Kiekvienas jūsų gyvenimo poelgis ir veiksmas rodo, jog jums kasdien reikia išgirsti Mano žodžių ištrauką, kuri jus įkvėptų, nes jums jų trūksta, o jūsų žinios ir gebėjimas juos suprasti yra per menki. Savo kasdieniame gyvenime jūs gyvenate tokioj atmosferoj ir aplinkoj, kurioje nėra tiesos ar sveiko proto. Jums trūksta išgyvenimo išteklių ir jūs neturite pagrindo pažinti Manęs ar tiesos. Jūsų tikėjimas yra paremtas tik miglotu ir abstrakčiu tikėjimu arba itin dogmatiškomis žiniomis ir religiniais ritualais. Aš kasdien stebiu jūsų veiksmus, nagrinėdamas jūsų ketinimus ir jūsų blogio vaisius, tačiau niekada neradau nė vieno žmogaus, kuris iš tikrųjų padėtų savo širdį ir dvasią ant Mano niekada nepajudinto aukuro. Todėl nenoriu veltui išlieti visų Savo žodžių, kuriuos noriu ištarti tokiai žmonijai; vieninteliai planai Mano širdyje yra skirti Mano neužbaigtam darbui ir tiems žmonijos nariams, kuriuos dar turiu išgelbėti. Nepaisant to, noriu, kad visi, kurie seka Manimi, gautų Mano išgelbėjimą ir tiesas, kurias Mano žodis suteikia žmogui. Tikiuosi, kad vieną dieną, užmerkęs akis, išvysi karalystę, kurios oras bus kupinas aromatų ir pro kurią tekės gyvo vandens upės, o ne niūrų, šaltą pasaulį, kurio dangų dengia tamsūs debesys ir kuriame niekada nenutyla staugimo garsai.

Kiekvieną dieną kiekvieno žmogaus poelgiai ir mintys yra stebimi Vienatinio akių ir tuo pat metu ruošia jo paties rytojų. Tai kelias, kuriuo privalo eiti visi gyvieji; tai kelias, kurį Aš iš anksto visiems numačiau ir kurio niekas negali išvengti ar būti nuo jo atleistas. Mano ištartų žodžių yra nesuskaičiuojama galybė, o atliktų darbų – neišmatuojama daugybė. Kasdien stebiu, kaip kiekvienas žmogus natūraliai atlieka viską, ką turi atlikti, vadovaudamasis savo prigimtimi ir jos raida. Daugelis jau nesąmoningai žengė „teisingu keliu“, kurį nutiesiau tam, kad atskleisčiau skirtingus žmonių tipus. Šių skirtingų tipų žmones jau seniai įkūriau skirtingose aplinkose ir kiekvienas, būdamas savo atitinkamoje vietoje, atskleidžia savo prigimtines savybes. Niekas jų nevaržo ir niekas jų nevilioja. Jie yra visiškai laisvi ir atsiskleidžia natūraliai. Vienintelis juos sulaikantis dalykas yra Mano žodžiai. Todėl vieni žmonės nenoriai skaito Mano žodžius, niekada jų nevykdo ir tai daro tik tam, kad išsisuktų ir išvengtų mirties; tuo tarpu kiti sunkiai ištveria dienas be Mano žodžių, kurie juos veda ir palaiko, todėl jie natūraliai visada brangina Mano žodžius. Bėgant laikui, jie atranda žmogaus gyvenimo paslaptį, žmonijos paskirtį ir buvimo žmogumi vertę. Žmonija tiesiog tokia yra Mano žodžių akivaizdoje, o Aš paprasčiausiai leidžiu viskam vykti sava eiga. Aš nedarau nieko, kas priverstų žmones Mano žodžius laikyti savo egzistencijos pagrindu. Todėl tie, kurie niekada neturėjo sąžinės ir kurių egzistavimas niekada neturėjo jokios vertės, drąsiai atmeta Mano žodžius ir, kurį laiką tyliai stebėję, kaip viskas klostysis, ima daryti ką panorėję. Jie pradeda bjaurėtis tiesa ir viskuo, kas sklinda iš Manęs, o dar labiau bjaurėtis buvimu Mano namuose. Dėl savo likimo ir norėdami išvengti bausmės, šie žmonės, net ir triūsdami, kurį laiką gyvena Mano namuose. Tačiau jų ketinimai ir veiksmai niekada