Šiandien, siekdami mylėti Dievą ir Jį pažinti, viena vertus, turite ištverti kančią ir apvalymą, o kita vertus, turite sumokėti tam tikrą kainą. Nėra gilesnės pamokos už meilės Dievui pamoką, ir galima sakyti, kad visą savo tikėjimo kelią žmonės mokosi mylėti Dievą. Kitaip tariant, jei tiki Dievą, privalai Jį mylėti. Jei tiki Dievą, bet Jo nemyli, nesieki Jo pažinti ir niekada nesi pamilęs Jo tikra meile, kylančia iš širdies gelmių, tuomet tavo tikėjimas į Dievą yra bergždžias; jei tikėdamas Dievą Jo nemyli, vadinasi, gyveni veltui, o visa tavo būtis yra menkiausia iš visų. Jei per visą savo gyvenimą nė karto nemylėjai Dievo ir nepradžiuginai Jo širdies, kokia gi tuomet tavo gyvenimo prasmė? Ir kokia gi tuomet tavo tikėjimo į Dievą prasmė? Argi tai nėra bergždžios pastangos? Vadinasi, jei žmonės nori tikėti į Dievą ir Jį mylėti, jie privalo sumokėti kainą. Užuot siekę tam tikrų išorinių apraiškų, jie turėtų siekti tikro supratimo savo širdies gelmėje. Jei gali su dideliu užsidegimu giedoti ir šokti, bet negebi tiesos paversti tikrove, argi galima sakyti, kad myli Dievą? Mylėti Dievą reiškia visuose dalykuose ieškoti Dievo ketinimų ir, kad ir kas tau nutiktų, pažvelgti giliai į save, stengiantis suprasti Dievo ketinimus, išsiaiškinti, kokie jie yra konkrečioje situacijoje, ko Dievas iš tavęs reikalauja ir kaip turėtum atliepti Jo valią. Pavyzdžiui, užklupus kančios išbandymui, privalai suvokti, koks yra Dievo sumanymas ir kaip turėtum Jo sumanymo paisyti. Neieškok pasitenkinimo savyje – verčiau savęs išsižadėk. Nieko nėra niekingesnio už kūną. Privalai siekti įtikti Dievui ir atlikti savo pareigą. Jei puoselėsi tokias mintis, Dievas suteiks tau aiškumo šiuo klausimu, o tavo širdis taip pat ras paguodą. Kad ir kas tau nutiktų – didelis ar mažas dalykas, – pirmiausia turi išsižadėti savęs ir laikyti kūniškumą menkiausiu iš visų dalykų. Kuo labiau tenkini kūno norus, tuo labiau jie įsigali; jei šį kartą jam nusileisi, kitą kartą jis reikalaus dar daugiau. Taip ilgainiui vis labiau pamilsti kūną. Kūnas visuomet turi nežabotų troškimų; jis nuolat reikalauja, kad tenkintum jo norus ir pataikautum jam – ar tuo, ką valgai, ar drabužiais, kuriuos dėvi, ar pykčio protrūkiais, ar pataikavimu savo silpnybėms ir tingumui... Kuo labiau tenkini kūno norus, tuo labiau auga jo troškimai ir tuo labiau jam nuolaidžiauji, kol galiausiai jame įsišaknija dar gilesnės klaidingos nuostatos, jis ima maištauti prieš Dievą, aukštinti save ir abejoti Dievo darbu. Kuo labiau tenkini kūno norus, tuo stiprėja kūno silpnybės; tau nuolat atrodys, kad niekas neatsižvelgia į tavo silpnybes, vis manysi, kad Dievas perlenkia lazdą, ir sakysi: „Kaip Dievas gali būti toks griežtas? Kodėl Jis neleidžia žmonėms bent kiek atsikvėpti?