viliesi, kad ta diena ateitų kuo greičiau, ar, kad ji ateitų kuo vėliau? Ar esi tas, kuris bijo bausmės, ar tas, kuris mieliau Man priešintųsi, nors tai reikštų ištverti bausmę? Kai ta diena ateis, kaip tu įsivaizduoji, ar gyvensi džiaugsmo ir juoko apsupty, ar verksi ir grieši dantimis? Kokių pasekmių viliesi sulaukti? Ar kada nors esi rimtai svarstęs, ar tikrai tiki Manimi šimtu procentų, ar šimtu procentų Manimi abejoji? Ar kada nors kruopščiai apgalvojai, kokių pasekmių ir rezultatų tavo veiksmai ir elgesys gali tau atnešti? Ar stipriai viliesi, kad visi Mano žodžiai bus su laiku įvykdyti, ar bijai, kad jie bus su laiku įvykdyti? Jei tikiesi, kad Aš greitai iškeliausiu savo žodžių vykdyti, kaip turėtumei elgtis su savo žodžiais ir veiksmais? Jei netiki Mano išvykimu ir nelauki, kad visi Mano žodžiai bus įvykdyti nedelsiant, kodėl apskritai tiki Manimi? Ar tu tikrai žinai, kodėl Manimi seki? Jei vien dėl to, kad plėstum savo akiratį, prašau, nereikia dėl to vargti. Jei sieki būti palaimintas ir išvengti ateinančios nelaimės, kodėl nesirūpini savo elgesiu? Kodėl nepaklausi savęs, ar gali patenkinti Mano reikalavimus? Kodėl taip pat nepaklausi savęs, ar esi vertas paveldėti būsimus palaiminimus?