Kaip reikėtų vertinti Bibliją tikint Dievą? Tai principinis klausimas. Kodėl mes bendrystėje dalijamės šiuo klausimu? Todėl, kad ateityje jūs plačiai skelbsite evangeliją ir skleisite Karalystės amžiaus darbą, o vien gebėjimo dalytis savo žiniomis apie šiandienį Dievo darbą nepakanka. Norint skleisti Jo darbą, svarbiau, kad gebėtumėte išsklaidyti senas žmonių religines sampratas ir senus tikėjimo būdus bei visiškai juos įtikinti, o norint tai pasiekti, reikia Biblijos. Daugelį metų tradicinis žmonių tikėjimo būdas (krikščionybės, vienos iš trijų pagrindinių pasaulio religijų) buvo skaityti Bibliją; nukrypimas nuo Biblijos nėra Viešpaties tikėjimas, nukrypimas nuo Biblijos yra heterodoksija ir erezija, ir net kai žmonės skaito kitas knygas, šių knygų pagrindas turi būti Biblijos aiškinimas. Kitaip tariant, jei tiki Viešpatį, privalai skaityti Bibliją, o be Biblijos negali garbinti jokios su Biblija nesusijusios knygos. Jei taip darai, išduodi Dievą. Nuo tada, kai atsirado Biblija, žmonių Viešpaties tikėjimas buvo Biblijos tikėjimas. Užuot sakius, kad žmonės tiki Viešpatį, geriau sakyti, kad jie tiki Bibliją; užuot sakius, kad jie pradėjo skaityti Bibliją, geriau sakyti, kad jie pradėjo tikėti Biblija; užuot sakius, kad jie sugrįžo Viešpaties akivaizdon, geriau būtų sakyti, kad jie sugrįžo Biblijos akivaizdon. Tokiu būdu žmonės garbina Bibliją tarsi ji būtų Dievas, laiko ją savo gyvybės šaltiniu, o jos netekti būtų tas pats, kas netekti savo gyvybės. Žmonės Bibliją prilygina Dievui, o yra net tokių, kurie iškelia ją aukščiau už Dievą. Jei žmonės gyvena be Šventosios Dvasios veikimo, jei negali jausti Dievo, jie gali gyventi toliau, bet vos tik jie netenka Biblijos arba garsiųjų Biblijos skyrių ir posakių, jie tarsi netenka savo gyvybės. Taigi, vos tik žmonės įtiki Viešpatį, jie pradeda skaityti Bibliją ir mokytis Bibliją atmintinai, ir kuo daugiau Biblijos jie geba išmokti atmintinai, tuo labiau tai įrodo, kad jie myli Viešpatį ir turi didį tikėjimą. Tie, kurie skaitė Bibliją ir gali apie ją kalbėti kitiems, visi jie yra geriausi broliai ir seserys. Visus šiuos metus žmonių tikėjimas ir ištikimybė Viešpačiui buvo vertinami pagal tai, kiek jie supranta Bibliją. Dauguma žmonių tiesiog nesupranta, kodėl jie turėtų tikėti Dievą ir kaip tikėti Dievą, ir tik aklai ieško užuominų, kaip iššifruoti Biblijos skyrius. Žmonės niekada nesiekė Šventosios Dvasios darbo krypties; visą laiką jie tik desperatiškai studijavo ir tyrinėjo Bibliją, ir niekas niekada nerado naujesnio Šventosios Dvasios darbo už Biblijos ribų. Niekas negali nukrypti nuo Biblijos ir niekas niekada nedrįso to padaryti. Žmonės visus šiuos metus tyrinėjo Bibliją, sugalvojo daugybę paaiškinimų ir įdėjo tiek daug darbo; jie taip pat turi daugybę skirtingų nuomonių apie Bibliją, dėl kurias be paliovos diskutuoja, todėl šiandien susiformavo daugiau nei du tūkstančiai skirtingų denominacijų. Jie visi nori Biblijoje rasti kokių nors pranašesnių paaiškinimų ar gilesnių paslapčių, nori ją tyrinėti ir joje rasti Jahvės darbo Izraelyje aplinkybes