“ Kai žmonės tenkina kūno norus ir pernelyg jį lepina, jie patys save pražudo. Jei tu iš tiesų myli Dievą ir netenkini kūno norų, pamatysi, kad visa, ką Dievas daro, yra taip teisinga ir gera, ir kad Jo pasmerkimas dėl tavo maištingumo bei Jo teismas dėl tavo neteisumo yra pagrįsti. Bus momentų, kai Dievas tave drausmins ir auklės, sudarys aplinkybes, kad tave ugdytų, lenkdamas tave prie Savęs, ir tu visuomet jausi, kad visa, ką Dievas daro, yra nuostabu. Tuomet pajusi, kad kančia nėra tokia didelė ir kad Dievas yra toks geras. Jei pataikauji kūno silpnybėms ir sakai, kad Dievas perlenkia lazdą, tu nuolat jausiesi kenčiantis ir prislėgtas bei liksi nesupratęs viso Dievo darbo ir tau atrodys, tarsi Dievas būtų svetimas žmogaus silpnybėms ir kurčias jo vargui. Todėl nuolat jausiesi nelaimingas ir vienišas, tarsi būtum patyręs didžiulę neteisybę, ir tavo lūpose gims priekaištai. Kuo labiau taip pataikauji kūno silpnybėms, tuo labiau tau atrodo, kad Dievas per daug griežtas, kol galiausiai imi neigti Dievo darbą, priešintis Jam ir prisipildai maištingumo. Todėl privalai sukilti prieš savo kūniškumą ir nepataikauti jo norams: „Mano vyras (žmona), vaikai, ateitis, santuoka, šeima – visa tai niekai! Mano širdyje yra tik Dievas. Trokštu įtikti vien Dievui, o ne pataikauti savo kūniškoms užgaidoms.“ Toks turi būti tavo pasiryžimas. Jei visuomet turėsi tokį pasiryžimą, tuomet, kai tiesą paversi tikrove ir išsižadėsi savęs, tai padarysi be didelių pastangų. Pasakojama, kad kartą vienas ūkininkas kelyje pamatė sustingusią nuo šalčio gyvatę. Ūkininkas ją pakėlė, priglaudė prie krūtinės, o gyvatei atsigavus, ji mirtinai jam įkando. Žmogaus kūnas yra tarsi gyvatė: jo prigimtis – kenkti žmogaus gyvenimui. Kūnui visiškai tave užvaldžius, tu prarandi savo gyvenimą. Kūnas yra iš Šėtono. Jame nuolat kyla nežaboti troškimai; jis visada rūpinasi tik savimi, trokšta patogumo ir nori mėgautis patogiu gyvenimu, be jokio nerimo ar skubos jausmo, paskendęs dykinėjime. Jei tenkinsi jo norus iki tam tikros ribos, galiausiai jis tave pasiglemš. Tai reiškia, kad jei šį kartą tenkinsi jo norus, kitą kartą jis vėl reikalaus, kad juos tenkintum. Jis nuolat turi nežabotų troškimų ir kelia vis naujus reikalavimus. Pasinaudodamas tuo, kad pataikauji kūno norams, jis skatina tave dar labiau pamilti kūną ir gyventi jo teikiamais patogumais. O jei niekada jo nenugalėsi, galiausiai save pražudysi. Ar rasi gyvenimą Dievo akivaizdoje ir koks bus tavo galutinis likimas, priklauso nuo to, kaip maištauji prieš kūną. Dievas tave išgelbėjo, išsirinko ir iš anksto paskyrė, tačiau jei šiandien nenori Jo pradžiuginti, nenori praktikuoti tiesos ir nenori maištauti prieš savo kūną iš širdies, kuri iš tiesų myli Dievą, galiausiai pražudysi save ir patirsi didžiules kančias. Jei nuolat pataikausi kūno norams, Šėtonas pamažu tave pasiglemš, palikdamas be gyvenimo ir be Šventosios Dvasios prisilietimo, kol galiausiai tavo vidų apgaubs visiška tamsa. Kai gyvensi tamsoje, būsi Šėtono paimtas į nelaisvę, tavo širdyje nebebus Dievo, ir tuomet imsi neigti Dievo buvimą bei Jį paliksi. Todėl, jei žmonės trokšta mylėti Dievą, jie privalo sumokėti kančios kainą ir kentėti. Nereikia išorinio uolumo ar pastangų, pavyzdžiui, daugiau skaityti ar daugiau darbuotis; verčiau reikia atidėti į šalį tai, kas yra žmogaus viduje: nežabotas mintis, asmeninius interesus, savo planus, išankstinius įsitikinimus ir ketinimus. Toks yra Dievo ketinimas.

