Dabar jūs visi patiriate išbandymus ir gryninimą. Kaip turėtumėte mylėti Dievą gryninimo metu? Patyrę gryninimą, žmonės sugeba nuoširdžiai šlovinti Dievą, o gryninimo metu gali pamatyti, kiek daug jiems trūksta. Kuo labiau esi gryninamas, tuo labiau sugebi sukilti prieš kūną; kuo labiau žmonės yra gryninami, tuo daugiau meilės jie atiduoda Dievui. Štai ką turėtumėte suprasti. Kodėl žmonės turi būti gryninami? Kokio rezultato siekiama gryninimu? Kokia reikšmę turi Dievo atliekamas žmogaus gryninimo darbas? Jei nuoširdžiai ieškai Dievo, tai, tam tikru mastu patyręs Jo gryninimą, pajusi, kad jis yra nepaprastai geras ir be galo reikalingas. Kaip žmogus turėtų mylėti Dievą gryninimo metu? Pasiryždamas mylėti Dievą ir priimti Jo gryninimą. Gryninimo metu viduje kankiniesi – tarsi tavo širdyje būtų sukamas peilis, – tačiau Dievą mylinčia širdimi esi pasiryžęs tenkinti Dievą ir nenori rūpintis kūnu. Štai ką reiškia praktikuoti meilę Dievui. Viduje tau skauda, kančia pasiekia tam tikrą lygį, tačiau vis tiek nori ateiti Dievo akivaizdon ir melstis: „Dieve! Negaliu Tavęs palikti. Nors mano viduje tamsa, noriu Tave tenkinti. Tu pažįsti mano širdį; meldžiu, kad dar daugiau Savo meilės išugdytum manyje.“ Štai ką reiškia praktikuoti gryninimo metu. Jei Dievą mylinčią širdį laikysi pagrindu, gryninimas gali priartinti tave prie Dievo ir dar labiau su Juo suartinti. Kadangi tiki Dievą, turi atiduoti savo širdį Dievui. Jei paaukosi savo širdį ir atiduosi ją Dievo akivaizdoje, tada gryninimo metu tikrai neišsižadėsi Dievo ir Jo nepaliksi. Taip tavo santykis su Dievu taps vis artimesnis ir vis normalesnis, o su Juo bendrausi vis dažniau. Jei visada taip praktikuosi, vis dažniau gyvensi Dievo šviesoje ir vis dažniau būsi vedamas Jo žodžių. Tavo būdas taip pat vis labiau keisis, o tavo pažinimas kasdien gilės. Atėjus dienai, kai tave staiga ištiks Dievo išbandymai, tu ne tik gebėsi stovėti Jo pusėje, bet ir liudyti apie Jį. Tada būsi kaip Jobas ir Petras. Kai būsi liudijęs apie Dievą, tai reikš, kad iš tiesų Jį myli ir noriai atiduotum dėl Jo savo gyvybę, kad esi Dievo liudytojas ir Dievo mylimas žmogus. Meilė, patyrusi gryninimą, yra stipri, o ne trapi. Nesvarbu, kada ir kaip Dievas pasiųs tau išbandymų, tu sugebėsi nepaisyti savo gyvybės, noriai visko atsisakyti dėl Dievo ir su noru viską dėl Jo iškęsti. Tada tavo meilė bus tyra, o tavo tikėjimas turės tikrovę. Tik tada būsi žmogus, kurį Dievas iš tiesų myli ir kurį Jis iš tiesų padarė tobulą.

