Tikrovės pažinimas ir nuodugnus Dievo darbo supratimas – abu šie dalykai yra įžvelgiami Jo žodžiuose, ir tik per šiuos žodžius gali įgyti nušvitimą. Todėl turėtum labiau apsiginkluoti Dievo žodžiais. Bendrystėje kalbėk, kaip supranti Dievo žodžius, kad per tavo bendrystę kiti galėtų būti apšviesti ir rastų kelią pirmyn – tai yra praktiškas kelias. Prieš Dievui sukuriant tau aplinką, kiekvienas pirmiausia turi apsiginkluoti Jo žodžiais. Tai yra tai, ką turėtų daryti kiekvienas; tai, kam reikia teikti pirmenybę nedelsiant. Pirmiausia, pasiek tokį lygį, kai žinosi, kaip valgyti ir gerti Dievo žodžius. Jei nežinai, kaip ką nors daryti, ieškok praktikos kelio Jo žodžiuose; jei kažko nesupranti arba susiduri su sunkumais, remkis Jo žodžiais. Tegul Dievo žodžiai būna tavo penas – leisk jiems tau padėti išspręsti tikrus sunkumus ir problemas; taip pat leisk Jo žodžiams tapti tavo pagalba gyvenime. Dėl šių dalykų turėsi pasistengti. Valgydamas ir gerdamas Dievo žodžius, turi pasiekti rezultatų; turi mokėti nuraminti savo širdį Jo akivaizdoje. Susidūręs su kokiais nors klausimais, praktikuokis remdamasis Jo žodžiais, o nesusidūręs su jokiu klausimu, tiesiog rūpinkis Jo žodžių valgymu ir gėrimu. Kartais gali melstis ir apmąstyti Dievo meilę, bendrystėje kalbėti apie tai, kaip supranti Jo žodžius, apšvietimą bei nušvitimą, kuriuos patiri savyje, ir kokias reakcijas patyrei skaitydamas šiuos žodžius. Be to, gali žmonėms parodyti kelią pirmyn. Tai yra praktiška. Visa tai yra daroma tam, kad Dievo žodžiai taptų tavo praktiniu penu.

Kiek valandų per dieną tu iš tikrųjų būni Dievo akivaizdoje? Kiek savo dienos iš tikrųjų skiri Dievui? O kiek skiri kūnui? Visada į Dievą nukreipta širdis yra pirmasis žingsnis žengiant teisingu keliu, kad būtum Jo ištobulintas. Jei gali savo širdį, kūną ir visą savo nuoširdžią meilę skirti Dievui, atnešk juos Jo akivaizdon, būk visiškai Jam paklusnus ir visapusiškai atsižvelk į Jo ketinimus, veik ne dėl kūno, šeimos ir savo paties troškimų, o dėl ​​Dievo namų interesų, visame kame laikydamas Dievo žodžius savo principu ir pagrindu, – taip elgiantis tavo motyvai ir pažiūros taps teisingi, o tu būsi žmogumi, kuris Dievo akivaizdoje sulauks Jo pritarimo. Dievui patinka žmonės, kurie Jam yra besąlygiškai atsidavę; Jam patinka žmonės, kurie geba būti ištikimi tik Jam. Tie, kuriais Dievas bjaurisi, yra tie, kurie yra Jam nenuoširdūs ir prieš Jį maištauja. Jis bjaurisi tais, kurie Juo tiki ir visada nori Juo mėgautis, bet negali Jam visiškai atsiduoti. Jis bjaurisi tais, kurie sako Jį mylintys, bet savo širdyse prieš Jį maištauja; Jis bjaurisi tais, kurie apgaudinėja, vartodami iškalbingus ir įmantrius žodžius. Tie, kurie nėra nuoširdžiai atsidavę Dievui arba kurie nėra iš tikrųjų Jam paklusę, yra iš prigimties nepaprastai maištingi ir pernelyg arogantiški. Ypač tie, kurie negali nuoširdžiai paklusti normaliam, veikiančiam Dievui, yra dar arogantiškesni, ir būtent jie yra pareigingi arkangelo palikuonys. Žmonės, kurie iš tiesų atsiduoda Dievui, Jam pašvenčia visą savo esybę ir stoja Jo akivaizdon – jie gali paklusti visiems Jo žodžiams ir darbui, įgyvendinti Jo žodžius praktikoje ir juos priimti kaip savo egzistencijos pagrindą bei nuoširdžiai Jo žodžiuose ieškoti, kurias jų dalis įgyvendinti