arba Jėzaus darbo Judėjoje aplinkybes, arba daugiau paslapčių, kurių niekas kitas nežino. Žmonių požiūris į Bibliją kupinas apsėdimo ir tikėjimo, ir niekas negali visiškai aiškiai suprasti tikrosios Biblijos istorijos ar Biblijos esmės. Net ir šiandien žmonės vis dar jaučia nenusakomą nuostabą Biblijai, yra dar labiau jos apsėsti ir dar labiau ja tiki. Šiandien kiekvienas nori Biblijoje rasti paskutiniųjų dienų darbo pranašystes, nori sužinoti, kokį darbą Dievas atlieka paskutinėmis dienomis ir kokie yra paskutiniųjų dienų ženklai. Taip jų Biblijos garbinimas tampa dar uolesnis, ir kuo labiau artėja paskutinės dienos, tuo akliau jie tiki Biblijos pranašystėmis, ypač tomis, kurios kalba apie paskutines dienas. Taip aklai tikėdami į Bibliją, taip pasitikėdami Biblija, jie nejaučia troškimo ieškoti Šventosios Dvasios darbo. Pagal savo sampratas žmonės mano, kad tik Biblija gali atnešti Šventosios Dvasios darbą; tik Biblijoje jie gali rasti Dievo pėdsakus; tik Biblijoje paslėptos Dievo darbo paslaptys; tik Biblija - ne kitos knygos ar žmonės -gali paaiškinti visa, kas susiję su Dievu, ir visą Jo darbą; Biblija gali atnešti dangaus darbą į žemę; ir Biblija gali ir pradėti, ir užbaigti amžius. Turėdami šias sampratas, žmonės nėra linkę ieškoti Šventosios Dvasios darbo. Taigi, kad ir kiek Biblija padėjo žmonėms praeityje, ji tapo kliūtimi naujausiam Dievo darbui. Be Biblijos žmonės galėtų kažkur kitur ieškoti Dievo pėdsakų, tačiau šiandien Jo pėdsakus „sutalpino“ Biblija, o skleisti naujausią Jo darbą tapo dvigubai sunkesne ir daug pastangų reikalaujančia kova. Viskas yra būtent dėl garsiųjų Biblijos skyrių bei posakių ir daugybės Biblijos pranašysčių. Biblija tapo stabu žmonių mintyse, ji tapo galvosūkiu jų protuose, ir jie tiesiog nepajėgia patikėti, kad Dievas gali veikti už Biblijos ribų, jie nepajėgia patikėti, kad žmonės gali rasti Dievą už Biblijos ribų, juo labiau jie negali patikėti, kad atlikdamas galutinį darbą Dievas galėtų nukrypti nuo Biblijos ir pradėti iš naujo. Žmonėms tai neįsivaizduojama; jie negali tuo patikėti ir negali to įsivaizduoti. Biblija tapo didele kliūtimi žmonėms priimti naujesnį Dievo darbą ir sunkumu skleidžiant naujesnį Dievo darbą. Taigi, jei nesuprasite tikrosios Biblijos istorijos, negalėsite sėkmingai plačiai skelbti evangelijos ir plačiai liudyti naujojo darbo. Nors šiandien Biblijos ir neskaitote, vis tiek esate jai itin palankūs, tai reiškia, nors Biblijos galbūt ir nėra jūsų rankose, tačiau daugelis jūsų sampratų kyla būtent iš jos. Jūs nesuprantate Biblijos kilmės ar tikrosios ankstesnių dviejų Dievo darbo etapų istorijos. Nors jūs ir nedažnai skaitote Biblijos, privalote suprasti Bibliją, privalote įgyti teisingą Biblijos pažinimą, ir tik taip galėsite žinoti, kas iš tiesų yra Dievo šešių tūkstančių metų valdymo planas. Šiais dalykais pelnysite žmones, priversite juos pripažinti, kad ši srovė yra tikrasis kelias, priversite juos pripažinti, kad kelias, kuriuo šiandien einate, yra tiesos kelias, kad jam vadovauja Šventoji Dvasia ir kad jo neatvėrė joks žmogus.

