Jei nori būti tinkamas Dievo naudojimui, privalai pažinti Dievo darbą, privalai pažinti Jo anksčiau atliktą darbą (Senajame ir Naujajame Testamentuose), ir juo labiau privalai pažinti Jo šiandienos darbą; kitaip tariant, turi pažinti tris Dievo darbo etapus, atliktus per 6 000 metų. Jei tavęs paprašytų skelbti evangeliją, negalėtum to padaryti nepažindamas Dievo darbo. Kažkas gali tavęs paklausti: „Kokia yra Biblijos esmė? Kokia yra Senojo Testamento esmė? Ką reiškia Jėzaus atliktas darbas ir Jo tuomet ištarti žodžiai? Ką jūsų Dievas sako apie šiuos dalykus?“ Jei negalėsi jiems papasakoti tikrosios Biblijos atsiradimo istorijos, jų neįtikinsi. Tuo metu Jėzus daug kalbėjo apie Senąjį Testamentą su Savo mokiniais. Viskas, ką jie skaitė, buvo iš Senojo Testamento; Naujasis Testamentas buvo parašytas tik praėjus keliems dešimtmečiams po Jėzaus nukryžiavimo. Skelbdami evangeliją, jūs turėtumėte iš esmės suvokti tikrąją Biblijos atsiradimo istoriją ir Dievo darbą Izraelyje, tai yra Jahvės atliktą darbą, ir taip pat suprasti Jėzaus atliktą darbą. Tai yra visiems žmonėms labiausiai rūpimi klausimai, o tikrosios tų dviejų darbo etapų istorijos jie nėra girdėję. Skelbiant evangeliją, pirmiausia atidėkite kalbas apie šiandienį Šventosios Dvasios darbą. Šis darbo etapas jiems yra nepasiekiamas, nes jūs siekiate aukščiausio iš visų pažinimo –Dievo pažinimo ir Šventosios Dvasios darbo pažinimo, už kuriuos nėra nieko aukštesnio. Jei iš pradžių kalbėsi apie aukštus dalykus, jiems tai bus per sunku, nes niekas nėra patyręs tokio Šventosios Dvasios veikimo; tai neturi precedento, ir žmonėms nelengva tai priimti. Jų patirtys – tai seni praeities dalykai, kuriuose retkarčiais pasireiškia Šventosios Dvasios veikimas. Jų patirtys nėra susijusios su dabartiniu Šventosios Dvasios veikimu ar dabartiniais Dievo ketinimais. Jie vis dar elgiasi pagal senąją praktiką – be jokios naujos šviesos ir jokių naujovių.

Jėzaus amžiuje Šventoji Dvasia daugiausia veikė Jėzuje. Tie, kurie tarnavo Jahvei vilkėdami kunigų rūbus šventykloje, darė tai visiškai atsidavę, ir juose taip pat taip pat veikė Šventoji Dvasia. Tiesiog jie nesugebėjo suvokti dabartinių Dievo ketinimų – jie tiesiog liko ištikimi Jahvei pagal senąją praktiką, bet neturėjo naujų nurodymų. Jėzus atėjo ir atnešė naują darbą, tačiau tie, kurie tarnavo šventykloje, neturėjo nei naujų nurodymų, nei naujo darbo. Tarnaudami šventykloje, jie tegalėjo išlaikyti senąsias praktikas, o nepalikdami šventyklos – jie tiesiog buvo nepajėgūs patirti naujo įžengimo. Jėzus atnešė naująjį darbą, ir Jėzus nėjo į šventyklą atlikti Savo darbo. Jis Savo darbą atliko tik už šventyklos ribų, nes Dievo darbo aprėptis jau seniai buvo pasikeitusi, ir Jis nebedirbo šventykloje. Kai žmogus tarnavo Dievui ten, tai tik padėjo išlaikyti esamą padėtį ir negalėjo atnešti jokio naujo darbo. Panašiai ir šiandienos religingi žmonės vis dar garbina Bibliją. Jei jiems skelbsi evangeliją, jie prie tavęs kabinėsis dėl Biblijos žodžių ir ras daug įrodymų, tave priblokšdami ir palikdami be žado; tada jie priklijuos tau etiketę, manydami, kad tavo tikėjimas yra miglotas. Jie sakys: „Tu net nežinai Biblijos, Dievo žodžio, tad kaip gali sakyti, kad tiki Dievą?“ Tada jie žvelgs į tave iš aukšto ir taip pat sakys: „Kadangi Tas, kurį jūs tikite, yra Dievas, kodėl Jis jums nepasako, kas iš tikrųjų yra Senasis ir Naujasis Testamentai? Kadangi Jis atnešė Savo šlovę iš Izraelio į Rytus, kodėl Jis nežino Izraelyje atlikto darbo? Kodėl Jis nežino Jėzaus darbo? Jei jūs nežinote, tai įrodo, kad jums nebuvo pasakyta; kadangi Jis yra antrasis Jėzaus įsikūnijimas, kaip Jis galėtų šito nežinoti? Jėzus žinojo Jahvės atliktą darbą; kaip Jis galėjo jo nežinoti?“ Atėjus laikui, jie visi užduos tau tokius klausimus. Jų galvos pilnos tokių dalykų; kaip jie galėtų nepaklausti? Tie iš jūsų, kurie yra šioje srovėje, nesutelkiate dėmesio į Bibliją, nes jūs žengėte koja kojon su kiekvienu šiandien Dievo atliekamu darbo žingsniu, jūs savo akimis matėte kiekvieną darbo žingsnį, ir jūs aiškiai regėjote tris darbo etapus, todėl jums teko padėti Bibliją į šalį ir nustoti ją tyrinėti. Bet jie negali jos netyrinėti, nes jie nepažįsta šio nuoseklaus darbo. Kai kurie žmonės paklaus: „Kuo skiriasi įsikūnijusio Dievo atliktas darbas nuo praeities pranašų ir apaštalų darbo? Dovydas buvo vadinamas viešpačiu, o Jėzus - Viešpačiu; nors jie atliko skirtingus darbus, jie buvo vadinami taip pat. Pasakyk man, kodėl jų tapatybės buvo skirtingos? Tai, ką matė Jonas, buvo regėjimas, taip pat atėjęs iš Šventosios Dvasios, ir jis galėjo ištarti žodžius, kuriuos Šventoji Dvasia ketino pasakyti; kodėl Jono tapatybė skyrėsi nuo Jėzaus tapatybės?