nesikeičia. Tai didina jų troškimą būti palaimintiems, taip pat didina jų troškimą vieną kartą patekti į karalystę ir ten likti amžinai, netgi patekti į amžinąjį dangų. Kuo labiau jie trokšta, kad Mano diena greičiau ateitų, tuo labiau jie jaučia, kad tiesa tapo kliūtimi ir kliuviniu jų kelyje. Jie nekantrauja įžengti į karalystę, kad amžinai mėgautųsi dangaus karalystės palaiminimais, ir visa tai gautų, nesiekdami tiesos, nepriimdami teismo ir bausmės, o svarbiausia – nekeliaklupsčiaudami Mano namuose ir nevykdydami to, ką įsakau. Šie žmonės įžengia į Mano namus ne tam, kad patenkintų savo troškimą ieškoti tiesos, ir ne tam, kad bendradarbiautų Man valdant; jų tikslas yra tiesiog būti tarp tų, kurie ateinančiame amžiuje nebus sunaikinti. Todėl jų širdys niekada nežinojo, kas yra tiesa arba kaip ją priimti. Štai kodėl tokie žmonės niekada nesivadovavo tiesa ir nesuvokė savo sugedimo gylio, o visą laiką gyveno Mano namuose kaip „tarnai“. Jie „kantriai“ laukia, kol ateis Mano diena, ir nenuilsta, blaškomi Mano darbo būdo. Tačiau kad ir kokios didelės būtų jų pastangos ar kad ir kokią kainą jie bemokėtų, niekas niekada nėra jų matęs kenčiančių dėl tiesos arba ką nors dėl Manęs paaukojančių. Savo širdyse jie nekantrauja sulaukti dienos, kai Aš užbaigsiu senąjį amžių, ir nesulaukia, kol sužinos, kokia didelė yra Mano galia ir valdžia. Tačiau vieno dalyko, kurio jie niekada neskubėjo daryti, – tai keisti save ir siekti tiesos. Jie myli tai, kuo Aš bjauriuosi, ir bjaurisi tuo, ką Aš myliu. Jie trokšta to, ko Aš nekenčiu, bet bijo prarasti tai, kuo Aš šlykščiuosi. Jie gyvena šiame blogio kupiname pasaulyje, niekada jo neapkęsdami, tačiau labai bijo, kad Aš jį sunaikinsiu. Nepaisant jų prieštaringų ketinimų, jie myli šį pasaulį, kuriuo Aš bjauriuosi, bet taip pat trokšta, kad Aš jį kuo greičiau sunaikinčiau, kad, kol jie dar nėra palikę tikrojo kelio, išvengtų pražūties ir taptų kito amžiaus šeimininkais. Taip yra todėl, kad jie nemyli tiesos ir bjaurisi viskuo, kas sklinda iš Manęs. Jie gali trumpam tapti „paklusniais žmonėmis“ tam, kad neprarastų palaiminimų, bet jų nekantrus troškimas būti palaimintiems ir jų motyvas, kylantis iš baimės žūti bei patekti į degančios ugnies ežerą, niekada negali būti nuslėpti. Mano dienai artėjant, jų troškimas vis stiprėja. Ir kuo didesnė nelaimė, tuo bejėgiškesni jie tampa, nežinodami, nuo ko pradėti, kad Mane pradžiugintų ir neprarastų palaiminimų, kurių taip seniai troško. Vos tik Mano ranka pradeda savo darbą, tokie žmonės nekantrauja imtis veiksmų ir stoti į priešakines gretas. Jie galvoja tik apie tai, kaip patekti į patį kariuomenės priešakį, labai bijodami, kad Aš jų nepamatysiu. Jie daro ir kalba tai, kas jų manymu yra teisinga, niekada nesuvokdami, kad jų poelgiai ir veiksmai niekada neturėjo nieko bendro su tiesa, ir kad jų poelgiai tik kenkia ir trukdo Mano planui. Jie galbūt įdėjo daug pastangų ir galbūt buvo nuoširdžiai pasiryžę ištverti sunkumus, tačiau niekas, ką jie daro, nėra su Manimi susijęs, nes Aš niekada nemačiau, kad jie elgtųsi vedami gerų ketinimų, o juo labiau nemačiau, kad jie ką nors padėtų ant Mano aukuro. Štai kokius poelgius jie darė Mano akivaizdoj per šiuos daugelį metų.