Dievui atlikus Įstatymo amžiaus darbą, buvo sukurtas Senasis Testamentas, ir būtent tuomet žmonės pradėjo skaityti Bibliją. Atėjęs Jėzus atliko Malonės amžiaus darbą, o Jo apaštalai parašė Naująjį Testamentą. Taip buvo sukurti Biblijos Senasis ir Naujasis Testamentai, ir net iki šių dienų visi, kurie tiki Dievą, skaito Bibliją. Biblija yra istorijos knyga. Žinoma, joje taip pat yra pranašų pranašysčių, o tokios pranašystės jokiu būdu nėra istorija. Bibliją sudaro kelios dalys – joje yra ne vien pranašystės ar tik Jahvės darbas, taip pat joje yra ne vien Pauliaus laiškai. Turi žinoti, kiek dalių sudaro Bibliją; Senajame Testamente yra Pradžios knyga, Išėjimo knyga…, taip pat yra pranašų parašytų pranašysčių knygų. Galiausiai Senasis Testamentas baigiasi Malachijo knyga. Jame užrašytas Įstatymo amžiaus darbas, kuriam vadovavo Jahvė; nuo Pradžios knygos iki Malachijo knygos jis yra išsamus viso Įstatymo amžiaus darbo aprašymas. Kitaip tariant, Senajame Testamente užrašyta visa patirtis žmonių, kuriuos Įstatymo amžiuje vedė Jahvė. Senojo Testamento Įstatymo amžiuje Jahvė iškėlė daugybę pranašų, kad jie skelbtų pranašystes Jo vardu, duotų nurodymus įvairioms gentims bei tautoms ir išpranašautų darbą, kurį Jahvė atliks. Visiems šiems iškeltiems žmonėms Jahvė suteikė pranašystės Dvasią. Jie galėjo matyti Jahvės siunčiamus regėjimus ir girdėti Jo balsą, taigi buvo Jo įkvėpti ir užrašė pranašystes. Jų atliktas darbas buvo Jahvės balso išraiška, Jahvės pranašystės išraiška, o Jahvės darbas tuo metu buvo tiesiog vadovauti žmonėms pasitelkiant Dvasią; Jis netapo kūnu, ir žmonės nematė Jo veido. Taigi Jis iškėlė daug pranašų Jo darbui atlikti ir davė jiems pranašiškų žodžių, kuriuos jie perdavė kiekvienai Izraelio genčiai ir giminei. Jų darbas buvo skelbti pranašystes, o kai kurie iš jų užrašė Jahvės jiems duotus nurodymus, kad parodytų juos kitiems. Jahvė iškėlė šiuos žmones skelbti pranašystes, išpranašauti ateities darbą arba darbą, kurį tuo metu dar reikėjo atlikti, kad žmonės galėtų išvysti Jahvės nuostabumą ir išmintį. Šios pranašysčių knygos gerokai skyrėsi nuo kitų Biblijos knygų; tai buvo žodžiai, kuriuos pasakė ar užrašė tie, kuriems buvo suteikta pranašystės Dvasia – tie, kurie gavo regėjimus iš Jahvės ar girdėjo Jo balsą. Išskyrus pranašysčių knygas, visa kita Senajame Testamente sudaro žmonių užrašai, padaryti Jahvei baigus savo darbą. Šios knygos negali atstoti Jahvės iškeltų pranašų paskelbtų pranašysčių; pavyzdžiui, Pradžios ir Išėjimo knygų negalima lyginti su Izaijo ir Danieliaus knygomis. Pranašystės buvo paskelbtos prieš atliekant darbą; o kitos knygos buvo parašytos darbą užbaigus, nes būtent tai žmonės sugebėjo padaryti. To meto pranašus įkvėpė Jahvė ir jie skelbė kai kurias pranašystes, jie pasakė daug žodžių ir pranašavo Malonės amžiaus dalykus, taip pat pasaulio sunaikinimą paskutinėmis dienomis – darbą, kurį