Dievo atliekamas žmogaus išorinės prigimties apgenėjimas taip pat yra viena Jo darbo dalių. Jis apgeni žmogaus išorinį, ydingą žmogiškumą – pavyzdžiui, jo gyvenimo būdą ir įpročius, elgesio normas bei papročius, taip pat išorines jo praktikas ir uolumą. Tačiau kai Dievas kviečia žmogų gyventi tiesa ir pakeisti savo nuostatas, pirmiausia apgenimos jo intencijos ir sampratos. Vien tik apgenėti tavo išorinę prigimtį nėra sunku – tai tarsi paprašyti tavęs nevalgyti mėgstamų dalykų, o tai padaryti lengva. Tačiau kalbant apie tavo viduje glūdinčias sampratas, jų atsisakyti nėra lengva. Tam žmonės turi maištauti prieš kūniškumą, sumokėti kainą ir kentėti Dievo akivaizdoje. Ypač tai pasakytina apie žmogaus intencijas. Nuo tos dienos, kai žmogus pradeda tikėti Dievu, jis savyje nešiojasi daugybę klaidingų intencijų. Kol negyveni tiesa, tau atrodo, kad visos tavo intencijos yra teisingos, tačiau, kai tau kas nors nutinka, pamatai, jog tavo viduje slypi daugybė klaidingų intencijų. Todėl, kai Dievas žmones tobulina, Jis leidžia jiems suvokti, kad jų viduje yra daugybė sampratų, trukdančių pažinti Dievą. Kai suvoki, kad tavo intencijos yra klaidingos, ir gebi nebesielgti pagal savo sampratas bei intencijas, bet, kad ir kas tau nutiktų, liudyti Dievą ir nepalūžti, tai įrodo, kad sukilai prieš kūną. O kai maištauji prieš kūną, tavo viduje neišvengiamai sukils kova. Šėtonas mėgins priversti tave juo sekti – skatins tave vadovautis kūno sampratomis ir ginti kūno interesus. Tačiau Dievo žodžiai tave viduje apšvies ir atvers akis. Tuo metu nuo tavęs priklausys, kuo seksi – Dievu ar Šėtonu. Kai Dievas reikalauja, kad žmonės gyventų tiesa, pirmiausia Jis apgeni tai, kas yra žmonių viduje – jų mintis ir sampratas, kurios neatitinka Dievo ketinimų. Šventoji Dvasia paliečia žmonių širdis, jas apšviečia ir atveria akis. Todėl už visko, kas vyksta, slypi kova: kiekvieną kartą, kai žmonės gyvena tiesa arba stengiasi mylėti Dievą, vyksta didžiulė kova ir nors išoriškai gali atrodyti, kad su jų kūnais viskas gerai, žmonių širdžių gelmėse iš tikrųjų vyksta gyvybės ir mirties kova. Tik po šios įnirtingos kovos, po daugybės apmąstymų, paaiškėja, ar bus pasiekta pergalė, ar ištiks pralaimėjimas. Žmogus nebežino, ar jam juoktis, ar verkti. Kadangi daugelis žmonių intencijų yra klaidingos, arba todėl, kad didelė Dievo darbo dalis neatitinka žmogaus sampratų, kiekvieną kartą, kai žmonės gyvena tiesa, už regimojo pasaulio ribų vyksta didžiulė kova. Įgyvendindami šią tiesą, žmonės slapta išlieja nesuskaičiuojamas liūdesio ašaras, kol galiausiai apsisprendžia pradžiuginti Dievą. Būtent dėl šios kovos žmonės patiria kančią ir išgryninimą – tai ir yra tikroji kančia. Kai ši kova tave užklumpa, jei sugebi iš tikrųjų atsistoti Dievo pusėn, gali pradžiuginti Dievą. Gyvenant tiesa neišvengiamai tenka kentėti širdies gelmėse, nes jei žmonių viduje viskas būtų teisinga ir, jiems gyvenant tiesa, Dievui nereikėtų jų tobulinti, nekiltų jokios kovos ir jiems nereikėtų kentėti. Tačiau kadangi žmonių viduje yra daug to, kas netinkama Dievo darbui, ir yra daug maištingos kūno prigimties, žmogus turi giliau įsisavinti maišto prieš kūną pamoką. Būtent tai Dievas vadina kančia, kurią Jis prašė žmogų iškęsti kartu su Juo. Kai susiduri su sunkumais, skubėk melstis Dievui: „Dieve! Trokštu Tave pradžiuginti. Trokštu ištverti didžiausią kančią, kad patenkinčiau Tavo širdį. Kad ir kokios didelės negandos mane užkluptų, vis tiek privalau Tave pradžiuginti. Net jeigu tektų paaukoti savo gyvybę, vis tiek privalau Tave pradžiuginti!