“ Jėzaus ištarti žodžiai galėjo visiškai atstovauti Dievui, ir jie visiškai atstovavo Dievo darbui. Tai, ką matė Jonas, buvo regėjimas, ir jis nepajėgė visiškai atstovauti Dievo darbui. Kodėl Jonas, Petras ir Paulius ištarė daug žodžių, kaip ir Jėzus, tačiau jų tapatybė skyrėsi nuo Jėzaus? Iš esmės taip yra todėl, kad jų atlikti darbai skyrėsi. Jėzus atstovavo Dievo Dvasiai ir tai buvo tiesiogiai veikianti Dievo Dvasia. Jis atliko naujojo amžiaus darbą, darbą, kurio niekas anksčiau nebuvo atlikęs. Jis atvėrė naują kelią, Jis atstovavo Jahvei ir Pačiam Dievui, o tuo tarpu Petras, Paulius ir Dovydas- nesvarbu, kaip jie buvo vadinami- atstovavo tik sukurtosios būtybės tapatybei ir buvo siųsti Jėzaus arba Jahvės. Todėl, nesvarbu, kiek daug darbo jie atliko, nesvarbu, kokius didžius stebuklus jie padarė, jie vis tiek tebuvo sukurtosios būtybės, nepajėgios atstovauti Dievo Dvasiai. Jie dirbo Dievo vardu arba Dievo siuntimu; be to, jie dirbo Jėzaus ar Jahvės pradėtuose amžiuose ir neatliko jokio kito darbo. Šiaip ar taip, jie tebuvo sukurtosios būtybės. Senajame Testamente daug pranašų pranašavo arba rašė pranašysčių knygas. Niekas nesakė, kad jie buvo Dievas, bet vos tik Jėzus pradėjo dirbti, Dievo Dvasia paliudijo Jį esant Dievu. Kodėl taip yra? Dabar jau turėtum tai žinoti! Anksčiau apaštalai ir pranašai rašė įvairius laiškus ir skelbė daug pranašysčių. Vėliau žmonės atrinko kai kuriuos iš jų ir įtraukė į Bibliją, o kai kurie buvo prarasti. Kadangi yra žmonių, teigiančių, kad viskas, ką jie kalbėjo, kilo iš Šventosios Dvasios, kodėl vieni jų laikomi gerais, o kiti – blogais? Ir kodėl vieni buvo atrinkti, o kiti ne? Jei tai iš tiesų būtų Šventosios Dvasios ištarti žodžiai, ar žmonėms reikėtų juos atrinkinėti? Kodėl pasakojimai apie Jėzaus ištartus žodžius ir Jo atliktą darbą kiekvienoje iš keturių Evangelijų skiriasi? Argi tai ne tų, kurie juos užrašė, kaltė? Kai kurie žmonės klaus: „Kadangi Pauliaus ir kitų Naujojo Testamento autorių parašyti laiškai ir jų atliktas darbas iš dalies kilo iš žmogaus valios ir turėjo žmogaus sampratų priemaišų, tai ar nėra žmogiškų priemaišų žodžiuose, kuriuos Tu (Dieve) šiandien kalbi? Ar tikrai juose nėra jokių žmogaus sampratų?“ Šis Dievo atliekamo darbo etapas visiškai skiriasi nuo to, kurį atliko Paulius ir daugelis apaštalų bei pranašų. Skiriasi ne tik tapatybė, bet, svarbiausia, skiriasi atliekamas darbas. Po to, kai Paulius buvo parblokštas ir parpuolė priešais Viešpatį, Šventoji Dvasia vedė jį į darbą, ir jis tapo tuo, kuris buvo pasiųstas. Todėl jis rašė laiškus bažnyčioms, ir visi šie laiškai tęsė Jėzaus mokymus. Paulius buvo Viešpaties pasiųstas dirbti Viešpaties Jėzaus vardu, bet kai atėjo Pats Dievas, Jis nedirbo jokiu vardu ir Savo darbe neatstovavo niekam kitam, tik Dievo Dvasiai. Dievas atėjo atlikti Savo darbo tiesiogiai: Jis nebuvo žmogaus ištobulintas, ir Jo darbas nebuvo atliekamas remiantis jokio žmogaus mokymais. Šiame darbo etape Dievas neveda pasakodamas apie Savo asmeninę patirtį, bet atlieka Savo darbą tiesiogiai, pagal tai, ką Jis turi. Pavyzdžiui, tarnų išmėginimas, baudimo laikas, mirties išmėginimas, meilės Dievui laikas... Tai yra darbas, kuris niekada anksčiau nebuvo atliktas, ir tai yra dabartinio amžiaus darbas, o ne žmogaus patirtis. Kurie iš Mano ištartų žodžių yra žmogaus patirtis? Argi jie visi nekyla tiesiogiai iš Dvasios ir argi jie nėra išreikšti Dvasios? Tiesiog tavo kalibras toks menkas, kad nepajėgi įžvelgti tiesos! Mano minimas praktinis gyvenimo kelias yra skirtas rodyti kelią, ir apie jį dar niekas niekada nėra kalbėjęs, niekas niekada nėra šiuo keliu žengęs ir niekas nėra pažinęs šios tikrovės. Prieš Man ištariant šiuos žodžius, jų dar niekas niekada nebuvo sakęs. Niekas niekada nekalbėjo apie tokią patirtį ir nepasakojo tokių smulkmenų, ir juo labiau niekas niekada nebuvo nurodęs tokių būsenų, kad visa tai atsiskleistų. Niekas niekada nevedė keliu, kuriuo Aš šiandien vedu, ir jei žmogus vestų - naujo kelio nebūtų. Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie Paulių ir Petrą. Prieš Jėzui parodant kelią, jie neturėjo savo asmeninės patirties. Tik po to, kai Jėzus parodė kelią, jie patyrė tai, kas rėmėsi Jėzaus ištartais žodžiais ir Jo parodytu keliu; iš to jie įgijo daug patirties ir parašė laiškus. Taigi žmogaus patirtis nėra tas pats, kas Dievo darbas, o Dievo darbas nėra tas pats, kas žmogaus sampratos ar žmogaus patirtimi pagrįstas pažinimas. Aš ne kartą sakiau, kad šiandien vedu nauju keliu ir atlieku naują darbą, o Mano darbas bei ištaros skiriasi nuo Jono ir visų kitų pranašų. Nėra taip, kad pirma įgyčiau patirties, o tada apie jas jums kalbėčiau– taip tikrai nėra. Jei taip būtų, argi tai nebūtų jūsų jau seniai užlaikę? Praeityje žinios, apie kurias daugelis kalbėjo, taip pat buvo didingos, bet visi jų žodžiai rėmėsi tik vadinamosiomis dvasinėmis asmenybėmis. Jie nerodė kelio, bet rėmėsi savo patirtimi, ir tuo, ką buvo matę, ir savo žiniomis. Kai kas kilo iš jų sampratų, o kai kas – iš jų apibendrintos patirties. Šiandien Mano darbo pobūdis visiškai skiriasi nuo jų. Aš niekada nebuvau kitų vedamas ir nesutikau būti kitų tobulinamas. Be to, visa tai, ką kalbėjau ir kuo dalijausi bendrystėje, skiriasi nuo bet ko kito ir niekada niekieno kito nebuvo pasakyta. Šiandien, nesvarbu, kas esate, jūsų darbas atliekamas remiantis Mano sakomais žodžiais. Be šių ištarų ir darbo, kas sugebėtų patirti visa tai (tarnų išmėginimą, baudimo laiką...) ir kas galėtų kalbėti apie tokį pažinimą? Ar tikrai nesugebi to įžvelgti? Nesvarbu, koks