Jei žmonės patenka Šėtono įtakon, jų širdyse nebelieka meilės Dievui, o ankstesni regėjimai, meilė ir pasiryžimas išnyksta. Ankščiau žmonės jausdavo, kad dėl Dievo turėtų kentėti, tačiau dabar mano, kad taip elgtis gėdinga, ir nuolat skundžiasi. Tai yra Šėtono darbas, ženklas, kad jie pateko Šėtono valdžion. Jei atsiduri tokioje būsenoje, turi nedelsdamas melstis ir kuo greičiau iš jos išsivaduoti – taip būsi apsaugotas, kai Šėtonas puls. Būtent per skausmingą gryninimą žmogus gali lengviausiai patekti Šėtono įtakon, tad kaip turėtum mylėti Dievą tokio gryninimo metu? Turi sukaupti ryžtą, atiduoti savo širdį Dievui ir likusį savo laiką paskirti Jam. Kad ir kaip Dievas tave grynintų, turi gebėti įgyvendinti tiesą praktikoje, kad patenkintum Dievo ketinimus, ir savo iniciatyva ieškoti Dievo bei bendrystės. Tokiu metu kuo pasyvesnis esi, tuo lengviau tau tapti negatyviam ir tuo lengviau atsitraukti. Kai turi atlikti savo funkciją, nors jos ir neatlieki gerai, darai viską, ką gali, vedamas vien Dievą mylinčios širdies. Kad ir ką sakytų kiti – ar kad tau sekėsi gerai, ar kad savo funkciją atlikai prastai, – apskritai tavo ketinimai yra teisingi ir nesi teisuolis, nes visa tai darai dėl Dievo. Kai kiti tave neteisingai supranta, gali melstis Dievui: „Dieve! Neprašau, kad kiti būtų man atlaidūs ar gerai su manimi elgtųsi, taip pat neprašau, kad mane suprastų ar man pritartų. Tik prašau, kad savo širdyje galėčiau Tave mylėti, kad mano širdis būtų rami, o sąžinė – švari. Neprašau, kad kiti mane girtų ar aukštintų. Tik siekiu iš visos širdies Tave patenkinti. Savo funkciją atlieku darydamas viską, ką galiu. Nors esu kvailas, menko kalibro ir aklas, žinau, kad Tu esi mielas, ir esu pasirengęs Tau atiduoti visa, ką turiu.“ Kai tik taip pasimeldi, atsiskleidžia tavo Dievą mylinti širdis ir pasijunti daug ramesnis. Štai ką reiškia praktiškai mylėti Dievą. Kaupiant patirtį, du kartus patirti nesėkmę, o vieną – sėkmę, arba penkis kartus patirsi nesėkmę, o du – sėkmę. Tokioje patirtyje tik per nesėkmes galėsi pamatyti Dievo mielumą ir atrasti, ko tau pačiam trūksta. Kai kitą kartą susidursi su panašia situacija, turėtum būti atsargus, kontroliuoti savo veiksmus ir dar uoliau melstis. Pamažu gebėsi tokioje situacijoje nugalėti. Štai ką reiškia, kai tavo maldos duoda rezultatų. Tik pamatęs, kad šį kartą tau pasisekė, kad viduje jautiesi patenkintas, kad vos pasimeldęs gali pajusti Dievą ir kad Šventosios Dvasios buvimas tavęs nepaliko, suprasi, kaip Dievas tavyje veikia. Jeigu taip praktikuosi, savo patirtyje turėsi kelią. Jei neįgyvendinsi tiesos praktikoje, tuomet tavo viduje nebus Šventosios Dvasios buvimo. Tačiau jei, susidūręs su tam tikrais dalykais, įgyvendinsi tiesą praktikoje, tai, nors ir skaudės viduje, vėliau Šventoji Dvasia bus su tavimi. Melsdamasis galėsi pajusti Dievo buvimą, turėsi jėgų įgyvendinti Dievo žodžius praktikoje, o bendraujant su broliais ir seserimis tavo sąžinės niekas neslėgs ir jausiesi ramus. Taip galėsi parodyti, ką esi padaręs. Kad ir ką sakytų kiti, jei tavo santykis su Dievu išliks normalus, nebūsi kitų varžomas ir galėsi pakilti virš visko. Tai rodo, kad Dievo žodžių įgyvendinimas praktikoje buvo veiksmingas.

Kuo labiau Dievas grynina žmogų, tuo labiau jo širdis geba mylėti Dievą. Širdyje patiriama kančia yra naudinga žmogaus gyvenimui: ji padeda jam labiau nurimti Dievo akivaizdoje, užmegzti artimesnį santykį su Dievu ir geriau pamatyti neišmatuojamą Dievo meilę bei Jo didžiulį išgelbėjimą. Petras šimtus kartų patyrė gryninimą, o Jobui teko keli išbandymai Jei norite būti Dievo ištobulinti, jūs taip pat turite šimtus kartų patirti gryninimą – turite pereiti šį procesą ir pasikliauti šiuo etapu. Tik tada galėsite įgyvendinti Dievo ketinimus ir būti Jo ištobulinti. Gryninimas yra geriausias būdas, kuriuo Dievas tobulina žmogų. Tik per gryninimą ir skausmingus išbandymus žmogaus širdyje gali atsirasti tikra meilė Dievui. Be kančios žmogus neturi tikros meilės Dievui. Jei jis nėra išbandomas viduje ir nepatiria tikro gryninimo, jo širdis visada klaidžios išorėje. Tam tikru mastu patyręs gryninimą, pamatysi savo silpnybes ir sunkumus, pamatysi, kiek daug tau trūksta ir kad nesugebi įveikti daugelio iškilusių sunkumų, taip pat pamatysi, kiek daug maištavai. Tik per išbandymus žmogus gali iš tiesų pažinti savo tikrąją būseną; išbandymai gali veiksmingiau tobulinti žmogų.