“. Turėdamas tokį ryžtą ir taip melsdamasis, galėsi tvirtai išlikti savo liudijime. Kiekvieną kartą, kai žmonės gyvena tiesa, kiekvieną kartą, kai patiria išgryninimą, kiekvieną kartą, kai yra išmėginami ir kai juos aplanko Dievo darbas, jie turi iškęsti didžiulę kančią. Visa tai yra žmonių išmėginimas, todėl kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova. Tai ir yra tikroji kaina, kurią žmonės sumoka. Didesnis Dievo žodžių skaitymas ir daugiau pastangų dėl Dievo darbo taip pat yra tam tikra kaina. Tai yra tai, ką žmonės privalo daryti, jų pareiga ir atsakomybė, kurią jie turi prisiimti. Tačiau žmonės taip pat privalo atsisakyti to, ko jų viduje būtina atsisakyti. Jei tu to nepadarysi, kad ir kokia didelė būtų tavo išorinė kančia, kad ir kiek triūstum, visa tai bus veltui! Kitaip tariant, tik vidiniai tavo pokyčiai lemia, ar tavo išorinė kančia turi vertę. Kai pasikeičia tavo vidinis nusiteikimas ir tu gyveni tiesa, tuomet visa tavo išorinė kančia sulaukia Dievo pritarimo. Tačiau jei tavo vidinis nusiteikimas nepasikeitė, tuomet, kad ir kokią didelę kančią patirtum ar kiek stengtumeisi išoriškai, Dievas tam nepritars. O kančia, kurios Dievas nepripažįsta, yra bevertė. Taigi tai, ar Dievas pritaria tavo sumokėtai kainai, priklauso nuo to, ar tavyje įvyko pokytis, ar gyveni tiesa ir maištauji prieš savo paties intencijas bei sampratas, kad įvykdytum Dievo ketinimus, pažintum Dievą ir būtum Jam ištikimas. Kad ir kiek dėtum pastangų, jei niekada nesimokei maištauti prieš savo intencijas, o siekei tik išorinių darbų ir išorinio uolumo, nekreipdamas dėmesio į savo gyvenimą, tuomet tavo kančia bus buvusi beprasmė. Jei tam tikromis aplinkybėmis nori ką nors pasakyti, tačiau viduje jauti, kad tai nebūtų teisinga, kad tavo žodžiai neugdytų brolių ir seserų, o galėtų juos įžeisti, tuomet jų nesakysi, verčiau pasirinkdamas kentėti savo viduje, nes tokie žodžiai neatitinka Dievo ketinimų. Tuo metu tavo viduje vyks kova, tačiau būsi pasiryžęs kentėti ir atsisakyti to, ko pats trokšti. Būsi pasirengęs iškęsti šią kančią, kad patenkintum Dievą. Nors tavo viduje bus skausmas, tu nenuolaidžiausi kūnui, Dievo širdis bus patenkinta, o tavo širdyje taip pat įsivyraus paguoda. Štai kas iš tiesų reiškia sumokėti kainą, ir būtent tokios kainos trokšta Dievas. Jei taip elgsiesi, Dievas tave tikrai palaimins. Tačiau jei to negali pasiekti, tuomet, kad ir kiek suprastum ar kad ir kaip gerai mokėtum kalbėti, visa tai bus veltui! Jei, eidamas meilės Dievui keliu, tu sugebėsi stoti Dievo pusėn, kai Jis kovoja su Šėtonu, ir nenusigręši į Šėtono pusę, tuomet būsi pasiekęs meilę Dievui ir išsaugojęs tvirtą liudijimą.