tai darbo etapas, kai tik Mano žodžiai ištariami, jūs pradedate būti bendrystėje pagal Mano žodžius ir dirbti pagal juos, ir tai nėratoks kelias, apie kurį kuris nors iš jūsų būtų pagalvojęs. Nuėjęs taip toli, vis dar nesugebi įžvelgti tokio aiškaus ir paprasto klausimo? Tai nėra žmogaus sugalvotas kelias ir jis nesiremia jokia dvasine asmenybe. Tai naujas kelias, ir netgi daugelis pasenusių Jėzaus ištartų žodžių neteko galios. Tai, ką kalbu, yra naujos epochos atvėrimo darbas, ir tai yra visiškai savarankiškas ir išskirtinis darbas; darbas, kurį atlieku, ir žodžiai, kuriuos kalbu, yra visiškai nauji. Argi tai nėra naujas šiandienos darbas? Jėzaus darbas taip pat buvo toks. Jo darbas taip pat skyrėsi nuo šventykloje esančių žmonių darbo, taip pat jis skyrėsi nuo fariziejų darbo ir niekuo nebuvo panašus į visos Izraelio tautos atliekamą darbą. Tai pamatę, žmonės negalėjo apsispręsti: „Ar tai tikrai Dievo darbas?“ Jėzus nesilaikė Jahvės įstatymo; kai Jis atėjo pabarti ir pamokyti žmogaus, viskas, ką Jis kalbėjo, buvo nauja ir skyrėsi nuo to, ką kalbėjo senovės šventieji ir Senojo Testamento pranašai, todėl žmonės jautėsi neužtikrinti. Būtent dėl to taip sunku su žmogumi susikalbėti. Prieš pradedant šį naują darbo etapą, kelias, kuriuo dauguma jūsų ėjo, buvo praktikuoti ir įžengti remiantis tų ankstesnių dvasinių asmenybių padėtu pagrindu. Tačiau šiandien darbas, kurį Aš atlieku, yra visiškai kitoks, todėl jūs negalite nuspręsti, ar jis yra teisingas, ar ne. Man nerūpi, kokiu keliu ėjai anksčiau, ir Man neįdomu, kieno „maistą“ valgei ar ką laikei savo „tėvu“. Kadangi Aš atėjau ir atnešiau naują darbą, kad vesčiau žmogų, visi, kurie seka Manimi, privalo daryti tai, ką sakau. Nesvarbu, iš kokios galingos „šeimos“ esi kilęs, privalai sekti Manimi, neturi elgtis pagal savo ankstesnes praktikas, tavo „įtėvis“ turėtų pasitraukti, o tu turėtum stoti priešais savo Dievą ir ieškoti savo teisėtos dalies. Visa tavo esybė yra Mano rankose, ir neturėtum aklai per daug pasitikėti savo „įtėviu“ - jis negali tavęs visiškai valdyti. Šiandienos darbas yra visiškai savarankiškas ir išskirtinis darbas. Akivaizdu, kad visa, ką šiandien sakau, nėra grindžiama praeities pamatu - tai nauja pradžia. Jei sakai, kad tai sukurta žmogaus rankomis, vadinasi, esi toks aklas, kad tavęs nebeįmanoma išgelbėti!

Izaijas, Ezechielis, Mozė, Dovydas, Abraomas ir Danielius buvo Izraelio išrinktosios tautos lyderiai arba pranašai. Kodėl jie nebuvo vadinami Dievu? Kodėl Šventoji Dvasia jų neliudijo? Kodėl Šventoji Dvasia paliudijo Jėzų, kai tik Jis pradėjo Savo darbą ir pradėjo kalbėti Savo žodžius? Ir kodėl Šventoji Dvasia neliudijo kitų? Visi jie, vyrai iš kūno ir kraujo, buvo vadinami „viešpačiu“. Nesvarbu, kaip jie buvo vadinami, jų darbas atspindi jų būtį ir esmę, o jų būtis ir esmė atspindi jų tapatybei. Jų esmė slypi ne jų kreipiniuose; o tame, ką jie išreiškė ir kuo jie gyveno. Senajame Testamente nebuvo nieko neįprasto būti vadinamam viešpačiu, žmogų galima buvo vadinti įvairiai, tačiau jo esmė ir prigimtinė tapatybė buvo nekintamos. Argi tarp tų netikrų kristų, netikrų pranašų ir klaidintojų nėra ir tokių, kurie vadinami „Dievu“? Kodėl gi jie nėra Dievas? Todėl, kad jie nepajėgūs atlikti Dievo darbo. Iš esmės jie yra žmonės, žmonių klaidintojai, o ne Dievas, todėl jie neturi Dievo tapatybės. Argi Dovydas dvylikoje genčių taip pat nebuvo vadinamas viešpačiu? Jėzus taip pat buvo vadinamas Viešpačiu; kodėl tik Jėzus buvo vadinamas įsikūnijusiu Dievu? Argi Jeremijas taip pat nebuvo vadinamas „žmogaus sūnumi“? Ir argi Jėzus nebuvo vadinamas žmogaus Sūnumi? Kodėl Jėzus galėjo būti nukryžiuotas Dievo vardu? Ar ne todėl, kad Jo esmė buvo kitokia? Ar ne todėl, kad Jo atliktas darbas buvo kitoks? Ar titulas turi reikšmės? Nors Jėzus taip pat buvo vadinamas žmogaus Sūnumi, Jis buvo pirmasis Dievo įsikūnijimas, Jis atėjo perimti valdžią ir užbaigti atpirkimo darbą. Tai įrodo, kad Jėzaus tapatybė ir esmė skyrėsi nuo kitų, kurie taip pat buvo vadinami žmogaus sūnumi. Šiandien kas iš jūsų drįstų teigti, kad visi žodžiai, ištarti žmonių, kuriais naudojosi Šventoji Dvasia, atsirado iš Šventosios Dvasios? Ar kas nors išdrįstų tai teigti? Jei jau taip sakai, tai kodėl Ezros pranašysčių knyga buvo atmesta, ir kodėl taip pat buvo pasielgta su tų senovės šventųjų bei pranašų knygomis? Jei visi jie kilo iš Šventosios Dvasios, kodėl drįstate daryti tokius savavališkus pasirinkimus? Ar tu turi teisę pasirinkti Šventosios Dvasios darbą? Daug istorijų iš Izraelio taip pat buvo atmestos. O jei tu tiki, kad visi šie praeities raštai atsirado iš Šventosios Dvasios, tuomet kodėl kai kurios knygos buvo atmestos? Jei jos visos atsirado iš Šventosios Dvasios, jos visi turėjo būti išsaugotos ir išsiųstos bažnyčių broliams ir seserims skaityti, o ne savavališkai pasirenkamos ar atmetamos žmogaus valia – tik tai būtų teisinga. Sakyti, kad Pauliaus ir Jono patirtis persipynė su jų asmeninėmis įžvalgomis, nereiškia, kad jų patirtinis supratimas kilo iš Šėtono, bet tik tai, kad jie turėjo dalykų, kilusių iš jų asmeninės patirties ir įžvalgų. Jų žinios buvo pagrįstos jų tuometinės faktinės patirties aplinkybėmis. Kas galėtų užtikrintai teigti, kad visa tai kilo iš Šventosios Dvasios? Jei visos Keturios Evangelijos kilo iš Šventosios Dvasios, tuomet kodėl Matas, Morkus, Lukas ir Jonas kiekvienas skirtingai kalbėjo apie Jėzaus darbą? Jei jūs tuo netikite, pažiūrėkite į Biblijos pasakojimus apie tai, kaip Petras tris kartus išsižadėjo Viešpaties: jie visi skirtingi, ir kiekvienas turi savo ypatumų. Daugelis neišmanančiųjų sako: „Įsikūnijęs Dievas taip pat yra žmogus, tad ar Jo tariami žodžiai gali visiškai kilti iš Šventosios Dvasios? Jei Pauliaus ir Jono žodžiai buvo persipynę su žmogaus valia, ar tikrai Jo tariamuose žodžiuose nėra žmogaus valios priemaišų?