Per savo gyvenimą Petras šimtus kartų patyrė gryninimą ir išgyveno daug skausmingo grūdinimo. Šis gryninimas tapo jo didžiausios meilės Dievui pagrindu ir reikšmingiausia viso jo gyvenimo patirtimi. Tai, kad jis galėjo turėti didžiausią meilę Dievui, viena vertus, lėmė jo pasiryžimas mylėti Dievą, tačiau dar svarbiau buvo tai, kad jis patyrė gryninimą ir kančią. Ši kančia tapo jo vedliu meilės Dievui kelyje ir tuo, kas jam įsiminė labiausiai. Jei mylėdami Dievą žmonės nepatiria gryninimo skausmo, jų meilėje gausu priemaišų ir jų pačių polinkių. Tokia meilė kupina Šėtono idėjų ir iš esmės negali įgyvendinti Dievo ketinimų. Pasiryžimas mylėti Dievą nėra tas pats, kas iš tikrųjų mylėti Dievą. Net jei visa, apie ką žmonės galvoja savo širdyse, yra skirta mylėti ir patenkinti Dievą, gali atrodyti, kad tame nėra jokių žmogiškų idėjų ir kad visa tai daroma dėl Dievo. Tačiau kai toks meilės Dievui praktikavimas pateikiamas Jo akivaizdoje, jis negali sulaukti Dievo pritarimo ar palaiminimo. Net jei žmonės visiškai suprastų ir pažintų visas tiesas, to nebūtų galima laikyti meilės Dievui ženklu ir nebūtų galima sakyti, kad šių žmonių meilė Dievui yra tapusi tikrove. Nors ir supranta daugelį tiesų, nepatyrę gryninimo žmonės nesugeba visų šių tiesų įgyvendinti praktikoje. Tik gryninimo metu žmonės gali suprasti tikrąją šių tiesų reikšmę ir tik tada iš tiesų suvokti jų vidinę prasmę. Tada, praktikuodami šias tiesas, jie gali tai daryti tiksliai ir laikydamiesi Dievo ketinimų. Tuo metu jų praktikoje būna mažiau jų pačių idėjų, sumažėja ir susilpnėja žmogiškieji jausmai. Tik tada jų praktika yra tikras meilės Dievui pasireiškimas. Meilės Dievui tiesos poveikio negalima pasiekti vien žodžiais išreiškiamu pažinimu ar vidiniu pasiryžimu, taip pat jo negalima pasiekti vien supratus šią tiesą. Žmonės turi sumokėti kainą ir gryninimo metu iškęsti daug skausmo – tik tada jų meilė tampa tyra ir atitinka Dievo ketinimus. Reikalaudamas, kad žmogus Jį mylėtų, Dievas nereikalauja, kad žmogus Jį mylėtų vedamas aistros ar savo valios, bet reikalauja, kad žmogus tarnautų Jam ištikimai ir vadovaudamasis tiesa. Tik tokia meilė yra tikra meilė. Tačiau žmogus gyvena apsuptas sugedimo, todėl nesugeba tarnauti Dievui vadovaudamasis tiesa ir ištikimybe. Jis arba pernelyg aistringai atsidavęs Dievui, arba pernelyg šaltas ir abejingas; arba „myli“ Dievą iki kraštutinumo, arba iki kraštutinumo Jo nekenčia. Tie, kurie gyvena sugedimo apsuptyje, visada blaškosi tarp šių dviejų kraštutinumų, gyvena vadovaudamiesi savo valia, tačiau mano esantys teisūs. Nors apie tai kalbėjau ne kartą, žmonės nesugeba į tai žiūrėti rimtai ir iki galo suprasti to svarbos. Todėl jie gyvena apgaudinėdami save tokiu tikėjimu ir puoselėdami jų pačių valia paremtos meilės Dievui iliuziją. Per visą istoriją, žmonijai vystantis ir keičiantis amžiams, Dievo reikalavimai žmogui darėsi vis aukštesni, ir Jis vis labiau reikalavo, kad žmogaus Jam būtų absoliutus. Tačiau žmogaus Dievo pažinimas tapo vis miglotesnis ir neaiškesnis, o jo meilė Dievui – vis labiau netyra. Žmogaus būsena ir visa, ką jis daro, vis mažiau atitinka Dievo ketinimus, nes žmogus tapo dar labiau Šėtono