Kiekvienas Dievo darbo atliekamo žmonėms, žingsnis išoriškai atrodo kaip žmonių tarpusavio sąveika – tarsi visa tai būtų kilę iš žmonių sumanymų ar jų keliamų trikdžių. Tačiau už kiekvieno darbo etapo ir kiekvieno įvykio Šėtono metamas iššūkis Dievo akivaizdoje, todėl žmonės privalo tvirtai laikytis savo liudijimo Dievui. Pavyzdžiui, kai buvo išmėgintas Jobas, už viso to Šėtonas lažinosi su Dievu, o Jobui teko susidurti su žmonių veiksmais ir jų keliamais trikdžiais. Už kiekvieno Dievo jumyse atliekamo darbo etapo slypi Šėtono lažybos su Dievu – už viso to vyksta kova. Pavyzdžiui, jei esi nusistatęs prieš savo brolius ir seseris, tau kyla noras pasakyti tam tikrus žodžius – žodžius, kurie, ir tu tai jauti, nepatinka Dievui. Tačiau jei jų nepasakai, viduje jauti nerimą, ir būtent tą akimirką tavo viduje prasideda kova: „Sakyti ar nesakyti?“ Štai kas yra ta kova. Taigi, visur, su kuo tik susiduri, vyksta kova. Kai tavo viduje vyksta kova, Dievas tavyje veikia per tavo tikras pastangas ir tikrą kentėjimą. Galiausiai tu sugebi šį dalyką palikti nuošalyje, o tavo pyktis natūraliai užgęsta. Tai taip pat yra tavo bendradarbiavimo su Dievu vaisius. Visa, ką žmonės daro, reikalauja tam tikros jų širdies aukos. Be tikro kentėjimo jie negali pradžiuginti Dievo; jie nė iš tolo neįtinka Dievui ir tik švaistosi tuščiais šūkiais! Ar tokie tušti šūkiai gali patenkinti Dievo lūkesčius? Kai Dievas ir Šėtonas kovoja dvasiniame pasaulyje, kaip tu turėtum pradžiuginti Dievą ir kaip tvirtai turėtum laikytis savo liudijimo Jam? Turėtum žinoti, kad visa, kas tau nutinka, yra didelis išmėginimas ir metas, kai Dievui reikia, kad tu tvirtai Jį liudytumei. Nors išoriškai šie dalykai gali atrodyti nereikšmingi, jiems įvykus paaiškėja, ar tu iš tiesų myli Dievą. Jei taip elgsiesi, galėsi tvirtai laikytis savo liudijimo Jam. O jei tu nesistengei mylėti Dievo, tai rodo, kad nesi žmogus, kuris gyvena tiesa, kad tavyje nėra tiesos ir nėra gyvybės, kad esi tik pelai! Kad ir kas nutiktų žmonėms, Dievui reikia, kad jie tvirtai laikytųsi savo liudijimo Jam. Nors šiuo metu tavo gyvenime nevyksta nieko didingo ir tu neliudiji didžių dalykų, kiekviena tavo kasdienio gyvenimo smulkmena liudija apie Dievą. Jei sugebėsi pelnyti savo brolių ir seserų, savo šeimos narių ir visų aplinkinių susižavėjimą; jei vieną dieną netikintieji ims žavėtis viskuo, ką darai, ir matys, kad visa, ką daro Dievas, yra nuostabu, tai ir bus tavo liudijimas. Nors tau stinga įžvalgos ir tavo dvasinis pajėgumas menkas, Dievas, tave ištobulindamas, leidžia tau pradžiuginti Jį ir atsižvelgti į Jo ketinimus, parodydamas kitiems, kokį didį darbą Jis atliko žmonėse, kurių gebėjimai buvo patys menkiausi. Kai žmonės pažįsta Dievą, tampa nugalėtojais prieš Šėtoną ir išlieka labai ištikimi Dievui, nieko nėra tvirtesnio už šią žmonių grupę – ir tai yra didžiausias liudijimas. Nors nesugebi atlikti didžių darbų, tu gali pradžiuginti Dievą. Kiti negali atsisakyti savo sampratų, bet tu gali; kiti savo tikrojoje patirtyje negali liudyti Dievo, bet tu gali savo tikruoju dvasiniu ūgiu ir savo darbais atsidėkoti Dievui už Jo meilę ir tvirtai Jį paliudyti. Tik tai galima laikyti tikra meile Dievui. Jei to nepajėgi, tu neliudiji nei