Iš pradžių norėjau jums suteikti daugiau tiesų, bet dėl jūsų pernelyg šalto ir abejingo požiūrio į tiesą turėjau nuo to susilaikyti; nenoriu, kad Mano širdies kraujas būtų veltui švaistomas, o taip pat nenoriu matyti žmonių, įsikibusių į Mano žodžius, bet visokeriopai Man besipriešinančių, Mane šmeižiančių ir koneveikiančių. Dėl jūsų požiūrio ir jūsų žmogiškumo, Aš jums suteikiu tik nedidelę, bet labai svarbią Savo žodžių dalį, atliekančią Mano bandomojo darbo su žmonija paskirtį. Tik dabar Aš išties įsitikinau, kad Mano priimti sprendimai ir planas atitinka jūsų poreikius, ir dar labiau įsitikinau, kad Mano požiūris į žmoniją yra teisingas. Daugelį metų Mano akivaizdoje trukęs jūsų elgesys Man atsakė į iki šiol neatsakytą klausimą: „Koks yra žmogaus požiūris į tiesą ir tikrąjį Dievą?“ Širdies kraujas, kurį praliejau dėl žmogaus, įrodo Mano meilės žmogui esmę, o žmogaus veiksmai ir poelgiai Mano akivaizdoje įrodo jo neapykantos tiesai ir priešiškumo Man esmę. Aš visada rūpinuosi visais, kurie Manimi seka, tačiau tie, kurie Manimi seka, niekada nesugeba priimti ne tik Mano žodžių, bet ir Mano pasiūlymų. Būtent tai Mane liūdina labiausiai. Niekas niekada nesugebėjo Manęs suprasti, o juo labiau Manęs priimti, nors Mano požiūris yra nuoširdus, o Mano žodžiai švelnūs. Kiekvienas atlieka darbą, kurį jam patikėjau, vadovaudamasis savo ketinimais, nesiekdamas Mano ketinimų, o juo labiau neklausdamas, ko Aš iš jo reikalauju. Jie vis dar tvirtina ištikimai Man tarnaujantys, tuo pat metu prieš Mane maištaudami. Daugelis tiki, kad tiesos, kurios jiems yra nepriimtinos arba kuriomis jie negali vadovautis, nėra tikros tiesos. Tokiems žmonėms Mano tiesos tampa kažkuo, ką reikia paneigti ir atmesti. Tuo pat metu žmonės žodžiais Mane pripažįsta esant Dievu, tačiau taip pat Mane laiko pašaliečiu, neišmanančiu tiesos, kelio ar gyvybės. Niekas nežino šios tiesos: Mano žodžiai yra niekada nekintanti tiesa; Aš esu gyvybės šaltinis žmogui ir vienintelis žmonijos vedlys; Mano žodžių vertė ir prasmė priklauso ne nuo to, ar žmonija juos pripažįsta ir priima, o nuo pačios žodžių esmės; ir net jei nė vienas šioje Žemėje esantis žmogus Mano žodžių nepriimtų, jų vertės ir žmonijai teikiamos pagalbos negalėtų įvertinti joks žmogus. Todėl, susidūrus su daugybe žmonių, kurie maištauja prieš Mano žodžius, juos neigia arba visiškai niekina, Mano požiūris yra tik toks: Tegul Mano įrodymais būna laikas ir faktai, kurie įrodys, jog Mano žodžiai prilygo tiesai, keliui ir gyvybei. Tegul jie įrodo, kad viskas, ką Aš pasakiau, yra teisinga, kad tai yra tai, ką žmogus turėtų turėti, o juo labiau – tai, ką žmogus turėtų priimti. Visiems, kurie Manimi seka, leisiu sužinoti šį faktą: Tie, kurie negali visiškai priimti Mano žodžių, tie, kurie negali vadovautis Mano žodžiais, tie, kurie Mano žodžiuose nesugeba įžvelgti tikslo, ir tie, kurie per Mano žodžius negali gauti išganymo malonės, yra tie, kurie Mano žodžiais yra pasmerkiami, o juo labiau, tie, kurie prarado Mano išganymo malonę, nuo kurių Mano rykštė niekada neatsitrauks.

2003 m. balandžio 16 d.