praktikoje. Tokie yra žmonės, kurie iš tikrųjų gyvena Dievo akivaizdoje. Jei visa tai tokiu būdu įgyvendinsi praktikoje, tai bus naudinga tavo gyvenimui. Valgydamas ir gerdamas Jo žodžius, gali pažinti savo sugedusius polinkius, taip pat patenkinti savo gyvenimo poreikius ir kompensuoti savo trūkumus, kad pasikeistų tavo gyvenimo būdas. Tai įgyvendins Dievo ketinimus. Jei elgsiesi pagal Dievo reikalavimus ir jei tenkinsi ne kūno, o Jo ketinimus, tuomet būsi įžengęs į Jo žodžių tikrovę. Įžengimas į Dievo žodžių tikrovę reiškia, kad tu gali atlikti savo pareigą ir patenkinti Dievo darbo poreikius. Tik tokius praktinius veiksmus galima vadinti įžengimu į Jo žodžių tikrovę. Jei gebėsi įžengti į šią tikrovę, tuomet gyvensi tiesoje. Tai yra įžengimo į tikrovę pradžia; pirmiausia turi taip praktikuotis ir tik tuomet galėsi įžengti į dar gilesnes tikroves. Apmąstyk, kaip laikytis įsakymų ir kaip būti atsidavusiam Dievo akivaizdoje; nuolat negalvok apie tai, kada galėsi įžengti į karalystę. Jei tavo būdas nepasikeis, tuomet kad ir ką mąstytum, bus beprasmiška! Kad įžengtum į Dievo žodžių tikrovę, pirmiausia turi pasiekti, kad visos tavo idėjos ir mintys būtų skirtos Dievui – tai yra pats minimaliausias reikalavimas.

Šiuo metu daug žmonių patiria išmėginimus ir nesupranta Dievo darbo, bet Aš tau sakau: Jei jo nesupranti, tuomet geriau apie jį nespręsk. Galbūt ateis diena, kai išaiškės visa tiesa, ir tada tu suprasi. Tau būtų naudinga apie tai nespręsti, tačiau tu negali tiesiog pasyviai laukti. Tu turi siekti aktyviai įžengti; tik tuomet būsi tas, kuris iš tikrųjų įžengė. Dėl savo maištingumo žmonės nuolat susidaro sampratas apie veikiantį Dievą. Todėl visiems žmonėms būtina išmokti būti paklusniems, nes veikiantis Dievas yra didžiulis išmėginimas žmonijai. Jei negali išlikti tvirtas, tuomet viskas baigta; jei nesupranti veikiančio Dievo praktiškumo, tuomet negalėsi būti ištobulintas Dievo. Esminis žingsnis, nuo kurio priklauso, ar žmonės galės būti ištobulinti, yra laikomas jų supratimas apie Dievo praktiškumą. Į žemę atėjusio įsikūnijusio Dievo praktiškumas yra išmėginimas kiekvienam žmogui; jei šiuo atžvilgiu sugebėsi išlikti tvirtas, tuomet būsi tuo, kuris pažįsta Dievą ir tuo, kuris išties Jį myli. Jei šiuo atžvilgiu negali išlikti tvirtas, o tiki tik Dvasia ir nesugebi tikėti Dievo praktiškumu, tuomet kad ir kaip gerai tau sektųsi tikėti Dievu, tai bus beprasmiška. Jei negali tikėti matomu Dievu, ar gali tikėti Dievo Dvasia? Ar tik nebandai apgauti Dievo? Tu nesi paklusnus matomam ir apčiuopiamam Dievui, tad ar gali paklusti Dvasiai? Dvasia yra nematoma ir neapčiuopiama, tad kai sakai, kad paklūsti Dievo Dvasiai, argi nešneki nesąmonių? Įsakymų laikymosi esmė yra suprasti veikiantį Dievą. Kai suprasi veikiantį Dievą, gebėsi laikytis įsakymų. Yra du jų laikymosi aspektai: vienas – tvirtai laikytis Jo Dvasios esmės ir Dvasios akivaizdoje gebėti priimti Dvasios tyrinėjimą; kitas – gebėti nuoširdžiai suprasti įsikūnijusį kūną ir nuoširdžiai paklusti. Tiek kūno, tiek Dvasios akivaizdoje, žmogus visada turi turėti širdį, kuri paklustų Dievui ir Jo bijotų. Tik toks žmogus tinkamas būti ištobulintas. Jei supranti veikiančio Dievo praktiškumą – tai yra, jei išlikai tvirtas šiame išmėginime – tuomet tau niekas nebus per sunku.