Jahvė planavo atlikti. Visose likusiose knygose užrašytas Jahvės Izraelyje atliktas darbas. Taigi, skaitydami Bibliją, daugiausia skaitote apie tai, ką Jahvė darė Izraelyje; Biblijos Senasis Testamentas iš esmės aprašo Jahvės darbą vedant Izraelį: kaip Jis pasitelkė Mozę, kad išvestų izraelitus iš Egipto, išlaisvintų juos iš faraono pančių ir išvestų juos į dykumą, jų vėlesnį įžengimą į Kanaaną ir jų paskesnį gyvenimą Kanaane. Visa kita sudaro Jahvės darbo visame Izraelyje užrašai. Visa, kas užrašyta Senajame Testamente, yra Jahvės darbas Izraelyje – tai yra darbas, kurį Jahvė atliko krašte, kuriame Jis sukūrė Adomą ir Ievą. Nuo tada, kai po Nojaus Dievas oficialiai pradėjo vadovauti žmonėms žemėje, visa, kas užrašyta Senajame Testamente, yra Izraelio darbas. O kodėl nėra jokių užrašų apie darbą už Izraelio ribų? Todėl, kad Izraelio kraštas yra žmonijos lopšys, o pradžioje, be Izraelio, nebuvo jokių kitų tautų ir Jahvė nedirbo jokioje kitoje vietoje. Taigi tai, kas užrašyta Biblijos Senajame Testamente, yra vien to meto Dievo darbas Izraelyje. Pranašų – Izaijo, Danieliaus, Jeremijo ir Ezechielio… – pasakyti žodžiai išpranašauja kitą Jo darbą žemėje, jie išpranašauja Paties Jahvės Dievo darbą. Visa tai atėjo vien tik iš Dievo, tai buvo Šventosios Dvasios darbas, o išskyrus šias pranašų knygas, visa kita yra žmonių tuometinių Jahvės darbo patirčių aprašymas.

Kūrimo darbas vyko dar prieš atsirandant žmonijai, tačiau Pradžios knyga pasirodė tik po to, kai atsirado žmonija; tai buvo Mozės Įstatymo amžiuje parašyta knyga. Tai panašu į tai, kas šiandien vyksta tarp jūsų: šiems dalykams įvykus, jūs juos užrašote, kad parodytumėte ateitiems kartoms, o ateities kartoms jūsų užrašyti dalykai jau bus praeities įvykiai – jie juos galės skaityti tik kaip istoriją. Senajame Testamente užrašyti dalykai yra Jahvės darbas Izraelyje, o Naujajame Testamente užrašytas Jėzaus darbas Malonės amžiuje; juose dokumentuojamas Dievo darbas, atliktas dviem skirtingais amžiais. Senajame Testamente dokumentuojamas Dievo darbas Įstatymo amžiuje, todėl Senasis Testamentas yra istorijos knyga. Naujasis Testamentas yra Malonės amžiaus darbo vaisius, o prasidėjus naujajam darbui Naujasis Testamentas taip pat paseno, todėl Naujasis Testamentas taip pat yra istorijos knyga. Žinoma, Naujasis Testamentas nėra toks sistemingas kaip Senasis Testamentas ir jame nėra užrašyta tiek daug dalykų. Visi daugybė Jahvės pasakytų žodžių užrašyti Biblijos Senajame Testamente, o keturiose Evangelijose užrašyti tik kai kurie Jėzaus žodžiai. Žinoma, Jėzus taip pat atliko daug darbo, tačiau jis nebuvo išsamiai užrašytas. Naujajame Testamente užrašyta mažiau, nes Jėzus atliko mažiau darbo; darbo, kurį Jis atliko per trejus su puse metų žemėje, ir apaštalų darbo buvo gerokai mažiau nei Jahvės darbo. Taigi Naujajame Testamente yra mažiau knygų nei Senajame Testamente.