sugadintas. Dėl to Dievas turi atlikti daugiau ir didesnių išgelbėjimo darbų. Žmogus kelia Dievui vis didesnius reikalavimus, o jo meilė Dievui vis silpnėja. Žmonės gyvena maištingai, be tiesos, jų gyvenime nėra žmoniškumo. Jie ne tik neturi nė trupučio meilės Dievui, bet yra kupini maištingumo ir priešiškumo. Nors žmonėms atrodo, kad jie jau myli Dievą tiek, kiek tik įmanoma, ir yra Jam tokie pakantūs, kiek tik įmanoma, Dievas taip nemano. Jis kuo aiškiausiai mato, kiek priemaišų yra žmogaus meilėje Jam. Jis niekada nepakeitė savo požiūrio į žmogų dėl apsimestinio uolumo ir niekada „neatsilygino“ jam už gerumą dėl jo atsidavimo. Kitaip nei žmogus, Dievas turi įžvalgumo: Jis žino, kas iš tiesų Jį myli, o kas – ne. Jis nepasiduoda įkarščiui ir nepraranda savitvardos dėl trumpalaikių žmogaus impulsų, bet elgiasi su žmogumi pagal jo turinį ir elgesį. Juk galiausiai Dievas yra Dievas – Jis turi Savo orumą ir Savo nuostatas. O žmogus galiausiai yra žmogus, ir tiesos neatitinkanti žmogaus meilė Dievo nepaveiks. Priešingai, Jis vertina viską, ką žmogus daro tinkamai.

Atsižvelgdamas į žmogaus būseną ir požiūrį į Dievą, Dievas atliko naują darbą, kad žmogus galėtų Jį pažinti ir Jam paklusti, Jį mylėti ir liudyti. Todėl žmogus turi patirti Dievo gryninimą, taip pat Jo teismą ir apgenėjimą. Jei Dievas to nedarytų, žmogus niekada Jo nepažintų ir niekada nesugebėtų iš tikrųjų Jo mylėti ir apie Jį liudyti. Dievas grynina žmogų ne vien dėl vienpusio rezultato, bet dėl daugialypio rezultato. Todėl Dievas atlieka gryninimo darbą su tais, kurie nori siekti tiesos, kad jų pasiryžimas ir meilė būtų Dievo ištobulinti. Tiems, kurie nori siekti tiesos ir trokšta Dievo, nėra nieko prasmingesnio ar naudingesnio už tokį gryninimą. Žmogui nėra taip lengva suprasti ar suvokti Dievo būdą. Kadangi Dievas galiausiai yra Dievas, ir Dievo būdas negali būti toks pat kaip žmogaus, žmogui nėra lengva suprasti Jo būdą. Žmogus iš prigimties neturi tiesos, o Šėtono sugadintiems žmonėms nėra lengva ją suvokti. Žmogus neturi nei tiesos, nei pasiryžimo įgyvendinti tiesą praktikoje. Jei žmogui netenka kentėti, jei jis nėra gryninamas ar teisiamas, jo pasiryžimas niekada neduos vaisių. Kiekvienam žmogui gryninimas yra nepaprastai skausmingas ir labai sunkiai priimamas, tačiau būtent gryninimo metu Dievas apreiškia žmogui Savo teisų būdą, atskleidžia Savo reikalavimus, suteikia jam daugiau apšvietimo ir daugiau praktinio apgenėjimo. Lygindamas faktus su tiesa, žmogus geriau pažįsta save ir tiesą, geriau supranta Dievo ketinimus, todėl gali turėti tikresnę ir tyresnę meilę Dievui. Tokie yra Dievo tikslai atliekant gryninimo darbą. Visas darbas, kurį Dievas atlieka žmoguje, turi savo tikslą ir reikšmę. Dievas neatlieka nei beprasmio, nei žmogui nenaudingo darbo. Gryninimas nereiškia žmogaus pašalinimo iš Dievo akivaizdos, kaip ir nereiškia jo sunaikinimo pragare. Veikiau tai reiškia, kad gryninimo metu keičiamas žmogaus būdas, jo ketinimai, senos pažiūros, jo meilė Dievui ir tai, kaip apskritai jis gyvena. Gryninimas yra praktinis žmogaus išbandymas ir tam tikra praktinio mokymo forma, ir tik gryninimo metu žmogaus meilė gali atlikti jai būdingą funkciją.