Kai kurie žmonės sako: „Įsakymų lengva laikytis; tereikia Dievo akivaizdoje teisingai ir pamaldžiai kalbėti, o ne gestikuliuoti; štai kas yra įsakymų laikymasis.“ Ar tai tiesa? Tad jei Dievui už nugaros darai kelis dalykus, kuriais Jam priešiniesi, ar tai laikoma įsakymų laikymųsi? Turite gerai suprasti, ką reiškia laikytis įsakymų. Tai susiję su tuo, ar tu iš tiesų supranti Dievo praktiškumą; jei supranti praktiškumą ir šio išmėginimo metu nesuklumpi bei nepargriūni, tuomet gali būti laikomas turinčių tvirtą liudijimą. Svarus liudijimas Dievui pirmiausia yra susijęs su tuo, ar tu supranti veikiantį Dievą, ir ar gali paklusti šiam asmeniui, kuris yra ne tik paprastas, bet ir normalus, ir paklusti net iki mirties. Jei tokiu paklusimu tu tikrai liudiji Dievą, tai reiškia, kad Dievas tave įgijo. Jei gali paklusti iki mirties ir Jo akivaizdoje nesiskųsti, neteisti, nešmeižti, neturėti jokių sampratų ir jokių paslėptų motyvų, tuomet Dievas tokiu būdu įgis šlovę. Paklusimas paprastam žmogui, į kurį žmonės žiūri iš aukšto, ir gebėjimas paklusti iki mirties be jokių sampratų – tai yra tikras liudijimas. Tikrovė, į kurią Dievas reikalauja žmonių įžengti, yra tokia, kad gebėtum paklusti Jo žodžiams, įgyvendinti juos praktikoje, nusilenkti prieš veikiantį Dievą ir pažinti savo paties sugedimą, atverti Jam savo širdį ir galiausiai būti Jo įgytam šiais Jo žodžiais. Dievas yra pašlovinamas, kai tave užkariauja šie žodžiai padaro tave visiškai paklusnų Jo akivaizdoje; taip Jis sugėdina Šėtoną ir užbaigia Savo darbą. Kai tu neturi jokių sampratų apie įsikūnijusio Dievo praktiškumą, tai yra, kai tu tvirtai atsilaikei per šį išmėginimą, tuomet tu gerai paliudijai. Jei ateis diena, kai tu visiškai suprasi veikiantį Dievą ir galėsi paklusti iki mirties, kaip tai padarė Petras, tuomet tu būsi įgytas ir ištobulintas Dievo. Viskas, ką daro Dievas ir kas neatitinka tavo sampratų, yra išmėginimas tau. Jei Dievo darbas atitiktų tavo sampratas, tau nereikėtų kentėti ar būti išgrynintam. Kadangi Jo darbas yra toks praktiškas ir neatitinka tavo sampratų, jis reikalauja, kad tokių sampratų atsisakytum. Štai kodėl tai yra išmėginimas tau. Būtent dėl Dievo praktiškumo visi žmonės patiria išmėginimų; Jo darbas yra praktiškas, o ne antgamtinis. Visiškai suprasdamas Jo praktiškus žodžius ir Jo praktiškas ištaras, neturėdamas jokių sampratų ir gebėdamas Jį nuoširdžiai mylėti tuo labiau, kuo praktiškesnis yra Jo darbas, tu būsi Jo įgytas. Dievas įgis tuos žmones, kurie pažįsta Dievą; tai yra tuos, kurie supranta Jo praktiškumą. Negana to, jie yra tie, kurie geba paklusti praktiniam Dievo darbui.