“ Taip kalbantys žmonės yra akli ir neišmanantys! Atidžiai perskaitykite Keturias Evangelijas: kiekvienas pasakojimas apie tai, ką Jėzus sakė ir darė, iš tiesų skiriasi priklausomai nuo autoriaus, juk kiekvienas jų turėjo savą požiūrį. Jei visa tai, ką parašė šių knygų autoriai, kilo iš Šventosios Dvasios, tuomet viskas turėtų būti vienoda ir nuoseklu. Kodėl tuomet yra neatitikimų? Argi žmogus nėra neįtikėtinai kvailas, kad to nemato? Jei tavęs paprašytų liudyti Dievą, kokį liudijimą galėtum pateikti? Ar galėtum liudyti Dievą turėdamas tokį supratimą? Jei kiti tavęs paklaustų: „Jei Jono ir Luko užrašuose buvo žmogaus valios priemaišų, tai ar jūsų Dievo ištarti žodžiai nėra persipynę su žmogaus valia?“, ar sugebėtum pateikti aiškų atsakymą? Lukas ir Matas, išgirdę Jėzaus žodžius ir pamatę Jėzaus darbą, kalbėjo remdamiesi savo pačių žiniomis, tarsi prisimindami ir smulkiai aprašydami kai kuriuos Jėzaus atlikto darbo faktus. Ar gali pasakyti, kad jų žinias visiškai atskleidė Šventoji Dvasia? Už Biblijos ribų buvo daug dvasinių asmenybių, turėjusių aukštesnių žinių nei jie, tad kodėl jų žodžių neperėmė vėlesnės kartos? Argi jų taip pat nenaudojo Šventoji Dvasia? Žinokite, kad darbas, kurį atlieku šiandien, nėra skirtas papildyti Jėzaus darbą Mano įžvalgomis, nei laikyti Jėzaus darbą fonu, kad vėliau pasidalinčiau Mano paties žiniomis. Kokį darbą Jėzus atliko tuo metu? Ir kokį darbą Aš atlieku šiandien? Tai, ką Aš darau ir sakau, neturi precedento. Kelias, kuriuo einu šiandien, niekada nebuvo pramintas, juo niekada nežengė praeities amžių ir kartų žmonės. Šiandien jis yra nutiestas, ir argi tai nėra Dvasios darbas? Nors tai ir buvo Šventosios Dvasios darbas, visi praeities lyderiai atliko savo darbą remdamiesi kitų padėtu pamatu; tačiau Paties Dievo darbas yra kitoks. Jėzaus darbo etapas buvo toks pat: Jis atvėrė naują kelią. Atėjęs Jis skelbė dangaus karalystės evangeliją ir sakė, kad žmogus turi atgailauti ir išpažinti nuodėmes. Jėzui baigus Savo darbą, Petras, Paulius ir kiti pradėjo tęsti Jėzaus darbą. Jėzų prikalus prie kryžiaus ir Jam įžengus į dangų, Dvasia juos pasiuntė skelbti kryžiaus kelią. Nors Pauliaus žodžiai buvo didingi, jie taip pat rėmėsi Jėzaus žodžių padėtu pamatu, pavyzdžiui, apie kantrybę, meilę, kentėjimą, galvos dengimą, krikštą ar kitus nurodymus, kurių reikėjo laikytis. Visa tai buvo ištarta remiantis Jėzaus žodžių pamatu. Jie nebuvo pajėgūs atverti naujo kelio, nes jie visi buvo Dievo naudoti žmonės.

Tuo metu Jėzus kalbėdamas ir dirbdamas nesilaikė nurodymų; Jis neatliko Savo darbo pagal Senojo Testamento įstatymo darbą. Jis buvo atliekamas pagal darbą, kuris turėjo būti atliktas Malonės amžiuje. Jis veikė pagal Savo atneštą darbą, pagal Savo paties planą ir pagal Savo tarnystę; Jis nedirbo pagal Senojo Testamento įstatymą. Jis nieko nevykdė pagal Senojo Testamento įstatymą, ir Jis atėjo dirbti ne tam, kad išpildytų pranašų žodžius. Kiekvienas Dievo darbo etapas nebuvo atliekamas specialiai tam, kad išpildytų senovės pranašų pranašystes, ir Jis atėjo ne tam, kad laikytųsi nurodymų ar sąmoningai įgyvendintų senovės pranašų pranašystes. Vis dėlto Jo veiksmai nesugriovė senovės pranašų pranašysčių ir nesutrikdė darbo, kurį Jis buvo atlikęs anksčiau. Išskirtinis Jo darbo bruožas buvo ne kokių nors nurodymų laikymasis, o verčiau to darbo, kurį Jis pats turėjo atlikti, darymas. Jis nebuvo pranašas ar regėtojas, bet vykdytojas, kuris faktiškai atėjo atlikti darbo, kurį turėjo atlikti, pradėti Savo naujos epochos ir vykdyti Savo naujo darbo. Žinoma, Jėzui atėjus atlikti Savo darbo, Jis taip pat išpildė daug žodžių, kuriuos Senajame Testamente ištarė senovės pranašai. Taip pat ir šiandienos darbas išpildė Senojo Testamento senovės pranašų pranašystes. Tiesiog Aš nesiremiu tuo „senuoju almanachu“, štai ir viskas, nes turiu atlikti daugiau darbo ir turiu jums pasakyti daugiau žodžių, o abu šie dalykai yra kur kas svarbesni nei Biblijos ištraukų aiškinimas, ir todėl, kad toks darbas jums neturi didelės reikšmės ar vertės, ir negali jums padėti ar jūsų pakeisti. Aš atliksiu naują darbą ne tam, kad išpildyčiau kokią nors Biblijos ištrauką. Jei Dievas atėjo į žemę tik tam, kad išpildytų Biblijos senovės pranašų žodžius, tai kas yra didesnis – įsikūnijęs Dievas ar tie senovės pranašai? Juk ar pranašai vadovauja Dievui, ar Dievas vadovauja pranašams? Kaip tu aiškini šiuos žodžius?