savo šeimos nariams, nei savo broliams ir seserims, nei pasaulio žmonėms. Jei negali liudyti Šėtono akivaizdoje, jis iš tavęs šaipysis, laikys tave pajuokos objektu ir žais su tavimi, dažnai tampys tave už nosies ir sumaišys tau protą. Ateityje tavęs gali laukti dideli išmėginimai. Tačiau jei šiandien myli Dievą iš visos širdies ir, kad ir kokie dideli išmėginimai tavęs lauktų ateityje, kad ir kas tau nutiktų, tu sugebi tvirtai laikytis savo liudijimo ir pradžiuginti Dievą, tuomet tavo širdis ras paguodą, ir tu nebijosi jokių išmėginimų, kad ir kokie dideli jie būtų. Jūs negalite matyti, kas nutiks ateityje; jūs galite tik pradžiuginti Dievą šiandienos aplinkybėmis. Jūs nepajėgiate atlikti jokių didžių darbų – verčiau sutelkite dėmesį į tai, kad patenkintumėte Dievą tikrajame gyvenime išgyvendami Jo žodžius, ir tvirtai bei galingai liudykite Jį, taip užtraukdami gėdą Šėtonui. Nors tavo kūnas nebus gavęs to, ko geidžia ir kentės, tu patenkinsi Dievą ir užtrauksi gėdą Šėtonui. Jei visuomet taip elgsiesi, Dievas atvers tau kelią. Kai vieną dieną ateis didelis išmėginimas, kiti suklups, o tu vis tiek sugebėsi tvirtai laikytis: dėl kainos, kurią sumokėjai, Dievas tave saugos, kad galėtum tvirtai stovėti ir nesuklupti. Jei įprastai gebi tiesą paversti tikrove ir nuoširdžia, Dievą mylinčia širdimi pradžiuginti Dievą, tuomet Dievas tikrai tave saugos būsimų išmėginimų metu. Nors esi kvailas, menko dvasinio ūgio ir menkų gebėjimų, Dievas nebus tau šališkas. Viskas priklauso nuo to, ar tavo ketinimai yra teisingi. Tarkime, kad šiandien sugebi pradžiuginti Dievą – esi reiklus sau net ir smulkiausiuose dalykuose, viskuo sieki pradžiuginti Dievą – turi nuoširdžią, Dievą mylinčią širdį, visa širdimi atsiduodi Dievui, ir, nors yra dalykų, kurių negali aiškiai suprasti, tu gali stoti prieš Dievą, kad išgrynintum savo ketinimus ir ieškotum Dievo valios, ir darai viska, kad pradžiugintum Dievą. Ir nors tavo broliai ir seserys gali tave atstumti, tavo širdis patenkina Dievą, o tu nesivaikai kūno malonumų. Jei visuomet taip elgsiesi, būsi apsaugotas, kai tave užgrius dideli išmėginimai.

Į kokią žmogaus vidinę būseną yra nukreipti išmėginimai? Jie nukreipti į maištingą žmogaus prigimtį, kuri neleidžia jam pradžiuginti Dievo. Žmonėse yra daug netyrumo ir daug veidmainystės, todėl Dievas juos išmėgina, siekdamas apvalyti. Tačiau jei šiandien sugebi pradžiuginti Dievą, tuomet būsimi išmėginimai taps tavo ištobulinimu. O jei šiandien nesugebi pradžiuginti Dievo, būsimi išmėginimai taps tau pagunda, ir tu pats to nesuvokdamas suklupsi. Tuomet jau būsi bejėgis, nes nepajėgsi neatsilikti nuo Dievo darbo ir neturėsi tikro dvasinio ūgio. Todėl, jei ateityje nori sugebėti tvirtai laikytis, geriau patenkinti Dievą ir sekti Jį iki pat galo, šiandien privalai padėti tvirtą pamatą. Tu privalai pradžiuginti Dievą, visame kame vykdydamas tiesą ir atsižvelgdamas į Jo ketinimus. Jei visuomet taip elgsiesi, tavyje bus padėtas tvirtas pamatas, o Dievas pažadins tavyje Jį mylinčią širdį ir suteiks tau tikėjimą. Vieną dieną, kai iš tiesų tave užklups išmėginimas, gali patirti skausmą, jaustis prislėgtas ir kentėti tokį didžiulį sielvartą, tarsi būtum miręs. Tačiau tavo Dievą mylinti