Kokia iš tiesų knyga yra Biblija? Senasis Testamentas yra Dievo darbas Įstatymo amžiuje. Biblijos Senajame Testamente užrašytas visas Jahvės darbas Įstatymo amžiuje ir Jo kūrimo darbas. Jame visame užrašytas Jahvės atliktas darbas, o Jahvės darbo aprašymai galiausiai baigiami Malachijo knyga. Senajame Testamente užrašyti du Dievo atlikti darbai: vienas yra kūrimo darbas, o kitas – įstatymo paskelbimas. Abu šiuos darbus atliko Jahvė. Įstatymo amžius atspindi darbą, atliktą Jahvės Dievo vardu; tai yra darbo, atliktas daugiausia Jahvės vardu, visuma. Taigi Senajame Testamente užrašytas Jahvės darbas. Naujajame Testamente užrašytas Jėzaus darbas, kuris buvo atliktas daugiausia Jėzaus vardu. Jėzaus vardo reikšmė ir Jo atliktas darbas daugiausia užrašyti Naujajame Testamente. Senojo Testamento Įstatymo amžiuje Jahvė pastatė šventyklą ir altorių Izraelyje, Jis vadovavo izraelitų gyvenimui žemėje, įrodydamas, kad jie buvo Jo išrinktoji tauta, pirmoji žmonių grupė, kurią Jis išsirinko žemėje ir kuri atitiko Jo ketinimus, pirmoji grupė, kuriai Jis asmeniškai vadovavo. Dvylika Izraelio genčių buvo pirmieji Jahvės išrinktieji, todėl Jis visada dirbo su jais iki pat Jahvės Įstatymo amžiaus darbo pabaigos. Antrasis darbo etapas buvo Naujojo Testamento Malonės amžiaus darbas, ir jis buvo atliktas tarp žydų tautos, tarp vienos iš dvylikos Izraelio genčių. Šio darbo apimtis buvo mažesnė, nes Jėzus buvo kūnu tapęs Dievas. Jėzus dirbo tik Judėjos krašte ir dirbo tik trejus su puse metų; taigi tai, kas užrašyta Naujajame Testamente, nė iš tolo negali pranokti Senajame Testamente užrašyto darbo apimties. Jėzaus Malonės amžiaus darbas daugiausia užrašytas keturiose Evangelijose. Malonės amžiaus žmonių nueitas kelias buvo paviršutiniškiausių jų gyvenimo būdo pokyčių kelias, kurio didžioji dalis aprašyta laiškuose. Laiškai parodo, kaip tuo metu veikė Šventoji Dvasia. (Žinoma, nepaisant to, ar Paulius buvo baudžiamas, ar susidūrė su nelaime, jo atliekamame darbe jam nurodinėjo Šventoji Dvasia, jis buvo žmogus, kurį tuo metu naudojo Šventoji Dvasia; Petrą taip pat naudojo Šventoji Dvasia, tačiau jis neatliko tiek daug darbo kaip Paulius. Nors Pauliaus darbe buvo žmogaus priemaišų, iš Pauliaus parašytų laiškų galima matyti, kaip tuo metu veikė Šventoji Dvasia. Kelias, kuriuo Paulius vedė, buvo teisingas, jis buvo tikslus ir tai buvo kelias, kuriuo žengė Šventoji Dvasia).