Kol Dievas yra kūne, paklusimas, kurio Jis reikalauja iš žmonių, nereiškia vien susilaikymo nuo sprendimų apie Jį arba priešinimosi taip, kaip jie tai įsivaizduoja; veikiau Jis reikalauja, kad žmonės Jo žodžius laikytų savo gyvenimo principu ir egzistencijos pagrindu, kad jie visiškai Jo žodžių esmę įgyvendintų praktiškai ir kad jie visiškai patenkintų Jo ketinimus. Vienas iš aspektų, kuriais įsikūnijęs Dievas reikalauja žmonių Jam paklusti, yra susijęs su Jo žodžių įgyvendinimu praktikoje, o kitas – su gebėjimu paklusti Jo normalumui ir praktiškumui. Abu šie aspektai turi būti besąlygiški. Tie, kurie gali įgyvendinti abu šiuos aspektus, yra visi tie, kurie turi nuoširdžiai Dievą mylinčias širdis. Jie visi yra Dievo įgyti žmonės ir visi jie myli Dievą taip, kaip myli savo pačių gyvenimus. Įsikūnijęs Dievas savo darbe pasižymi normaliu ir praktišku žmogiškumu. Taigi, Jo išorinis normalaus ir praktiško žmogiškumo apvalkalas tampa didžiuliu išmėginimu žmonėms; tai tampa jų didžiausiu sunkumu. Tačiau Dievo normalumo ir praktiškumo negalima išvengti. Jis išbandė viską, kad rastų sprendimą, bet galiausiai negalėjo atsikratyti Savo normalaus žmogiškumo išorinio apvalkalo. Taip nutiko todėl, kad Jis juk yra Dievas, tapęs kūnu, o ne danguje esantis Dvasios Dievas. Jis yra ne žmonėms nematomas Dievas, o Dievas, dėvintis sukurtos esybės apvalkalą. Taigi, atsikratyti Savo normalaus žmogiškumo apvalkalo jokiu būdu nebūtų lengva. Todėl, kad ir kas benutiktų, Jis vis tiek atlieka norimą darbą kaip kūne esantis Dievas. Šis darbas yra normalaus ir veikiančio Dievo išraiška, tad kaip žmonės galėtų jam nepaklusti? Ką gi žmonės gali padaryti dėl to, ką daro Dievas? Jis daro tai, ką nori daryti; kaip Jam tai patinka, taip ir yra. Jei žmonės nepaklūsta, tai kokių kitų protingų planų jie gali turėti? Iki šiol žmones išgelbėti galėjo tik paklusimas; nėra jokios kitos puikios strategijos. Jei Dievas nori išmėginti žmones, ką jie gali dėl to padaryti? Tačiau visa tai nėra dangiškojo Dievo troškimas; tai yra įsikūnijusio Dievo troškimas. Jis nori tai padaryti, todėl joks žmogus to negali pakeisti. Dangiškasis Dievas nesikiša į tai, ką daro įsikūnijęs Dievas, tad ar žmonės neturėtų Jam dar labiau paklusti? Nors Jis yra praktiškas ir normalus, Jis yra ne kas kita, kaip Dievas, tapęs kūnu. Jis vadovaujasi Savo troškimais, darydamas viską, ko nori. Dangiškasis Dievas Jam perdavė visas užduotis; tu turi paklusti viskam, ką Jis daro. Nors Jam būdingas žmogiškumas ir Jis yra visiškai normalus, Jis visa tai sąmoningai surengė, tad kaip žmonės gali į Jį spoksoti išplėtę akis ir rodyti nepritarimą? Jis nori būti normalus, todėl Jis yra normalus. Jis nori gyventi žmogiškume, todėl Jis gyvena žmogiškume. Jis nori gyventi dieviškume, todėl Jis gyvena dieviškume. Žmonės gali į tai žiūrėti kaip tik nori, bet Dievas visada bus Dievu, o žmonės visada bus žmonėmis. Jo esmės negalima paneigti dėl kokios nors smulkmenos lygiai taip pat, kaip negalima Jo išstumti už Dievo „esybės“ ribų dėl vienos smulkmenos. Žmonės turi žmogaus laisvę, o Dievas turi Dievo orumą; šie dalykai vienas kitam netrukdo. Ar žmonės negali suteikti Dievui šiek tiek laisvės? Ar jie negali