širdis nepasikeis – ji taps dar gilesnė. Tokie yra Dievo palaiminimai. Jei šiandien su paklusnia širdimi gebi priimti visa, ką Dievas sako ir daro, tu tikrai būsi Dievo palaimintas ir tapsi žmogumi, gavusiu Jo palaiminimus ir pažadus. O jei šiandien to nedarai, vieną dieną atėjus išmėginimams neturėsi nei tikėjimo, nei Dievą mylinčios širdies. Tuomet išmėginimas virs pagunda – pateksi į Šėtono pagundos pinkles ir nebeturėsi jokios išeities. Šiandien, susidūręs su nedideliu išmėginimu, galbūt sugebi tvirtai laikytis, tačiau tai dar nereiškia, kad sugebėsi tvirtai laikytis ir tada, kai vieną dieną susidursi su dideliu išmėginimu. Kai kurie žmonės yra pernelyg patenkinti savimi ir mano, kad jau beveik pasiekė tobulumą. Jei tokiomis akimirkomis nežengi gilyn ir lieki patenkintas savimi, tau grės pavojus. Šiandien, kol Dievas nevykdo didesnių išmėginimų darbo, tau gali atrodyti, kad visais atžvilgiais laikaisi neblogai. Tačiau kai Dievas tave išmėgins, suprasi, kad tau labai daug ko trūksta, nes tavo dvasinis ūgis per menkas ir tu nepajėgi ištverti didelių išmėginimų. Jei ir toliau liksi toks, koks esi, ir pasitenkinsi tuo, nebesieksi aukščiau, tuomet, atėjus išmėginimams, suklupsi. Jūs turėtumėte dažnai įvertinti, koks menkas yra jūsų dvasinis ūgis; tik taip galėsite daryti pažangą. Jei tik išmėginimų metu pamatai, kad tavo dvasinis ūgis toks menkas, kad tavo valia tokia silpna, kad tavyje per mažai tiesos ir kad esi nepasirengęs Dievo ketinimams įvykdyti – jei visa tai suvoki tik tada, bus jau per vėlu.

Jei nepažįsti Dievo būdo, išmėginimų metu neišvengiamai suklupsi, nes nesupranti, kaip Dievas ištobulina žmones, kokiomis priemonėmis Jis juos ištobulina. Todėl, kai tave užklups Dievo išmėginimai ir jie neatitiks tavo sampratų, tu nepajėgsi išlikti tvirtas. Tikroji Dievo meilė yra visa Jo prigimtis. Kai visas Dievo būdas atsiskleidžia žmogui, ką tai reiškia jo kūnui? Kai žmonėms atsiskleidžia Dievo teisioji prigimtis, jų kūnas neišvengiamai patiria dideles kančias. Jei šios kančios nepatiri, Dievas negali tavęs ištobulinti, ir tu negalėsi atiduoti Dievui tikros meilės. Jei Dievas tave ištobulina, Jis būtinai tau atskleis visą Savo prigimtį. Nuo pat sukūrimo iki šios dienos Dievas niekada nebuvo atskleidęs žmogui visos Savo prigimties. Tačiau paskutinėmis dienomis Jis ją atskleidžia tai žmonių grupei, kurią iš anksto paskyrė ir išsirinko. Ištobulindamas žmones, Jis atskleidžia Savo prigimtį ir per ją padaro tobulą žmonių grupę. Tokia yra tikroji Dievo meilė žmonėms. Kad patirtų tikrąją Dievo meilę, žmonės turi iškęsti didžiules kančias ir sumokėti didelę kainą. Tik tada jie galės tapti Dievo nuosavybe ir pagaliau sugebėti atsakyti Dievui tikra meile, ir tik tada Dievo širdis bus nuraminta. Jei žmonės trokšta būti Dievo ištobulinti, jei jie nori vykdyti Jo valią ir visiškai paaukoti Dievui savo tikrąją meilę, jie privalo patirti daugybę kančių ir daugybę aplinkybių keliamų išmėginimų, ir taip patirti kančias, prilygstančias buvimui ant mirties slenksčio. Galiausiai tai priverčia juos atiduoti Dievui savo tikrąją širdį. Ar žmogus iš tikrųjų myli Dievą, atsiskleidžia kentėjimų ir apvalymo metu. Žmonių meilę Dievas apvalo tik per kentėjimus ir išgryninimą.