Jei nori pamatyti Įstatymo amžiaus darbą ir pamatyti, kaip izraelitai sekė Jahvės keliu, privalai skaityti Senąjį Testamentą; jei nori suprasti Malonės amžiaus darbą, privalai skaityti Naująjį Testamentą. Bet kaip pamatyti paskutiniųjų dienų darbą? Privalai priimti šiandienį Dievo vadovavimą ir įžengti į šiandienį darbą, nes tai yra naujas darbas, ir niekas anksčiau jo neužrašė Biblijoje. Šiandien Dievas tapo kūnu ir išsirinko kitus išrinktuosius žmones Kinijoje. Dievas dirba su šiais žmonėmis, Jis tęsia savo darbą žemėje ir tęsia Malonės amžiaus darbą. Šiandienis darbas yra kelias, kuriuo žmogus niekada neėjo, ir kelias, kurio niekas niekada nematė. Tai darbas, kuris niekada anksčiau nebuvo atliktas – tai naujausias Dievo darbas žemėje. Taigi darbas, kuris niekada anksčiau nebuvo atliktas, nėra istorija, nes dabartis yra dabartis ir dar netapo praeitimi. Žmonės nežino, kad Dievas atliko didesnį, naujesnį darbą žemėje ir už Izraelio ribų, kad jis jau peržengė Izraelio ribas ir pranašų pranašystes, kad tai naujas ir nuostabus darbas už pranašysčių ribų, naujesnis darbas anapus Izraelioir darbas, kurio žmonės negali nei perprasti, nei įsivaizduoti. Kaip Biblijoje galėtų būti aiškūs tokio darbo aprašymai? Kas būtų galėjęs iš anksto, nieko nepraleisdami,užrašyti kiekvieną šiandienio darbo smulkmeną? Kas būtų galėjęs toje senoje, kad net supelijo, knygoje užrašyti šį didesnį, išmintingesnį darbą, nepaisantį įprastų normų? Dabartinis darbas nėra istorija, todėl jei nori eiti nauju šiandienos keliu, turi atsitraukti nuo Biblijos, turi peržengti Biblijos pranašysčių ar istorijos knygų ribas. Tik tuomet galėsi tinkamai eiti naujuoju keliu ir tik tuomet galėsi įžengti į naująjį pasaulį ir naująjį darbą. Privalai suprasti, kodėl šiandien tavęs prašoma neskaityti Biblijos, kodėl yra kitas darbas, atskiras nuo Biblijos, kodėl Dievas neieško Biblijoje naujesnio, išsamesnio praktikos kelio ir kodėl vietoje to už Biblijos ribų yra galingesnis darbas. Visa tai jūs turėtumėte suprasti. Privalai žinoti skirtumą tarp senojo ir naujojo darbo, ir nors neskaitai Biblijos, privalai sugebėti ją išnagrinėti; antraip vis tiek garbinsi Bibliją, ir tau bus sunku įžengti į naująjį darbą ir patirti naujuosius pokyčius. Kadangi yra aukštesnis kelias, kam tyrinėti tą žemą, pasenusį kelią? Kadangi yra naujesnių ištarų ir naujesnis darbas, kam vis dar gyventi tarp senų istorinių užrašų? Naujosios ištaros gali tave aprūpinti, o tai įrodo, kad tai yra naujasis darbas; seni užrašai negali tavęs pasotinti ar patenkinti dabartinių tavo poreikių, o tai įrodo, kad jie yra istorija, o ne dabartinis darbas. Aukščiausias kelias yra naujausias darbas, o esant naujam darbui, kad ir koks didingas būtų praeities kelias, tai tėra istorija, į kurią žmonės atsigręžia, ir kad ir kokia vertinga ji būtų kaip atskaitos taškas, jis vis tiek yra senasis kelias. Nors senasis kelias užrašytas „šventojoje knygoje“, jis yra istorija; nors „šventojoje knygoje“ nėra nė vieno puslapio, kuriame būtų užrašytas naujasis kelias, jis yra dabartis. Šis kelias gali tave išgelbėti ir šis kelias gali tave pakeisti, nes tai yra Šventosios Dvasios darbas.