Pradžioje, kai Jėzus dar nebuvo oficialiai pradėjęs eiti Savo tarnystės, kaip ir Juo sekę mokiniai, kartais Jis taip pat dalyvaudavo susirinkimuose, giedodavo giesmes, šlovindavo ir skaitydavo Senąjį Testamentą šventykloje. Po to, kai Jis buvo pakrikštytas ir iškilo, Dvasia oficialiai „nusileido ant Jo“ ir pradėjo dirbti, atskleisdama Jo tapatybę ir tarnystę, kurios Jis turėjo imtis. Prieš tai niekas nežinojo Jo tapatybės, ir, išskyrus Mariją, net Jonas jos nežinojo. Jėzui buvo dvidešimt devyneri, kai Jis buvo pakrikštytas. Pasibaigus Jo krikštui, atsivėrė dangus ir balsas tarė: „Šis yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ Kai Jėzus buvo pakrikštytas, Šventoji Dvasia pradėjo Jį taip liudyti. Prieš krikštą, būdamas dvidešimt devynerių metų amžiaus, Jis gyveno normalaus žmogaus gyvenimą: valgė, kada reikėjo, miegojo ir rengėsi įprastai, ir Jis niekuo nesiskyrė nuo kitų, nors, žinoma, tai buvo matoma tik kūniškomis žmogaus akimis. Kartais ir Jis būdavo silpnas, ir kartais Jis taip pat negalėjo visko permatyti, visai kaip parašyta Biblijoje: Jo išmintis augo kartu su Jo amžiumi. Šie žodžiai tik parodo, kad Jis turėjo paprastą ir normalų žmogiškumą, ir kad Jis nebuvo ypač kitoks nei kiti normalūs žmonės. Jis taip pat užaugo kaip normalus žmogus, ir Jame nebuvo nieko ypatingo. Vis dėlto Jis buvo Dievo globojamas ir saugomas. Po krikšto Jis patyrė gundymus, po kurių pradėjo eiti Savo tarnystę ir dirbti, bei įgijo galią, išmintį ir valdžią. Tai nereiškia, kad Šventoji Dvasia nedirbo Jame prieš Jo krikštą, ar kad Jos nebuvo Jo viduje. Iki Jo krikšto Šventoji Dvasia taip pat gyveno Jame, bet dar nebuvo oficialiai pradėjusi dirbti, nes yra ribos, kada Dievas atlieka Savo darbą, be to, normalūs žmonės turi normalų augimo procesą. Šventoji Dvasia visada gyveno Jame. Kai Jėzus gimė, Jis skyrėsi nuo kitų, ir pasirodė aušrinė žvaigždė; prieš Jam gimstant, angelas pasirodė Juozapui sapne ir pasakė jam, kad Marija pagimdys kūdikį, ir kad tas vaikas pradėtas iš Šventosios Dvasios. Po Jėzaus krikšto Šventoji Dvasia pradėjo Savo darbą, bet tai nereiškė, kad Šventoji Dvasia tik tuomet nusileido ant Jėzaus pirmą kartą. Pasakymas, kad Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileido ant Jo, reiškia oficialią Jo tarnystės pradžią. Dievo Dvasia buvo Jame ir anksčiau, tačiau Jis dar nebuvo pradėjęs dirbti, nes dar nebuvo atėjęs laikas, o Dvasia nepradėjo dirbti neapgalvotai. Dvasia paliudijo Jį per krikštą. Kai Jis išniro iš vandens, Dvasia pradėjo oficialiai Jame dirbti, o tai reiškė, kad įsikūnijęs Dievo kūnas pradės vykdyti Savo tarnystę ir pradės atpirkimo darbą, tai yra oficialiai prasidės Malonės amžius. Taigi, Dievo darbui yra savas laikas, nesvarbu, kokį darbą Jis atlieka. Po krikšto Jėzuje neįvyko jokių ypatingų pokyčių; Jis vis dar buvo tame pačiame kūne. Tiesiog Jis pradėjo Savo darbą ir atskleidė Savo tapatybę, ir Jis buvo kupinas valdžios bei galios. Šiuo atžvilgiu Jis skyrėsi nuo to, koks buvo anksčiau. Jo tapatybė buvo kitokia, o tai reiškia, kad įvyko reikšmingas Jo statuso pokytis; tai buvo Šventosios Dvasios liudijimas ir tai nebuvo žmogaus rankų darbas. Pradžioje žmonės nežinojo, ir jie šiek tiek sužinojo tik tada, kai Šventoji Dvasia taip paliudijo Jėzų. Jei Jėzus būtų atlikęs didelį darbą prieš Šventajai Dvasiai Jį paliudijant, bet nebūtų buvę Paties Dievo liudijimo, tuomet, nesvarbu, koks didis būtų buvęs Jo darbas, žmonės niekada nebūtų sužinoję Jo tapatybės, nes žmogaus akis nebūtų pajėgusi to pamatyti. Šventosios Dvasios liudijimo žingsnis buvo visiškai būtinas, kitaip niekas nebūtų galėjęs atpažinti Jo kaip įsikūnijusio Dievo. Jei po to, kai Šventoji Dvasia Jį paliudijo, Jėzus būtų tęsęs darbą lygiai taip pat, be jokių pokyčių, tuomet tai nebūtų turėję tokio poveikio. Tai taip pat iš esmės atskleidžia Šventosios Dvasios veikimo aspektą. Po to, kai Šventoji Dvasia paliudijo Jėzų, Šventoji Dvasia turėjo pasirodyti, kad tu aiškiai pamatytum, jog Jis buvo Dievas, kad Jame buvo Dievo Dvasia ir kad Dievo liudijimas nebuvo klaidingas. Tai galėjo įrodyti, kad Dvasios liudijimas buvo teisingas. Jei Jo darbas prieš ir po Šventosios Dvasios liudijimo būtų buvęs toks pat, tuomet Jo įsikūnijusi tarnystė ir Šventosios Dvasios darbas nebūtų buvę akcentuojami; tokiu atveju žmogus nebūtų pajėgęs atpažinti Šventosios Dvasios darbo, nes nebūtų buvę aiškaus skirtumo. Po paliudijimo Šventoji Dvasia turėjo palaikyti šį liudijimą, todėl Ji turėjo apreikšti Savo išmintį ir valdžią Jėzuje, o tai skyrėsi nuo praėjusių laikų. Žinoma, tai nebuvo krikšto poveikis – krikštas tėra ceremonija – tiesiog krikštas buvo būdas parodyti, kad atėjo laikas