pakęsti, kad Dievas būtų šiek tiek laisvesnis? Nekelkite Dievui tokių griežtų reikalavimų! Kiekvienas turėtų būti tolerantiškas vienas kitam; argi tuomet viskas neišsispręstų? Ar tuomet vis dar egzistuotų koks nors susvetimėjimas? Jei žmogus negali pakęsti tokio nereikšmingo dalyko, tai kaip jis gali sakyti: „Ministras pirmininkas turi būti plačios širdies“? Kaipgi jį galima vadinti tikru žmogumi? Ne Dievas apsunkina žmonėms reikalus, o žmonės juos apsunkina Dievui. Spręsdami reikalus, jie visada iš musės padaro dramblį. Jie tikrai iš adatos priskaldo vežimą, o to jie tikrai neturėtų daryti! Kai Dievas veikia normaliame ir praktiškame žmogiškume, tai, ką Jis daro, yra ne žmogaus, o Dievo darbas. Tačiau žmonės nemato Jo darbo esmės; jie visada mato tik išorinį Jo žmogiškumo apvalkalą. Jie nematė tokio didingo darbo, o vietoj to matė Jo įprastą ir normalų žmogiškumą ir vis į tai įsikibę laikosi. Kaip tai galima pavadinti paklusimu Dievui? Dangiškasis Dievas dabar „virto“ žemiškuoju Dievu, o žemiškasis Dievas dabar yra dangiškasis Dievas. Nesvarbu, ar Jų išorinė išvaizda yra vienoda, nei kaip tiksliai Jie veikia. Galiausiai, Tas, kuris atlieka paties Dievo darbą, yra pats Dievas. Nori ar nenori, tu privalai paklusti – šiuo klausimu tu neturi pasirinkimo! Dievui žmonės turi paklusti, o žmonės privalo visiškai paklusti Dievui be jokio apsimetinėjimo.

Žmonių grupė, kurią įsikūnijęs Dievas šiandien nori įgyti, yra tie, kurie atitinka Jo ketinimus. Žmonėms tereikia paklusti Jo darbui ir liautis nuolat rūpintis dangiškojo Dievo troškimais, gyvenant neaiškume ir apsunkinant kūniškojo Dievo reikalus. Jam paklusti gali tie, kurie besąlygiškai klauso Jo žodžių ir paklūsta Jo sutvarkymams. Tokie žmonės visiškai nekreipia dėmesio į tai, koks iš tikrųjų galėtų būti dangiškasis Dievas arba kokį darbą dangiškasis Dievas šiuo metu galėtų atlikti su žmogumi; jie visiškai paaukoja savo širdis žemiškajam Dievui ir atiduoda visą savo esybę Jo akivaizdon. Jie niekada nesirūpina savo pačių saugumu ir niekada nesijaudina dėl kūniškojo Dievo normalumo ir praktiškumo. Tie, kurie paklūsta kūniškajam Dievui, gali būti Jo ištobulinti. Tie, kurie tiki dangiškuoju Dievu, nieko negaus. Taip yra todėl, kad žmonėms pažadus ir palaiminimus teikia ne dieviškasis Dievas, o žemiškasis Dievas. Žmonės neturėtų visada laikyti dangiškojo Dievo didžiu, o žemiškojo Dievo – tik paprastu žmogumi; tai neteisinga. Jų dangiškasis dievas yra didis ir nuostabus, pasižymintis puikia išmintimi, tačiau jis visiškai neegzistuoja. Žemiškasis Dievas yra labai paprastas ir nereikšmingas, o kartu labai normalus. Jis nepasižymi išskirtiniu protu ir neatlieka pasaulį sukrečiančių darbų – Jis tiesiog normaliai ir praktiškai dirba ir kalba; Jis nekalba per griaustinį bei nesukelia vėjo ir lietaus. Tačiau Jis yra tikras dangiškojo Dievo įsikūnijimas, ir Jis iš tikrųjų yra Dievas, gyvenantis tarp žmonių. Žmonės neturi laikyti Dievu to, kurį jie geba suprasti ir kuris atitinka jų pačių įsivaizdavimus, arba laikyti Jo didžiu, o to, kurio negali priimti ir visiškai nesugeba įsivaizduoti, laikyti menku. Visa tai kyla iš žmonių maištingumo; visa tai yra žmonijos pasipriešinimo Dievui šaltinis.