Jūs visi privalote suprasti Bibliją – šis darbas yra tiesiog būtinas! Šiandien tau nereikia skaityti Biblijos, nes joje nėra nieko naujo; visa joje sena. Biblija yra istorijos knyga, ir jei Malonės amžiuje būtum valgęs ir gėręs Senąjį Testamentą ir jei Malonės amžiuje būtum įgyvendinęs tai, ko buvo reikalaujama Senojo Testamento amžiuje, Jėzus būtų tave atstūmęs ir pasmerkęs; jei Senąjį Testamentą būtum pritaikęs Jėzaus darbui, būtum buvęs fariziejus. Jei šiandien valgydamas ir gerdamas bei praktikuodamas sujungi Senąjį ir Naująjį Testamentus, šiandienis Dievas tave pasmerks; būsi atsilikęs nuo šiandienio Šventosios Dvasios darbo! Jei valgai ir geri Senąjį ir Naująjį Testamentus, esi už Šventosios Dvasios srovės ribų! Jėzaus laikais Jėzus vadovavo žydams ir visiems Juo sekusiems pagal tuo metu Jame veikusios Šventosios Dvasios darbą. Jis nesirėmė Biblija kaip savo veiklos pagrindu, o kalbėjo pagal savo darbą; Jam nerūpėjo, kas buvo parašyta Biblijoje, ir neieškojo Biblijoje kelio, kuriuo galėtų vesti savo sekėjus. Nuo pat savo darbo pradžios Jis skelbė atgailos kelią – žodį, kuris absoliučiai nė karto nebuvo paminėtas daugybėje Senojo Testamento pranašysčių. Jis ne tik nesielgė pagal Bibliją, bet ir vedė naujesniu keliu bei atliko naujesnį darbą. Skelbdamas Jis niekada nesirėmė Biblija. Įstatymo amžiuje niekas niekada negebėjo daryti Jo stebuklų – gydyti ligonių ir išvaryti demonų. Taip pat ir Jo darbas, Jo mokymai ir Jo kalbos valdžia bei galia pranoko bet kurį Įstatymo amžiaus žmogų. Jėzus tiesiog atliko savo naujesnį darbą, ir nors daugelis žmonių Jį smerkė remdamiesi Biblija – ir netgi pasinaudojo Senuoju Testamentu, kad Jį nukryžiuotų – Jo darbas pranoko Senąjį Testamentą; jei taip nebūtų buvę, kodėl žmonės prikalė Jį prie kryžiaus? Argi ne todėl, kad Senajame Testamente nieko pasakyta apie Jo mokymus ir Jo galią gydyti ligonius bei išvaryti demonus? Jo darbas buvo atliktas tam, kad vestų naujesniu keliu, o ne tam, kad tyčia mestų iššūkį Biblijai ar sąmoningai atsisakytų Senojo Testamento. Jis tiesiog atėjo atlikti Savo tarnystės, atnešti naujo darbo tiems, kurie Jo troško ir Jo ieškojo. Jis atėjo ne aiškinti Senojo Testamento ar palaikyti jo darbo. Jo darbas nebuvo skirtas tam, kad Įstatymo amžius galėtų toliau vystytis. Jis nesvarstė, ar Jo darbas grindžiamas Biblija, o tiesiog atėjo atlikti darbo, kurį turėjo atlikti, todėl Jis neaiškino Senojo Testamento pranašysčių ir nedirbo pagal Senojo Testamento Įstatymo amžiaus žodžius. Jis nepaisė to, kas parašyta Senajame Testamente, Jam nerūpėjo, ar tai atitinka Jo darbą, ar ne, ir nerūpėjo, ką kiti žinojo apie Jo darbą ar kaip jį smerkė. Jis tiesiog toliau dirbo darbą, kurį turėjo atlikti, nors daugelis žmonių Jį smerkė remdamiesi Senojo Testamento pranašų pranašystėmis. Žmonėms atrodė, kad Jo darbas