vykdyti Jo tarnystę. Toks darbas buvo skirtas tam, kad būtų aiškiai parodyta didžiulė Dievo galia, kad būtų aiškiai parodytas Šventosios Dvasios liudijimas, ir Šventoji Dvasia prisiėmė atsakomybę už šį liudijimą iki pat pabaigos. Prieš pradėdamas Savo tarnystę, Jėzus taip pat klausėsi pamokslų, sakė pamokslus ir įvairiose vietose skelbė evangeliją. Jis neatliko jokio didelio darbo, nes dar nebuvo atėjęs laikas Jam vykdyti Savo tarnystės, ir taip pat todėl, kad pats Dievas nuolankiai slėpėsi kūne ir nedirbo jokio darbo, kol tam neatėjo tinkamas laikas. Iki krikšto Jis nedirbo dėl dviejų priežasčių: pirma, todėl, kad Šventoji Dvasia nebuvo oficialiai „nužengusi ant Jo“, kad Jis galėtų dirbti (tai yra, Šventoji Dvasia nebuvo suteikusi Jėzui galios ir valdžios atlikti tokį darbą), ir net jei Jis būtų žinojęs Savo paties tapatybę, Jėzus nebūtų pajėgęs atlikti darbo, kurį turėjo atlikti vėliau, ir būtų turėjęs laukti iki Savo krikšto dienos. Tai buvo Dievo laikas, ir niekas negalėjo tam prieštarauti, net pats Jėzus; Jis negalėjo sutrikdyti Savo Paties darbo. Žinoma, tai buvo Dievo nuolankumas, taip pat ir Dievo darbo tvarkingumas; jei Dievo Dvasia neveiktų, niekas negalėtų atlikti Jo darbo. Antra, iki krikšto Jis buvo tiesiog labai paprastas ir eilinis žmogus, niekuo nesiskyręs nuo kitų normalių ir įprastų žmonių; tai yra vienas iš aspektų, rodančių, kad įsikūnijęs Dievas nebuvo antgamtinis. Įsikūnijęs Dievas neprieštaravo Dievo Dvasios planams; Jis dirbo tvarkingai ir labai normaliai. Tik po krikšto Jo darbas įgijo valdžią ir galią. Tai reiškia, kad nors Jis buvo įsikūnijęs Dievas, Jis neatliko jokių antgamtinių veiksmų ir augo taip pat, kaip ir kiti normalūs žmonės. Jei Jėzus jau būtų žinojęs Savo tapatybę, būtų atlikęs didį darbą visoje šalyje iki Savo krikšto ir būtų išsiskyręs iš normalių žmonių, rodydamas savo išskirtinumą, tuomet ne tik Jonui būtų buvę neįmanoma atlikti savo darbo, bet ir Dievas nebūtų galėjęs pradėti kito Savo darbo etapo. Tai būtų įrodę, kad tai, ką padarė Dievas, buvo klaidinga, ir žmogui būtų atrodę, kad Dievo Dvasia ir įsikūnijęs Dievo kūnas kyla ne iš to paties šaltinio. Taigi Biblijoje aprašytas Jėzaus darbas yra darbas, kuris buvo atliktas po Jo krikšto, darbas, kuris buvo atliktas per trejus metus. Biblijoje neaprašyta, ką Jis darė iki krikšto, nes iki jo Jis neatliko šio darbo. Jis tebuvo paprastas žmogus ir atstovavo paprastam žmogui; prieš Jėzui pradedant vykdyti Savo tarnystę, Jis niekuo nesiskyrė nuo normalių žmonių, ir kiti nematė Jame jokio skirtumo. Tik kai Jėzui sukako dvidešimt devyneri, Jis sužinojo, kad atėjo užbaigti Dievo darbo etapą; anksčiau Jis Pats to nežinojo, nes Dievo atliekamas darbas nebuvo antgamtinis. Kai būdamas dvylikos Jis dalyvavo susirinkime sinagogoje, Marija Jo ieškojo, ir Jis ištarė tik vieną sakinį, lygiai taip, kaip tai bet kuris kitas vaikas: „Motina! Argi nežinai, kad Mano Tėvo valia Man turi būti svarbiausia?“ Žinoma, kadangi Jis buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, ar Jėzus negalėjo būti kažkuo ypatingas? Bet Jo ypatingumas nereiškė, kad Jis buvo antgamtinis, o tik tai, kad Jis Dievą mylėjo labiau nei bet kuris kitas mažas vaikas. Nors išoriškai Jis buvo žmogus, Jo esmė vis dėlto buvo ypatinga ir kitokia nei kitų. Tačiau tik po krikšto Jis iš tiesų pajuto Šventosios Dvasios veikimą Jame, pajuto, kad Jis yra Pats Dievas. Tik sulaukęs trisdešimt trejų metų Jis iš tiesų suprato, kad Šventoji Dvasia ketina per Jį įvykdyti nukryžiavimo darbą. Būdamas trisdešimt dvejų, Jis sužinojo kai kuriuos paslėptus faktus, lygiai taip, kaip parašyta Mato evangelijoje: „Simonas Petras atsakė: ‚Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus‘“ (Mato 16, 16), ir „Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti Savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mato 16, 21). Jis iš anksto nežinojo, kokį darbą turės atlikti, bet sužinojo tam tikru metu. Jis ne viską žinojo vos gimęs; Šventoji Dvasia Jame veikė palaipsniui, ir šis darbas buvo procesas. Jei nuo pat pradžių Jis būtų žinojęs, kad yra Dievas, ir Kristus, ir įsikūnijęs žmogaus Sūnus, kad Jis turėjo atlikti nukryžiavimo darbą, tai kodėl Jis nedirbo anksčiau? Kodėl tik papasakojęs Savo mokiniams apie Savo tarnystę Jėzus pajuto liūdesį ir nuoširdžiai dėl to meldėsi? Kodėl Jis suprato daugelį dalykų, kurių anksčiau nesuprato, tik po to, kai Jonas atvėrė Jam kelią ir Jį pakrikštijo? Tai įrodo, kad tai buvo kūne įsikūnijusio Dievo darbas, todėl Jam reikėjo pereiti procesą, kad Jis suprastų ir pasiektų,, nes Jis buvo įsikūnijęs Dievo kūnas, kurio darbas skyrėsi nuo to darbo, kurį tiesiogiai atliko Dvasia.

Kiekvienas Dievo darbo etapas vyksta viena ir ta pačia srove, todėl Dievo šešių tūkstančių metų valdymo plane po kiekvieno etapo glaudžiai sekė kitas, nuo pasaulio sukūrimo iki pat šių dienų. Jei nebūtų kam nutiesti kelio, nebūtų ir kam sekti paskui; kadangi yra sekančiųjų paskui, vadinasi, yra ir tiesiančiųjų kelią. Taip darbas buvo perduodamas etapas po etapos, kiekvienam etapui tęsiant ankstesnįjį. Jei nebūtų kam atverti kelio, būtų buvę neįmanoma pradėti darbo ir Dievas neturėtų jokių priemonių Savo darbui tęsti. Nė vienas etapas netrikdo kito, jie nuosekliai eina vienas po kito, sudarydami srovę; visa tai daro ta pati Dvasia. Tačiau nesvarbu, ar kažkas atveria kelią, ar tęsia kito darbą, tai nenulemia jų tapatybės. Argi tai netiesa? Jonas atvėrė kelią, o Jėzus tęsė jo darbą, tad ar tai įrodo, kad Jėzaus tapatybė yra žemesnė nei Jono? Jahvė atliko Savo darbą prieš Jėzų, tad argi gali teigti, kad Jahvė yra aukštesnis už Jėzų? Nesvarbu, ar jie nutiesė kelią, ar tęsė kitų darbą; svarbiausia yra jų darbo esmė ir tapatybė, kuriai jie atstovauja. Argi tai netiesa? Kadangi Dievas ketino dirbti tarp žmonių, Jis turėjo išugdyti žmones, kurie galėtų tiesti kelią. Jonui tik pradėjus pamokslauti, jis sakė: „Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus.“ „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ Taip jis kalbėjo nuo pat pradžių, ir kodėl jis galėjo ištarti šiuos žodžius? Pagal šių žodžių ištarimo eiliškumą, pirmasis dangaus karalystės evangeliją paskelbė Jonas, o Jėzus kalbėjo po jo. Pagal žmogaus sampratas, būtent Jonas atvėrė naują kelią, ir todėl, žinoma, Jonas buvo didesnis už Jėzų. Tačiau Jonas nesakė, kad jis yra Kristus, ir Dievas nepaliudijo jo kaip mylimojo Dievo Sūnaus, o tik panaudojo jį tam, kad atvertų ir paruoštų kelią Viešpačiui. Jis nutiesė kelią Jėzui, bet negalėjo veikti Jėzaus vardu. Visą žmogaus darbą taip pat palaikė Šventoji Dvasia.

Senojo Testamento amžiuje Jahvė rodė kelią, o Jahvės darbas atspindėjo visą Senojo Testamento amžių ir visą Izraelyje atliktą darbą. Mozė tik tęsė šį darbą žemėje, ir jo darbas laikomas žmogaus suteiktu bendradarbiavimu. Tuo metu kalbėjo Jahvė, šaukdamas Mozę; ir Jis iškėlė Mozę tarp Izraelio žmonių bei nurodė jam nuvesti juos į dykumą ir toliau – į Kanaaną. Tai nebuvo paties Mozės darbas, bet darbas, kuriam asmeniškai vadovavo Jahvė, todėl Mozės negalima vadinti Dievu. Mozė taip pat užrašė įstatymą, bet šį įstatymą Jahvė asmeniškai nurodė. Tiesiog Jis leido Mozei jį išreikšti. Jėzus taip pat paskelbė įsakymus, ir Jis panaikino Senojo Testamento įstatymą bei nustatė naujojo amžiaus įsakymus. Kodėl Jėzus yra pats Dievas? Todėl, kad Mozės darbas ir Jėzaus darbas nėra tapatūs. Tuo metu Mozės atliktas darbas neatspindėjo amžiaus ir neatvėrė naujo kelio; Jahvė rodė kelią ir vadovavo Mozės darbui, o Mozė tebuvo Dievo naudojamas asmuo. Kai atėjo Jėzus, Jonas jau buvo atlikęs kelio tiesimo darbo etapą ir pradėjęs skelbti dangaus karalystės evangeliją (Šventoji Dvasia buvo tai pradėjusi). Kai Jėzus atėjo, Jis tiesiogiai atliko Savo paties darbą, bet tarp Jo ir Mozės darbo buvo didžiulis skirtumas. Izaijas taip pat išsakė daug pranašysčių, bet kodėl jis nebuvo Pats Dievas? Jėzus neskelbė tiek daug pranašysčių, tačiau kodėl Jis buvo Pats Dievas? Niekas nedrįso pasakyti, kad tuo metu visas Jėzaus darbas buvo atliktas Šventosios Dvasios, kaip ir niekas nedrįso sakyti, kad jis visas kilo iš žmogaus valios, ar kad jis visas buvo Paties Dievo darbas. Žmogus neturėjo galimybės analizuoti tokių dalykų. Galima sakyti, kad Izaijo atliktas darbas ir jo išsakytos pranašystės – visa tai kilo iš Šventosios Dvasios; jos nekilo tiesiogiai iš paties Izaijo, bet buvo Jahvės įkvėpimai. Jėzus neatliko labai daug darbo ir nepasakė daug žodžių, taip pat Jis neišsakė daug pranašysčių. Žmogui Jo pamokslai neatrodė itin iškilūs, ir vis dėl to Jis buvo Pats Dievas, ir žmogui tai yra nepaaiškinama. Niekas niekada netikėjo Jonu, Izaiju ar Dovydu, niekas niekada jų nevadino Dievu, Dovydu Dievu ar Jonu Dievu; niekas niekada taip nekalbėjo, ir tik Jėzus vienintelis buvo pavadintas Kristumi. Šis skirstymas yra atliktas pagal Dievo liudijimą, Jo atliktą darbą ir Jo vykdytą tarnystę. Kalbant apie didžiuosius Biblijos vyrus – Abraomą, Dovydą, Jozuę, Danielių, Izaiją, Joną ir Jėzų – iš jų atlikto darbo gali spręsti, kas yra Pats Dievas, kokie žmonės yra pranašai, o kokie – apaštalai. Kas yra Dievo naudojamas, o kas yra Pats Dievas, atskiriama ir nustatoma pagal jų atlikto darbo esmę bei pobūdį. Jei nesugebi įžvelgti skirtumo, tai įrodo, kad nežinai, ką reiškia tikėti Dievą. Jėzus yra Dievas, nes Jis pasakė tiek daug žodžių ir atliko tiek daug darbų, ir ypač parodė daugybę stebuklų. Taip pat ir Jonas atliko daug darbo bei pasakė daug žodžių, kaip ir Mozė; kodėl jie nebuvo vadinami Dievu? Adomą tiesiogiai sukūrė Dievas; kodėl jis nebuvo vadinamas Dievu, o tik sukurtąja būtybe? Jei kas nors tau sako: „Šiandien Dievas atliko tiek daug darbo ir pasakė tiek daug žodžių; Jis yra Pats Dievas. Kadangi ir Mozė pasakė tiek daug žodžių, jis taip pat turėjo būti Pats Dievas!