neturi jokio pagrindo ir kad daug kas jame prieštarauja Senojo Testamento užrašams. Argi tai nebuvo žmogaus klaidingumas? Ar Dievas turi taikyti taisykles Savo darbui? Ir ar Dievas turi dirbti pagal pranašų pranašystes? Galų gale, kas yra didingesnis: Dievas ar Biblija? Kodėl Dievas turi dirbti pagal Bibliją? Nejaugi Dievas neturi teisės pranokti Biblijos? Ar Dievas negali nukrypti nuo Biblijos ir atlikti kito darbo? Kodėl Jėzus ir Jo mokiniai nesilaikė šabo? Jei Jis turėjo praktikuoti pagal šabą ir Senojo Testamento įsakymus, kodėl atėjęs Jėzus nesilaikė šabo, o vietoj to plovė kojas, dengė galvą, laužė duoną ir gėrė vyną? Argi viso to nėra Senojo Testamento įsakymuose? Jei Jėzus laikėsi Senojo Testamento, kodėl Jis sulaužė šias taisykles? Turėtum žinoti, kas atsirado pirmiau – Dievas ar Biblija! Būdamas šabo Viešpats, argi Jis negalėtų būti ir Biblijos Viešpats?

Naujojo Testamento amžiuje Jėzaus atliktas darbas pradėjo naują darbą. Jis nedirbo pagal Senojo Testamento darbą ir netaikė Senajame Testamente Jahvės pasakytų žodžių. Jis atliko savo darbą ir atliko naujesnį darbą, darbą, kuris buvo aukštesnis už įstatymą. Taigi Jis pasakė: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“ Taigi dėl to, ką Jis atliko, buvo sulaužyta daug taisyklių. Per šabą, kai Jis vedė mokinius per javų laukus, jie skynė ir valgė javų varpas; Jis nesilaikė šabo ir pasakė: „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“ Tuo metu pagal izraelitų taisykles kiekvienas, kuris nesilaikė šabo, būdavo mirtinai užmėtomas akmenimis. Tačiau Jėzus nei įžengė į šventyklą, nei laikėsi šabo, o Jo darbo Jahvė nebuvo atlikęs Senojo Testamento amžiuje. Taigi Jėzaus atliktas darbas pranoko Senojo Testamento įstatymą, jis buvo už jį aukštesnis, ir atlikdamas savo darbą Jis nesivadovavo Senuoju Testamentu. Malonės amžiuje Jėzus jau nebedirbo pagal Senojo Testamento įstatymą ir jau buvo sulaužęs tas taisykles. Tačiau izraelitai vis dar atkakliai laikėsi Šventojo Rašto ir smerkė Jėzų – argi tai nebuvo Jėzaus darbo neigimas? Šiandien religinis pasaulis taip pat atkakliai laikosi Biblijos, o kai kurie žmonės sako: „Biblija yra šventa knyga ir ją būtina skaityti.“ Kai kurie žmonės sako: „Nesvarbu, kada, Dievo darbo negalima atsisakyti. Senasis Testamentas yra Dievo sandora su izraelitais, jo negalima atmesti, o šabo visada reikia laikytis!“ Argi jie ne pernelyg absurdiški? Kodėl Jėzus nesilaikė šabo? Ar Jis nusidėjinėjo? Kas gali nuodugniai suprasti šį dalyką? Kad ir kaip žmonės skaitytų Bibliją, savo suvokimo gebėjimu jie niekaip negalės pažinti Dievo darbo. Jie ne tik neįgis tyro Dievo pažinimo, bet jų sampratos taps tokios pasibaisėtinos, kad jie netgi pradės priešintis Dievui. Jei šiandien Dievas nebūtų įsikūnijęs, žmones sužlugdytų jų pačių sampratos ir jie mirtų Dievo baudime.