“, turėtum savo ruožtu jo paklausti: „Kodėl tuo metu Dievas paliudijo Jėzų, o ne Joną esant Pačiu Dievu? Argi Jonas neatėjo prieš Jėzų? Kuris darbas buvo didesnis – Jono ar Jėzaus? Žmogui Jono darbas atrodo didesnis nei Jėzaus, bet kodėl Šventoji Dvasia paliudijo Jėzų, o ne Joną?“ Situacija kartojasi! Tuo metu, kai Mozė vedė Izraelio tautą, Jahvė kalbėjo jam iš debesų. Mozė nekalbėjo tiesiogiai, bet jam tiesiogiai vadovavo Jahvė. Tai buvo Senojo Testamento darbas Izraelyje. Mozėje nebuvo Dvasios, nei Dievo esybės. Jis negalėjo atlikti to darbo, todėl tarp jo atlikto darbo ir Jėzaus atlikto darbo yra didžiulis skirtumas. Ir taip yra todėl, kad jie atliko skirtingus darbus! Ar žmogus yra Dievo naudojamas, ar jis yra pranašas, apaštalas, ar pats Dievas, galima atskirti pagal jo darbo pobūdį, ir tai išsklaidys tavo abejones. Biblijoje parašyta, kad tik Avinėlis gali nuplėšti septynis antspaudus. Per amžius tarp tų didžių asmenybių buvo daug Šventojo Rašto aiškintojų, tad argi gali pasakyti, kad jie visi yra Avinėlis? Ar gali pasakyti, kad visi jų aiškinimai kyla iš Dievo? Jie tėra aiškintojai; jie neturi Avinėlio tapatybės. Kaip jie galėtų būti verti nuplėšti septynis antspaudus? Tiesa, kad „tik Avinėlis gali nplėšti septynis antspaudus“, bet Jis ateina ne tik tam, kad nuplėštų septynis antspaudus. Šis darbas nėra esminis; jis atliekamas tarp kitko. Jis puikiai supranta Savo paties darbą; ar Jam būtina praleisti daug laiko aiškinant Šventąjį Raštą? Ar prie šešių tūkstančių metų darbo reikia pridėti „Avinėlio, aiškinančio Šventąjį Raštą, amžių“? Jis ateina atlikti naujo darbo ir tik šiek tiek atskleidžia praėjusių laikų darbą, padėdamas žmonėms suprasti tiesą apie šešių tūkstančių metų darbą. Nereikia aiškinti pernelyg daug Biblijos ištraukų; būtent dabartinis darbas yra esminis, tai yra svarbiausia. Turėtum žinoti, kad Dievas ateina ne tam, kad specialiai sulaužytų septynis antspaudus, o kad atliktų išganymo darbą.

Tu težinai, kad Jėzus nužengs paskutinėmis dienomis, bet kaip būtent Jis nužengs? Ar toks nusidėjėlis kaip tu, ką tik atpirktas ir nepatyręs pokyčių ar Dievo ištobulinimo, gali atitikti Dievo ketinimus? Kalbant apie tave, vis dar esantį senajame „aš“, tiesa, kad Jėzus tave išgelbėjo, ir dėl Dievo išganymo tu nesi nuodėmingas, bet tai neįrodo, kad esi be nuodėmės ar nešvarumo. Kaip gali būti pašventintas, jei nepatyrei pokyčių? Viduje tu esi kupinas purvo, esi savanaudis ir niekingas, tačiau vis tiek trokšti nužengti su Jėzumi – ar ne pernelyg daug nori! Tikėdamas Dievą tu praleidai vieną žingsnį; buvai tik atpirktas, bet tu nepasikeitei. Kad atitiktum Dievo ketinimus, Dievas privalo asmeniškai atlikti tavo keitimo ir apvalymo darbą; antraip tu buvai tik atpirktas ir niekaip negalėtum tapti pašventintas. Tokiu atveju tu nesi vertas kartu su Dievu mėgautis nuostabiais palaiminimais, nes vienu žingsniu atsilikai Dievo žmogaus valdymo darbe, kuris yra esminis žmogaus keitimo ir tobulinimo žingsnis. Todėl tu, nusidėjėlis, kuris ką tik buvo atpirktas, nepajėgi tiesiogiai priimti Dievo palikimo.

Be šio naujo darbo etapo pradžios, kas žino, kaip toli nueitumėte jūs, evangelistai, pamokslininkai, Šventojo Rašto aiškintojai ir taip vadinami didžios dvasinės asmenybės! Be šio naujo darbo etapo pradžios, argi jūs vis dar nekalbėtumėte vien apie pasenusius, atgyvenusius dalykus? Tai arba žengimas į sostą, arba dvasinio ūgio ruošimas tapti karaliumi; arba savęs išsižadėjimas, arba savo kūno tramdymas; arba kantrybė, arba pamokų mokymasis iš visa ko; arba nuolankumas, arba meilė. Argi tai ta pati sena dainelė? Tai tik to paties dalyko vadinimas kitu vardu! Arba galvos dengimas ir duonos laužymas, arba rankų uždėjimas ir malda, ir ligonių gydymas bei demonų išvarymas. Ar galėtų būti koks nors naujas darbas? Ar galėtų būti kokia nors vystymosi perspektyva? Jei tu ir toliau taip vadovausi, tie, kurie seka tavimi, aklai laikysis nurodymų arba paklus papročiams. Jūs tikite, kad jūsų darbas yra toks iškilus, bet argi nežinote, kad visa tai perdavė ir to mokė tie senovės laikų „senoliai“? Argi viskas, ką jūs sakote ir darote, nėra tų senolių paskutiniai žodžiai? Argi ne tai tie senoliai prisakė prieš mirdami? Ar manai, kad jūsų veiksmai pranoksta praėjusių kartų apaštalų ir pranašų veiksmus, ir net pranoksta visa ką? Šio darbo etapo pradžia padarė galą jūsų žavėjimuisi Vitneso Ly (Witness Lee) pastangomis tapti karaliumi ir žengti į sostą, ir sustabdė jūsų įžūlų pasipūtimą, todėl negalite kištis į šį darbo etapą. Be šio darbo etapo jūs grimztumėte vis gilyn, kol taptumėte nebeišgelbėjami. Pernelyg daug seno likę jumyse! Laimei, šiandienos darbas sugrąžino jus atgal; antraip, kas žino, kokia kryptimi jūs pasuktumėte! Kadangi Dievas yra Dievas, kuris visada naujas ir niekada nesensta, kodėl nesieki naujų dalykų? Kodėl visada laikaisi senų dalykų? Taigi, pažinti Šventosios Dvasios veikimą šiandien yra nepaprastai svarbu!